CENTRAS - Istorija - „Mūsų laimė – atmintis”. Ričardas Mikutavičius
R. Mikutavičius namuose Kaune, buvusiame J. Tumo-Vaižganto bute 1993 m.
R. Mikutavičius namuose Kaune, buvusiame J. Tumo-Vaižganto bute 1993 m.

„Mūsų laimė – atmintis”. Ričardas Mikutavičius

Aldona Ruseckaitė.

R. Mikutavičius prie savo kolekcijos Babtuose 1987 m.
R. Mikutavičius prie savo kolekcijos Babtuose 1987 m.

Kunigas ir poetas Ričardas Mikutavičius tragiškai žuvo prieš dvidešimtį metų – 1998-aisias liepos 1-osios naktį paslaptingai dingo iš savo buto Kaune, Vytauto prospekte. Jo dingimas apaugo įvairiausiais gandais, spėlionėmis, keisčiausiomis istorijomis. Tačiau dabar, praėjus dviem dešimtims metų po mirties, visa kriminalinė istorija yra nutolusi, kaltieji surasti ir nubausti, o Mikutavičiaus šviesus atminimas žmonių širdyse ir galvose yra tikrai gyvas. Į kiekvieną kunigo paminėjimo vakarą renkasi minios žmonių, o ant jo kapo Petrašiūnų kapinėse nuolat dega žvakutės ir šviečia gėlių žiedai. Tikintieji Mikutavičių buvo pamilę dėl jo žmogiško nuoširdumo, atvirumo, išmintingų pamokslų, atrandamo kiekvienam šilto žodžio. Intelektualai šį žmogų priėmė į savo tarpą, nes jis buvo išsilavinęs, apsiskaitęs, oratorius, filosofas, kolekcininkas, plačiai bendraujantis, pats buriantis aplink save menininkus, mokslininkus, politikus.

R. Mikutavičius buvo knygos žmogus, poetas, nuo 1992 m. priklausęs Lietuvos rašytojų sąjungai, išleidęs keletą poezijos knygų. Maironio lietuvių literatūros muziejuje rengdavome jo knygų sutiktuves, kūrybos vakarus. Mikutavičiaus vakarai nesitęsdavo ilgiau nei valandą. „Kodėl taip trumpai?” – klausdavau poeto. „Žmo­nės nespėjo įsiklausyti, jumis pasidžiaugti”. O jis atsakydavo: „klausytojams neturi nusibosti, jie neturi pavargti, jiems turi trūkti poezijos, negaliu persotinti, kitą kartą nenorės ateiti”. Žinojome, jog jam kūryba buvo labai svarbi – jo dvasios duona ir lietus… Išleidęs knygą, klausdavo nuomonės, laukdavo recenzijų, norėdavo pasikalbėti, padiskutuoti. Tačiau vis tik literatūroje jis buvo vienišius, tinkamo vertinimo nesulaukęs. Poetas siekė savo žodžiu įsiterpti į šiuolaikinės literatūros kontekstą, būti jos aktyviu dalyviu, galbūt užimti savo vietą lietuvių literatūroje. Mikutavičius maloniai sutikdavo dalyvauti ir klasikų paminėjimuose. Tokiais atvejais liedavosi jo oratorystė, visi sulaikę kvapą klausydavosi kunigo kalbėjimo apie Vaižgantą, Simoną Daukantą, Maironį.

R. Mikutavičius diakono rūbais apie 1957– 1958 m. Kaune.
R. Mikutavičius diakono rūbais apie 1957– 1958 m. Kaune.

Pastarąjį Mikutavičius garbino, kartais tiesiog ateidavo pabūti Maironio orbitoje – pasivaikščioti poeto bute arba pasėdėti sodo altanoje. Ir pirmoji R. Mikutavičiaus poezijos knyga buvo „Viršūnių paukštis” (1982), išspausdinta rotoprintu, skirta Maironio 50-osioms mirties metinėms. „Namų jo slenkstis / trupa po manim. / Ir vėsta nepakurtas židinys. / Prie darbo stalo nedegti / šviestuvai blunka…” 1989 m. Čikagoje išleista antroji knyga „Kad Lietuva neišsivaikščiotų”, tai „variacijos donelaitine tema”. Šios knygos pavadinimas tapo savotišku moto vis labiau emigruojantiems lietuviams sulaikyti – įvyko tokiu pavadinimu konferencijų, vakarų… 1990 m. išleista eilėraščių knyga „Poterių upė”, 1992 m. – „Šviesos spalvos”, 1995 m. – „Žaizdos metafizika”, paskutinioji 1998 m. – „Spindintis virš mūsų”. „Ak, palaimink šį mūsų sustojimą / ties Paslap­ties pertekliumi…” Šioje knygoje sudėtinga eilėraščių forma apmąstoma Mesijo Kryžiaus Kelio keturiolika stočių, tačiau Kristaus kentėjimuose gyvena ir Lietuva, ir jos istorija.

R. Mikutavičius buvo tikras muziejaus draugas. Užsukęs aplankyti ar paskambinęs, visada teiraudavosi, kas naujo, kokių turime rūpesčių, patardavo, jei galėdavo – padėdavo. Jis yra muziejui padovanojęs itin įdomių ir brangių eksponatų. Vertingų knygų nupirko iš antikvariato: Oskaro Milašiaus knygą su dedikacija V. Mykolaičiui-Putinui, Maironio knygą, dedikuotą režisieriui Antanui Sutkui. Poetas šalia paveikslų kolekcionavo ir senas knygas, kurias visas perdavė Maironio lietuvių literatūros muziejui. Pirmiausia atkeliavo 25 senos retos knygos. Seniausioji tarp dova­notųjų – lenkiška rankraš­tinė knyga, datuojama 1841 metais. Kitos knygos lietuviškos, leistos maždaug 1852–1897 metais. Tarp jų buvo kontrafakcinių leidinių, „daleistų išspausdinti Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus.” Daugumos knygų antraštiniuose puslapiuose įrašyta, kad spausdino Juozapo Zavadskio spaustuvė Vilniuje. Nemažai knygų religinio turinio: gyvenimai šventųjų, giesmės, Jėzaus Kristaus gyvenimas ir kančios, pamokslai, Romos katalikų mokslas, bet buvo ir leidinėlių apie kūno ir dvasios gydymą, kalendorių, taip pat ir pasaulietinių knygelių: Antano Strazdo, Antano Vienažindžio kūryba. Šios knygos išties praturtino muziejaus fondus.

Kunigas R. Mikutavičius.
Kunigas R. Mikutavičius.

Kunigas R. Mikutavičius labai mylėjo ir vertino rašytoją J. Tumą-Vaižgantą. Džiaugėsi ir didžiavosi, kai, 1989 m. perkeltas kunigauti į Kauną, į Vytauto Didžiojo bažnyčią, apsigyveno bute, kuriame 13 metų gyveno Vaižgantas. Sakė čia jaučiąs ypatingai gerą, šviesią aurą. Ir štai 1994 m. R. Mikutavičius paskiriamas dirbti į Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčią, palieka ir šį butą. Atsirado galimybė kurti J. Tumo-Vaižganto memorialinį muziejų. Kunigas Ričardas nuolat mūsų klausinėdavo, ar nereikia kokios pagalbos. O jos išties prireikė – buvo daug Vaižganto baldų, visokių suvenyrų, o rašytojo bibliotekos muziejus neturėjo. Pradėta galvoti, kaip bent iš dalies atkurti rašytojo biblioteką, kad knygų lentynos nebūtų tuščios. Čia R. Mikutavičius ir atėjo į pagalbą. Jis pasikvietė muziejaus darbuo­tojus į savo namus, parodė spintas su knygomis ir leido atsirinkti viską, kas tiktų. Susidarė didelė knygų kaugė, šeimininkas tik peržiūrėjo, atgal ištraukė pora jam reikalingų leidinių ir Šventąjį Raštą. Visa kita leido paimti į Vaižganto muziejų – tai buvo 387 kny­gos ir spaudiniai, 40 knygų spausdinta XIX amžiuje. Radosi knyga ir su paties Vaižganto autografu. R. Mikutavičius ilgai tarp kolekcininkų ieškojo rašytojo J. Tumo pradingusios Didžio­jo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-jo laipsnio ordino Žvaigždės ir jam pavyko atrasti jos pėdsakus. Už nemen­ką pinigų sumą kunigas Ričardas šią Žvaigždę nupirko ir padovanojo muzie­jui.

Buvo ir dar vienas ypatingas susitikimas. Likus savaitei iki Mikutavičiaus mirties šių eilučių autorė aplankė poetą jo bute Vytauto prospekte. Reikalas buvo toks, jog baigėme restauruoti Maironio butą, birželio pabaigoje jį numatėme atidaryti, o kadangi klasiko kunigiško rūbo nėra išlikę, nusprendėme jį gauti iš kokio nors pažįstamo kunigo. Mikutavičius iš karto sutiko padovanoti savo sutaną. Tą rytą išgėrėme kavos, šeimininkas buvo lyg tylesnis nei įprastai, prisipažino turįs daug rūpesčių dėl bažnyčios statybų Noreikiškėse, bet džiaugėsi suderinęs projektą. Pakalbėjome apie žmogišką atlaidumą. Neseniai kunigas Ričardas buvo užpultas, sumuštas. Bet sakė galįs atleisti savo priešams, žiūrėdamas jiems į akis. Atnešė dvi sutanas, juokavo, kad išsirinkčiau geriausią… Užsimečiau sutaną ant rankos, atsisveikindamas kunigas plačiai šypsojosi, mojavo, linkėjo turiningo Maironio minėjimo, atsiprašė negalįs dalyvauti – išvažiuoja į Lenkiją…

Po savaitės kunigą, poetą Ričardą Mikutavičių žiauriai nužudė, jis ėjo 63-uosius metus, turėjo dar daugybę kunigiškų, kūrybinių, visuomeninių planų. Ketino Kauno miestui padovanoti savo surinktą vertingą meno kūrinių kolekciją, ir pats didžiavosi ją sukaupęs, prisipažino: „šventam atradimui, į kurį įklimpau siela ir kūnu, kuriame tvyrojau tarsi ATSIMAINYDAMAS ar PAGAUTAS, atidaviau ne nuoliekas ar trupinius, kas atliko nuo kitokio pasirinkimo, – atidaviau Viską ir todėl esu be galo laimingas…(1996)”. Deja, ši laimė neišsipildė. Kolekcija buvo pavogta, sugadinta, išblaškyta. Tačiau išliko Mikutavičiaus eilėraščiai, pamokslai. Štai viename pamoksle jis sako: „Mūsų laimė – atmintis. Nelaimė – atminties stoka. Tas dėsningumas įkirstas į žmogaus būtį. Yra atmintis – nėra liūdesio.” Taip, atmintis apie šį žmogų dar tikrai yra įsikirtusi į žmonių sąmonę, tikėtina, jog greitai neišblės. 

Iš k.: Valdas Adamkus, Liudas Dambrauskas ir Ričardas Mikutavičius apie 1990– 1993 metus.
Iš k.: Valdas Adamkus, Liudas Dambrauskas ir Ričardas Mikutavičius apie 1990– 1993 metus.