Nancy Wright Beasley. „Lopšelis” buvo minimas „Mažojo liūto” spektaklyje

Simona Minns.

Nancy Wright Beasley yra amerikiečių rašytoja ir žurnalistė. Nuo 1998 metų Nancy dirbo žurnaliste „Richmond Magazine” ir yra išleidusi dvi knygas apie holokaustą: „Izzy‘s Fire” ir „The Little Lion”. Abiejų knygų siužetai vyksta Lietuvoje. Amerikiečių dramaturgė Irene Ziegler pagal antrąją Nancy knygą parašė pjesę. Tomo Width režisuotas spektaklis „The Little Lion” šių metų sausio-kovo mėnesiais buvo rodomas Swift Creek Mill Theatre. Sveikiname Nancy su šio spektaklio premjera ir kalbiname ją apie jos knygą „The Little Lion” bei neseniai rodytą spektaklį.

– Ačiū, kad sutikote „Draugo” laikraščiui duoti interviu. Pirmiausia pradėsiu nuo klausimo, kaip Jums kilo idėja studijuoti holokausto istoriją ir rašyti apie tai knygas?

– Kai gyvenau Fredericksburge, Virginijoje, buvau paprašyta parašyti straipsnį apie Virginijos valstijos holokausto muziejų. Tuo metu man reikėjo išsikraustyti į Richmondą, kad galėčiau rūpintis savo tėvais, tad pasiūlymo teko atsisakyti, o ir pati holokausto tema man atrodė bauginanti. Tačiau aš vis dėlto nusprendžiau apsilankyti Kristallnachto ceremonijoje, kuri buvo organizuojama vieną kartą per metus Richmonde, „Emek Sholom Holocaust Memorial” kapinėse. 1997-ųjų lapkričio mėnesio ceremonijoje holokaustą išgyvenę žmonės ėjo prie mikrofono ir skaitė vardus artimųjų, kuriuos prarado. Tuo metu aš pati nepažinojau nė vieno žydo ir nebuvau lankiusis jokioje sinagogoje. Paskutinis prie mikrofono atėjęs žmogus buvo Alanas Zimm, holokaustą išgyvenęs siuvėjas. Alanas tyliai pradėjo skaityti sąrašą šeimos narių, kurių neteko per holokaustą. Kažkodėl pradėjau skaičiuoti skaitomus vardus. Man greitai nebeužteko rankų pirštų. Plyšo širdis girdint tą nesibaigiantį sąrašą. Po ceremonijos prisistačiau Alanui Zimm ir išreiškiau savo užuojautą. Tą dieną supratau, kaip svarbu yra dokumentuoti šią prarastų šeimų istoriją.

Po šio įvykio sutikau parašyti straipsnį apie Virginijos holokausto muziejų. Rašymo procese sutikau Edną Ipson. Tada ir pradėjau savo septynerių metų kelionę į gilią holokausto istoriją. Šioji kelionė buvo kupina tyrimų bei pokalbių su holokaustą išgyvenusiais žmonėmis. Ši kelionė mane nuvedė pas Ipson ir kitas keturias žydų šeimas, kurios aprašytos mano pirmojoje knygoje „Izzy’s Fire – žmogiškumo paieškos holokauste”. Istorija kalba apie trylika Lietuvos žydų, kurie išgyveno Onos ir Vaclovo Paskausko, Onos sūnaus (iš pirmos santuokos), Stanislovo Krivičiaus ir vienos katalikų šeimos dėka. Ši katalikų šeima leido žydams slėptis jų gyvulių ūkio rūsyje netoli Kaišiadorių. Istorijos yra ne tik atpasakojamos mano knygoje, tačiau Virginijos holokausto muziejaus parodos forma keliauja ir per mokyklas.

– Abi Jūsų knygos kalba apie holokausto istoriją. Ar galėtumėte trumpai papasakoti, kaip nusprendėte rašyti antrąją knygą ir kaip šios knygos tarpusavyje susijusios?

– Svarbus mano pirmosios knygos „Izzy’s Fire” personažas Laibale Gillman gyveno Kovno (Kauno) gete kartu su savo šeima. „Izzy’s Fire” nėra grožinė literatūra, tad negalėjau Gillman įtraukti į tą pačią knygą. Be to, buvau įsitikinusi, kad jo drąsa ir pasiaukojimas buvo verti atskiros knygos. Nusprendžiau parašyti istorinę novelę jaunimui apie didvyrį paauglį. Tai buvo mano vaikų literatūros studijų Hollins universitete baigiamasis darbas.

– Kada ruošdamasi knygai apsilankėte Lietuvoje? Kas Jums paliko didžiausią įspūdį?

– „Izzy’s Fire” pasirodė 2005 m., tačiau Lietuvoje man pavyko apsilankyti tik 2009 m. Aš labai dėkinga jaunai autorei ir Kauno gyventojai Nomedai Repšytei, kuri perskaičiusi „Izzy’s Fire” susisiekė su manimi internetu dar prieš man atvykstant, ir mano apsilankymo Lietuvoje metu parašė apie mane straipsnį žurnale „Nemunas”. Kai aš vėl atskridau į Lietuvą 2010-aisiais, Nomeda, atidėjusi visus darbus, lydėjo mane visose kelionėse, buvo mano gidė ir vertėja. Vėliau, 2012 m., ji parašė antrą straipsnį „Nemuno” žurnale – apie „The Little Lion”, nors ši knyga tuo  metu dar nebuvo išleista. Trečiasis straipsnis išėjo 2014-aisiais.

Taip pat noriu paminėti Virginiją Vasiliauskienę-Mann, išskirtinę katalikę, gimusią ir augusią Kaune. Jos motina, senelė ir dėdė padėjo aštuoniems žydams išsigelbėti nuo mirties Kovno (Kauno) gete, priglaudę juos gretimame pastate. Vienas tų vyrų, vardu Henry Kellen, vėliau įkūrė holokausto muziejų El Paso mieste, Texaso valstijoje. Virginija yra susituokusi su Barry Mann, žydu, kuris išvengė holokausto, jo šeimai pabėgus į Šiaurės Afriką. Vieną dieną Barry atsikraustė gyventi į El Paso ir susipažino su Henry Kellen. Būdamas garbingo amžiaus, Henry paprašė Barry nukeliauti į Lietuvą ir surasti jį išgelbėjusią šeimą. O Barry juos ne tik surado, bet ir vedė jų dukrą!

Virginija ir Barry yra labai svarbūs mano kelionėje. Lankydama juos aš kalbėjau El Paso holokausto muziejuje, o kai prieš porą metų jie lankėsi pas mane, apie juos buvo paskelbtas didžiulis straipsnis Richmondo žurnale „Catholic Virginian”. Virginijos šeimos nariai buvo paskelbti „Pasaulio tautų teisuoliais”. Barry Mann taip pat supažindino mane su Simonu  Dovidavičium, Kauno  Sugiharos muziejaus direktoriumi ir  Lietuvos holokausto gidu. Kaskart keliaudama į Lietuvą gaudavau iš Simono vertingų ryšių.

– Kaip vyko Jūsų pasiruošimas knygai būnant Lietuvoje?

– Ruošdama medžiagą knygai aš rėmiausi memuarais, kurių autorių iš dalies jau nebebuvo tarp gyvųjų. Taip pat ėmiau interviu iš holokaustą išgyvenusių žmonių. Kalbinau telefonu, elektroniniais laiškais ir faksu. Vienas svarbiausių šaltinių mano knygai buvo Kovno geto kalinio ir Žydų tarybos nario Avraham Tory dienoraštis. Tory į „Surviving the Holocaust: The Kovno Ghetto Diary” sudėjo savo užrašus apie gyvenimą gete, Esther Lurie piešinius ir George Kadish nuotraukas; abu jie išgyveno po Kovno geto. Knyga buvo redaguota ir išleista Martin Gilbert. Kaip tik tuo metu Jungtinių Tautų Holokausto atminimo muziejus rengė knygą „Hidden History of Kovno Ghetto” ir buvo padaręs išsamius tyrimus šia tema, tad aš turėjau prieigą prie reikiamos informacijos iš pirminių šaltinių. Muziejus taip pat turėjo surinkęs daug nuotraukų ir leido man jomis naudotis.

Aš praleidau daug laiko Jungtinių Tautų Holokausto atminimo muziejuje, taip pat naudojausi Yad Vashem ir Virginijos valstijos holokausto muziejaus medžiaga. 1998 m., prieš rašydama „Izzy’s Fire”, ėmiau interviu iš Stanislovo Krivičiaus. Jis priklausė tai lietuvių katalikų ūkininkų šeimai, kuri išgelbėjo nuo pražūties 13 žydų, ir jau buvo vienintelis šeimos narys, likęs tarp gyvųjų. Tuo metu jam buvo 70 metų ir jis buvo atvykęs į Richmondą dalyvauti Virginijos holokausto muziejaus pirmosiose metinėse. Deja, Stanislovo šiandien jau nebėra tarp gyvųjų. Aš susipažinau su jo sūnumi, kai jie abu buvo Richmonde, ir aplankiau jį jo namuose. Man teko garbė prisidėti prie jų prašymo Yad Vashem centrui, kuris paskelbė Krivičių, jo motiną ir patėvį „Pasaulio tautų teisuoliais”.

– Kokias istorines vietas aplankėte Lietuvoje?

– Aplankiau daug istorinių vietų, bet labiausiai žavėjo muziejai ir pilys; buvo įdomu pamatyti, kaip lietuviai gyveno prieš daugybę metų. Taip pat man buvo suteikta garbė dalyvauti Kauno ir Vilniaus sinagogų pamaldose.

Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą 2009 m., mane labai šiltai pasitiko ir paprašė pakalbėti apie „Izzy’s Fire” Kauno Rotary klube. Prieš išvažiuodama aš pasiūliau savo klubui (Brandermill Rotary Club, Midlothian, VA) ir Kauno Rotary klubui pradėti bendrą tarptautinį projektą. Šis per Brandermill klubą mano vadovaujamas projektas, prie kurio vėliau prisidėjo ir Čikagos Lietuvių Rotary klubas, užtruko trejus metus.   Galiausiai   mes  surinkome 12 000 dol., kurie buvo skirti vaikų reabilitacijos ligoninei „Lopšelis”. Kai kurie Kauno Rotary klubo nariai, su kuriais man teko intensyviai bendradarbiauti, jau tuo metu dirbo šios ligoninės vaikų socialiniais globėjais.

Man pačiai pavyko aplankyti ligoninę tik 2014 m. Tada ant pastato pamačiau betoninį užrašą hebrajų kalba, kuris pagerbė daktarą Petrą Baublį, šio beglobių kūdikių gelbėjimo centro direktorių Antrojo pasaulinio karo metu. Dr. Baublys išgelbėjo keletą žydų vaikų nuo mirties ir vėliau buvo paskelbtas „Pasaulio tautų teisuoliu”. Šį titulą Yad Vashem suteikia ne žydams, kurie rizikavo savo gyvybe, kad išgelbėtų žydus holokausto metu. Man tai buvo neįkainojama patirtis ir turėjo didelės vertės mano darbui. „Lopšelis” taip pat minimas „Mažojo liūto” spektaklyje, pastatytame pagal mano knygą „The Little Lion”.

– Kaip susipažinote su dramaturge Irene Ziegler ir kaip vyko Jūsų bendradarbiavimas kuriant „Mažojo liūto” spektaklį?

– Irene yra žymi savo dramaturginiais sugebėjimais Richmonde ir ne tik. Man šios autorės ir aktorės darbas buvo gerai žinomas dar prieš mums susipažįstant. Vienu metu „Swift Creek Mill” teatro režisierius Tomas Width norėjo pastatyti spektaklį pagal „Izzy’s Fire” ir ieškojo šiam projektui dramaturgo. Per atranką susipažinau su Irene. Nepavykus pasiekti bendro sutarimo tarp visų pagrindinių grandžių, Tomas perskaitė „The Little Lion” juodraštį ir nusprendė statyti spektaklį pagal jį. Dramaturgų atrankos šį kartą rengti nereikėjo, nes buvo iš karto nuspręsta, kad scenarijų šiam spektakliui rašys Irene.

– Kodėl pasirinkote spektaklį, kaip savo romano „The Little Lion” meninę interpretaciją? Ar galvojote apie kitas meno formas, pavyzdžiui, kiną, muziką ar dailės parodą?

– Sutartis apie spektaklio statymą pagal knygą buvo pasirašyta 2015 m. kovo mėnesį, tuo tarpu pati knyga buvo išleista tik 2016 m. Ateityje bus galimas ir kitoks meninis pritaikymas.

– Ar turėjote galimybę dalyvauti „Mažojo liūto” spektaklio vystymo procese? Ar ėjote į repeticijas, diskutavote apie spektaklį scenarijaus rašymo metu?

– Nors Irene Ziegler turėjo  visą mano knygos interpretacijos laisvę, ji ateidavo pas mane pasitarti. Mūsų bendradarbiavimas truko kelis mėnesius, ir man netgi buvo suteikta galimybė prisidėti prie galutinio scenarijaus varianto, prieš pat jam išvystant scenos šviesą. Spektaklio režisierius Tom Width taip pat dalyvavo šiame procese. Mes trise susitikdavome ir diskutuodavome. Ir netgi po galutinės scenarijaus versijos patvirtinimo mes vis dar kažką pakeisdavome. Aš dalyvavau procese, kuomet savanoriai aktoriai pirmą kartą skaitė scenarijų. Taip pat dalyvavau aktorių atrankoje. Netgi po spektaklio pastatymo vis dar reikėjo šiokių tokių pakeitimų. Nueidavau į repeticijas ir į spektaklius. Dažnai žmonių grupės, kurioms buvau kalbėjusi apie knygą/spektaklį, pasikviesdavo mane vakarienės ir į spektaklį kartu su jais.

– Kaip pasirinkote „Swift Creek Mill” teatrą?

– Man norėjosi, kad spektaklis būtų statomas teatre, kuris atspindėtų istoriją. Aš buvau labai pamaloninta, kai Tom Width pasiūlė įtraukti spektaklį „The Little Lion” į teatro 50-ojo jubiliejaus sezoną 2015–2016 m. (Yra dokumentų, liudijančių, kad Swift Creek malūnas  veikė jau 1663 m., ir tikima, kad tai seniausias malūnas visoje šalyje.) „Swift Creek Mill” teatras atvėrė savo duris žiūrovams 1965 gruodžio 2 d., ir nuo tada išlaikė aukštus meninius standartus. Mill teatro meninis vadovas ir spektaklio „The Little Lion” režisierius Tom Width turi labai gerą  vardą ir yra pasižymėjęs teatro arenoje savo išskirtinėmis meninėmis interpretacijomis. Jis dirba „Mill” teatre jau daugiau nei 25 metus. Man buvo garbė, kad mano kūrinys surado sceninę išraišką būtent šiame teatre.

– Papasakokite šiek tiek apie patį spektaklį. Kokiam žanrui jis priklauso, koks jo stilius, aktoriai, scenografija?

– Ši citata paimta iš Irene Ziegler scenarijaus spektakliui „The Little Lion”:

„Nancy Wright Beasley istorinio romano ‘The Little Lion’ sceninė adaptacija yra plačios apimties drama, kurioje naudojamos autentiškų piešinių ir nuotraukų iš vokiečių okupuoto Kauno 1938–1944 m. projekcijos. Joje parodomi Laibale Gillman didvyriški poelgiai. Jo motina pavadino jį Mažuoju liūtu, kai jis bandė slapčia ištraukti savo šeimą iš geto. Joje taip pat pasakojama apie geto artistus, menininkus ir kitus drąsius metraštininkus, kurie slapta rašė dienoraščius, rinko piešinius, nuotraukas ir kitaip įamžino įvairius geto žiaurumus, kad ateinančios kartos niekada apie juos nepamirštų”.

– Ar per visą „The Little Lion” knygos ir spektaklio  kūrimo eigą bendradarbiavote su lietuviais?

– Rašydama „Izzy’s Fire” aš dažnai pasitardavau su Gillman šeimos nariais. Jie žinojo, kad aš pasirinkau rašyti istorinę novelę jaunimui „The Little Lion”, kaip savo studijų baigiamąjį darbą. Iš jų sulaukiau palaikymo ir pagalbos, ypač iš Neil Bienstock. Jis mane aprūpino labai vertinga informacija ir šeimos nuotraukomis, kurias naudojau savo knygoje. Mažuoju liūtu pramintas Laibale Gillman išgelbėjo savo trejų metukų dukterėčią Sarą Gillman iš Kovno geto. Dabar Kanadoje gyvenanti 75 metų amžiaus dr. Sara Gillman Pliamm į „Mažojo liūto” premjerą buvo atvykusi kartu su 10 kitų Gillman šeimos palikuonių.

– Savo reklaminiuose filmukuose pabrėžiate, kaip svarbu dalintis holokausto istorija su jaunais žmonėmis. Ar planuojate kokį nors projektą, tiesiogiai susijusį su Lietuvos mokyklomis ir jaunimu?

– Per kiekvieną savo apsilankymą Lietuvoje 2009, 2010 ir 2014 m. lankydavausi gimnazijose ir universitetuose. 2010 m. Anne E. Derse, tuometinė JAV ambasadorė Lietuvoje, savo rezidencijoje Vilniuje surengė mano kūrybos vakarą su vakariene ir autografų dalijimu. Taip pat Anne suorganizavo keletą priėmimų mokyklose ir universitetuose, kuriuose dariau pranešimus. Gerbiama ambasadorė nupirko keletą „Izzy’s Fire” kopijų ir padovanojo įžymiems Lietuvos žmonėms, įskaitant holokaustą išgyvenusius žmones ir jų šeimos narius.

Mažiausiai 35 knygos atiteko Lietuvos mokytojams po mano kalbos Anglijos ambasadoje 2014-aisiais. Ingrida Vilkienė, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti švietimo programų koordinatorė, paprašė manęs  pasisakyti tame simpoziume. Keletą metų prieš tai Ingrida buvo aplankiusi mane mano namuose kartu su tuometine holokausto švietimo doktorante Kristina Beresniova. Po to, kai Anne Derse padėjėjas Jonathan Berger padovanojo joms „Izzy’s Fire”, ir po Kristinos apsilankymo mano namuose jos abi nusprendė dalyvauti Alexander Lebenstein mokytojų švietimo paskaitų cikle, kuris kiekvienais metais vyko Virginijos holokausto muziejuje, organizuojamame kartu su Richmodo universitetu. Jų apsilankymo metu aš pakviečiau vietinius mokytojus ir holokausto švietėjus susipažinti su jomis ir pasidalinti informacija apie „Izzy’s Fire” mokymą. Ant naujausio „Izzy’s Fire” leidimo viršelio aš uždėjau Ingridos citatą:

„‘Izzy’s Fire’ yra puikus pavyzdys, kaip mokiniams ir mokytojams pristatyti holokausto temą iš įvairių pusių. Ši knyga atsižvelgia į aukas, bendrininkus, nacius, stebėtojus, gelbėtojus ir iškelia daug moralinių klausimų”.

– Kas tarė sveikinimo žodį prieš „The Little Lion” premjerą?

– 2016 m. sausio 30 d. Anne Derse, nors ji jau trejus metus nebedirba, atvažiavo iš Marylando į „The Little Lion” premjerą, kad pasakytų sveikinimo kalbą. Kitas kalbėtojas buvo Rolandas Kriščiūnas, dabartinis Lietuvos ambasadorius JAV. Jų abiejų kalbos paliko gilų įspūdį ir buvo cituojamos atsiliepime apie spektaklį laikraštyje „Richmond Times”. Tomas Width minėjo, kad Derse ir Kriščiūnas kartu su išlikusiaisiais po holokausto ir jų palikuonimis ateidavo į visus spektaklius ir po premjeros. Jis taip pat tikino, kad šis spektaklis susilaukė daug dėmesio „Facebook” socialiniame tinkle ir kitose medijose.

– Kokie Jūsų ateities planai?

– Spektaklis dar rodomas, ir šiuo metu turiu daug su juo susijusių darbų. „Mažasis liūtas” susilaukė puikių atsiliepimų, žiūrovai aktorius visad palydi audringais plojimais. Kiti teatrai irgi ėmė rodyti susidomėjimą šiuo spektakliu, tad aš viliuosi ir meldžiuosi, kad greitai „Mažasis liūtas” pasirodytų ir kitose scenose.

Ačiū už pokalbį, linkime sėkmės  būsimuose spektakliuose.