CENTRAS - Kultūra - Lietuvos viešojoje erdvėje stinga nuomonių įvairovės
Darius Kuolys.
Kultūros istorijos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas, straipsnių politikos, kultūros, socialinių procesų Lietuvoje temomis autorius Darius Kuolys. (Asmeninio albumo nuotr.)

Lietuvos viešojoje erdvėje stinga nuomonių įvairovės

Rasa Kazlas.

Darius Kuolys.
Darius Kuolys: Šiandien mokykla dar remiasi išlikusiais stipriais mokytojais. Kuo ji remsis rytoj, nežinia.

Darius Kuolys – vienas intelektualiausių pastarųjų dviejų dešimtmečių visuomenės veikėjų, buvęs trijų pirmųjų Vyriausybių narys, ėjęs Prezidento Valdo Adamkaus patarėjo pareigas, Vilniaus universiteto docentas, kultūros istorijos tyrinėtojas, straipsnių politikos, kultūros, socialinių procesų Lietuvoje temomis autorius. Prieš penkerius metus žurnalui „Veidas” atlikus Lietuvos universitetų profesorių apklausą D. Kuolys buvo pripažintas geriausiu pirmojo XXI a. dešimtmečio Lietuvos literatūrologu.

Viešojoje erdvėje netyla diskusijos apie reformuojamas aukštąsias mokyklas, apie švietimo ir mokslo krizės gilėjimą, apie tai, kokius vaisius raškome šiandien, gyvendami 27-uosius Nepriklausomybės metus, kai vos ne kasmet šalį palieka daug jaunų žmonių, nematančių ateities savo Tėvynėje. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Jums teko darbuotis kultūros ir švietimo ministro pareigose, ar galėjote numatyti, kad šiandien turėsime tokių bėdų švietimo srityje? Kokias pagrindines lietuviškos mokyklos skleidžiamas tiesas, kaip jauna valstybė, mes pamiršome?

Bėdų turi net ir gerai veikiančios švietimo sistemos. Tik jos sugeba tas bėdas laiku pastebėti, viešai įvardyti ir su jomis grumtis. Didžioji Lietuvos švietimo bėda ta, kad jau senokai jis veikia inertiškai. Veikia gana uždarai, savęs nereflektuodamas, vengdamas įsivardyti pagrindines problemas, nerasdamas jėgų joms spręsti. Ir, beje, nesulaukdamas laiku reikalingos paramos nei iš valstybės institucijų, nei iš verslo, nei iš visuomenės.

Kad sparčiai kintančiame pasaulyje Lietuvos švietimas visada turės rimtų spręstinų problemų, buvo akivaizdu jau pirmaisiais nepriklausomybės metais. Jau tada susidūrėme su naujais, netikėtais iššūkiais. Pavyzdžiui, mokslo nuvertinimu. Vos atkūrus valstybę daug vaikų, ypač berniukų, veikiami „viešosios opinijos”, mesdavo mokyklas. Tuomet skubiai kūrėme dešimties klasių pagrindinę mokyklą, kad išsaugotume vaikus švietimo tinkle.

Šiandien iššūkių švietimui tik daugėja – pajamų nelygybė, emigracija… Stiprėjantis bendras informacinis triukšmas veikia ir mokymo turinį: mokytojui, vadovėlių autoriams vis sunkiau atsirinkti, kas svarbu, o kas ne, kas tikrai reikšminga, o kas neturi prasmės. Deja, šių ir kitų iššūkių mūsų švietimas stengiasi nepastebėti. Tikrai negalėjau numatyti, kad mes taip atsainiai žiūrėsime į švietimą ir jo problemas po ketvirčio amžiaus nepriklausomybės. Mes pamiršome pagrindinį Meilės Lukšienės, Algirdo Juliaus Greimo raginimą, išsakytą Lietuvos politikams, – labai rimtai vertinti švietimą, rūpintis juo kaip pagrindiniu laisvos tautos savikūros būdu. Primiršome ir švietimo paskirtį – ugdyti savarankiškas asmenybes, pajėgiančias įsipareigoti bendruomenei, angažuotis visuomenei. Išdilo ir tautinės mokyklos uždavinys – įvesti jauną žmogų į Lietuvos ir lietuvių kultūrą, į Lietuvos valstybės gyvenimą, kad jis sava kultūra ir sava valstybe pasitikėtų, galėtų jomis remtis, matytų prasmę joms angažuotis.

Kai mokyklos paskirtis tampa miglota, bendrų telkiančių tikslų nebelieka, imamasi daugybės techninių sprendimų, vis naujų kontrolės mechanizmų, papildomų programų ir projektų, kurie tik stiprina inercijos ir beprasmybės pojūtį. Šiandien mokykla dar remiasi išlikusiais stipriais mokytojais. Kuo ji remsis rytoj, nežinia.

Todėl labai svarbu Lietuvai būtų kuo greičiau parengti nacionalinę švietimo stiprinimo programą. Numatyti, kaip pritraukti mokytojais ir dėstytojais dirbti jaunus, gabius, intelektualius žmones, kaip paremti dabar mokykloje ir universitetuose dirbančius. Lietuva galėtų kurti vientisą, atvirą, įtraukiančią švietimo erdvę, kurioje nebūtų neperžengiamų sienų tarp bendrojo lavinimo ir profesinių mokyklų, tarp universitetų ir kolegijų. Pagaliau – tarp švietimo ir Lietuvos kultūros. Lietuvos švietimo, studijų, kultūros erdvė turėtų tapti kuo atviresnė išeivijos vaikams ir jaunimui. Keista, kad gyvendami šiuolaikiniame pasaulyje, dar nepajėgiame lietuviškos žinijos savo vaikams, mokiniams, studentams, mokytojams, visai lietuviškai skaitančiai visuomenei deramai pristatyti elektroninėje erdvėje. Tik vienas pavyzdys: atkurta mūsų valstybė išleido didelius pinigus, mokslininkai nuveikė didelį darbą, kad bū-tų parašyta ir išleista „Visuotinė lietuvių enciklopedija”, bet ji iki šiol lietuviams neprieinama internete.

Šiandien Lietuvoje susiduriame su labai išgryninta ,,leftistinio liberalizmo” ideologija, kuri geba sukelti kone visas tradicines lietuvio politines baimes, ir šis terminas papildo lietuvių tautos tragedijos – komunizmo represijų prieš laisvą mintį – nuotaiką. Kitais žodžiais tariant, bandydama įsilieti į ES projektą mūsų valstybė pasiklydo „eurotolerancijos” džiunglėse, kur vertybių skalė yra drastiškai iškreipta, o nacionalinis tapatumas grindžiamas visiškai naujo, vadinamojo „euroindivido” kūrimu. Ar nesuklysiu sakydama, kad panašių ideologizuotų reiškinių atsiradimą, matyt, lėmė tautinės mokyklos pagrindų ir aktyvaus pilietiškumo trūkumas, menkas tautinio naratyvo ir santykio į savąja istorija, kultūra buvimas?

Tik iš dalies mokyklai dėl to galėtume priekaištauti. Mokykla nėra visagalė. Jei mokykloje perteikiamos idėjos, vertybės pačioje visuomenėje „neveikia”, nėra visuomenės išpažįstamos ir ginamos, o mokytojai stokoja drąsos apie tai viešai kalbėti, mokykla atsiduria dviprasmiškoje situacijoje. Ji pradeda veidmainiauti. Ir mokiniai tai pajunta. Taip, Lietuvoje seniai esama stiprios įtampos tarp viešumoje vyraujančio, politikų ir stambaus verslo remiamo, žmonių santykius stipriai veikiančio neoliberalaus, dažnai libertaristinio ekonominio, socialinio raidos modelio ir natūralių tautos, visuomenės pastangų išlikti savimi, išlikti solidaria bendruomene. Libertaristiniu galvojimu paremtas elgesys ardo moralinį visuomenės audinį, atomizuoja visuomenę. Mokykla taip pat yra šios įtampos persmelkta. Jausdama „viešosios nuomonės” spaudimą, ji ima abejoti nacionalinės kultūros verte, jos pajėgumu. „Nacionalinis naratyvas” virsta atgyvenusia pasaka, kuria tikėti „pažangiam žmogui” lyg ir gėda. Mokyklos kalbėjimas apie pilietiškumą, kai pats pilietiškumas valstybėje yra nuvertintas ar „nudrenuotas” vien į aplinkos tvarkymo talkas, kai pati mokyklos bendruomenė nejaučia savo pilietinių galių, neretai tampa tuščia retorika, būdinga sovietmečiui.

Švietimo sociologai teigia, kad mokykla – mokytojai, vadovėliai – šiandien perduoda jaunuoliams tik trečdalį juos ugdančios informacijos. Didesnė dalis vienokią ar kitokią jaunimo brandą lemiančių žinių gaunama iš kitos aplinkos. Vadinamoji „viešoji erdvė” veikia mokinių tėvus, mokinius, mokytojus. Jei toji erdvė tampa pernelyg ciniška, visas bendruomenę telkusias idėjas, vertybes, nuostatas tik „dekonstruojanti”, jei ji darosi nebe laisva, atvira, daugiabalsė, bet pagal vieną kurpalių konstruojama ir kontroliuojama, nebelieka pilietinio forumo. Nebelieka to būtino laisvai tautai forumo, kuriame mes, kaip laisvi žmonės, keltume ir svarstytume esminius bendro gyvenimo klausimus, pagrindinius mums tenkančius iššūkius, kuriame kartu mėgintume aiškintis, kas yra mūsų tautinė tapatybė, kokie norime išlikti, kokiais siekiame tapti, kokioje Europoje norime gyventi, kuriame, pagaliau, kurtume bendrą išmintį, bendrą protą. Lėkšta, primityvi, kontroliuojama „viešoji erdvė” prislegia mokyklą ir mokytojus. Ji neatveria mums viltingesnės bendro gyvenimo perspektyvos.

Mokyklai sunku eiti prieš srovę, ji ima prarasti vertybinius orientyrus. Ima vengti savarankiškai aiškintis vertybinius ir ideologinius klausimus. Bijo aiškiau angažuotis. Pradeda apsiriboti tik atskirų dalykų žinių reprodukavimu. Taip, tokios tendencijos senokai ryškėja. Ir su jomis turėtume grumtis. Pastaraisiais metais su kolegomis stengėmės atnaujinti mokyklines lietuvių kalbos ir literatūros programas. Rašome ir naujus literatūros vadovėlius. Tikimės, kad jie padės mūsų vaikams ir jaunuoliams atrasti nacionalinę kultūrą kaip įdomų, pasitikėjimo vertą dalyką. Kaip svarbią asmeninio gyvenimo atramą.

Vilčių kelia ir šiandien stiprėjantis pilietinis ir politinis mokytojų, mokslininkų aktyvumas. Gal iš jo išaugs ir stipresni sambūriai, sąjūdžiai. Gal jie sulauks ir užsienio lietuvių talkos.

Vienareikšmiai jaunosios kartos pažiūras formuoja ir tokie keisti, dviprasmiški pareiškimai iš akademinės aplinkos. Pavyzdžiui, filosofės Nerijos Putinaitės viešas komentaras Vasario 16-osios išvakarėse apie Joną Basanavičių, kuris, anot jos, neturėjo Lietuvos politinės idėjos, arba profesoriaus istoriko Alfredo Bumblausko įžvalgos apie lietuvių tapatybę ir teiginiai, kad lenkai negalėjo nutautinti Lietuvos, nes ji niekuomet ir nebuvo sutautėjusi. Pasakykite, kaip tam jaunam žmogui nepasiklysti tokioje nuomonių įvairovėje, kaip atsirinkti, kokiame informaciniame lauke brandinti savo asmenybę ir pasaulėžiūrą?

Nuomonių įvairovė būtina. Jaunimui – ypač. Bėda, kad tos įvairovės Lietuvos „viešoji erdvė” labai dažnai pristinga. Mūsų viešuma tampa spigi, rėksminga, monologiška, propagandinė. Ji stengiasi provokuoti, šokiruoti kuo „aštresnėmis” nuomonėmis, bet vengia įsileisti kitų nuomonių, labiau paremtų argumentais ir faktais. Štai vienas populiarus internetinis naujienų tinklalapis neseniai paskelbė „Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio” minėjimo akciją. Matyt, nepagalvota, kad tokia akcija iškreipiama Vasario 16-osios akto esmė ir pilamas vanduo ant Rusijos imperijos propagandos malūno, neigusio lietuvių anksčiau turėtą nepriklausomą valstybę. Juk lietuviai Vasario 16-ąją pabrėžtinai savo valstybę atstatė, atkūrė, o ne įsteigė.

Ir Jūsų paminėtais atvejais žiniasklaida labai skambiai paskelbė su tikrove gerokai prasilenkiančias nuomones ir net nepaprašė jų pagrįsti. Tikra bėda – tiesos ir tiesos paieškų nuvertinimas mūsų „viešojoje erdvėje”. O erdvė, kurioje nelieka pagarbos tiesai, paprastai stumia jaunimą arba ciniškon, arba dogmatiškon pasaulėžiūron. Ir tai nėra geri pasirinkimai. Lieka linkėti jaunimui išmintingų tėvų, mokytojų, draugų ir knygų, kad tokiems aplinkos postūmiams atsispirtų.

Ir, žinoma, turime stiprinti mokyklas, kad jos padėtų jaunimui ugdyti kritinį, savarankišką mąstymą. Tam labai svarbu išsaugoti humanistinį, humanitarinį švietimo matmenį. Beje, Romas Sakadolskis yra rengęs programą mokiniams, mokančią kritiškai skaityti žiniasklaidą. Mokytojai galėtų ja nuosekliau pasiremti.

Skambūs būsimų kandidatų pažadai prieš rinkimus į Seimą visada paperka rinkėjus. Taip nutiko ir šį kartą. Vos praėjus daugiau nei 100 dienų nuo naujos valdžios veiklos, visuomenėje jau dabar atsiranda nusivylimo nuotaikų. Viešai formuojama nuomonė, kad reformas reikia pradėti daryti ne nuo tautinių kostiumų kūrimo, o nuo esminių pokyčių, kurie kur kas daugiau duotų naudos švietime ir kultūroje. Kokia Jūsų nuomonė?

Manau, kad šiandien Lietuvoje labiausiai stinga strateginio galvojimo, visumos matymo, atviro tarimosi ir bendro kryptingo veikimo. Daug inercijos, nuovargio ir blaškymosi. Daug didelių ginčų dėl mažų dalykų, dėl smulkių interesų, nesugebant artikuliuotai įvardyti esminių problemų ir pasiūlyti veiksmingų sprendimų. Valstybei seniai reikia naujos politikos – tikros viešosios politikos, kuri rimtai rūpintųsi laisvos tautos likimu ir išlikimu. Deja, nauji politikai – tai dar ne nauja politika. O taip norėtųsi, kad kiti būtų ir kitokie – kitaip mąstytų, kitaip veiktų.

Šiandien būtų labai svarbu aptarti bendrą tautos, valstybės raidos kryptį. Ką turime daryti, kad neišsivaikščiotume, kad išliktume savarankiški. Akivaizdu, kad, esant tokiai pajamų nelygybei, tokiam emigracijos srautui, tokiam politiniam susvetimėjimui ir tokiai neįgaliai politikai, ilgai kaip visuomenė neatsilaikysime. Taigi turime pasirengti bendrą planą, kaip savo visuomenę, savo politinę tautą stiprinsime. Reikia ne trumpalaikių projektų pinigams „įsisavinti”, bet rimtų nacionalinių programų, kuriose būtų apibrėžti aiškūs sprendimai, konkretūs politiniai žingsniai. Nacionalinės programos mums turi duoti atsakymus: kaip bus sumažinta pajamų nelygybė, kaip ir kada piliečiams bus suteikta europinė savivalda ir užtikrintos politinės teisės, kaip pristabdyta emigracija, kaip sustiprintos mokyklos ir universitetai, kad jie būtų pajėgūs užtikrinti tautos savarankiškumą. Ir žinoma – kaip šias programas įgyvendinant, jas prižiūrint dalyvaus Lietuvos visuomenė ir pasaulio lietuviai.

Žinant, kaip kai kuriose viešojo sektoriaus veiklose menkinama laisva mintis, atvira nuomonė ir prarandamas tikėjimas asmens kultūrinio ir visuomeninio darbo prasmingumu, kuriamas itin neigiamas mikroklimatas demokratiniams procesams toliau vystytis. Ir nebegalime kaltinti sovietinio režimo, nes naujoji karta užaugo jau Nepriklausomoje Lietuvoje, kuri paveiki plakatiniam patriotizmui, vartotojiškai filosofijai ir moderniam propagandizmui. Jau nekalbu apie kasdien paskleidžiamą vis naujo korupcinio skandalo žinią. Susidaro įspūdis, kad visi plaukiame drumzlino vandens paviršiumi ir niekaip negalime panirti giliau, ieškant skaidresnio gėlo vandens?

Pacituosiu mūsų teatro režisierių Oskarą Koršunovą: „Dabartiniame pasaulyje įsigali kažkoks normalumo fašizmas. Ateina naujas puritonizmas, o Lietuvoje tas puritonizmas dar ir labai provincialus. Provincialus puritonizmas, kuriame visi tarsi stengiasi būti labai teisingi, atrodyti padorūs, reikalauja to teisingumo, tačiau čia pat vyksta tokie neapsakomi dalykai, kaip vaikų mėtymas į šulinius ir panašiai”. Ar turime būdų išbristi iš šio socialiai psichopatinio liūno?

Jeigu norėsime išbristi ir brisime, turime galimybių išbristi. Jei tik vaidinsime, kad norime, kad brendame, vargiai pavyks. Sunku išbristi, kai nejučia pradedi mėgautis liūno malonumais arba imi džiūgauti, kad greta giliau klimpsta kiti.

Dabartiniame mūsų politiniame, viešajame gyvenime per daug imitacijos ir banalios vaidybos, „viešųjų ryšių” žaidimų. Per daug užsižaista „konstruojant politinį spektaklį”. Per daug prisitaikymo ir per mažai sveiko, nuoširdaus maišto. Bet vilties neturėtume prarasti.

Perdėm pesimistinis aimanuojančios Lietuvos vaizdas gali susidaryti iš mūsų „viešosios erdvės”. Bet tikrovė šiek tiek kita. Visuomenėje daugėja pilietinių iniciatyvų. Žmonės buriasi. Pilietiniai judėjimai regionuose ateina į aktyvią politiką. Pamažu išjuda ir mokslo žmonės. Gal skirtingų pažiūrų lietuviai vėl sugebės susitelkti ir veikti dėl bendro reikalo.

Sovietinio mentaliteto liekanos itin juntamos mažuose Lietuvos miestuose, kur veikia vieno žmogaus, vietinio caro odiozinė tvarka. Protu sunkiai suvokiama, kai prieš penkerius metus Druskininkuose, netoli Čiurlionio muziejaus, buvo nugriauta dailininko, skulptoriaus Antano Balkės skulptūra „Legenda”, sukurta M. K. Čiurlionio kūrybos motyvais. Autorius, Druskininkų savivaldybės vyriausiasis dailininkas, savo kritinėmis pastabomis dėl Druskininkų plėtros tąsyk užsitraukė mero Ričardo Malinausko nemalonę, o jo kūrinys jam nežinant buvo sunaikintas. Taigi pirmąkart nepriklausomoje Lietuvoje, kerštaujant menininkui už jo pilietinę poziciją, buvo su juo susidorota ciniškiausiu būdu. Už kolektyvinį laišką prokuratūrai pats atsidūrėte lietuviškos teisėsaugos akiratyje. Galėtumėte būti užkrečiantis pavyzdys tiems lietuviams, kurie vardan šventos ramybės linkę patylėti ir gal net kartais gėdingai užmerkti akis prieš neteisybę. Kaip pagaliau mums atsikratyti tų vergiškų pančių, tos baimės kupros ir išmokti atvirai reikšti savo nuomonę, kaip nustoti bijoti nusidėti minčių policijai, kuri, net neabejoju, lyg George Orwell Didysis brolis, dar vis gaji mūsų visuomenėje?

Gal dažniau lietuviams reikėtų atsiversti Vinco Kudirkos „Tėvynės varpus” ar partizanų kūrybą? Bet gerai suprantu, kad pernelyg didelei žmonių drąsai Lietuvoje, ypač regionuose, kol kas nėra pagrindo. Lietuvos politikai ir žiniasklaida paprastai stoja stipriojo pusėn ir bendromis pastangomis triuškina silpnesnį. Druskininkų mero savivalei tuomet vieningai pritarė valdančioji Socialdemokratų partija. Niekas iš Lietuvos politinio elito prieš penkerius metus neprotestavo prieš politines bylas, iškeltas Romualdui Ozolui ir Broniui Genzeliui už piliečių susirinkimo organizavimą. Vadinamasis „visuomeninis kanalas” bene labiausiai tyčiojosi iš teisiamų Kovo 11-osios akto signatarų. Niekas iki šiol neatsiprašė ir kadaise apšmeižtų, neteisėtai iš pareigų atleistų Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovų. Prieš penkerius metus Kauno priemiestyje ritualinį policijos sadizmą patyręs pilietis iki šiol tampomas po teismus, Lietuvos žiniasklaidai tylint. Tokia toji dabarties tikrovė.

O Lietuvos ateitį, matyt, turėtume drąsinti bendromis pastangomis. Palaikydami vienas kitą ir tiesos siekiančius. Prieš penkerius metus iš pasipriešinimo viešam melui, smurtui, cinizmui kilo „Lietuvos sąrašo” pilietinis ir politinis judėjimas, sujungęs kultūros, mokslo žmones, visuomenininkus. Šiandien „Lietuvos sąrašo” partija Vilniaus miesto taryboje turi keturis savo atstovus – tiek pat, kiek ir socialdemokratai.

Kadangi priartėjome prie savivaldos reikalų, tai šis klausimas Jums – kaip Vilniaus tarybos nariui. Man, gimusiai ir augusiai Vilniaus mieste, šiandien labai skaudu dėl likimo valiai paliktų nykstančių pastatų, bet dar skaudžiau matyti, kokia Vilniuje yra iškrikusi bendruomenė, kurios didžioji dalis, atvykusi iš Lietuvos pakraščių į Vilnių, pirmiausia žvelgia tik kaip į galimybių miestą, bet ne kaip į svarbų istorijos ir kultūros palikimą. Ar jums neatrodo, kad naujoji karta seniai į šį miestą nebežvelgia Tomo Venclovos, Czesław Miłosz akimis, kad nėra iki šiol tinkamai įprasmintas visų, čia gyvenusių etninių grupių istorinis, kultūrinis palikimas?

Sutinku, kad Vilnius su savo kultūros klodais dar lieka daugelio neatrastas. Bendra istorinė atmintis dar netapo vilniečius į bendruomenę telkiančiu veiksniu. Tačiau vis daugiau vilniečių ieško Vilniaus. Miesto istorijai skirtų knygų pasirodo vis daugiau ir daugiau. Ir visos jos išperkamos. Ekskursijos po Vilnių sutraukia daug vilniečių.

Asmeninės Vilniaus paieškos svarbios. Žinoma, vien jų per maža. Tai suprasdama Vilniaus savivaldybė pasitelkė mokslininkus, mokytojus, visuomenininkus ir pirmąkart parengė Vilniaus atminties kultūros puoselėjimo programą. Pristatė ją visuomenei, sulaukė daug vertingų pastabų ir pasiūlymų. Ir jau pradeda įgyvendinti. Programos paskirtis – padėti kurtis gyvos atminties Vilniaus bendruomenei. Svarbu, kad jau mokyklose mokiniai mokytųsi skaityti Vilnių kaip kultūros tekstą, kad Vilniaus pastatai ir erdvės taptų vilniečiams kalbantys. Ir kalbantys visomis patirtimis – etninėmis, konfesinėmis. Vilnius daug šimtmečių buvo erdvė, kurioje gebėjo sugyventi skirtingos kultūros, kurioje buvo branginama laisvė. Šios patirtys galėtų stipriau jungti vilniečius ir šiandien.

Kartu su lietuvių kalbos ir istorijos mokytojais prieš porą metų pakvietėme Vilniaus ir Lietuvos moksleivius į Vasario 16-osios eiseną „Lietuvos valstybės keliu”. Jau antrus metus iš Katedros aikštės iki Rasų kapinių, iki Jono Basanavičiaus kapo, eina tūkstančiai jaunuolių. Ne vienas jų Rasose apsilanko pirmąkart. Su mokytojais lituanistais ir įstaiga „Laikas skaityti” gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo dieną, kviečiame „skaityti Vilnių” – per naktį ant gatvių grindinio išrašytus įvairių amžių Lietuvos autorių tekstus. Taip pamažu kuriamos ir naujos miesto tradicijos.

Vilniaus senamiestyje piliečių iniciatyva neseniai yra atsiradę Czesław Miłosz laiptai. Greta – žydų gelbėtojos Onos Šimaitės gatvė. Žydų gelbėtojams netrukus bus atidengtas paminklinis akmuo buvusiame gete. Taip, Didžiosios Vilniaus sinagogos vietoje būtų prasminga sukurti Lietuvos žydų paveldo muziejų. Ta kryptimi einama.

Į Vilniaus atmintį sugrįžta ir rezistencijos istorija, ir išeivijos vardai. Šiuos metus Vilniaus miesto taryba yra paskelbusi Kazio Bradūno metais. Naujos Vilniaus gatvės yra pavadintos Kazio Bradūno ir jo bičiulio, poeto, partizano Broniaus Krivicko vardais. Vilnius turi ir partizano Juozo Lukšos-Daumanto skverą. Tai nedideli, bet svarbūs simboliniai žingsniai.

Europa aižėja nuo nesutarimų įvairiais klausimais, o pirmiausiai – dėl imigrantų antplūdžio. Ultra dešiniųjų jėgų atgimimas rodo, kad pasaulio bendruomenės nėra patenkintos savo padėtimi liberaliais principais grįstose valstybėse, kurios daugeliu atvejų tik tam tikrai saujelei išrinktųjų tampa ūkinės paskirties objektais. Lietuva nėra išimtis. Kokia Jūsų nuomonė?

Manau, kad turime neužmiršti to, ką patyrėme – ir kaip lietuviai, ir kaip europiečiai. Iš savų labiau turėtume girdėti Stasį Šalkauskį, Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę, Mariją Gimbutienę, Algirdą Julių Greimą, Vytautą Kavolį. Pavojingas yra ir lėkštas, primityvus liberalizmas, ir lėkštas, agresyvus nacionalizmas. Beje, dėl egoistiško nacionalizmo lietuvius yra įspėjęs ne tik Šalkauskis, bet ir Antanas Smetona. Hitleriui atėjus į valdžią Vokietijoje, jis tautininkams sakė: „Tai, kas lietuviška, turi būti ir žmoniška” – mūsų tautiškumas negali prasilenkti su žmoniškumu.

Apie libertarizmo, ideologija paversto liberalizmo pavojų dar pokario išeivijoje kalbėjo Vytautas Kavolis. Jo teigimu, pats liberalizmas neturi ideologinio turinio, laisvė yra tuščia be mūsų įsipareigojimų.

Grėsmingas šiandien yra augantis biurokratinis piliečių ir tautų teisių varžymas, dangstomas liberalizmo ir demokratijos šūkiais. Žmonių bejėgiškumo jausmas, politinės tikrovės absurdo patyrimas ima provokuoti atoveiksmį. Ar tas atoveiksmis bus konstruktyvus, piliečių teises ir laisves stiprinantis, ar jas dar labiau paminantis? Tiek Lietuvai, tiek visam Vakarų pasauliui būtų reikalinga gyva, moraliai jautri, kūrybinga liberalizmo ir nacionalizmo, laisvės ir tautiškumo, dermė. Laisvos Lietuvos nebus be laisvo lietuvio. Jos nebus ir be laisvo lietuvio pilietinių įsipareigojimų, be jo tautinės ištikimybės. O tautinė ištikimybė neatskiriama nuo ištikimybės Europos kultūrai, Vakarų civilizacijai, kaip esminei mūsų lietuviškosios tapatybės daliai.

Romą Sakadolskį (k.) ir Darių Kuolį siejo tie patys rūpesčiai dėl Lietuvos kultūros ir švietimo.
Romą Sakadolskį (k.) ir Darių Kuolį siejo tie patys rūpesčiai dėl Lietuvos kultūros ir švietimo.