CENTRAS - Kultūra - Užupio galerijoje „Menų tiltas” – Paryžiuje gyvenančios Rūtos Jusionytės darbų paroda
R. Jusionytė prie naujosios parodos darbų. (Lrt.lt nuotr.)

Užupio galerijoje „Menų tiltas” – Paryžiuje gyvenančios Rūtos Jusionytės darbų paroda

Algis Vaškevičius.

Beveik dvidešimt metų Paryžiuje kurianti skulptorė ir tapytoja Rūta Jusionytė lapkričio pradžioje Užupyje esančioje galerijoje „Menų tiltas” pakvietė meno mylėtojus į nepaprastai įdomią parodą „Pusryčiai ant žolės”. Gausus į parodos atidarymą susirinkęs žiūrovų būrys turėjo progą išvysti nepaprastai originalią, spalvingą, kupiną netikėtų atradimų parodą.

Ir nenuostabu – jos autorė jau kviečiama į įvairių šalių meno galerijas kaip garbės viešnia, jos vardas gerai žinomas meno mylėtojams, jos darbai laukiami, o Paryžiuje 2016 metais ji gavo diplomą ,,Diplôme de l’Académie des beaux arts” – aukščiausią Prancūzijos dailininkų apdovanojimą už geriausią 2015 metų figuratyvinį darbą. Jau parodos atidarymo vakarą Užupyje trys darbai buvo nupirkti, o jais itin žavisi meno mėgėjai iš Vokietijos.

Prieš parodos atidarymą autorė žiniasklaidai tvirtino, kad šioje parodoje – pastarųjų dvejų metų darbai, kai kurie iš jų sukurti specialiai šiai parodai. R. Jusionytė itin akcentavo, kad jai įdomiausia – žmogus ir būtent jis yra visos jos kūrybos centre.

Į Lietuvą autorė sugrįžta gana dažnai, tačiau jos darbais dabar galime gėrėtis po ketverių metų pertraukos. „Lietuva mane formavo, paklojo man pamatą. Štai kodėl šiandien galiu mąstyti apie Lietuvos ir Prancūzijos charakterius, juos analizuoti, ieškoti mėginti balanso, iš abiejų kultūrų pasiimti tai, kas man tinka, kas artima ir nekreipti dėmesio į tai, ko nenoriu, kas nepriimtina”, – teigia menininkė.

Įspūdingi naujosios parodos darbai. (A. Vaškevičiaus nuotr.)

Jos naujoji paroda „Pusryčiai ant žolės” yra gerai žinomo Edouard Manet paveikslo variacija. Aplink žaidimo „Monopolis” lentą, ant kurios padėti trys mažyčiai namai ir du obuoliai, sėdi šeši personažai. Trys iš jų yra žmogaus ir gyvūno hibridai, įkūnijantys gyvūno charakterį turinčio žmogaus metaforą: vienas su dramblio galva, kitas su kiškio, trečiasis – su lokio. Draugiją jiems palaiko trys moterys: viena rankose turi žuvį, kita – kiškį.

„Žaidimas be aiškių ir apibrėžtų taisyklių atskleidžia ryšius, kurie sieja vyrus ir moteris. Šiame gyvenimo žaidime tokie jaudinantys ir kontrastingi faktoriai kaip aistra ir protas, troškimas ir intelektas, instinktas ir pareiga tarsi susilieja, bet tuo pačiu metu ir priešinasi vienas kitam”, – taip meninio žaidimo taisykles žiniasklaidai aiškino pati kūrėja ir priduria:

„Atvykusi į Paryžių labai daug mokiausi, žiūrėjau, savinausi, bendravau su dailininkais, galerininkais, kolekcininkais. Kai atvykau, buvau vos 23-ejų, teko pačiai išsiaiškinti, kas vyksta ir kokios žaidimo taisyklės egzistuoja. Vėliau, nuo 25-erių iki 40-ies, įrodinėjau sau ir kitiems, ką galiu. Šiandien, rodos, žengiu į naują etapą, keliu visiškai naujus klausimus”.

Jusionytės darbai.

Žurnalistas ir meno kritikas Mikael Faujour, itin gerai susipažinęs su lietuvės kūryba, prieš šios parodos atidarymą rašė, jog „Rūta triumfuodama įveikė jos viduje degusius skausmingus iššūkius – istorijos naštos, išeivijos, egzistencinio nerimo, intymaus kvestionavimo, – todėl dabartinis jos menas tapo išgrynintos brandos rezultatu. Jos veikėjų šypsenos kalba apie pasitikėjimą gyvenimu, dabar jau be pykčio ar baimės, apie naują taiką ir koheziją su pasauliu. Jos kūriniai nebe tokie ekspresyvūs, nebe tokie momentiniai, nebe tokie emociniai – dabar Rūtos menas įvaldo ne tokią intymią, o veikiau universalią, simbolinę, netgi mitologinę kalbą.

Mitologinis bei simbolinis repertuaras – kentaurai, vilkės, sparnuotos būtybės – egzistavo ir anksčiau, bet tas pasaulis buvo ekspresyvus, perteikė tai, kas keliaudavo iš tolimų, gilių asmeninių jutimų – skausmo, pykčio, melancholijos, kvestionavimo, geismo. Dabar jos skulptūros alsuoja ramybe, švelnumu – bruožais, kurie liudija stiprios sielos įveiktus iššūkius, įveiktą desperaciją, kol buvo pasiektas moralinis apsivalymas, susitaikyta su Pasauliu ir Kitu; taigi Rūtos kūryba jau tapo kitokia”.

Žinomas menotyrininkas ir meno kolekcionierius, galerijos „Menų tiltas” savininkas Edvidas Žukas taip pat patenkintas naująja paroda, kurioje eksponuojami ir skulptūros, ir tapybos darbai – nuo pirmosios dienos ji gausiai lankoma, darbai sulaukia didelio dėmesio ir komentarų. To ir tikėtasi, nes R. Jusionytės darbus kuruoja net devynios Vakarų Europos galerijos Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Belgijoje ir kitose šalyse.

Tas pats M. Faujour taip rašo apie lietuvės kūrybą: „jei grožis R. Jusionytės darbuose egzistuoja, tai jis egzistuoja kaip tikrai savotiškas grožis. Pats žmogaus vaizdavimas, sąmoningai formuojamas Rūtos personažų grubumas turi savyje kažką neišbaigto, netobulo; tai labai toli nuo akademinio grožio koncepcijos, įkūnijančios idealumą ir mandagumą.

Jusionytės darbai.

Žvelgiant giliau, jos meno grožis remiasi į tai, kas parodoma, ne tiesmukiškai, ne pataikaujant, bet kviečiant į kontempliaciją, – tai žmogaus silpnumas, trapumas; žmogus, kuris varstomas geismo, nerimo, nežinomybės, niekada neišvengia galimybės suklysti, bet svarbiausia ir reikšmingiausia – šis žmogus trokšta egzistuoti, megzti ryšį, mylėti, būti mylimas. Būtent taip – parodydama vidinį žmogaus trapumą – autorė kartu atskleidžia ir esmingą žmogaus orumą”.

Žinomo Lietuvos tapytojo Stasio Jusionio anūkė R. Jusionytė gimė 1978 metais Klaipėdoje, mokėsi Eduardo Balsio menų gimnazijoje, Klaipėdos dizaino katedroje. 2001 metais ji baigė Vilniaus dailės akademiją ir išvyko į Prancūziją gyventi ir dirbti, dabar yra įsikūrusi šalia Paryžiaus. Nuo 2003 metų menininkė darbus eksponuoja Prancūzijoje, Šveicarijoje, Belgijoje. Lietuvoje jos kūryba pristatoma nuo 2014 metų jau penktą kartą. R. Jusionytė yra surengusi per 40 personalinių parodų, taip pat dalyvavo apie 20-tyje grupinių parodų.

Pasak dailėtyrininkų, R. Jusionytės kūryba pilna vidinės įtampos, ryški bei kontrastinga, joje apstu įvairių žmogaus gyvenimo temų. Menininkė mąsto apie žmogų tam tikrame jo gyvenimo tarpsnyje. Autorė nagrinėja žmogaus troškimą sutikti kitą žmogų, jų buvimą kartu, gyvenimą poroje. Svarbu žmogus ir jo santykis su savimi, su kitu žmogumi ir su savo vidiniu gyvūniškumu, kuris yra glaudžiai susijęs su žmogumi per jį supančią aplinką, per gamtą, jis yra išlikęs žmogaus atmintyje iš pasakų ir pagonybės. Jos skulptūrinės būtybės perteikia archajišką šeimyniškumą, metaforinį gyvūniškumą. Gyvūnui perduotos žmogaus būdo, charakterio savybės, o gal priešingai ­– iš gyvūno perduotos žmogui.

Įtakingas meno kritikas Christianas Noorbergenas taip pat žavisi lietuvės kūryba: „Rūta drąsiai ir gyvai ieško savo kūrybos kelių. Nulipdytos būtybės buvo molio spalvos, tačiau dabar artėja link baltumos ir ramybės. Būtybės yra pripildytos savo liūdesio ir trūkumų. Nenugalėtos nė vienos jas ištikusios negandos, jų akys išliko didžiulės kaip ir jų trapumas… Dangui skaidrėjant jos yra pasiekiamos mūsų švelnumo. Rūta drįsta kilniai sutaikyti universalų žmogų ir jo gyvūniškumą.

Jos piešiniai yra žmogiškumo salos ir jautrūs pasirodymai. Jos tapybos esmė gyvenimo situacijų ieškojimas artimoje aplinkoje, reikšminguose susitikimuose, kuriuos vainikuoja švelnios išgyventos spalvos. Rūta kovoja prieš tamsą, o dienos tvarka nedrįsta kovoti. Kiekvienas Rūtos darbas ilgų ieškojimų rezultatas. Paslėpta šiek tiek kandi ironija suteikia oro ir lengvumo svečiams, kurie dalijasi gyvenimu”.

Jusionytės darbai.