Litvakiškieji pėdsakai – išnykę, išnyrantys, atkuriami…

Astrida Petraitytė.

Gal ir atsitiktinai, bet prasmingai birželio 6-osios vakarą supuolė du žydų kultūriniam (taip pat – religiniam) paveldui skirti renginiai, vykę skirtingose erdvėse vienas po kito. Buvo įmanu abu aprėpti.

Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje atidaryta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirta paroda „Lietuva litvakų kūryboje”. Jos pristatymas vyko išlaikant intrigą – mat renginių salėje, dar neregint pačios parodos. Šventinę atmosferą kūrė muzikiniai intarpai (tarp pasisakymų) – nedidelį koncertėlį surengė pianistas Simas Minkevičius ir dar Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje besimokančios fleitistė Adelė Mariniute ir dainininkė Austėja Pėželytė.

Beje, į kalbas (ar greta jų) įsiterpė ir poezija. Štai muziejaus direktorius Markas Zingeris, kuris, kaip žinome, yra rašytojas, renginio pradžioje pasveikino susirinkusiuosius, pažymėdamas litvakiškojo paveldo reikšmę, o jam baigiantis vėl išėjo prie mikrofono ir iš savo pirmosios, 1984 m. išleistos, poezijos knygelės perskaitė eilėraštį, skirtą Chaimui Sutinui. Šmaikščia, „kupletiška” forma prašytą eilėraštį visgi persmelkia tragiškos gaidos. Zingeris pasisakė buvęs sukrėstas, kai kažkokiais (ko gero, nelegaliais) keliais Lietuvą pasiekusiame prancūziškame albume pamatęs Prancūzijos litvako Sutino darbą „Pasmaugtas gaidelis”… (Beje, vėliau Pėželytė šmaikščiai „žydiškai” atliko dainą pagal šį eilėraštį – angliškąjį jo variantą).

Savo eilėraštį perskaitė ir dailininkas Raimondas Savickas, dar priminęs, kad šio muziejaus parodoje dalyvauja ne pirmąkart – ir kelios Savickų šeimos kartos ne taip seniai čia pristatytos.*

Žinoma, būta ir oficialesnių kalbų. Sveikinimo žodį tarė Kultūros ministerijos atstovė Rūta Pileckaitė, pasidžiaugusi solidžiu parodos katalogu ir jame aptiktu – atsitiktinai atsivertus – prasmingu teiginiu: „Mes vis dar atrandame vieni kitus”. O išsamiau parodos koncepciją, struktūrą pristatė jos kuratorė dr. Vilma Gradinskaitė. Greta Vilniaus Gaono žydų muziejaus turimų darbų, parodai paveikslus skolino ir kiti muziejai (daugiausia kauniškis M. K. Čiurlionio), ir privatūs asmenys, fondai.

Paroda peržengia dailės ribas – štai rodomi ir du filmai: 1924 m. sukurtas kaip begarsis, o 1933 m. New Yorke įgarsintas „Vilniaus legenda” bei Raimondo Vabalo pagal Grigorijaus Kanovičiaus ir Iljos Rud-Gercovskio scenarijų 1964 –aisiais pastatytas „Marš marš tra-ta-ta” (kuratorė paragino naujai pažvelgti į šį kadais kritiškai įvertintą pamfletą). Be to, parodoje rasime ir kelioliką stendų su išsamia ir įvairia informacija; mažiesiems lankytojams siūlomas žaidimas – lietuviško peizažo ar miestelio dėlionė, o akliesiems ir silpnaregiams – audiogidas. Pasak kuratorės, parodoje atspindima Lietuvos vaizdinių kaita žydų mene, veikiant istorinėms pervartoms – ne tik tragiškajam Holokaustui, bet ir, pavyzdžiui, sovietinei ignoravimo politikai…; išryškėja ir litvakų tapatybės paieškos daugiakultūriniame pasaulyje. Kuratorė pasidžiaugė sulauktomis, ruošiantis paro­dai, dovanomis: štai N. Arbit Blato (kaip žinome, jau prieš keletą metų Lietuvą pasiekė didelė jo darbų kolekcija) įsūnis padovanojo šešis dailininko kūrinius, tiesa, nekokios būklės – parodai spėta restauruoti du.

Po žodinių ir muzikinių sveikinimų buvome pakviesti pakilti į viršutinę parodų salę apžiūrėti ekspozicijos. Čia mūsų laukė ne tik menai, bet ir vyno taurės – lankytojų buvo gausu, šurmulio nemenko, tad apsisprendžiau ateiti kitądien ir ramumoje apžiūrėti parodą.

X X X

Ne tik ramumoje, bet ir vienumoje kitądien galėjau studijuoti parodą, bent šiek tiek prisiliesti prie litvakiškos kultūros atspindžių. Dailės kūrinių ekspozicija išties turtinga ir įvairi – pradedant Marko Chagalo „Vilniaus Didžiosios sinagogos” kopija, Beciono Cukermano (pirmojo litvako, 1919–1920 m. surengusio personalines parodas Vilniuje ir Kaune) 1912 m. nutapyta „Sodyba su daržu”, pratęsiant lietuviškaisiais motyvais Samuelio Bako, Solomono Teitelbaumo, Neemijos Arbit Blato, daugelio kitų darbuose, užbaigiant Raimondo Savicko modernumu. Tapybos darbai ir skaudžiai primena dingusį žydišką Vilnių, ir viltingai liudija apkapotas šaknis ūglius leidžiant; turiu galvoje ne tiek jaunuosius išgyvenusiųjų palikuonis, kiek šių, tragiškus likimus patyrusių, po pasaulį išsiblaškiusių – štai S. Bako vaikystė Vilniaus gete, garbioji senatvė Bostone – dėmesingumą (sugrįžtantį, atšylantį?) savo gimtinei, tėvų žemei…

Negaliu pasiūlyti jokio kadro iš parodos – susiruošus fotografuoti, buvau perspėta, kad už šį malonumą turėčiau atskirai susimokėti; tikiuos, draudimas galioja tik dailės darbams – ne stendams ir ne parodos atidarymo akimirkoms. O būtų pravartu – mintiju jau ir 6-osios vakaro koncertą patyrusi – pasitelkus Dovydo Lobkovskio „Didžiosios sinagogos”, nutapytos 1949 m., atvaizdėlį, priminti: pokario statytojai Vilniuje ne ką mažiau sugriovė nei karas…

Kuratorės minėti stendai tikrai nusipelno dėmesingo studijavimo, pagiriamojo žodžio – juose ne tik tekstai lietuvių ir anglų kalba, įvairiais aspektais pristatantys litvakišką santykį su Lietuva, bet ir gausu vizualios medžiagos – minimų asmenybių, jų kūrinių nuotraukos ir pan.; net eilėraščiai į pasakojimus įsiterpia… Informacija irgi verta apmąstymo. Štai pirmajame stende pristatant Vilniaus piešimo mokyklą (veikė 1866–1915 m.) ir jos garsius mokinius – Jacques Lipchitz, Chaim Soutine, daugelį kitų, pateikiama ir tokia istorinė įžangėlė: carinėje Rusijoje vykdyta rusifikavimo ir antisemitizmo politika, žydų galimybės mokytis varžytos, tuo tarpu šioje mokykloje apie trečdalis mokinių buvo žydai, suvažiavę iš įvairių buvusios LDK sričių…

Dar vienas stendas įvardytas ,,Į Vilnių važiuodavo mokytis”, toliau pateikiant visą poeto Dovydo Einhorno sentenciją: „Ieškoti uždarbio žmonės važiuodavo į Varšuvą, Odesą, Kijevą – Vilniuje nebuvo galimybės užsidirbti, į Vilnių…” Ir įdomybių galima sužinoti, tarkim – litvakiškoje jidiš tarmėje radosi žodžiai „daržinė”, „dobilas”, „ežeras”, „kapai”, dar kai kurie lituanizmai. Regime ir žydų indėlį kuriant Vasario 16-osios Lietuvą (nemažai jų savanoriškai dalyvavo kovose už Nepriklausomybę), jų pilnateisiškumą atkurtoje valstybėje (prezidento Antano Smetonos sentencija: „Tautų įvairume yra kultūros džiaugsmas”). Deja, netrukus tenka pereiti prie tragiškąjį istorijos puslapį liudijančių stendų – štai gyvenimas už spygliuotų vielų (pagarbos nusipelno kuratorė, nenutylinti, bet ir nespekuliuojanti Holokausto tema). Primenami po pasaulį išsibarstę, Lietuvos nepamiršę litvakai – štai kad ir Vilniuje gimęs žymusis prancūzų rašytojas Romainas Gary. Dar daug įdomių ir vertingų žinių galima patirti studijuojant parodos stendus.

Vis dėlto smagiausią, netikėčiausią įspūdį man suteikė filmas „Vilniaus legenda” (1924-ųjų versijos režisierius – Zygmunt Turkow). Visą valandą sėdėjau, užsidėjusi ausines, prieš monitorių – subtitrai anglų kalba, bet smagu buvo girdėti jidiš šnektą (tuo labiau kad savo vokiška kilme beveik ir suprantamą). Filmas tarsi religinė legenda – apie pranašo Elijo gerus darbus, įsikūnijant įvairiais žmogiškais pavidalais. Bet stebuklingojo veikimo laukas – Vilnius (ir kitos, matyt, gretimos gyvenvietės), „tikrų” žmonių meilės drama. Filmą visiems rekomenduočiau dėl jo ir meninės, ir pažintinės vertės (o istorinės epochos niuansus paliudija, pavyzdžiui, kartkartėmis į žydiškas realijas įsiterpiantis pasisveikinimas „Zdrastvuijte” ar dainuojama „Oči čiornyje”…)

R. Vabalo filmui nebegalėjau skirti laiko, nors pasiūlymą pažiūrėti į jį nauju žvilgsniu įsidėmėjau.

X X X

Kiek vėluodama, bet po parodos pristatymo spėjau nukakti į žydų dainų koncertą, skirtą Vilniaus Didžiosios sinagogos atminimui (į kurį kvietė Lenkijos institutas Vilniuje ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė) – jis surengtas šios būtosios sinagogos teritorijoje, šalia darželiui skirto pastato.

„Vilniaus Didžioji sinagoga nuo XVI amžiaus pabaigos iki XX amžiaus penktojo dešimtmečio savo dydžiu ir puošnumu pranoko bene visas Vidurio Europos sinagogas. Aplink šią sinagogą buvo pastatyta daug ritualinių bei visuomeninės paskirties statinių – susiformavo ištisas miestelis su dviem vidaus kiemais (jidiš vad. Šulhoif). Šie pastatai apgriauti Antrojo pasaulinio karo metais, o vėliau nugriauti.”** Taigi jau gerokai po karo pasistengta ištrinti Didžiąją sinagogą iš Vilniaus senamiesčio – jos vietoje pastatytas tipinis silikatinių plytų darželis.

Spėjau išgirsti Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky pasidžiaugimą, kad neliks šio baisiojo darželio (pasak mero – auginusio kartą, nieko nežinančią, kokie pamatai po jų kojomis), Didžiosios sinagogos atminimas bus įamžintas. Tiesa, mero kalboje tarsi nuskambėjo pažadas atstatyti, o F. Kukliansky bal­se girdėjosi abejonė – gal užtek­tų memorialo…

Lenkijos instituto Vilniuje vadovas Marcinas Łapczyńskis pasidžiaugė (beje, gražia lietuvių kalba) galįs Lietuvai pristatyti varšuviškį ansamblį „Vocal Varshe”, atliekantį žydų dainas. Tai vokalinis tercetas – sopranas Anna Woźnicka, mecosopranas Olga Wądołowska ir tenoras Jakub T. Sitarski; (jų dainas lydėjo elektroninis akompanimentas). „Vocal Varshe” atlieka įvairios stilistikos ir paskirties žydų dainas bei giesmes, jie neven­gia eksperimentuoti. Išties išgirdome įvairaus emocinio krūvio kūrinius – pradėjus, regis, giesmėmis-raudomis, užbaigta smagiomis liaudiškomis melodijomis. 

*Štai pernai šiame muziejuje surenta paroda „Kartos ir likimai“, skirta Algirdo Savickio, žuvusio Kauno gete, 100-osioms gimimo metinėms. “Parodoje pristatomos keturios menininkų šeimos kartos: tarpukario diplomatas ir rašytojas Jurgis Savickis, jo sūnūs Algirdas ir Augustinas, anūkas Raimondas Savickas ir proanūkė Ramunė Savickaitė-Meškėlienė.” – http://www.bernar­dinai.lt/index.­php/straipsnis/2017-04-25-keturios-kartos-ir-daugiau-nei-simtmetis-lietuvos-istorijos/158543

**http://www.jewishcenter.lt/veikla/projektai/vilniaus-didziosios-sinagogos-memorialas/