CENTRAS - Gamta - Šiaurietiško grožio trauka
Norvegijos toliai. (Ž. Vaičaičio nuotraukos)

Šiaurietiško grožio trauka

Aldona Žemaitytė.

Statistika negailestinga: iš Lietuvos, geresnės duonos ieškodami, svetur išvyko apie pusę milijono žmonių. Lyg ir paradoksalu: Lietuvos kaimynai ukrainiečiai džiaugiasi mūsų Tėvynėje atradę tarsi savo antrą Tėvynę, gal genetiškai prisimindami praėjusių šimtmečių lietuviškus užkariavimus, kai Lietuvos valstybė buvo nuo jūros iki jūros, taigi joje tilpo ir dabartinė Ukraina. Gana prisiminti, kad šiandien  ukrainiečiai mūsų krašte ieško geresnės duonos, ir darosi liūdna. Nes lietuviai tos geresnės duonos ieško Europos šiaurėje… Ir per daug nemąstydami palieka savo kraštą su jo piliakalniais, sraviomis upėmis, tankiais neperžengiamais miškais… Su Baltijos jūra, kuri daug švelnesnė negu šiaurietiškos jūros. Su Vilniumi, kurį ir vasarą ir žiemą užplūsta kitų Europos kraštų turistų būriai arba net tolimieji japonai…

Kodėl Lietuvos vaikai, čia gimę, augę, mokęsi, palieka savo senstančius tėvus ir išvyksta ieškoti tos „geresnės duonos”? Sunkus atsakymas laukia tų, kurie šiuo reikalu kreipiasi į išvykstančius… Pasirodo, kad motyvu tampa ne tik geresnė duona. Tai paaiškėjo man pakalbėjus su dar trisdešimties metų neturinčiu jaunuoliu Žygimantu Vaičaičiu, jau penkeri metai asistuojančiu jau ne Lietuvai, o turtingam Šiaurės kraštui Norvegijai. Kas jį ten paviliojo – noras užsidirbti pinigų ir grįžus Lietuvon pradėti savo verslą? Ar šiaurietiško krašto grožis, kuriam neatsispiria tie, kurie dievina sniegą ir snieglentes, šiaurės pašvaistes ir gerokai besikandžiojantį šaltį?

Ir sutarėm su Žygimantu, kad aš klausiu, o jis atsakys taip, kaip jo širdis liepia. Be užuolankų ir gudragalvysčių… Taigi:

Žygimantas Vaičaitis.

Aldona Žemaitytė: Kas pasiūlė ar paskatino rinktis ne Pietų Italiją ar Ispaniją, o atšiaurų, nuo Vidurio Europos nutolusį kraštą? Kaip atsirado toks noras – išvažiuoti svetur? Ar Lietuvos duona buvo per prasta?

Žygimantas Vaičaitis: Rinkdamasis Norvegiją, nedaug apie ją žinojau. Labiausiai traukė, kad ji didelė ir kad ilga snieginga žiema joje būna… O atsidūriau šiame krašte labai paprastai: mano bičiulis pasiūlė žiemos sezonui drauge vykti ir padirbėti. Esą ir pačiužinėti snieglente ten yra kur… O mane iš vaikystės viliodavo sniegingos žiemos, labai patiko žiemos žaidimai: pačiūžos, slidės, snieglentės… Kaip tik tuo metu neturėjau darbo, nes vasara buvo jau pasibaigusi, tad susiviliojau pasiūlymu išvykti, tuo labiau, kad  žiemos Lietuvoje sutrumpėjo: tapo gana šiltos, besniegės – nei tu snieglente, nei pačiūžomis  nepačiužinėsi… Noras čiužinėti buvo labai stiprus, be to turėjau draugų ir pažįstamų, kurie Norvegijoje dirbo jau ne vienerius metus. Nuojauta sakė, kad reikia pabandyti, tad susikrovęs daiktus ir tėvams pasakęs, kad ten būsiu tik dvi savaites, išvykau į Norvegiją. Pradėjau ten dirbti virtuvėje virėju. Ir taip sezonas po sezono… Per tuos metus pakilau karjeros laipteliais ir tapau atsakingas už visą picerijos virtuvę. Man tai buvo nesunku, nes žinios ir patirtis buvo sukaupta Lietuvoje: esu baigęs maitinimo verslo organizavimą. Man patinka gaminti maistą, tuo labiau, kad galima iš to pragyventi.

Ar įmanoma lyginti Lietuvą su Norvegija, įžiūrint kažką bendro abiejose? Jei taip, tai kokie bruožai jas jungia? 

Šiaurės Europos šalys turi daug panašumų su Baltijos šalimis. Visos naujos technologijos kaip mat atsiranda abiejose šalyse: bendras abiejų bruožas yra inovatyvumas… Ir lietuviai, ir norvegai didžiuojasi savo gamta. Šiauriečiai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti atšiaurūs. Bet geriau juos pažinus, paaiškėja, kad tai draugiški žmonės. 

O vis dėlto kas Patį sulaiko (jau penkeri metai) nuo sugrįžimo į Tėvynę? Ar gerai apmokamas darbas? Ar tenykščiai žmonės, su kuriais jau spėta susidraugauti? Gal gamta, kuri yra šiaurietiškai didinga, ji kur kas santūresnė už mūsiškę… O gal Paties genuose slypi atsakymas: esi tarsi užsikodavęs rūstokai šiaurei?

Norvegijoje gyvenu jau penketą metų, o nuo sugrįžimo sulaiko daug dalykų: labiausiai man čia patinka fotografuoti gamtą.  Norint ją gerai nufotografuoti tenka ir po kalnus palaipioti, ir žiemos naktimis, kai spaudžia 25 laipsnių šaltukas, o taip norisi pamatyti šiaurės pašvaistę ir ją įamžinti fotoaparate, paskui su tom nuotraukom pasidalinti su draugais… Ir taip metai po metų: noras fotografuoti ir tobulėti nemažėja, o tik stiprėja. Juk tobulėjimui ribų nėra… Fotografuoju savo malonumui tą gamtos magiją, jos grožį, kai tik galiu: atitrūkęs nuo darbo ir kai jaučiu įkvėpimą. Jo netrūksta, kai žvelgi į ryškų, žvaigždėtą žiemos dangų…

Norvegijos kalnai ir slėnis.

Per šį laikotarpį suradau daug naujų draugų, nors ir laikinų, kurie čia atvyksta padirbėti per žiemą. O kiti įsitvirtina šioje žemėje ilgam… Hemsedalį, kuriame gyvenu, žiemą užplūsta sezoniniai darbuotojai, todėl kasmet, niekur neišvykdamas, gali sutikti vis naujų žmonių. Daugelis čia atvyksta ne tik užsidirbti, bet ir pasimėgauti žiemos malonumais: slidėmis nusileisti nuo kalno ir, žinoma, kartais pašėlti vietiniuose baruose….

Žiema čia trunka apie penkis mėnesius, todėl galiu pasimėgauti čiuožinėjimu snieglente, išmokti naujų triukų ir įgūdžių ją valdant. Man čiuožti snieglente yra vienas maloniausių dalykų gyvenime. Lekiant nuo kalno mėgaujiesi gamta, savo įgūdžiais, užplūsta geros emocijos.  Jų kupinas pradėjau keisti savo požiūrį į gyvenimą, numečiau svorio, pradėjau daugiau laiko praleisti lauke, mėgautis gamta ir laisve. Šiaurietiškas gyvenimo būdas tampa vis patrauklesnis, nes čia mažiau darbo, daugiau laiko gamtoje. Taigi tapau daug laimingesnis. Sakoma, kad laimę reikia pačiam susikurti: Norvegijoje tai padaryti lengviau. Kasdien po truputį daugiau… Nežinau, ar mano genuose yra užkoduotas potraukis šiaurei… Bet gamtai ir kūrybai – tai tikrai…

Kokia Paties nuomonė ir požiūris į emigraciją? Ar tai normalus reiškinys, būdingas šiuolaikiniam pasauliui (neišskiriant Europos)? Ko svetur ieško emigrantai ir ką jie ten randa geriau nei gimtinėje ir Tėvynėje? Gal būt, sotesnį gyvenimą… Ar to užtenka? Lietuvoje pastaruoju metu taip pat galima sočiai gyventi, jeigu nesi tinginys.

Emigracija yra visai normalus dalykas. Jei pažvelgtume atgal, homo sapiens nuolat emigravo iš vienos vietos į kitą po visą žemyną. Be emigracijos kažin ar būtų Amerika tokia kaip šiandien. Todėl manau, kad emigracija yra visiškai normalus reiškinys ir turi teigiamų pasekmių. Manau, daugelis emigrantų tampa pasaulietiški ir pamatę kitokį gyvenimo būdą geriau įvertina savo įpročius ir papročius. O ar grįš į tėvynę? Tai jų asmeninis reikalas, jei randa laimę ten, kur apsigyvena. Emigravus pinigai dar ne viskas. Norvegijoje kažin ar ilgai mėgausiesi, jei nemėgsti šalto oro… Man šaltas oras netrukdo, randu kaip juo pasimėgauti ir iš vietinių norvegų pasimokęs tinkamai apsirengti.

Ar Lietuvoje gyvenčiau sočiau? Turbūt. Bet ne dėl  sotumo paieškų išvažiavau… Dažnai grįžtu į Lietuvą aplankyti šeimos ir draugų. Ir jie mane kai kada aplanko. Manau, kad daugeliui  neprošal būtų paragauti kitokio gyvenimo. Pažiūrėjęs iš tolo ką turėjai, gali labiau suprasti save ir savo tėvynę. Pradedi vertinti tai, kas tau yra svarbiausia ir brangiausia…

Ar tau, Žygimantai, svarbiausia yra svetur sukaupti lėšų būsimam gyvenimui Lietuvoje.? Gal domėjaisi, koks procentas emigrantų (išvykėlių) grįžta į Lietuvą?

Nesidomėjau, koks procentas emigrantų grįžta į Lietuvą. Girdėjau, kad šiek tiek grįžta. Tarp savo draugų neturiu tokių, kurie iš Norvegijos būtų grįžę į Lietuvą. Gal yra tokių, kurie planuoja sugrįžti užsidirbę pakankamai pinigų.  Manau, kad ne tik pinigų, bet ir patirties reikia sukaupti. Išmokti teisingai gyventi… Šiuo metu negalvoju apie pragyvenimą Lietuvoje, dar nesu tikras, kur bus mano ateitis. Sukaupti pakankamai lėšų yra gana sudėtinga. Nebent, tos lėšos būtų iš gamtos nuotraukų, kurių esu sukaupęs dviem gyvenimams… Kaupiu patirtį ir žinias, stengiuosi būti savimi ir džiaugtis gyvenimu ten, kur esu. Trokštu tobulėti ir dvasiškai, ir kūrybiškai. Ateis diena, kai žinosiu, kur man gyventi. Bet ji dar  ne šiandien…

P. S. Žygimantas Vaičaitis Hemsedalio spaustuvėje surengė savo nuotraukų apie šį šiaurietišką kraštą parodą. Tai jį dar labiau suartino su vietos gyventojais, jis galėjo pasijusti jau beveik kaip namie. Tebūnie šis rašinys tarsi maža dovanėlė jam gimtadienio proga.

Hemsedalis.