Kaukių nauda mokykloje karikatūristo akimis. (Piešinys iš interneto)

Nauji mokslo metai – „vargo mokykla”?

Kalbino Virginija Petrauskienė.

Vasara baigiasi, artėja rugsėjis, kuris JAV gyvenantiems lietuviams vis dar siejasi su nuostabia švente – naujų mokslo metų pradžia. Šie mokslo metai, dabar jau akivaizdu, bus ne tokie, kaip ankstesnieji, iki šiol buvusieji. Daugelis vaikų neateis į klases, nesusės į suolus, neapsikabins sveikindamiesi su klasės draugais. Jų mokytojai neatsistos prieš klasę ir nerašys kreida ant lentos.

Daugelis tėvų šiais mokslo metais savo vaikus išlydės į „mokyklą”, kuri bus jų pačių šeimos namo gretimame kambaryje. O paskui visą laiką stebės, ar vaikas pajėgia klausytis ir suprasti, ką aiškina mokytojas, o gal naminis mokinukas, sėdėdamas ant patogios sofos, jau „pabėgo” iš matematikos pamokos į kompiuterinių žaidimų internetinę svetainę?     

Kai kas jau suskubo šios kartos moksleivius pavadinti „prarastąja pandemijos karta”. Nes dėl COVID-19 valstybėje paskelbtų apribojimų iš vaikų atimta galimybė mokykloje bendrauti su draugais, mokytojais. Daugelis negalės lankyti ne tik mokyklos, bet ir sporto, meno užsiėmimų, negalės „gyvai” dalyvauti jaunimo organizacijų veikloje.

O kaip virtualų vaikų mokymą vertina tėvai? Daugeliui mamų tokie vaikų mokslai – tikra „vargo mokykla”. Ne paslaptis, kad ne vienai šeimai tokia situacija iškelia nemažų iššūkių. Mamoms tenka rinktis, ar atsisakyti savo nuolatinio darbo ir grįžti į namus „dirbti mama” jau gerokai paūgėjusiems savo vaikams, padėti jiems mokytis. O gal toliau dirbti, o vaikų priežiūrą ir mokslus patikėti samdomai auklei ar net privačiai mokytojai?

Kokių sprendimų, susijusių su vaikų mokymusi,  šį rugsėjį griebiasi jaunos šeimos?

Edita Zasimauskaitė, 15-mečio Martyno ir 9-mečio Tito mama:

Edita Zasimauskaitė.

Mano vyresnysis sūnus šiais metais mokyklą lankys kas antrą dieną. Likusias dienas mokysis nuotoliniu būdu. Toks yra mokyklos sprendimas. Jaunėlis turės mokytis iš namų.

Labai džiaugiuosi, kad nors vyresnėlis gali bent kelias dienas per savaitę lankyti pamokas „gyvai”. Prieš prasidedant mokslo metams, mokykla išsiuntinėjo reikalavimus. Ir jeigu jie nebus vykdomi, vaikui tą dieną nebus leidžiama dalyvauti pamokose. Kiekvieną mielą rytą mokinio tėvai turi užpildyti klausimyną ir išsiųsti el. paštu į mokyklą. Tenka kasdien atsakyti į tuos pačius klausimus: ar vaikas nebuvo išvykęs, ar neturi temperatūros ir t.t. O kas, jeigu tėvai užmirš kurį rytą tą anketą užpildyti? Kai kuriems vaikams kelias nuo namų iki mokyklos – valanda ar net pusantros automobiliu. Jeigu tą dieną neįleis, tai trys valandos kelyje ir praleista dalis pamokų? 

Mūsų Martynas lanko privačią mokyklą, joje mokosi 1 200 mokinių. Bet dabar sudarytas toks grafikas, kad kasdien į mokyklą susirenka tik 600 vaikų. Jie valgo pagal griežtą tvarkaraštį, sėdi nurodytu atstumu vienas nuo kito. Be abejonės, visiems privaloma dėvėti kaukes. Jas galima nusiimti tik valgant. Nors dabar kaukių pasiūla kuo įvairiausia, mano sūnus dėvi popierinę kaukę, nes išsiaiškinome, kad su ja lengviausia kvėpuoti. Tačiau reikia matyti, kas darosi, kai pasibaigia pamokos. Vaikai pabyra į lauką, nusiplešia kaukes ir kalbasi vieni su kitais. Tuomet laukdama sūnaus automobilyje galvoju: kokia prasmė visą dieną laikyti tuos vaikus su kaukėmis, jeigu galų gale po pamokų jie vis vien „pasidalina” visais virusais.

Labai gaila, kad Martynas nebegali šiais metais lankyti ledo ritulio treniruočių, ši sporto šaka priskirta prie didelės rizikos grupės užsiėmimų. Keista, bet krepšinis, kurio žaidėjai liečia tą patį kamuolį, o žaidimo metu taip pat tarp žaidėjų yra artimas kontaktas, ši sporto šaka nelaikoma rizikinga.

Mažylis sūnus Titas mokysis nuotoliniu būdu iš namų. Nežinau, ar tai pats teisingiausias mokyklos sprendimas. Teks man savo vaikui padėti, paaiškinti. Žinau, kad visai kitaip būtų, jeigu vaikai mokytųsi būdami mokykloje, tiesiogiai bendraudami su mokytojais.

Gerai, kad aš galiu nedirbti, nes beveik visas mano dienos laikas skirtas vaikams ir šeimai. Tačiau pažįstu moterų, kurios negali atsisakyti darbo, tačiau samdyti auklę yra brangu, šeimos biudžetas sunkiai „paveža”. Tai ką tokiu atveju daryti, kai vaikai turi mokytis namuose? Girdėjau apie mamų bandymus kooperuotis: tuomet viena mama namuose moko ir prižiūri savo vaiką ir dar priima papildomai kokius tris ar keturis jo bendraamžius.

Dėl lituanistinės mokyklos irgi kol kas neaišku. Jeigu joje bus nuspręsta vaikus mokyti nuotoliniu būdu, tuomet mes šiais metais atsisakysime šeštadieninės mokyklos. Užtenka per savaitę vaikui visą dieną žiūrėti į kompiuterio ekraną. Žadame samdyti mokytoją, kuri ateis į namus ir pamokys vaikus lietuvių kalbos.

Giedrė Tulper, trijų vaikų – penktoko Beno, antroko Kajaus ir ketverių metų Milos mama:

Giedrė Tulper.

Nuo praėjusių metų kovo visi trys vaikai būna namuose. Abu sūnūs iki vasaros mokėsi nuotoliniu būdu. Tas laikas mums visiems buvo labai sunkus. Aš pati taip pat nedirbau (mano darbas – mokytojos padėjėja). Kaip išganymo laukiau rudens, tikėjausi, kad vaikai grįš į mokyklas. O dabar sužinojau, kad to nebus. Mokykla atsiuntė keletą pasiūlymų tėvams, kurie negali prižiūrėti namuose savo vaikų mokymosi. Vienas iš tų pasiūlymų – atvežti vaikus į miestelio visuomeninį centrą (public district). Bet aš sunkiai galiu įsivaizduoti, kaip vienoje, kad ir didesnėje erdvėje, susirinks daug įvairaus amžiaus vaikų, kiekvienas su savo skirtingų mokytojų vedamomis virtualiomis pamokomis. Už tokią abejotiną vaikų mokymosi galimybę reikėtų mokėti. Jeigu norėčiau į tą visuomeninį centrą vežti du vaikus, mums jau būtų labai brangu. Mažąją Milą leidžiu į privatų namų darželį pas lietuvę moterį.

Ką nuspręsime dėl abiejų berniukų mokslų – kol kas nežinau. Mano antrokas virtualioje pamokoje labai sunkiai gali susikaupti, neišlaiko dėmesio. Dar pavasarį tekdavo su juo derėtis: už tai, kad ramiai pasėdės ir pasiklausys mokytojos, tekdavo visko, ko jis norėdavo, prižadėti. Bijau pagalvoti, kad ir šiais mokslo metais bus tas pats.

Vyresniajam, penktokui, buvo vilties dvi dienas per savaitę lankyti mokyklą „gyvai”. Bet tos mokyklos mokytojai išsireikalavo, kad visos savaitės pamokos vyktų internetu. Dabar girdisi, kad tie patys mokytojai, kurie „bijo mokykloje užsikrėsti”, siūlo savo privačias pamokas. Viena pamoka kainuoja 40–50 dolerių. Viena mano draugė nusprendė samdyti privačiai mokytoją, ne visai dienai, o valandai. Ji tiki, kad ta valanda suteiks daugiau naudos vaikui, nei visa diena žiūrint į ekrane kalbančias pedagogų galvas.

Buvo man minčių skristi su vaikais į Lietuvą ir iš ten internetu jie būtų mokęsi. Koks skirtumas, kokioje šalyje esi, jeigu į mokyklą ar taip nepriima. Bet amerikiečių mokykloje buvo pasakyta, kad gyvenant Europoje, toks vaikų mokymas bus neįmanomas.

Penktoko sūnaus vieno bendraklasio mama lenkaitė nusprendė išeiti iš darbo ir pati mokyti savo sūnų namuose. Ji pasiūlė ir mano Benui prisijungti, priimtų dar kelis panašaus amžiaus vaikus. Bet kaip žinoti, kiek toks mokymas bus naudingas? Juk ta mama nėra pedagogė.

Taigi, dabartinė mokslo metų pradžios situacija nieko gero nežada – artinasi ruduo, su juo – ir visokie tradiciniai virusai, kurių sukeltus negalavimus bus labai lengva priskirti prie COVID-19. Nors labai sunku, teks surasti savo šeimos sprendimą ir tikėtis, kad netrukus grįš senoji mokymosi tvarka.