CENTRAS - Istorija - Gedulo ir Vilties dienai sūrūs Sibiro lietaus lašai
Rašytoja Jurga Vilė (k.) ir iliustratorė Lina Itagaki.
Rašytoja Jurga Vilė (k.) ir iliustratorė Lina Itagaki. („Feel photo” nuotr.)

Gedulo ir Vilties dienai sūrūs Sibiro lietaus lašai

Vitalius Zaikauskas.

Knygos „Sibiro laiku” viršelis.
Knygos „Sibiro laiku” viršelis.

Lietuvoje pasirodė rašytojos Jurgos Vilės ir iliustratorės Linos Itagaki komiksų knyga vaikams „Sibiro haiku”. Knygoje pasakojama vienos šeimos tremties istorija. Ją sukūrusioms autorėms teko gerai pasukti galvą, kaip aktualiai ir įdomiai perteikti knygos veikėjų patirtis bei jausmus.

Tai tikra istorija

Ankstyvą 1941 m. birželio rytą pikti kareiviai vertė šeimas iš lovų, liepdami ruoštis kelionėn – taip lietuviai būriais per prievartą iškeliavo į Sibirą. Kodėl juos ištrėmė? Kuo jie prasikalto? Kur tas Sibiras? Tokie ir panašūs klausimai kyla vaikų galvose klausantis suaugusiųjų pasakojimų apie trėmimus. Tie klausimai sukosi ir Jurgos Vilės galvoje klausantis tėvo, grįžusio iš tremties „našlaičių” traukiniu. Įkvėpta tėčio ir močiutės prisiminimų, autorė nusprendė papasakoti Lietuvos vaikams, kas yra tremtis ir kaip žmonės ją ištvėrė.

„Kai buvau maža, tėtis kartais užsimindavo apie Sibirą. Mus su broliu, kvailiojančius prie pietų stalo, sudrausdavo, sakydavo, kad vaikystėje Sibire jis džiaugdavosi ir sušalusią bulvę radęs, jis ją, žinoma, suvalgydavo, nes nieko daugiau neturėjo… Sibirą vaizdavausi kaip tolimą ledo šalį, kur visi dienas stumia grojančiais pilvais ir nuo nosių nutįsusiais varvekliais. Kai buvau maža, nesupratau, kaip tėtis atsidūrė tokioje baisioje vietoje. Jo praeitis atrodė itin paslaptinga. Kai šiandien apie tą sušalusią bulvę vaikai klausia, kas ir kodėl senelį išvežė, nėra taip lengva paaiškinti…” – knygos pratarmėje rašo Jurga Vilė.

Kalbėdamas su Lina jos klausiau: komiksas – toks žanras, kai Mickey Mouse duoda snukin taip, kad tas švilpdamas lekia, pramušdamas galva sieną… daug „buuuum!!!”, „pokšt!!!”, „pykšt!!!”, „oi oi oi!!!”, „spausk greitį!”… Ir staiga – pasakojimas komiksais apie tragediją, katastrofą, mirtį ir badą… Lina romiai man atsako: „Perskaityk knygą ir suprasi.”

Ir tai ėmė aiškėti vos pradėjus skaityti (žiūrėti?) knygą „Sibiro haiku”, – Lina buvo visiškai teisi. Puikus bendradarbiavimo pavyzdys, kai piešinių autorius tiesiog susilieja su tekstų rašytoju. Jurga labai talentinga – puslapyje vos keliolika teksto eilučių, o skaitant prabėga plačiausia jausmų skalė. Iš tiesų primena japonų haiku, kai kiekviena eilutė – vis kita nuotaika ar mintis, papildo prieš ją ėjusią eilutę. Beje, kodėl taip pavadinta knyga – taip pat aiškėja skaitant.

Nustebau, kad knyga skirta nedideliems (9–15 m.) vaikams. Pasakyčiau: ir vaikams. Kaip antikos išminčius sakė, jog vynas ir vaikai sako teisybę. O ar Antoine de Saint-Exupéry „Mažąjį princą”, Alan A. Milne „Mikės Pūkuotuko trobelę” rašė vaikams ar suaugusiems? Todėl skaityti „Sibiro haiku” labai įdomu – kaip vaikas matė tremtį, kaip jis matė šalies istoriją, baisumus, įsirėžusius atmintyje – psichologinė trauma visam laikui. Taip, apie tremtį parašyta ne viena knyga – bet visose jose savo patirtus klaikumus pasakoja suaugę žmonės, o šita – visai kitaip, kitomis lūpomis ir pastabumu papasakota vaikų Dalytės ir Algiuko (Jurgos Vilės tėvelio) patirtis.

Grįžtu prie pokalbio su piešinių autore Lina. Jos klausiu: ar skaitant knygą bus galima apsiverkti? Taip, neabejodama atsako ji. Ir iš tiesų – skaitant ir vartant knygos puslapius neįmanoma nesijaudinti.

Nereiktų prieš skaitant būti nusiteikus vien liūdesiui ir entropijai – juk savo istoriją pasakoja vaikai. Kai kuriose knygos vietose stebina Jurgos juokingas tekstas, kai kur – Linos komiški piešiniai. Gyvenimas tremtyje ir vaikų kelionė namo į Lietuvą nebuvo vienos spalvos…

Susipažinkime: Jurga Vilė

Jurga Vilė gimė ir užaugo Vilniuje. Vilniaus universitete baigė prancūzų filologijos studijas, Paryžiuje mokėsi Naujosios Sorbonos audiovizualinių menų fakultete. Vėliau kino aikštelėse dirbo režisieriaus asistente, kino festivaliuose ir kultūros renginiuose – koordinatore, rašė kultūriniams leidiniams. Jau dvidešimt metų Jurga Vilė yra laisvai samdoma vertėja iš/į prancūzų, anglų, ispanų k. 2017 m. pasirodė jos pirmoji knyga – grafinė novelė vaikams apie tremtį „Sibiro haiku”.

Kaip kilo idėja knygai?

Rašytoja Jurga Vilė.
Rašytoja Jurga Vilė.

Tiesą sakant, viskas prasidėjo nuo idėjos filmui. Prieš penkiolika metų mėginau stoti į scenarijaus rašymo mokyklą Paryžiuje. Viena iš stojamųjų užduočių: išvystyti įsivaizduojamo filmo epizodą. Beieškant originalaus siužeto prieš akis staiga iškilo ryškus traukinio vaizdas, tokio paties, kokiu lietuviukai našlaičiai buvo pargabenti iš Sibiro. Tokiu mano tėtis grįžo namo.

Knygai „Sibiro haiku” įkvėpimo sėmiausi iš tėčio pasakojimų ir močiutės užrašytų prisiminimų. Nusprendžiau pasidalinti tuo, kas man artima, kas mane jaudina. Tik reikėjo rasti būdą prisiliesti prie šios skaudžios temos, kaip įdomiai ją pateikti. Norėjosi, kad knygą skaitytų vaikai, kad pajustų, jog ir jie yra mūsų tautos istorijos dalis, susidomėtų praeitimi, svarbiais istoriniais momentais.

Tėtis buvo dar visai mažas, kai 1941 m. birželio 14 d. jo šeimą ištrėmė į Sibirą. Tėčio tėtį, mano senelį, kaip ir daugelį vyrų, tada atskyrė Naujosios Vilnios stotyje ir išgabeno į lagerį. Ten jis buvo sušaudytas. 1946 m. tėtis su sese našlaičių traukiniu grįžo į Lietuvą. Netrukus jų mamai, mano močiutei, pavyko pabėgti iš tremties pas savo vaikus, bet labai greit ji buvo sugauta ir išsiųsta atgal. Vėliau ji vis dėlto grįžo į tėvynę.

Buvau trylikos, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tada pasipylė knygos apie tremtį, memuarai. Man ši tema nebuvo visiškai nauja. Vaikystėje tėtis dažnai užsimindavo apie Sibirą, pasakodavo, kaip sunku jiems buvo ten gyventi, dalindavosi baisiais ir juokingais nutikimais. Lietuvai atgavus laisvę mokykloje daug kas pasikeitė, ypač istorijos pamokos. Jau galėjom drąsiai kalbėti anksčiau draustomis temomis, dalintis šeimos asmenine patirtim.

Kaip mintyse dėliojosi tekstas? 

Iš pradžių įsivaizdavau knygą, pasakojančią tik apie vaikų kelionę iš Sibiro namo į Lietuvą. Minčių buvo įvairių. Kuo daugiau gilinausi, tuo labiau vaikų kelionės tema darėsi per siaura. Todėl grįždamas traukiniu į Lietuvą Algiukas ima dalintis prisiminimais. Taip susidėliojo galutinė knygos struktūra: kelionė į Sibirą, gyvenimas tremtyje, grįžimas namo. Kai nusprendžiau skirti knygą vaikams, norėjau, kad ji būtų patraukli, mačiau ją lyg komiksą, bet ne gryno žanro. Yra komikso puslapių (čia rašiau dialogus, kas ką sako) ir ištisinis tekstas (Algiuko pasakojimas). Gal toks hibridinis žanras ir netikėtas, bet man labai patinka.

Kas buvo lengviausia-sunkiausia?

Rašyti šią knygą buvo ir lengva, ir sunku. Lengva, nes ši tema man jau seniai rūpėjo, susikaupė nemažai minčių. Vis dėlto sudėlioti istoriją sekėsi gan sunkiai, norėjosi papasakoti kur kas daugiau, nei tik vienos šeimos trėmimą ir gyvenimą tremtyje. Stengiausi pateikti temą aktualiai. Sunku buvo neiškreipti tikrovės. Nors „Sibiro haiku” – ne istorijos vadovėlis, vis dėlto istorija čia gerbiama, bet fantazija taip pat nevaržoma. Tėtis – labai teisingas žmogus, kartais jam užkliūdavo mano lyriniai nukrypimai. Prisimenu skyrių, kuriame mirusių tremtinių kūnai buvo kišami po ledu. Taip nusprendė prižiūrėtojai, nes buvo baisus šaltis, žemė suledėjusi, duobių neiškasi. Aptariant šią sceną tėtis mane įtikinėjo, kad tremtiniai nebūtų leidę mesti savų į vandenį, būtų ištirpdę ledą ir laidoję į žemę. Bet aš šio epizodo neperrašiau. Man labai norėjosi, kad jie iškeliautų apglėbti upės rankų. Norėjosi taip juos išlydėti. Švelniai.

Ką pasakytumėt apie knygos estetiką? 

„Sibiro haiku” išrinkta gražiausia 2017 m. knyga. Gavo ir prestižinę Domicėlės Tarabildienės premiją už gražiausias iliustracijas. Iliustracijos puikiai atspindi ir papildo tekstą, organiškai su juo susigyveno, susipynė ir tapo neatskiriama dalimi. Pavadinčiau ją namų, šeimos knyga. Greitai perskaitoma, bet prie jos dar norisi grįžti ne kartą. Vartyti ir žiūrėti iliustracijas, paskaityti vieną ar kitą epizodą. Į šią knygą įdėjom labai daug meilės. Tai, matyt, jaučiama.

Kodėl būtent Liną pasirinkote įgyvendinti savo sumanymą? 

Kai su leidėja Sigita Pūkiene ieškojom iliustratoriaus, Linos nepažinojau. Nebuvau nieko apie ją girdėjusi. Bet Sigita prisiminė neįprastą Linos pavardę. Ieškojom internete ir susiradom: Itagaki. Gražiai skamba. Tinka prie japoniškos linijos knygoje. Žinoma, to neužtenka. Pažiūrėjom Linos darbus. Pamatėm, kokia įvairiaspalvė jos kūryba, kokia ji pati subtili ir kruopšti. Kai susitikom, Lina iškart susidomėjo pasiūlymu. Tarsi seniai būtų jo laukusi. Viskas susiklostė puikiai.

Kaip paaiškinote Linai koncepciją?  

Linai pasakėm, kad tai bus komiksas, tik tiek. Mano parašytame tekste buvo iliustracijų aprašymai, tiksliau – nuorodos ką piešti. Kaip ji turėtų piešti, nei patarinėjom, nei prašėm. Lina tiesiog piešė. Taip, kaip ji jautė. Iš pradžių nustebau, nes visiškai kitaip įsivaizdavau knygą. Ne tokią realistišką ir tikslią, labiau fantastišką, išplaukusią lyg sapną. Lina priartino knygą prie tikrovės. Ir aš nesipriešinau. Pagalvojau, kad taip knyga įgis pridėtinės vertės. Pasitikėjau Lina. Ji patikėjo knyga – tai svarbiausia. Ir tapo ne tik iliustratore, o bendraautore. Ši knyga – mūsų abiejų kūrinys. Išjaustas, išgyventas. Kiekvienas taškelis sužiūrėtas. Šiuo požiūriu mes abi panašios: preciziškos, reiklios sau.

Kaip knygą sutiko Jūsų šeima, tie, kurių pasakojimais rėmėtės rašydama? 

Labai daug knygos herojų seniai iškeliavę anapilin. Senelis, močiutė, tėčio sesuo, teta Petronėlė… Ši knyga skirta mano tėčiui. Valandų valandas su juo kalbėdavau apie tremtį, apie šeimą, jo jausmus. Knyga mus suartino, suvienijo, tapo dovana mums abiem. Tėtis šiemet atšventė aštuoniasdešimtmetį. Bet jis vis dar guvus, gyvybingas. Aš savo tėtyje dažnai matau knygos personažą Algiuką, niekad neprarandantį vilties, optimistiškai nusiteikusį. Nuostabus jausmas pristatyti knygą kartu su tėčiu, o pristatymuose dalyvaujantiems vaikams tai proga pamatyti praeities įvykių liudininką. Visi kiti mano šeimos nariai džiaugiasi knygos sėkme, didžiuojasi manimi. Mes – vieninga šeima, palaikantys vienas kitą. Mano vaikams ši knyga – didelis įvykis. Ji mums įdomių pokalbių šaltinis, visada po ranka.

Jurga Viltė su tėčiu Algimantu Stakėnu.
Jurga Viltė su tėčiu Algimantu Stakėnu.

 

Dailininkė Lina Itagaki

Kada pirmąkart sužinojot apie trėmimus? Esat jauna ir nesat gimusi tremtyje.

Nesu jauna –  man jau tuoj 39-eri. Apie trėmimus skaičiau mokykloje, o ir mano senelis buvo ištremtas, bet jam dar pasisekė. Kadangi turėjo medicinos išsilavinimą (tais laikais jis buvo vadinamas felčeriu, nežinau – prieš tai ar po to gydė ir partizanus), mokėjo rusų, vokiečių, lotynų kalbas, šios jo žinios pasitarnavo, taip jis buvo įdarbintas, jei teisingai pamenu, surašinėti pacientų pavardes, versti vaistų instrukcijas. Bet grįžo prastos sveikatos, mirė per anksti… Pamenu, kad klausdavau kartais jo apie Sibirą, bet atminty išliko labai nedaug, ir, tiesą sakant, nebeatskiriu, ar tai pasakojo senelis, ar perskaičiau knygose… Apie labai sūrią sriubą iš silkių galvų su kirmėlėmis ar supūvusių kopūstų lapų…

Iliustratorė Lina Itagaki.
Iliustratorė Lina Itagaki.

Kaip Jurga nusakė knygos iliustracijų viziją?

Kai susitikome, Jurga su Sigita man sakė, kad jos įsivaizduoja šią knygą kaip komiksą, bet gana laisva forma, nebūtina viską piešti griežtai langeliuose. Tai reiškė laisvę, kad galėsiu piešti kaip norėsiu. Tokios sąlygos man labai patiko. Ir tema pasirodė artima, nes neseniai buvau piešusi trumpą komiksą apie savo senelės išgyvenimus per karą.

Iš pradžių manėme, kad viskas būtų nupiešta. Bet vėliau supratome, kad tam reikės labai daug laiko ir knyga bus labai stora, todėl Jurga scenarijų perrašė, kai kurias vietas papasakojo tekstu. Knygoje mainosi komiksas ir teksto blokai su iliustracijomis.

Kodėl pasirinkta būtent tokia pasakojimo forma?

Aš tiesiog piešiau. Spalvų paletę sąmoningai pasirinkau žemiškų, neryškių spalvų, stengiausi spalvas naudoti ribotai, spalvingiau tik ten, kur tikrai reikia. O kaip kitaip sukurti praeities, purvo, šalčio, nesmagumo įspūdį? Iliustracijose daug „purvo” efekto. Taip pat skiriasi puslapių spalva. Kol vyksta kelionė traukiniu – jie violetiniai, gyvulinių vagonų atspalvio. Sibire – gelsvi, žiemą – pilki. O kai įvyksta kažkas labai baisaus – juodi.

Kas buvo lengviausia-sunkiausia? Prie kurio knygos epizodo ilgiausiai sukot galvą?

Sunku buvo įsivaizduoti, kaip viskas atrodė. Ypač piešiant išgyvenimus Sibire. Ieškojau nuotraukų. Norėjosi, kad būtų kuo arčiau tikrovės. Taip atsirado iliustracija, vaizduojanti, kaip tremtiniai barža plaukia Obės upe. Labai ilgai ieškojau, kaip galėjo atrodyti Barnaulo cerkvė. Nes paskaičiusi tekstus supratau, kad cerkvė, kurią internetas išmeta parašius „cerkvė Barnaule”, buvo sunaikinta dar prieš čia atkeliant tremtinius. Jei negalėdavau rasti ir sugalvoti, kaip galėjo atrodyti Sibiro aplinka, jos tiesiog nevaizduodavau. Bet taip atsiranda vietos skaitytojų vaizduotei.

Kaip apibūdintumėte knygos estetiką?

Nemoku kalbėti apie tokius dalykus dailėtyrininkų, meno kritikų terminais, apie viską galvoju paprastai. Manau, kad knygos iliustracijos sugauna skaitytojo akį. Iš atsiliepimų girdėjau, kad vaikai negali paleisti knygos ir perskaito ją per vieną vakarą, o vyresni skaitytojai užtrunka ilgiau. Knygoje yra nemažai kraujo ir žiaurumų, ko paprastai knygose vaikams nebūna. Manau, kad būtų neteisinga tai nuo jų slėpti (vis tiek jie tikrovę pamato per televizorių ir kompiuteriniuose žaidimuose), o raudona kraujo spalva labai gražiai suskamba prislopintų tonų iliustracijose. Kaip ir geltoni Algiuko plaukai ir prie jų priderinti knygos priešlapiai ar nugarėlė. Geltona spalva sušildo bendrą šaltą ir niūrų knygos įspūdį, lyg užuomina, jog ne viskas ten taip blogai.

Kai kas sakė, kad mano piešimo stilius gana eskiziškas. Iš tiesų stengiausi išlaikyti rankos laisvumą. Palikdavau kai kuriuos netyčia atsiradusius atsitiktinumus. Kai piešdavau iš nuotraukų, piešinys gaudavosi ne toks laisvas, tai stengdavausi kartais piešti į nieką nežiūrint – tiesiog iš galvos, kad atsirastų daugiau laisvumo. Smagu, kad galėjau daryti kaip norėjau, todėl šalia piešinio atsiranda ir laiškų, raštelių nuotraukos. Kadangi prie kiekvieno puslapio ilgai sėdėta ir krapštyta, sunku matyti knygą kaip visumą, bet tikiuosi, kad ji gana dinamiška ir skaityti yra įdomu, piešiniai nesikartoja, vis kinta ir išlaikytas skaitytojo susidomėjimas iki pat galo. Bent jau norėčiau, kad taip būtų.

Ar buvo lengva bendradarbiauti su Jurga? Greitai ir lengvai viena kitą supratote?

O taip! Lyg būtume senos pažįstamos ir geros draugės! Net sunku patikėti. Labai dažnai konsultuodavausi, pasitardavau, ypač kai jau baiginėjome darbą, tuomet bendravome kiekvieną dieną (aš gyvenu Lietuvoje, o Jurga – Ispanijoje, susirašinėjome el. laiškais), ir kai vėl susitikome gyvai, buvo labai keista matyti taip ilgai virtualioje erdvėje tepažintą žmogų ir pajusti, kad ir realiame pasaulyje ji tokia puiki, dar nuostabesnė nei įsivaizdavau. Aš sužavėta Jurgos asmenybe ir jos charakteriu!