DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Kalbėjosi Audronė V. Škiudaitė.
2019-ieji – „Draugo” 110-osios sukakties metai – dar tik įpusėjo, tad ieškome progų tai įprasminti ir žmonių, kurie kaip nors įsiterpia į šį 110 m. besitęsiantį įvykį. Prof. Paulius Vaidotas Subačius – tekstologas, literatūrologas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas ir centro valdybos vicepirmininkas – yra pal. Jurgio Matulaičio ir būsimojo „Draugo” vyr. redaktoriaus Pranciškaus Petro Būčio abipusės korespondencijos „Laiškų dialogas” rengėjas, o 2004 m. yra pelnęs kun. Juozo Prunskio, kuris daugelį metų buvo „Draugo” redaktorius, premiją. Taigi šiandien profesorius yra „Draugo” svečias.
Gerb. profesoriau, nors ir netiesiogiai, esate susijęs su „Draugo” laikraščiu, tad norėtume paklausti – kokias asociacijas Jums kelia šis pavadinimas?
Pirmoji mano asociacija – filologinė, apie personifikaciją: kasdien tavo namus aplankantis leidinys yra kaip geras pažįstamas. Laikraščio sužmoginimas gal nėra visiškai originali mintis pasaulio periodikos antraščių kontekste, tačiau savo semantiniu lauku gerokai skiriasi nuo „Draugą” supusių įprastesnių angliškų „… Times’, „… Observer”, „… Today”, „… Guardian”, „… Examiner”, „… Herald”. Be to, turi gražią lietuvišką tradiciją – dar 1881 m. Silvestras Gimžauskas tautinių eilėraščių ir straipsnelių rinkinį pavadino „Lietuvos Bičiuolis”, tarp XIX a. Mažosios Lietuvos leidinių būta „Lietuvininkų prietelio”, „Ligonių prieteliaus”, „Tiesos prieteliaus”, „Keleivio draugo”, o porą metų anksčiau nei JAV „Draugas” Lietuvoje pasirodė Adomo Jakšto redaguota „Draugija”.
Gal rengtoje knygoje apie vysk. P. Būčį radote kokių nors žinių apie jo redaktoriavimą? Ir apskritai – ar šis leidinys Jūsų aplinkoje anais laikais, kai buvote dar visai jaunas ir kai viskas buvo už geležinės uždangos, buvo žinomas? Kadangi Jūsų tėvelis Joakimas Subačius buvo politinis kalinys, galimas dalykas, kad kokia nors neleistina literatūra Jūsų namuose pasitaikydavo?
Pal. Matulaičio ir vysk. Būčio išlikusi abipusė korespondencija, beveik pustrečio šimto laiškų, aprėpia 1907–1926 metų laikotarpį, t. y. iki pal. Jurgio mirties. Joje daugiausiai kalbama apie abiejų kelią į Marijonų vienuoliją, jos atgaivinimą, dvasinį tobulėjimą, dėstytojų darbą Sankt Peterburgo Dvasinėje akademijoje, Vilniaus ir Kauno religinį gyvenimą pirmaisiais Lietuvos Respublikos gyvavimo metais, Būčio profesoriavimą Lietuvos universitete. Tiesa, viename 1913 m. laiške Būčys bičiuliui pasakoja apie Seinų vyskupijos kunigų leistą „Šaltinį” ir planą įsitraukti į jo redakciją. Tais pačiais metais Būčio laiškuose pasirodo ir „Draugo” antraštė – iš pradžių laikraštis minimas ketinimų siųsti redakcijai rašinius, kurių prašė tuometinis redaktorius kun. Julijonas Kazakas, kontekste. Iš laikotarpio, kai Būčys redagavo „Draugą”, žinomi ir knygoje paskelbti trys pal. Jurgio laiškai, kuriuose jis pozityviai vertina dienraštį („Draugas patinka”), rūpinasi, ar sunkus redaktoriaus darbas nepakirs Būčio sveikatos. Pagaliau poroje 1925 m. laiškų Būčys minėjo kun. Bronislovo Bumšo bendradarbiavimą „Drauge”, reiškė rūpestį dėl Čikagos marijonų, savo ruožtu, ir redakcijos įsitraukimo į nekilnojamojo turto prekybą, nes ji esą rizikinga.
Aš apie „Draugą” buvau girdėjęs iš užsienio radijo laidų, kurių mano šeimoje buvo nuolat klausoma, o aiškesnį supratimą, koks tai leidinys, susidariau 1987 m. iš susirašinėjimo su a. a. Kazimieru Pemkumi, kurio adresą, jei gerai atmenu, buvau gavęs iš a. a. Vytauto Šliūpo ir kuris man ėmė gausiai siuntinėti įvairių atšvietalų – tarp jų ir „Draugo” straipsnių apie XIX a. lietuvių kultūrininkus, Atgimimo literatūrą, kurią ėmiausi tyrinėti. Beje, viena pirmųjų didesnių mano paties publikacijų apie XIX a. poetą aušrininką kun. Silvestrą Gimžauską buvo paskelbta „Drauge” 1989 m.
Vieną kitą išeivišką knygą, pavyzdžiui, Vandos Sruogienės atsiminimus apie Balį Sruogą, teko skaityti dar mokykloje, apie 1980-uosius, kaip ir pavienius „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” numerius – juos dienai kitai atnešdavo vienuolės, su kuriomis mano a. a. mama bičiuliavosi. Vis dėlto sąmoningumui formuotis daug svarbesni buvo žodiniai liudijimai – a. a. tėčio apie Kolos ir Šiaurės Uralo lagerius, o ypač dėdės, a. a. Leono Vilučio-Bitinėlio, Aukštaitijos partizanų „Tigro” rinktinės pirmojo vado, kuris buvo dažnas mano senelių ir tėvų svečias, pasakojimai.
Už ką pelnėte kun. Juozo Prunskio premiją?
XX a. pabaigoje ir pirmaisiais XXI a. metais žurnale „Naujasis Židinys-Aidai” skelbiau kasmetines religinio Lietuvos gyvenimo apžvalgas ir apskritai gana gausiai publikavau tekstus kultūrine, istorine, katalikiška problematika, skaičiau pranešimus Lietuvių katalikų mokslo akademijos renginiuose. Manau, kad būtent todėl vysk. Jonas Boruta pasiūlė mane kandidatu premijai gauti.
Esate gana tampriai susijęs su krikščioniškąja-katalikiškąja žiniasklaida. Kokios aplinkybės lėmė šią Jūsų veiklos kryptį? Jauni žmonės paprastai būna liberalūs, o Jūs gana anksti pasukote link krikščioniškosios ideologijos.
Manyčiau, kad pati liberalizmo ir krikščioniškos ideologijos priešprieša, ypač turint galvoje idėjų spektrą ir žmonių priskyrimą ar prisiskyrimą tam tikroms grupėms, jų įvardijimą dabartinėje Lietuvoje, gerokai klaidina. Intelektualųjį viešųjų krikščionių sparną (žurnalą „Naujasis Židinys-Aidai”, katalikų radijo „Mažąją studiją”, interneto dienraštį „bernardinai.lt” ir net pačią LKMA) dešinieji radikalai, tridentinės lotyniškų pamaldų formos šalininkai neretai pavadina „(neo)liberalais”. Savo ruožtu, kiekvienas, kuris užsimena apie lygias su kitais tikinčiųjų teises, pozityvų Bažnyčios vaidmenį visuomenėje, priešingo radikalų sparno apšaukiamas „inkvizicijos šalininku” ir „tamsybininku”. Taigi etiketės mažai ką leidžia suprasti. Mano sąmoningumui lemtinga buvo šeima (nė dienos mokyklos nelankiusi a. a. močiutė visą gyvenimą daug skaitė katalikiškos literatūros, prieškariu kaime prenumeravo apie dešimt periodinių leidinių) ir „Naujojo Židinio-Aidų” redakcija, ypač pirmieji žurnalo vadovai a. a. Petras Kimbrys ir Vytautas Ališauskas, palankiai įvertinę ankstyvus rašinius dar 1991 m. ir su pasitikėjimu įtraukę į nuolatinių bendradarbių ratą.
Kokį vaidmenį krikščioniškoji-katalikiškoji žiniasklaida šiandien vaidina Lietuvoje? Ar ji pajėgi konkuruoti su „populiariąja”, kuri užtvindė erdvę; ar bent girdima?
Girdima – „kas turi ausis, teklauso” (Mt 13, 43). O iliuzijų, kad galima lygiu pagrindu konkuruoti komercinės žiniasklaidos erdvėje, bent išmintingesnieji, jau senokai atsisakė. Svarbu, kad ieškantis jaunimas ir sąmoningi, išsilavinę žmonės galėtų rasti pažinimo, supratimo alternatyvą, rimtai išdėstytą nuomonę apie kultūros ir visuomenės reikalus iš krikščioniškos perspektyvos, o gyvenantieji aktyvų maldos gyvenimą – turėtų nuolatinę dvasinę atramą, kurią teikia katalikų radijo „Mažosios studijos” laida „Dievo Žodis. Kasdieniai skaitymai” ir žurnaliukas „Magnificat”. Vis geriau mokėdami užsienio kalbas, besidomintieji nesunkiai naudojasi ir Vatikano informacijos tarnybos, ir visokiausių pasaulinio tinklo teikiamų prieigų prie visokeriopų šaltinių galimybėmis, tačiau svarbiausių dalykų, faktų, temų perteikimas gimtąja kalba, permąstymas pasaulio įvykių iš lokalios perspektyvos, Lietuvos gyvenimo refleksija negali būti atstota jokių tarptautinių institucijų.
Esate Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas. Kokios aktualijos šiandien jaudina katalikų elitą?
Katalikų Bažnyčia yra visuotinė, o krikščioniška Vakarų kultūra, idėjų laukas, katalikų požiūriu, – universalus, todėl negali nekelti susirūpinimo uždarumo, užsisklendimo, siaurai suprantamo tautiškumo gynimo, apkasų mentaliteto tendencijos, kurios vis rodosi net ir aktyvių katalikų terpėje. Neramina iškylantis priešiškumas Popiežiaus Pranciškaus asmeninei nuolankumo nuostatai, veiklai, jo (kaip ir kitų pastarųjų pontifikų) raginimui žvelgti į dabartį atviromis akimis, atmesti visas veidmainystės formas, savigynišką Bažnyčios ir katalikų grupių laikyseną. Aktyviai dalyvaujame diskusijose apie šiuolaikines tamsumo formas, pirmiausia, grįstas sąmokslo teorijomis – kokios jos bebūtų (skiepų, gėjų klano ar masonų, kurie valdo pasaulį, prielaidos).
Kokia šiuo metu Jūsų paties mokslinio tyrinėjimo sritis?
Vadovauju tyrimų projektui, kurio tikslas yra sukurti skaitmeninį Maironio poezijos archyvą, leisiantį matyti labai įdomią, su lietuvių kalbos ir kultūros modernėjimu glaudžiai susijusią „Pavasario balsų” genezę bei raidą. Poetas intensyviai tobulino savo eilėraščius kelis dešimtmečius, tačiau šios pastangos iki šiol greičiau buvo slepiamos nuo plačiosios visuomenės nei demonstruojamos, nors būtent sėkmingos autorinio redagavimo pastangos Maironio atvejį daro įdomų plačiame Vakarų tekstologijos kontekste.
Palinkėjimai „Draugui”, sulaukusiam 110-osios sukakties.
Tesėti ir ištesėti. O tai pavyks tik 9/10 atsinaujinant, bylojant šiandienos skaitytojams ir 1/10 tęsiant tradiciją. Laikraštis atsirado kaip tuometinių poreikių tenkintojas, tas, kuris bylojo apie savo meto rūpesčius, toks jis turi būti ir dabartyje. Katalikybė išliko lanksti, kalbanti savo laiko kalba du tūkstančius metų, toks turi būti ir krikščioniškas leidinys. Nuolat keistis, žvelgti į naujoves su palankia nuostaba, o ne įtarumu yra geriausias būdas tęsti įkūrėjų prisiimtą misiją.