CENTRAS - Geografija-Rajonai - Bėgikė ir žurnalistė Monika Juodeškaitė po studijų Amerikoje savo ateitį mato Lietuvoje
Europos bėgimo čempionatas Amsterdame 2016 metais.
Europos bėgimo čempionatas Amsterdame 2016 metais, pusės maratono distancija. (Asmeninio albumo nuotr.)

Bėgikė ir žurnalistė Monika Juodeškaitė po studijų Amerikoje savo ateitį mato Lietuvoje

Algis Vaškevičius.

Su artimiausiais žmonėmis.
Su artimiausiais žmonėmis – Monika ir brolis Martynas (stovi), apačioje – mama Inga Juodeškienė (k.) ir sesuo Miglė.

Beveik mėnesį „Draugo” puslapiuose galėjome skaityti jaunos sportininkės, bėgikės Monikos Juodeškaitės straipsnius apie olimpines žaidynes Rio de Janeire, Brazilijoje. Žiniasklaidos bakalauro ir tarptautinio verslo magistro laipsnius Oklahomos universitete apsigynusi Monika jau penkerius metus gyvena Amerikoje, šiemet ji planuoja toliau čia studijuoti ir gauti magistro laipsnį žiniasklaidos srityje. Merginai trūko visai nedaug, kad ir pati būtų galėjusi dalyvauti šiemetinėje olimpiadoje. Apie savo studijas ir patirtį Amerikoje, meilę sportui bei ateities planus – šiame pokalbyje.

– Jūsų mama yra bėgikė, olimpietė, dalyvavusi dviejose olimpiadose – Sydnėjuje ir Atėnuose. Ar tai turėjo įtakos, kad esate bėgikė? Ar Jūsų jaunesnioji sesuo taip pat sportininkė?

– Taip, užaugau sportininkų šeimoje, mama – garsi bėgikė, tėtis jaunystėje taip pat bėgiojo, brolis – buriuotojas, o sesė – buvusi gimnastė, dabar šokinėja su kartimi. Augau matydama, kaip mano mama bėgioja. Su broliu mindavome dviračių pedalus šalia mamos, kai ji bėgdavo, paduodavome jai vandens, palaikydavome, taigi prisidėjome prie jos sportinės sėkmės. Visi trys buvome didžiausi mamos sirgaliai, išlydėjome ją į dvi olimpiadas, pamenu, visi laukėme jos starto, o kai grįžo, sutikome kaip čempionę. Mama mus dar mažučius vesdavosi į stadioną, kur lakstydavome, kol ji treniruodavosi. Taigi galima sakyti, kad užaugome stadione. Kad mama atkakliai dirbo ir siekė tikslo, turėjo įtakos ir mano sportiniam charakteriui.

– Ar iš karto dėmesį patraukė bėgimas?

– Augau supama sporto. Turėjau nuostabius tėvus, kurie mane daug kur pastūmėjo ir daug ko išmokė. Išbandžiau gausybę įvairių sporto šakų – plaukimą, slidinėjimą, buriavimą, šokius… Kai buvau paauglė, kelerius metus profesionaliai buriavau, užsiėmiau lengvąja atletika, tačiau širdis linko prie bėgimo, kuris gerai sekėsi. Pradėjau bėgioti penktoje klasėje, būdama 11 metų, taigi bėgioju jau 14 metų, ir sporto niekada nebuvau apleidusi. Dabar bėgimas man tapo ne tik aistra, bet ir darbu.

Monika Juodeškaitė Čikagoje.
Monika Juodeškaitė Čikagoje.

– Praėjusiais metais dalyvavote Čikagos maratone. Ar ilgai jam ruošėtės? Kokie įspūdžiai liko? Ar tikėjotės įvykdyti olimpinį normatyvą?

– Jau prieš aštuonerius metus pradėjau svajoti apie olimpiadą Rio de Janeire, todėl tikslas buvo įvykdyti normatyvą. Kadangi prieš šią olimpiadą buvo panaikinti B kvalifikaciniai normatyvai, tai 10 kilometrų ir 5 kilometrų normatyvai buvo gerokai pakelti, ir suvokusi, kad juos įgyvendinti bus labai sunku, nusprendžiau pabandyti tai, ko dar niekada nebuvau dariusi – bėgti maratoną. Man visuomet sekėsi ir patiko ištvermės treniruotės, ilgi krosai, todėl sulaukusi trenerio palaikymo, nusprendžiau ruoštis maratonui.

Turėjau garbės debiutuoti nuostabiame Čikagos maratone. Šio maratono organizacija, žiūrovai ir dalyviai mane maloniai nustebino, tikrai nesitikėjau, kad maratonas gali būti tokia didelė šventė. Maratonas apskritai ir kaip renginys, ir kaip sporto šaka yra šventė, nes kai tris mėnesius ruošiesi ir įdedi tiek daug sunkaus darbo, nekantrauji pagaliau parodyti dėl ko dirbai. Per sunkiausius paskutinius kilometrus sau kartojau – „tu gali”… Kai po finišo pamačiau savo rezultatą, apėmė nuostabus jausmas, verkiau iš džiaugsmo ne tik dėl normatyvo, bet ir dėl to, kad pradžiuginau visus, kurie prisidėjo prie mano darbo. Maratonas yra puikus patyrimas, tai ne tik laimėjimas. Tuo mane ši rungtis ir sužavėjo.

– Jau kelerius metus gyvenate, studijuojate ir treniruojatės Amerikoje. Kaip atsidūrėte Oklahomoje, kaip sekasi žurnalistikos studijos?

– Dėl pasiektų gerų rezultatų sporte buvau pakviesta studijuoti ir bėgioti Amerikoje. Oklahomos valstijos universiteto treneris Dave Smith buvo net į Lietuvą dėl manęs atvažiavęs, man patiko jo treniravimo filosofija, šiame universitete taip pat sportavo Lietuvos bėgikė Natalija Piliušina, todėl pasirinkdama šį universitetą jaučiausi saugi. Oklahomos valstijos universitete studijuoju jau penkerius metus, įgijau sporto žiniasklaidos bakalauro laipsnį ir tarptautinio verslo magistro laipsnį. Planuoju apginti ir žiniasklaidos magistro laipsnį.

Studijos Amerikoje tikrai labai skiriasi nuo studijų Lietuvoje. Studentai ten turi daugiau laisvės rinktis tokias paskaitas, kurios juos domina, dėstytojai yra labai malonūs ir suinteresuoti padėti kiekvienam studentui, turinčiam bet kokių sunkumų. Man labai patiko šiame universitete studijuoti žiniasklaidą, nes įgijau daug patirties ir praktikos, kuri mane puikiai paruošė darbui šioje srityje.

Baigus pirmąsias studijas – Oklahomos universiteto futbolo stadione.
Baigus pirmąsias studijas – Oklahomos universiteto futbolo stadione.

– Kokios treniruočių sąlygos Amerikoje, kuo jos skiriasi nuo Lietuvos? Ką galite pasakyti apie savo trenerį Dave Smith?

– Amerikoje studentų sportas yra aukščiausiame lygyje. Studentai gauna visą stipendiją, papildomus mokytojus geriems mokslams ir geriausią inventorių, infrastruktūrą bei trenerius ir gydytojus sportiniams pasiekimams. Varžybų lygis taip pat yra labai aukštas, čia didelė konkurencija ir gerai organizuoti startai. Gaila, bet Lietuvoje studentų sporto sistema nėra išvystyta, parama gaunama tik tuo atveju, jei studentai jau yra kažko pasiekę, todėl jaunam, bet perspektyviam sportininkui yra labai sunku tobulėti.

Mano treneris Dave Smith yra nuostabus žmogus, tuos penkerius metus jis man buvo ne tik treneris, bet ir atstojo tėtį. Jei kas nutikdavo ne tik sporte, bet ir gyvenime, visada galėjau juo pasikliauti, žinojau, kad visada sulauksiu paramos. Kartu su Dave mes pasiekėme neįtikėtino tobulėjimo mano sportinėje karjeroje, ir už tai esu jam labai dėkinga.

– Ar labai nusiminėte sužinojusi, kad nors ir įvykdėte olimpinį normatyvą, bet olimpiadoje nedalyvausite? 

– Pastarasis pusmetis mano gyvenime yra labai sunkus, todėl vilties tapti olimpiete žlugimas buvo dar skaudesnis. Kai į vieną tikslą įdedi daugybę darbo, jėgų, noro ir tikėjimo, sunku pripažinti pralaimėjimą. Į Rio olimpiadą važiavo patys geriausi sportininkai, kurie yra nusipelnę, tai yra sportas, todėl nuopuoliai – normalus dalykas, svarbiausia yra toliau tikėti ir nepasiduoti.

– Kaip atradote „Draugą”, kur rašėte apie olimpiadą? Ar planuojate bendradarbiavimą tęsti ateityje?

– „Draugui” pradėjau rašyti neseniai, sulaukusi pasiūlymo iš šio leidinio redakcijos. Man yra garbė informuoti žmones apie gimtinę Lietuvą. Pati tiek laiko gyvendama svetur žinau, kokia brangi yra lietuvybė ir kaip svarbu yra ją išlaikyti. Rašyti apie Lietuvos olimpiečius, kurie garsina Lietuvos vardą, buvo tikras malonumas. Daugelį Lietuvos sportininkų pažįstu, todėl buvo džiugu apie jų pasiekimus informuoti pasaulio lietuvius. Manau, kad „Draugas” yra nepaprastas leidinys, kuris savyje saugo ypatingas vertybes ir jomis dalijasi su mūsų tautos broliais ir seserimis, todėl ir ateityje planuoju dalintis su skaitytojais įdomiomis istorijomis apie nepaprastus lietuvius, kuriais mes didžiuojamės.

Italijos Alpėse, Livigno kurorte.
Italijos Alpėse, Livigno kurorte.

– Kuo įsiminė šių metų olimpiada Rio, kas pačiai buvo įdomiausia?

– Šių metų olimpiada išsiskyrė gyvybingumu. Kaip visi žinome, Brazilija yra fiestų šalis, ir jų tikrai netrūko. Vien pažiūrėjus į tribūnas galėjome justi linksmą šventinę atmosferą. Galbūt sportininkams didelis veiksmas ir triukšmas galėjo pasirodyti chaotiškas, tačiau, mano akimis, tai ir buvo šios olimpiados širdis.

– Kokie planai baigus studijas, ar grįšite į Lietuvą?

– Sportuoti už Oklahomos valstijos universitetą jau baigiau, tačiau ketinu ten grįžti padėti treniruoti ir baigti žiniasklaidos magistro studijas. Tikiuosi, kad ateityje likimas mane parves į gimtinę, tikrai myliu savo šalį ir joje norėčiau auginti savo vaikus.

– Ar planuojate šiemet rudenį dalyvauti Čikagos maratone?

– Šį rudenį jokiame maratone startuoti neplanuoju. Baigusi mokslus stengiuosi pradėti dirbti darbus pagal įsigytas specialybes, bet sportuoti nenustosiu, tikiuosi dar kartą išbandyti jėgas maratono distancijoje kitų metų pavasarį.

– Oklahoma „City Thunder” krepšinio komandoje žais ir jaunasis Domantas Sabonis. Ar eisite į varžybas jo palaikyti? Kaip Jums patinka ši valstija?

– Oklahoma man tapo miela valstija, nes čia penkerius savo gyvenimo metus praleidau su nuostabiais žmonėmis ir smagiu studentiško gyvenimo ritmu, tačiau savo ateities kurti šioje valstijoje neplanuoju. Labai nudžiugau, kai sužinojau, jog Domantas Sabonis žais Oklahoma City „Thunder” klube. Visada gera sutikti lietuvius ar juos palaikyti esant toli nuo gimtinės, todėl būtinai seksiu jo pasirodymus ir dalyvausiu rungtynėse, kai jis žais. Tikiuosi, jam Oklahoma taip pat taps miela vieta gyventi.

– Kokie Jūsų pomėgiai, ką veikiate laisvalaikiu, jeigu jo turite? 

– Esu aktyvus žmogus, mėgstu įvairią sportinę veiklą ir gamtą. Kelionės po pasaulį yra vienas didžiausių mano pomėgių, ir sportas man suteikė galimybę aplankyti daugybę pasaulio šalių. Taip pat esu meniškos prigimties, mėgstu kurti. Laisvalaikiu atsipalaiduoti man padeda rankdarbiai. Gaminu papuošalus, įvairius karpinius ir aksesuarus. Jaunystėje svajojau tapti rūbų dizainere, tačiau kūryba tapo pomėgiu, nes, kai esi profesionalus sportininkas, tam tiesiog nėra laiko.

2015 m. universiados Pietų Korėjoje atidaryme.
2015 m. universiados Pietų Korėjoje atidaryme.