Jono Žuko kūrybos magija

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė.

Taip jau yra – grožis turi savitą, ypatingą jėgą. Sakoma: taip gražu, kad negali atplėšti akių… Šitokias asociacijas, susijusias su grožiu, man sukėlė metalo skulptoriaus, medalininko ir juvelyro Jono Žuko knyga-meno albumas, išleista šiais, 2017-aisiais, metais. Ją parengė ir išleido pats autorius kartu su Pasaulio anykštėnų bendrija bei Anykščių menų centro darbuotojomis. 

Knyga yra ir biografinė, ir meninė, kupina nuotraukų: iš šeimos albumo ir meno kūrinių, šiuo atveju, papuošalų, medalių, antkapinių paminklų ir netgi meniškai apdorotų įspūdingų gamtos riedulių. Ji skaitytoją, o tiksliau žiūrėtoją, pakeri kūrybine laisve – kiekviename knygos atvarte, baltoje erdvėje, laisvai alsuoja įspūdingai išdėlioti medalininko Jono kūriniai. Tarp jų įsiterpia tekstai, kuriuos parengė Jono Žuko bičiuliai anykštėnai, parašė medalininkas Antanas Olbutas, telšietis juvelyras Petras Gintalas, Anykščių rajono laikraščio žurnalistai. Knygos gale – jaudinantis Jono Žuko eilėraštis „Kančiać, skirtas Amžinybėn išėjusiai žmonai Auksei…”

Pirmasis knygos skyrius „Biografijos verpetai” supažindina su medalininko Jono vaikyste, kai pokario metais jo tėvai net dvidešimtyje vietų slapstėsi nuo siaučiančio bolševikinio teroro. Tėvas Jonas Malakauskas, bajorų palikuonis, pakeitė pavardę, tapo Žuku, kad išgelbėtų save ir šeimą nuo trėmimo į Sibirą. Tėvams besislapstant ir beklajojant po Lietuvą, mažasis Jonukas buvo priverstas savarankiškai mokytis namuose. Mirus tėvui, su motina persikėlė į Kauną, kur baigė septynias klases vidurinėje mokykloje, J. Gruodžio muzikos technikume mokėsi griežti altu. Mokydamasis užsidirbdavo pragyvenimui  grieždamas Kauno muzikinio teatro orkestre, o į Vilnių atvažiavo studijuoti tuometinėje Konservatorijoje (dabar Muzikos akademija). Čia jis įgijo orkestro muzikanto išsilavinimą, kaip altistas dirbo Lietuvos filharmonijos simfoniniame orkestre, koncertavo su kameriniais ansambliais.

Vilniuje Jonas Žukas pradėjo lankyti meno parodas, ypač domėjosi metalo dirbiniais. Juvelyrika šį muzikantą taip patraukė, kad savarankiškai studijavo metalo kalinėjimo, liejimo, filigrano, granuliacijos technologijas. Vilniuje jis sutiko savo mylimąją Auksę, Vasario 16-tosios signataro vaikaitę, rašytojo ir žurnalisto Jono Dovydaičio dukrą.

Apsivedė 1966 metais, o nuo 1967 metų su savo meno kūriniais pradėjo dalyvauti dailės parodose. Tie metai  pradedančiam menininkui buvo lemtingi, nes jis pakeitė ne tik profesiją, bet ir gyvenimo būdą. Auksakalystė, įvairios metalo plastikos variacijos buvo tikrasis jo pašaukimas. Auksė ir Jonas Žukai po keleto metų paliko Vilnių ir visam gyvenimui išvažiavo į miško glūdumą – Mikierių kaimą Anykščių rajone, Šimonių girios viduryje. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad jie paliko Vilnių, kur virė intensyvus meninis gyvenimas, taip reikalingas, tiesiog neatsiejamas nuo meno žmonių: kūrėsi dailininkų sambūriai, viena kitą keitė parodos…

Man mįslė, kodėl auksarankis juvelyras tarsi palaidojo save prie Šventosios upės skendinčiuose miškuose, toli nuo kultūrinių centrų… Tiesa, Anykščiai buvo netoli, Anykščiai – šviesus kultūrinis kraštas nuo Antano Baranausko ir Jono Biliūno laikų… Prasidėjus Lietuvos Atgimimui Anykščių kultūros atgaivinimui didelę įtaką padarė tuometinis Anykščių memorialinio muziejaus direktorius Vytautas Balčiūnas. Su anykštėnais Jonas Žukas palaikė nuolatinius ryšius, vienu metu netgi dirbo dailininku apipavidalintoju naujuose Anykščių miesto kultūros namuose. 

Mažas asmeninis mano ekskursas į praeitį… Man, Suvalkijos kaimo vaikui, Vilnius jau pirmaisiais studijų metais tapo pasaulio centru. Tokiu ir liko visam gyvenimui. Mačiau daug Europos gražiųjų didingų miestų – ypač žavėjo Roma ir Florencija su savo rūmais, muziejais, tiltais, paminklais, bet Vilnius mano sieloje liko nepralenktas. Mažas, jaukus barokinės kultūros lopšys. Vilnietišką dvasią man tikriausiai įpūtė pokaryje ištremtųjų sodybose, kur su motina laikinai apsigyvendavome, bėgdamos nuo trėmimų, rasti apiplyšę prieškario Lietuvos laikraščiai ir žurnalai. Pramokusi skaityti, jau pirmoje klasėje godžiai varčiau juos, o juose mirgėjo iliustracijos, straipsniai, eilėraščiai su obalsiu – mes be Vilniaus nenurimsim. Susidariau Vilniaus, kaip pasakų miesto, vaizdą. Basomis kojomis tapnodama į mokyklą suplūktu Ambrasų kaimo keliuku vis gręždavausi į rytų pusę ir šnabždėdavau: Vilniau, Vilniau, kada tave pamatysiu… Daugiau kaip pusę amžiaus pragyvenusi Vilniuje, niekaip negaliu suprasti, kodėl miestiečiai Auksė ir Jonas Žukai jauni paliko Vilnių ir visam gyvenimui nusikraustė į gūdžią girią… Matyt, Dievulis kiekvienam paskiria vis kitokią, tik Jam težinomą lemtį.

Šimonių girioje, Mikieriuose, gimė ir užaugo abu Žukų sūnūs, kurie, išvažiavę į Vilnių studijuoti, jame ir pasiliko, tapo verslininkais… O jų tėvai buvo laimingi miško kaimelyje, kur teka Šventoji ir savo pasakas ošia ilgaliemenės pušys. Labai norėčiau išvysti namą, kuriame vienišauja Jonas Žukas (Auksė mirė prieš penketą metų) su savo šuneliu Panda. Auksės išėjimas į Anapus Joną sukrėtė. „/Sustok! Palauk! Bet ne, jau per vėlu…/ Atodūsis – ir išėjai,/o aš dar gyvenu./ Tai ne gyvenimas – kančia…”

Nuo 1990 metų Jonas Žukas tapo laisvuoju menininku, visą savo kūrybinę galią sutelkęs į metalą. Gyvendamas Mikieriuose, porą metų (1981–1982) jis neakivaizdžiai studijavo dizainą ir apipavidalinimą Maskvos meno institute. Menininkas susidomėjo galvanoplastika ir sukūrė savitą metalų apdirbimo technologiją, kuria pagrįsti visi jo sukurti medaliai, kur su metalu sulydoma melchioras, sidabras, nikelis, varis, bronza… Per kelis dešimtmečius Jonas Žukas sukūrė apie 250 medalių ir plakečių, daug jų atsidūrė užsienyje. Nuo 1991 metų tapęs Lietuvos dailininkų sąjungos medalininkų sekcijos nariu, savo kūrybą eksponuoja parodose, dalyvaudamas bienalėse ir trienalėse. 2004 m. menininkas tapo šeštosios Baltijos medalių trienalės prizininku.

Taikydamas savo unikalią technologiją Jonas Žukas kuria ir skulptūrėles, plaketes, įkomponuoja metalų lydinį į akmenį, kurdamas antkapinius paminklus. Jau 1988 metais, kai brėško Lietuvos sąjūdžio aušra, Jonas Žukas sukūrė medalį „Aš tau giesmę nešu ištvermės ir vilties”, kuriame pavaizdavo Vytį, Gedimino stulpus, iškalė Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės” eilutes – „Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse”.

Išskirtinę vietą jo kūryboje užima juvelyrika, kurią autorius vadina žaidimais. Tie žaidimai yra nuostabaus grožio melchioriniai ąsotėliai, dėžutės papuošalams, apyrankės, pakabukai, su auksu sulydytas melchioras liturginiuose induose. Įspūdingai atrodo plaketė „Vilnius” (1991 m.), kurioje išgraviruota Gedimino kalnas su pilimis, upės vaga, tolyje stūksanti katedra su varpine… Taikliai Jono Žuko kūrybą apibūdino Lietuvos dailininkų sąjungos medalininkų sekcijos pirmininkas Antanas Olbutas: „Jis nekuria sudėtingos, visaapimančios strategijos. Į metalą perkelia tik vidiniam pasauliui artimas temas, iš realybės perimtus ir savaip interpretuotus vaizdinius. Viską dėlioja į savo vietas: formą, reljefą, liniją, šriftą. Kuria harmoningą visumą išsakančią mintis, emocijas – ir pasaulietinio, ir religinio pobūdžio darbuose”.

Medalininkas Jonas Žukas yra sukūręs medalių ciklą, skirtą Lietuvos provincijos miestams. Dažni motyvai jo kūryboje ir iš religinio gyvenimo, o medalis „Popiežius Jonas Paulius II” yra sukurtas Popiežiaus atvykimo į Lietuvą proga. Šiuo metu jis patalpintas Vatikano muziejuje. Medaliai – kampuoti ir aptakūs, sukurti  naudojant bronzą, žalvarį, aliuminį, varį, sidabrą, auksą – yra tikroji šios Jono Žuko knygos puošmena…

Yra dar viena šio darbštaus, kūrybingo vienišiaus menininko kūrybos sritis – antkapiniai paminklai. Įspūdingas paminklas didžiajam lietuvių raštijos pradininkui, pirmojo lietuvių kalbos žodyno „Dictionarium trium linguarum” („Trijų kalbų žodynas”) leidėjui Konstantinui Sirvydui Dabužiuose (Anykščių rajonas), taip pat antkapiniai paminklai Anykščių, Svėdasų, Dusetų, Tryškių, Šimonių, Kupreliškių kapinėse, savo proporcijomis tobulas kryžius žmonai Auksei su kryžmės ovale išgraviruota Kristaus galva ir žodžiais: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas”…

Ankapiniai paminklai Jonui Žukui suteikia kūrybinės patirties tobulinimo tąsą, taip pat yra ir pragyvenimo šaltinis. Su savo šuneliu Panda, su medžių, supančių sodybą, tyliu ošimu šis vienišius menininkas pasitinka artėjančias Kalėdas. Čia pat, Šilgalių kapinėse, laukia Auksė, kurią lankydamas jis gal šnabždės savo jautraus eilėraščio-elegijos žodžius: „Mylėjau, laukiau laukiau/ laukiu ir dabar… kol susitiksiu sielą tą, kur praradau”.