CENTRAS - Istorija - Humoras – diplomatų druska
Baltųjų rūmų priėmime – JAV prez. Bill Clinton, jo žmona Hillary ir Lietuvos ambasadorius Alfonsas Eidintas su žmona Birute. 1996 m. balandžio 23 d.

Humoras – diplomatų druska

Raimundas Marius Lapas.

Būti pensininku nėra kada

Gerb. ambasadoriau, ar Jūs pirmiausia esate diplomatas, kuriantis istoriją, ar istorikas, užsiimantis diplomatija?

„Diplomatų šypse­nos ir pokštai” viršelis.

Esu ir tas ir tas. Tiksliau – bu­vau. Dabar esu pensininkas, bet vis dar rašau naudingas žmonėms kny­geles, tarp jų ir apie Lietuvos diplomatiją. Šiuo metu dirbu itin rimtame projekte – su prof. Zenonu Butkumi ir dr. Kęstučiu Kilinsku iš Vilniaus universiteto renkame dokumentus rinki­nio „Lietuvos užsienio politikos do­ku­mentai” I tomui, kuris apims 1917–1920 metų įvykius, diplomatinės tar­nybos susikūrimą. Sistemingas už­sie­nio politikos dokumentų publikavimas yra tapęs valstybių įtakingumo, sėkmės, prestižo ir apskritai pažangos bei valstybės solidumo simboliu. Tai jau seniai daro ne tik JAV, Di­džioji Britanija, Rusija, Vokietija, Prancūzija, Italija ir kitos stipriausiai veikiančios tarptautinius santykius šalys, bet ir tokios valstybės kaip Lenkija, Belgija ar Airija, kurios taip pat sistemingai publikuoja užsienio politikos dokumentus, kaip svarų vi­suomeninį turtą, intelektualinį, kul­tūrinį, politinį paveldą.

Valstybių įtaka tarptautinėje sfe­roje priklauso ne vien nuo jų dydžio, bet ir nuo geopolitinės padėties, sėkmingai kuriamų sąjungų, santykių su kaimynais ir apskritai bendrosios pažangos. Lietuvos padėtis yra gana specifinė ir sąlygojama stabilumo pa­čiame regione, ją dažnai lydėdavo sėkmė, kai ji imdavosi lyderio vaidmens. Vienok ne tik dėl lyderiavimo, bet ir dėl reformų sėkmės, kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo pakilimo pribrendo reikalas nuosekliai skelbti Lietuvos užsienio politikos dokumentus, kuriuose lyg veidrodyje atsispindi ir vidaus politiniai pokyčiai. Tad pradedame reikalingą užsienio politikos dokumentų tomų publikavimą, o kitos kvalifikuotų mokslininkų grupelės ruoš 2, 3, 4… t. y.  tolesnius tomus. Leidinio parengimą finansuoja Lietuvos Mokslo Taryba.

Knygos autorius Alfonsas Eidintas vaikystėje. Vaiguva, Užvenčio rajonas. (Alfonso Eidinto archyvo nuotraukos)

Pirmąjį Lietuvos užsienio politikos dokumentų tomą suskirstėme į penkias dalis. Pirmojoje – publikuotu­me dokumentus, atspindinčius Ne­priklausomybės idėjos brendimą ke­turiuose lietuvio politinio sąjūdžio centruose – Šveicarijoje, JAV, Skan­dinavijoje ir Rusijoje. Taip pat – Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917 m. rugsėjo 18–22 d.) parengiamuosius darbus, pirmiausia pasitarimus su vo­kiečių pareigūnais, pačios konferencijos veiklą, Tarybos išrinkimą, jos nutarimus, Vasario 16-osios akto tarp­tautinį rezonansą. Pirmoji dalis užsibaigtų 1918 m. kovo 23 d. Vokie­tijos kaizerio pasirašyto Lietuvos nepriklausomybės akto publikavimu.

Antroji dalis apimtų tarptauti­nės reikšmės dokumentus po to akto pasirašymo iki Pirmosios Lietuvos laikinosios vyriausybės suformavimo ir patvirtinimo lapkričio 11 d., trečioji – vėlesnius šaltinius iki 1919 m. rugsėjo 24 d. Anglijos suteikto Lietuvos de facto pripažinimo, ketvirtoji – iki Taikos derybų su bolševikais pradžios 1920 m. gegužės 7 d., penktoji – iki pat tų metų pabaigos, įtraukiant reikšmingus dokumentus, susijusius su Taikos sutartimi, Vil­niaus realiu atgavimu 1920 m. vasarą ir staigiu praradimu, intensyvias 1920 m. pabaigos Lietuvos derybas su Lenkija. Ir suprantama – dokumentai apie Užsienio reikalų ministerijos, atstovybių užsienyje steigimą, jų veiklą.

Skiriamųjų raštų įteikimas Norvegijos karaliui Harold V.

Dokumentų rinkinių skelbime pas­taruoju metu esu stipriai „atmu­šęs ranką”. Jeigu pastebėjote, Lietu­vos Valstybės atkūrimo 100-čiui su kolega Raimundu Lopata parengėme du didelius dokumentų rinkinius – „Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose” (Vilnius, 2017) ir  „Lie­tuvos vyriausybių 1918–1920 metų posėdžių protokolai”. I-II tomai (Vilnius, 2018).

O „Lietuvos užsienio politikos do­kumentų” tomų leidimas – prasmingas darbas, nes rinkinio tomai bus naudingi mūsų diplomatiniam kor­pusui ir krašto apsaugai, dauge­liui kitų valstybinių, netgi privačių institucijų, jais naudotųsi Lietuvos ir tarptautinė akademinė bendruomenė (pirmiausia politikos ir diplomatijos mokslas bei studijos), plačioji visuo­menė: mokyklos, žiniasklaida, kultū­ros įstaigos, pasaulio lietuviai, visi be­sidomintys tarptautiniais santykiais ar apskritai Lietuvos užsienio politika šalies piliečiai ir užsieniečiai.

Skiriamųjų raštų įteikimas JAV prez. Bill Clinton Baltuosiuose rūmuose. 1993 m. gruodžio 9 d.

Neretai sakoma, kad pirmieji diplomatai buvo angelai, tarpinin­kaujantys tarp Dievo ir žmonių. O kaip vėliau?

Taip, Lietuvos diplomatinė tar­nyba – vienintelė Lietuvos valstybės institucija, kuri veikė nepaisant okupacijų egzilyje ir toliau kėlė Lietuvos klausimą tarptautiniuose santykiuo­se, ji buvo valstybingumo simboliu, todėl ir rūpi, kaip atrodo ir kaip at­rodys mūsų diplomatai, ginsiantys Lie­tuvos interesus pasaulyje. Nesvar­bu, kad Lietuvos diplomatinėje tarnyboje baigiau darbą 2018 m. gruodžio 31 d. (pradėjau 1993 m. lapkritį). Nau­jausia knyga tęsia 2003 m. mano iš­leistą knygą apie ambasadoriaus dar­bą „Ambasadorius. Tarnyba savo valstybei svetur” (Vilnius, 2003) tematiką.

Atsargiai su anekdotais

Spėju, jog esate dar ir šioks toks virtuvėje besisukinėjantis ku­linaras, nes tvirtinate, kad, nors diplomatiniai santykiai yra rimtas dalykas, humorui gali atsirasti vietos. Tai – kaip ir druska, viską pagardina…

Washington, DC patyrusių politikų patarimai buvo aukso vertės – su Zbigniew Brzezinski (k.) jo kabinete, aptariant jo būsimą kelionę į Lietuvą. (Vytauto Žalio nuotr.)

Čia ir yra tos knygos svarba – diplomatiniame darbe vien tik pasikliauti humoru ir juokingų istorijų pasakojimais, pokštais būtų didelė klaida. Reikia rasti balansą, siekiant nebūti surūgėliu, marmurinio veido žmo­gumi, kalbančiu tik apie reika­lus. Humoras turi padėti diplomatui įvykdyti diplomato misiją, pasiekti kuo daugiau naudos savo valstybei. Pokštas neturi būti skeliamas tik dėl to, kad pajuokautum. Toks ir buvo knygos rašymo tikslas.

Ar knygoje „Diplomatų šypse­nos ir pokštai” daug Jūsų asmeninės patirties?

Remiuosi geriausiais klasikiniais britų ir kitų šalių diplomatų hu­moro pavyzdžiais. Be to, knygai pa­teikė savo matytus ar atsitikusius pokštus aštuoniolika Lietuvos amba­sadorių. Kai kuriuos aprašiau ir sa­vuosius, ypač tuos, kuriais pats pra­linksminau žmones, arba kurie pra­linksmino mane.

Ar galėtume šią knygą vertinti kaip savotišką vadovėlį – kaip diplomatams elgtis viešumoje?

Tam tikra prasme kai kuriuose knygos skyreliuose gal ir tikrai pasi­reiškiu kaip pedagogas, mokytojas. Tačiau taip ir turi būti. Mat aš 1973 m. baigiau Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir gavau vidurinės mo­kyklos – gimnazijos istorijos mo­ky­tojo diplomą. Jau ten buvau išmo­kytas, kaip reikia mokyti kitus istorijos. Tą ir darau, tik dabar jau apie tai, kaip panaudoti diplomatiniame dar­be humorą. Kaip žinoma, patarėjus visi labai mėgsta ir visi mielai tokių pamokymų nori… O jeigu rimtai, tai knyga skirta ne tik diplomatams, bet ir verslininkams – visiems, kurie šiais laikais dirba su užsieniečiais. Kadangi įvairiose šalyse humoras ne visuomet suprantamas vienodai, pa­sergėjau skaitytojus būti atidžiais ir pirmiausia prieš pokštaujant detaliai pasidomėti, kokiose šalyse kuriais klausimais nejuokaujama.

Karinė diplomatija: Lietuvos krašto apsaugos ministro Li­no Linkevičiaus (d.) rezultatyvus vizitas Washington, DC. Pentagone su JAV gynybos sekretoriumi William Perry (v.) 1996 m. gegužės 22 d. Vizito metu Lietuvos krašto apsaugai gauta reikmenų už 10 mln. dolerių.

Iš tikrųjų diplomatijoje išdygsta daug juokingų situacijų…

Pasitaiko. Daugelį jų aprašiau. Jų nekartosiu. Tiesiog paimkite kny­gą ir ją perskaitykite.

Ar moterys diplomatės šmaikš­tauja geriau? blogiau? ki­taip?

Nevykęs moters pašmaikštavimas yra lygus nevykusiam vyro pašmaikštavimui ir atvirkščiai.

Jūs nemažai dėmesio skiriate senajai Lietuvos diplomatijai – kokia ji iš tikrųjų buvo?

Sudėtinga, sunki, rizikinga. Po de­rybų Maskvoje ne vienas mūsų diplomatas vos nepaliko savo galvos Maskvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Arba Aukso Ordoje, arba Krymo chanate, arba Moldovoje.

Alkoholis – ne brolis

Prez. Algirdas Mykolas Brazauskas apžiūri Lietuvos ambasadą Washington, DC. Kairėje – ambasados patarėja, įgaliotoji ministrė Dalia Grybauskaitė. (Ramūno Astrausko nuotr.)

Diplomatija prie taurelės… Priminkite mūsų skaitytojams apie Algirdo Mykolo Brazausko susitikimą Maskvoje su Borisu Jelcinu „be kaklaraiščių…”

Aš ten nebuvau. Tačiau buvusieji man pasakojo, kad jie gerokai išgėrė degtinės, skanavo ją iš stiklinių vandeniui – ne stikliukų… Tada abu buvo stiprūs vyrai, buvę sportininkai. Mū­sų ambasadoriui Romualdui Kozyro­vi­čiui buvo nelengva sėdėti šioje kom­panijoje…

O savų tokių prisiminimų tu­rite?

Vieną kartą esu padauginęs, bet pasimokiau ir tokių eksperimentų daugiau nebedariau. Tačiau alkoholis yra diplomatinio darbo dalis, juo vaišiname svečius. Tačiau vyno kie­kis taip pat turi būti valdomas, o pa­valdiniai kontroliuojami.

Teko ambasadoriauti daug kur – JAV,  Kanadoje, Izraelyje, Norve­gijoje, Graikijoje… Atmintiniau­sias patirtas nuotykis/pokštas dip­lomatinėje tarnyboje?

Tai atsitiko Iowa valstijoje, kai papasakojau apie Nikitos Chruščiovo nuotrauką su dviem paršeliais po pa­žastimis ir parašu Kelmės rajono laik­raštyje „Komunistinis žodis”: SSKP lyderis, ministras pirmininkas N. Chruščiovas vizito JAV, Ajovos valstijoje metu su vietiniais gyventojais. Nuotraukoje draugas N. Chruščiovas – antras iš kairės… Šis pokštas apra­šytas skyrelyje „Ambasadoriai, o prieš tai N. Chruščiovas Ajovos valstijoje” – iki šiol krizenu jį prisimi­nęs.

Diplomatinis korpusas.

Kas geriau juokauja – „pa­p­rasti” mūsų tautiečiai ar lietuviai diplomatai?

Pagal mano algoritmą tiksliai nenusistato. Miglota ekrane situacija. Tačiau geras humoras nutrina skirtumus.

Pažįstu nemažai diplomatų, politikų, pasižyminčių šmaikštumu, bet jie kažkodėl dar neparašė knygų. O kiti bandė, bet užrašyti pokštai jau nebebuvo tokie juokingi, kaip juos pasakojant. Humoras sunkus daly­kas, su juo reikia dirbti, pasiruošti, apgalvoti prieš juokaujant, ar čia tas ar anas tinka.

Geriau nesipykti – nei Žemėje, nei Danguje

Jūsų knyga baigiasi su dabartinio JAV vadovo Donald J. Trump sparnuotomis frazėmis, pvz.,  „Ma­no grožis – kad esu turtingas”, „Niujorke šąla ir  sninga – mums reikia globalinio atšilimo”, „Blo­giausias dalykas vyrui yra nuplikti. Niekada neleiskite sau nuplikti” ir kt. Kuris „perliukas” Jums labiausiai patinka ir kuris, mano­te, geriausiai apibūdina Preziden­tą?

Man svarbiausia, kad jis turi hu­moro jausmą ir jį naudoja savo darbe. Žinoma, jis juokauja iš turtingo žmogaus, didelės valstybės prezidento pozicijų.

Kaip manote, ar pono Trump „šoumeniškumas” antrąsyk atra­kins duris į Baltuosius rūmus?

2015 m. spalio 2 d. Alfonsas Eidintas buvo nuvykęs į Lesbo salą susitikti su meru Spyridon Galinos aptarti nelegalios migracijos problemas.

Atsakysiu, kaip ir priklauso at­sakyti diplomatui – tai nuspręs tik amerikiečių tauta.

Beje, kuris JAV prezidentas, Jūsų manymu, turėjo geriausią humoro jausmą?

Gaila, bet su dauguma jų nebuvau pažįstamas (kalbėjausi tik su W. J. Clinton)… Visus įvertinti sunku, tad net nebandysiu. Paskui danguje susitikęs galiu susilaukti jų pykčio ir net būti užsipultas – o jei šoktų prie­kaištauti, atrodytų užsigavę, kad ne taip gerai įvertinau?… Kam man su jais prieš pat amžinąjį gyvenimą iš anksto susiniauti?

Pabaigai – susumuokite, kodėl ėmėtės būtent tokios knygos, kas Jus įkvėpė, kokią žinutę norėjote perduoti?

Dirbant ir vadovaujant penkioms ambasadoms užsienyje susikaupė tam tikra patirtis, matyti ar stebėti ko­legų iš kitų šalių epizodai, kurie pasiteisino ar buvo pasakyti ne vietoje ir ne laiku. Visa tai  prašėsi tam tikro apibendrinimo. Pamaniau, kad reikia pasidalinti tokiais dalykais, gal ta mano patirtis pravers jauni­mui? Be to, kaip jau minėjau, norisi, jog Lietuvos diplomatai atrodytų simpatiški, malonūs žmonės, dalykiniuose pokalbiuose mokėtų ir pajuokauti, kad juos kiekvienoje šalyje vietiniai mielai priimtų į savas kompanijas, kviestų į svečius. Tokiu atveju jų darbo vaisiai mus nudžiugins ir jie savo misijas užsienio šalyse atliks sėkmingai.

Ačiū už pokalbį. Belieka palinkėti, kad knyga taptų bestseleriu, o Jūs – nenupliktumėte!

Knygą „Diplomatų šypsenos ir pokštai” išleido leidykla „Briedis”. www.briedis.lt, info@briedis.lt.

Kultūrinė diplomatija: džiaugsmas rūbinėje Atlantos olimpiadoje. Lietuvos krepšininkai ką tik laimėjo olimpinę bronzą. Rimas Kurtinaitis iš premjero Mindaugo Stankevičiaus (centre su baltais marškiniais, šalia jo stovi Artūras Poviliūnas žaliu švarku) ėmė reikalauti … žemės. Premjeras išsisukinėjo, nes nebuvo aišku, ar Kurtinaitis juokauja, ar tikrai nori sklypo.
Krepšinio diplomatija: Valdo Adamkaus vizito 2002 m. Izraelyje metu susitikti su juo atvyko Tel Avivo „Makabi” ir Lietuvos rinktinės krepšininkas Šarūnas Jasikevičius. Iš k.: Edminas Bagdonas, Emanuelis Zingeris, Valdas Adamkus, Šarūnas Jasikevičius, Alfonsas Eidintas ir Rūta Grumadaitė.
Kultūrinė diplomatija.