CENTRAS - Filmai - Kinas yra tobula forma save realizuoti
Saulius Lukoševičius. (Sauliaus Lukoševičiaus albumo nuotr.)

Kinas yra tobula forma save realizuoti

Laima Apanavičienė.

2017 m. geriausiu Lietuvos kino operatoriumi pripažintas Saulius Lukoševičius įgyvendina savo svajonę – studijuoja Amerikos filmų institute (American Film Institute – AFI) Los Angeles, CA. Kino operatoriaus magistro laipsnio siekiantis studentas ne tik ruošiasi tapti aukšto lygio filmų kūrėju, bet ir garsina Lietuvos vardą. Ne vienas jo kurtas filmas yra dalyvavęs prestižiniuose kino festivaliuose ir pelnęs apdovanojimų. Š. m. birželio 18-24 d. jo kartu su italais kurtas dokumentinis filmas „Unfolded” buvo atrinktas į 25-ąjį tarptautinį Palm Springs, CA, kino festivalį „ShortFest”. Jaunas operatorius jau gerai pažįstamas Lietuvos kino mėgėjams, tačiau JAV lietuviams kol kas mažai žinomas. Tad kviečiu susipažinti su šiuo gabiu, talentingu jaunuoliu, Lietuvių fondo stipendininku Sauliumi Lukoševičiumi.

Gimėte ir augote nedideliame Lietuvos miestelyje Vilkaviškyje. Ką iš vaikystės pasiėmėte į suaugusiųjų pasaulį. Kas nulėmė, kad pasirinkote kino operatoriaus profesiją?

Kiek save pamenu, visada buvau apsuptas fotoaparatų. Mano tėtis yra fotografas, kuris ir padarė didžiausios įtakos mano domėjimuisi fotografija nuo mažų dienų. Fotografuoja ir sesuo. Būdamas trylikos pradėjau lankyti vietinį foto-video būrelį Vilkaviškyje, kur stipriai įsitraukiau į foto meną. Nuo 16-os ėmiau daugiau filmuoti: tėtis savaitgaliais fotografavo vestuves ir pakalbino mane. Nuo to viskas ir prasidėjo. Mokydamasis fotografijos ir filmavimo labai įsitraukiau į šią veiklą, dalyvaudavau įvairiuose konkursuose. Aplinkiniai matė, kad man sekasi, todėl skatino stengtis ir judėti toliau.

Lyginant su fotografija, judantys vaizdai padėjo pagauti emocijas ir tikrą gyvenimą intymesniu ir kūrybiškesniu būdu. Greitai supratau, kad kinas yra tobula forma save realizuoti. Aš žinojau, kad būdamas vienas nesukursiu filmo. Norint pasiekti galutinį tikslą, reikia suburti profesionalių narių, kurių indėlis prisideda prie galutinio tikslo, komandą. Taigi, būdamas devyniolikos metų, išlaikiau visus reikiamus stojamuosius egzaminus ir įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakultetą, kur studijavau kino ir televizijos operatoriaus specialybę.

Lietuviai, LF stipendininkai Gabrielė Urbonaitė ir Saulius Lukoševičius kartu kūrė filmą „Plaukikė”.

Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje įsigijote audiovizualinio meno bakalauro diplomą. Kada pradėjote galvoti apie mokslų tęsinį tolimojoje Amerikoje?

Žinoma, tobulintis ir toliau mokytis operatoriaus specialybės galėjau ir kitur. Tikrai gerų kino mokyklų yra ir Europoje: Lenkijoje, Čekijoje, Anglijoje. Galvojau apie jas, bet Amerikos filmų institutas – daugelio kino operatorių svajonė. Abejonių dėl šios mokyklos neturėjau – ja pradėjau domėtis dar 2014 m., o po metų jau nusiunčiau ir dokumentus.

Tačiau norint mokytis šioje aukštojoje mokykloje, reikia išlaikyti tarptautinį anglų kalbos egzaminą IELTS (The International English Language Testing System). Tai ir buvo pagrindinė kliūtis. Taigi bandžiau ją įveikti: tris kartus per visus tuos metus surinkdavau 6,5 balo, o norint, kad tave pakviestų į peržiūrą, reikėjo gauti septynetą. Galiausiai ketvirtąjį kartą man pavyko. Per tą laiką papildomai lankiau anglų kalbos pamokas, daug mokiausi, pakeičiau kelis mokytojus. Galiausiai su dėstytojos Vandos Ginevičienės pagalba man pavyko įveikti ir šią kliūtį.

Ir štai Jūs – prestižinio Amerikos kino instituto Los Angeles studentas. Kaip pavyko įveikti didžiulę stojančiųjų konkurenciją?

Pagaliau buvo įveikta ir paskutinė kliūtis – IELTS egzaminas. Pridavęs visus dokumentus buvau pakviestas į pokalbį. Norėdamas parodyti, kad mano ketinimai rimti, pokalbiui vykau į Los Angeles, nors tai buvo galima daryti ir per „Skype”. Viskas praėjo sklandžiai ir jau po poros mėnesių gavau atsakymą, kad esu priimtas. Visada tikėjau, kad galiu įstoti į šią aukštąją mokyklą – buvau sukaupęs nemažą darbų bagažą, o ir apdovanojimai leido tikėti sėkme. 

Kasmet stojančiųjų būna apie 1,000, o atrenka – 28. Bet konkurencija – tai dar ne viskas. Kaip laikas parodė, buvo ir daug didesnių problemų. Studijų kaina metams šiame institute – 100 tūkst. eurų. Įstojęs tikėjausi gauti 75 proc. finansavimo iš mokyklos, deja, tokios paramos AFI neteikia. Stengdamasis išpildyti svajonę, ėmiausi įvairių priemonių. Naudojausi vadinamuoju sutelktinio (minios) finansavimo metodu, kai žmonės savanoriškai tam tikra suma prisideda prie tikslo įgyvendinimo.

Tam sukūriau filmuką, kuris „sukosi” internete du mėnesius (peržiūrėtas 150,000 kartų), vaikščiojau į televizijos, radijo laidas, rašiau verslininkams, privačioms kompanijoms, kreipiausi į fondus, remiančius užsienyje studijuojančius lietuvius. Galiausiai iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės sulaukiau teigiamo atsakymo – man skyrė 40,000 eurų. Tai buvo milžiniškas postūmis, ir jis nulėmė mano išvykimą svajonės link.

Per visą laiką apie mane išgirdo, sužinojo daug žmonių. Net ir gyvenamą vietą Los Angeles gavau padedant JAV Lietuvių Bendruomenei – gyvenu pas lietuvę už simbolinę kainą. Tai man – didelė pagalba. Šiandien, mano skaičiavimais, studijoms dar trūksta apie 23,000 dolerių. Esu gavęs paramos gavėjo statusą, kuris suteikia galimybę gauti iki 2 proc. nuo Lietuvos gyventojų pajamų mokesčio. Tam, pildant mokesčių deklaraciją, jie turi nurodyti mano paramos gavėjo statuso identifikacinį kodą – 72001217. Visą informaciją, kaip prisidėti vienu ar kitu būdu, galima rasti www.lukosevicius.net.

Jūs – jaunas operatorius, tačiau Jūsų filmografijoje jau nemažai filmų, tarp kurių, jei gerai žinau, vyrauja dokumentika. Kuo Jus traukia būtent dokumentika?

Saulius Lukoševičius atsiima geriausio Lietuvos kino operatoriaus apdovanojimą.

Iki šiol kaip pagrindinis operatorius dalyvavau kuriant penkis pilnametražius ir du trumpametražius dokumentinius filmus, aštuonis trumpametražius ir vieną pilnametražį vaidybinius. Taip nutiko, kad dokumentikoje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje ir visada atsiduriu nestandartinių vietovių projektuose, kurie kupini nuotykių ir ekstremalių sąlygų.

2013 m. sausio mėn. praleidau traukiniu keliaujant per Sibirą kuriant trumpą dokumentinį filmą. 2015 m. filmavau savo pirmąjį dokumentinį pilno metro filmą Suomijos salynuose. 2016 m. – dokumentinį filmą apie užkietėjusį rusų keliautoją – kunigą, kuris startavo Australijoje ir per 11 dienų oro balionu apskriejo pasaulį 2017 m. vasarą filmavau Tian Šanio kalnuose Kirgizijoje. Tam reikėjo ne tik kino operatoriaus įgūdžių. Reikėjo mokytis kopimo technikos, būti fiziškai stipriu ir išgyventi atšiauriomis sąlygomis. 

Mažoje filmavimo komandoje artimai susidraugauji su savo filmo personažu, patiri daug pojūčių.

Nors ir anksčiau dirbau prie vaidybinių filmų, šiuo metu vėl jaučiu poreikį stipriau pasigilinti į vaidybinio kino subtilybes, ką šiuo metu ir studijuoju.

Kas nulemia, kokį dokumentinį filmą – ilgametražį ar trumpametražį – kursite? Ar tai priklauso nuo Jus pakvietusio režisieriaus, ar Jūs pats siūlote savo koncepciją?

Vienoms kino istorijoms pasakoti reikia daugiau laiko, kitoms mažiau. Dėl to filmo formatas dažniausiai būna nuspręstas gana ankstyvoje filmo stadijoje, kai operatorius dar net nėra žinomas. Būna ir kitaip. Pradedi filmuoti galvodamas apie trumpametražį filmą, tačiau pamatai, kad personažas toks įdomus, o ir medžiagos apie jį yra daug, kad galima padaryti ilgametražį filmą.

Dažnai taip atsitinka, kad ir geriausi dokumentiniai filmai nepasiekia žiūrovų. Mes girdime apie įvairius dokumentininkų laimėjimus, tačiau dauguma žiūrovų jų kurtų filmų taip ir nepamato. Ką, Jūsų nuomone, reikėtų daryti, kad ir dokumentika pasiektų platesnį žiūrovų ratą?

Taip, nors situacija ir gerėja, tai vis dar problema. Būtų gerai, kad būtų platforma, į kurią filmų kūrėjai patys galėtų įkelti filmus po jų kelionių į festivalius. Džiugu, kad jau atsiranda tokių platformų ir pas mus Lietuvoje. Viena tokių – nuo 2015 m. veikianti tiek archyvinių, tiek naujų lietuviškų filmų platforma „Kino fondas”. Labai tikiuosi, kad ši legaliai veikianti nemokama kino filmų platforma pasidarys vis populiaresnė, ir visi galės turėti priėjimą prie kūrėjų filmų.

LF tarybos narys Vytautas Narutis (pirmas iš kairės) buvo nuvykęs į tarptautinį Palm Springs dokumentinių filmų festivalį „ShortFest”, kur susitiko su filmo „Unfolded” režisiere Cristina Picchi ir operatoriumi Sauliumi Lukoševičiumi.

Jūsų kurtus filmus galima pamatyti įvairiuose kino festivaliuose. Ką Jums reiškia dalyvavimas konkursuose?     

Dalyvavimas kino festivaliuose yra svarbi kiekvieno filmų kūrėjo darbo dalis. Tai – galimybė parodyti savo filmą ir užmegzti naujas pažintis, kurios gali atnešti naujų kino projektų. Laimėjimai, be jokios abejonės, pasitarnauja ir tada, kai svarstomas kino projektų finansavimas.

Gal vienas žinomiausių Jūsų kurtų filmų yra dokumentinis filmas „Žiema” (”Winter”, 2013). Šis 12 minučių filmas atnešė ne vieną apdovanojimą trumpametražio filmo kategorijoje. Apie ką tas filmas?

Tikrai taip, šis filmas (rež. Cristina Picchi, Italija) atnešė keturiolika tarptautinių kino apdovanojimų, buvo parodytas 250 kino festivalių visame pasaulyje, nominuotas kaip geriausias trumpametražis filmas Europos kino apdovanojimuose (European Film Awards). „Žiema” – vizualus metų laiko portretas ir kartu kelionė po Šiaurės Rusiją ir Sibirą. Kelionė per jausmus ir mintis žmonių, kurie gyvena vienomis atšiauriausių klimato sąlygų pasaulyje. Tai pasakojimas apie realybę, kurioje riba tarp gyvenimo ir mirties itin trapi, kur civilizacija nuolat varžosi su gamta, bet kartu ir susigyvena su milijonus metų joje galiojančiomis taisyklėmis.

Filmas – tarptautinio projekto „Cinetrain” („Kino traukinys”), kuris vyko 2013 m. žiemą, rezultatas. Tarptautinę filmo kūrimo komandą sudarė 21 filmų kūrėjas iš 14 valstybių. Kiekviena grupė turėjo temą, paremtą įvairiais stereotipais apie Rusiją. Visi dalyviai pradėjo savo kelionę Maskvoje, iš kurios traukiniu iškeliavo į Murmanską, po to tęsė ją iki pat Baikalo, pakeliui apsistodami Sankt Peterburge, Kotlase, Tomske, Irkutske ir Olchono saloje prie Baikalo, kur ir filmuodavo. Traukiniu projekto dalyviai nuvažiavo apie 15,000 kilometrų.

Pilnametražis dokumentinis filmas „Ateljė: Rojaus drabužiai” Jums atnešė svarbiausią Lietuvos kino operatorių asociacijos „Ąžuolas-2017” apdovanojimą – buvote pripažintas geriausiu Lietuvos kino operatoriumi. Kiek Jums svarbus lietuvių įvertinimas?

Būti įvertintam geriausiu aukščiausiuose šalies kino operatorių apdovanojimuose yra išties nepaprastas dalykas. Tai skatina tobulėti, siekti dar didesnių aukštumų, nes ties čia niekas nesibaigia, o tik prasideda. Pamenu, jaučiausi būtent taip. Tačiau noriu pabrėžti, kad tai visos sunkiai petys petin dirbančios komandos nuopelnas, juk vienas filmo nepadarysi.

Lietuviškų trumpametražių filmų populiarumas vis auga – tai liudija vietinės auditorijos dėmesys ir pripažinimas tarptautiniuose kino festivaliuose. Gal galėtumėte apibūdinti, kas pasikeitė lietuvių kinematografe per pastarąjį dešimtmetį?

Be abejo, atsirado komercinis (dažniausiai komedijos) kinas, kurio anksčiau nebuvo visai, nors turinys dažnai ir liūdina.

Tačiau kalbant apie tikrus filmus, formuojasi nauja jaunų režisierių karta, kuri kuria visai kitokius filmus, nei mes buvome įpratę matyti. Jie nebijo eksperimentuoti, pasakoti jiems aktualias istorijas. Džiugu matyti šių kūrėjų pavardes aukščiausio lygio kino festivaliuose ir išgirsti tarp skinančių laurus.

Tiek Mantas Valantiejus (kairėje), tiek Saulius Lukoševičius šiuo metu abu gyvena ir kuria Kalifornijoje.

„Laimingas laimingas! ‚Unfolded‘ buvo atrinktas į 25-ąjį Palm Springs tarptautinį kino festivalį ir Palm Springs ‚ShortFest‘ (birželio 18-24 d.)!” – skaitome Jūsų įrašą „Facebook”. Papasakokite trumpai apie šį festivalį?

Tai didžiausias septynias dienas trunkantis trumpametražių filmų festivalis Šiaurės Amerikoje, turintis Akademijos apdovanojimų („Oskarų”), BAFTA, „Goya” apdovanojimų kvalifikaciją, kasmet sulaukiantis apie 5,000 filmų, iš kurių atrenkama 330. Labai džiaugiuosi, kad taip viskas susiklostė ir pavyko dalyvauti filmo pristatyme kartu su savo režisiere C. Picchi. Festivalyje ne tik sutikau nemažai jau pažįstamų veidų iš ankstesnių kino festivalių bei užmezgiau dar daugiau pažinčių su šiuo metu kino industrijoje aktyviai besireiškiančiais kūrėjais visame pasaulyje.

Filmas „Unfolded” – bendras italų-lietuvių filmas. Jo režisierė Cristina Picchi. Darbas su šia režisiere Jus suvedė ne pirmą kartą. Kaip susipažinote su ja? Kaip sekėsi dirbti su italais?

Su C. Picchi esame pažįstami nuo 2013 m., kuomet kūrėme jau anksčiau minėtą Rusijoje filmuotą kino juostą „Žiema”. Nuo tada ir užsimezgė draugystė, besitęsianti iki šių dienų. Kartu dirbome ir dirbame dėl tolesnių projektų, o filmas „Unfolded” buvo mūsų antrasis filmas.

Ar darbo metu režisierius įsiklauso į operatoriaus nuomonę?

Kiekvienas režisierius nori, kad jo vizija būtų išpildyta kuo arčiau jos įsivaizdavimo. Tad abipusis pasitikėjimas yra neatsiejama filmų kūrimo dalis. Tai yra labai svarbu. Jeigu įvyksta priešingai, kūrėjai neretai pasuka skirtingais keliais.

Minėto filmo titruose matome ir kitą lietuvišką pavardę – Lukas Trimonis. Prieš pusmetį kalbinau dar vieną lietuvį – Mantą Valantiejų – besiskinantį kelią į kino aukštumas Californijoje. Gal kartais subursite lietuvišką kino komandą Amerikoje?

Lukas Trimonis buvo prodiuseris, apie kurį pagalvojau svarstydamas galimybes, kaip Lietuva galėtų prisidėti prie šio filmo. Taip gimė mažoji Lietuvos-Italijos koprodukcija. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras, tad galėjome leistis į jo kūrybą. Nuolatos galvoju, kaip Lietuvą įtraukti į savo kuriamus projektus. Ne visuomet pavyksta.

Su Mantu Valantiejumi esame pažįstami dar nuo 2013 m., kai jis atvyko į 18-ąjį Vilniaus tarptautinį kino festivalį „Kino pavasaris” pristatyti filmo „Kalifornija” (rež. Tomas Vengris). Šiame filme Mantas atliko pagrindinį vaidmenį. Beje, šis filmas buvo T. Vengrio baigiamasis režisūrinis darbas Amerikos filmų institute.

2014 m. mano ir Manto keliai vėl susikirto „Kino pavasaryje”, kur filmų premjeras turėjome tame pačiame seanse ir ryšius palaikome ligi šių dienų. Net neabejoju, kad keliai filmavimo aikštelėje su šiais ar kitais lietuviais dar susikirs (šypsosi).

O laisvalaikis? Ar lieka laiko jam?

Tiesą pasakius, jo visiškai nėra. Žinau, kad antrus metus bus šiek tiek daugiau laiko, tad bandysiu jį išnaudoti naujų pažinčių užmezgimui. Taip pat noriu šių metų rudenį padaryti savo prisistatymą su darbų peržiūra Los Angeles gyvenantiems žmonėms. Yra ką parodyti ir, manau, būtų smagus renginys. Labai tikiuosi, kad šįkart pavyks.

Esate Lietuvių fondo stipendininkas. Fondas džiaugiasi savo stipendininkų pasiekimais. Tad smalsu, kaip sužinojote apie Lietuvių fondą ir jo teikiamas stipendijas studentams?

Kaip minėjau anksčiau, svajonei studijuoti Amerikos filmų institute ruošiausi ne vienerius metus. Ieškodamas mecenatų peržiūrėjau daug įmanomų paramos šaltinių. Keletas draugų, jau anksčiau gavusių LF stipendiją, parekomendavo kreiptis į Lietuvių fondą. Noriu nuoširdžiai padėkoti visiems tikėjusiems, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie mano svajonės studijuoti vienoje stipriausių pasaulyje kino operatorių mokyklų.

Ačiū už pokalbį. Linkiu sėkmingų studijų ir kūrybinės sėkmės.

Su kurso draugais (Saulius stovi pirmas iš dešinės).