Knygos apie Smetonų šeimą autorė siekia šviesti visuomenę

Algis Vaškevičius.

„Duetas. Antanas ir Sofija Smetonos” – taip pavadinta knyga, kurią parašė istorikė, Istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros darbuotoja daktarė Ingrida Jakubavičienė.  Naujoji solidi daugiau kaip 400 puslapių gausiai iliustruota knyga pasirodė Vilniaus knygų mugės išvakarėse, kur surengtas pirmasis jos pristatymas. Antrą kartą kviestiniams svečiams knyga pristatyta Laikinojoje prezidentūroje, o prieš kelias dienas trečiasis jos pristatymas visuomenei surengtas ypatingoje erdvėje – Kauno įgulos karininkų ramovėje.

„Šioje pačioje gražiausioje ramovės salėje Smetonos lankėsi daug kartų, mes tebeturime dar 1938 metais Sofijos Smetonienės padovanotą fortepijoną, kuris puikiai skamba iki šiol. Prieškario Kaune ši salė kartu su Istorine prezidentūra ir Valstybės teatro sale buvo svarbiausiomis vietomis, kur vyko renginiai ir lankėsi tuometis prezidentas”, – sakė dabartinis ramovės viršininkas majoras Donatas Mazurkevičius.

Knygos pristatymo moderatorius, vienas knygos recenzentų Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jonas Vaičenonis priminė, kad apie Prezidentą Antaną Smetoną yra išleista ne viena knyga, apie jį rašė garsūs Lietuvos istorikai Liudas Truska, Alfonsas Eidintas bei kiti, tačiau naujoji knyga „Duetas” yra kitokia. Tą skirtumą įvardino kita knygos recenzentė Vilniaus universiteto docentė Dalia Bukelevičiūtė, teigusi, kad didžiosios politikos naujojoje knygoje nedaug, ji skirta dviems ypatingiems žmonėms, išskirtinei šeimai, kūrusiai tarpusavio gyvenimą. Leidinyje jie atsiskleidžia kaip žmonės, kaip asmenybės, ėję kartu, auginę vaikus ir svariai prisidėję prie valstybės kūrimo.

Renginyje dalyvavusi Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio universiteto profesorė Raminta Jurėnienė, vedėjui priminus patarlę „Nėra namų be dūmų” ir paklausta, ar buvo tų dūmų Smetonų šeimoje, atsakė, kad nebuvo tų dūmų daug, o ir apskritai galima kalbėti ne apie duetą, o apie trio, kurį sudarė valstybė, prezidentas ir jo žmona. Valstybė jiems visada buvo labai svarbu, S. Smetonienė suko visus šeimos reikalus ir kartu aktyviai dalyvavo valstybė gyvenime, ypač ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Būta ir jos romantiško susižavėjimo profesorium, kunigu, tautininkų ideologijos vienu kūrėjų Izidorium Tamošaičiu, bet tai buvusi sielos meilė.

„Man atrodo, kad prezidentui pirmojoje vietoje buvo valstybė, o po to moteris. 1937 metais antrajame moterų suvažiavime jis teigė, kad moters vieta yra šeimoje, dar po metų, kreipdamasis į moteris, sakė, jog būtent nuo jų priklauso valstybės ateitis, nes kokius sūnus jos išaugins, tokia ir bus Lietuva”, – priminė profesorė.

Ji taip pat paminėjo, jog Prezidentas matė vyrą kaip šeimos centrą, ir knyga atskleidžia A. Smetoną kaip šeimos žmogų ir kartu šeimos galvą, kuris dirbo ir gyveno prezidentūroje su šeima, kartu pusryčiaudavo, kartu eidavo į balius, kasmet kartu vykdavo atostogauti į Palangą.

Rašydama šią knygą, jos autorė praėjusių metų lapkritį turėjo galimybę apsilankyti Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur Clevelando mieste buvo susitikusi su Prezidento palikuonimis, lankėsi šio miesto Lietuvių kultūros dokumentavimo centre ir gavo unikalios medžiagos, nuotraukų, kurios pirmą kartą dabar skelbiamos Lietuvoje.

„Nebuvo ši knyga planuota, nemaniau, kad ji atsiras taip greitai – tarsi iš dangaus jaučiau kažkokią globą ir gavau energijos. Pernai rugsėjį pranešusi, kad bus tokia knyga, iki metų galo ją jau baigiau. Esu istorikė, o ne rašytoja, man svarbu realūs žmonės, istoriniai dokumentai, archyvai, amžininkų prisiminimai, laiškai, tad viskas knygoje yra paremta šaltiniais, o naudotos literatūros sąrašas išties ilgas. O parašyti knygą paskatino pernai mano išleista knyga ‘Seserys’ apie Sofiją Smetonienę ir jos seserį Jadvygą Tūbelienę, kai sulaukiau didelio susidomėjimo ir palaikymo, žmonės pasidalino su manimi įdomia medžiaga, nuotraukomis”, – pasakojo gausiai į ramovę susirinkusiems klausytojams autorė I. Jakubavičienė.

Anot jos, Smetonos buvo unikalios šeimos pavyzdys, kito tokio labiau žinomo pavyzdžio gal ir nerastum. Šeima gyveno savo gyvenimą, bet buvo ir svarbiausių įvykių epicentre, ir autorei norėjosi parodyti visai Lietuvai, koks unikalus duetas tai buvo, kuris suskambo ne tik asmeninio gyvenimo erdvėje, bet ir plačiame XX a. Lietuvos istorijos kontekste.

Knygos  trumpoje apžvalgoje rašoma, jog amžininkus stebino tai, kaip šioje poroje susiderina dvi gana skirtingo temperamento asmenybės. Intelektualų, santūrų ir diplomatišką Antaną puikiai papildydavo žmonos Sofijos praktiškas požiūris, energija, veržlumas ir ryžtas neatidėliojant spręsti problemas. Jų gražus šeiminis ryšys truko beveik keturis dešimtmečius, nes abu partneriai vienas iš kito daug išmoko ir ilgainiui tapo darnia komanda.

Smetonų šeima pakilo iki tarpukario Lietuvos visuomenės elito viršūnės, nes sutuoktiniai dar bendro kelio pradžioje peržengė asmeninio patogumo ir siaurų interesų ribas. Atsidūrę politinio gyvenimo epicentre, jie veikė istoriją patys būdami jos dalimi.

Autorė sakė, kad visuomenė gali atrasti kitokį Smetonos portretą, nei jis sukurtas politinės istorijos tyrimuose. Tam labai pasitarnavo ir jos kelionė į Ameriką. „Kai išleidau savo knygą ‘Seserys’, ja susidomėjo kino režisierė Ramunė Kudzmanaitė, tad ta knyga gali sulaukti ir ekranizacijos. Režisierė man pasiūlė nuvykti į Ameriką, taip mes atsidūrėme New Yorke, paskui Clevelande.

Ten Lietuvių kultūros dokumentavimo centre varčiau dokumentus, suradau tikrų perlų – pavyzdžiui, dešimtmetės Sofijos nuotrauką, kitų fotografijų, kurios niekada nebuvo išspausdintos Lietuvoje ir labai praturtino knygą. Buvome ir prie namo, kur gyveno Smetonos ir kur kilusio gaisro metu Prezidentas žuvo, taip pat aplankėme vietą, kur po jo žūties du dešimtmečius gyveno našlė, jų amžinojo poilsio vietą. Kai vaikštai tomis gatvėmis, kalbiesi su žmonėmis, būni tose vietose, daug ką supranti ir įvertini kitaip, daug giliau”, – sakė ji.

I. Jakubavičienė yra pasakojusi, kad prieš kelionę į JAV intensyviai dirbo Lietuvos centriniame valstybės archyve: peržiūrėjo gausybę J. Tūbelienės ir A. Smetonos laiškų, kurie padėjo atkurti visą jų gyvenamųjų vietų kaitą. Jai norėjosi pamatyti gatves, kuriomis kažkada vaikščiojo Prezidentas su žmona, rasti namą, kuriame 1944 m. žuvo A. Smetona. Tą namą rado beveik nepasikeitusį – dabar ten gyvena vietos policininkas su šeima, o trečiajame aukšte, mansardoje, kur glaudėsi Prezidentas su žmona − juodaodė kirpėja.

New Yorke ji aplankė J. Tūbelienės anūką, žinomą finansininką Peter Kuhlman, kartu su juo ieškojo S. Smetonienės sesers nuomotų butų Manhattano ir Brooklyno gatvėse. Jo dėka pavyko patekti į vieną prabangiausių New Yorko viešbutį „Pierre”, kuriame kadaise vyko į Ameriką atvykusio A. Smetonos sutikimas.

„Rašant knygą, lemiamas buvo žmogiškasis faktorius. Aš noriu labai padėkoti daugybei man padėjusių žmonių, kurie pasidalijo savo ir savo tėvų albumų nuotraukomis, prisiminimais, įdomiais pasakojimais.   ‘Duetas’ yra daugelio žmonių bendravimo rezultatas, nors knygos viršelyje yra tik mano vienos kaip autorės pavardė”, – kalbėjo istorikė.

Auditorijos klausiama apie lobizmą ir apie tai, kokią įtaką valstybės valdyme turėjo Prezidento žmona, I. Jakubavičienė sakė, kad tos įtakos būta, nes S. Smetonienė pasižymėjo gera įžvalga bei intuicija, ji buvo atidi detalėms ir greitai tapo neoficialia Prezidento patarėja. „Sofiją mes galime laikyti politike, nes jei ne jos noras dalyvauti politikoje, A. Smetona galėjo ir netapti prezidentu ar juo tapęs pirmąjį kartą galėjo netapti antrąjį. Ji labai rėmė politinius žygius, buvo atsidavusi,  net jei finansiškai tai buvo nuostolinga.  Pasirinkdama  neturtingą, bet išsilavinusį vyrą ji kartu pasirinko politiką ir buvo politinių įvykių dalyvė  – juk net tuomečiai žvalgybos duomenys rodė, kad 30 procentų visų raportų skirta jai”, – sakė docentė.

Renginio metu neišvengta ir klausimų apie A. Smetonos atminimo įamžinimą Vilniuje bei galimą jo palaikų perkėlimą į Lietuvą. A. Vaičenonio nuomone, Vilnius Prezidentui visada buvo labai svarbus, ir artėjant 2018 metams, kai bus minimas atkurtos valstybės 100-metis, paminklas jam galėtų atsirasti.”

,,Apie palaikų galimą pervežimą kalbėta jau ne kartą, ir maždaug 1993– 1994 metais būta tokių diskusijų, bet kol kas bendravimas su prezidento palikuonimis šiuo klausimu nedavė rezultatų. Aš manau, kad šios dvi knygos – ‘Seserys’ ir ‘Duetas’ yra rezultatas, kuris gerokai atšildė Smetonos giminės požiūrį Lietuvos atžvilgiu, ir perspektyvoje ta diskusija turi tęstis, nes natūralu, kad savo didvyrius mes norime turėti savo žemėje, o tokį norą yra išreiškęs ir pats Prezidentas. Aš tikiu, kad ateis laikas ir Prezidentas grįš į gimtinę”, – vylėsi profesorius.

Pati I. Jakubavičienė yra mažesnė optimistė šiuo klausimu. „Knygoje aš aiškiai įvardinu priežastis, kodėl iki šiol jo palaikai nėra parvežti į Lietuvą. Antano Smetonos sūnus Julius yra rašęs, kad Prezidentas norėjo būti palaidotas gimtajame Ukmergės rajone. Deja, šiandien aplinkoje dar yra per daug negatyvizmo Prezidento atžvilgiu, dar reikia nemažai laiko ir daug pozityvesnio požiūrio į pirmąjį ir paskutinį to meto Lietuvos vadovą, nes jo veikla yra labai dažnai vertinama iš šios dienos pozicijų, neatsižvelgiant į to laiko sąlygas ir aplinkybes.

Tad savo šiomis dviem knygomis aš prisidedu prie visuomenės švietimo ir šios šeimos garbingo vardo reabilitavimo, nes man ne tas pats, kas vyksta Lietuvoje. Nežinau, ar bus paminklas A. Smetonai 2018 metais, bet jo juk reikia mums, o ne jam. Kol kas pagal galimybes stengiuosi daryti tai, kad požiūris į šį žmogų ir šią šeimą keistųsi”, – sakė knygos autorė.