CENTRAS - Pokalbis - Ž. Pavilionis: Atsakomybės turime imtis patys
Žygimantas Pavilionis.
Žygimantas Pavilionis. (Rosseta Vingevičiūtė-Wilbur nuotr.)

Ž. Pavilionis: Atsakomybės turime imtis patys

Rosseta Vingevičiūtė-Wilbur.

Žygimantas Pavilionis.
Žygimantas Pavilionis.

Išskirtinis buvusio Lietuvos ambasadoriaus JAV interviu ,,Draugui”. 

Penkerius metus Washingtone Lietuvai atstovavęs Žygimantas Pavilionis tebėra diplomatas, nors šiuo metu yra ambasadorius be ambasados ir be sekretorės, netgi be biudžeto, bet turi daug draugų įvairiose šalyse. Ir ruošiasi naujam posūkiui savo karjeroje.

„Esu ambasadorius Rytų kaimynystei, dirbu su šešiomis šalimis, iš kurių tik trys – Ukraina, Gruzija ir Moldova – pareiškė norą integruotis į Europą, o kitos – Baltarusija, Armėnija ir Azerbaidžanas – nors formaliai ir yra Rytų partnerystės programoje, bet narystės Europos Sąjungoje nesiekia”, – aiškina Ž. Pavilionis.

Pasak jo, 2016-ieji bus metai, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vilios Vakarus, sieks, kad Vakarai jam atleistų, nes krintančios naftos kainos kuria problemas, kurių izoliuota Rusija nebegali įveikti. Šie metai taip pat yra prezidento rinkimų JAV metai, ir buvęs Lietuvos ambasadorius JAV neabejoja, jog V. Putino komanda mėgins visomis priemonėmis, įskaitant papirkinėjimus, pasiekti, kad laimėtų tie, kurie bus linkę atleisti Putinui ir nuimti sankcijas. Apie visa tai, o taip pat naujus jo asmeninius iššūkius   kalbėjomės buvusiam ambasadoriui JAV  Ž. Pavilioniui  praėjusią savaitę trumpai lankantis Washingtone.

– Viename iš interviu Lietuvos žiniasklaidai teigėte, jog Rusija mus stengiasi paveikti 24 val. per parą. Ar Vakarų diplomatai gali ir drįsta taip atvirai ir aštriai kalbėti apie Rusijos įtaką?

– Gali ir kiti diplomatai tą patį pasakyti, nes Rusija peržengė visas ribas, Rusija nepaiso jokių tarptautinių sutarčių, pati kuria taisykles, ir kuria jas karinės jėgos pagalba, tarsi gyventume devynioliktame amžiuje. Geriau jau diplomatai sakytų teisybę.

– Kodėl tuomet negirdime panašių pasisakymų iš Europos diplomatų ar vadovų?

– Todėl, kad Rusijos veiksmai jų tiesiogiai nepaliečia, todėl, kad Rusija sėkmingai taiko „skaldyk ir valdyk” principą Europoje, o Europos Sąjungos komisija nerodo valios tam priešintis. Aš daug tikiuosi iš NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje liepos mėnesį, kur turėtų būti priimtas sutarimas dėl NATO karinės jėgos išdėstymo regione. Lenkijos valdžioje dabar nemažai žmonių, su kuriais sėkmingai dirbome dar iki Smolensko lėktuvo katastrofos 2010 m. balandžio mėn., kai žuvo dešimtys Lenkijos politinio ir karinio elito atstovų. Dabartiniai Lenkijos  vadovai gerai supranta situaciją Europoje,  jie  ryžtingai gina savo ir regiono interesus, nori atkurti suvienyto regiono nuo Baltijos iki Juodosios jūros idėją, ir Lietuva šiame plane labai svarbi.

– Prieš porą mėnesių Lietuvos spauda pranešė, jog  Jūs keliamas kandidatu į Lietuvos Seimą nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Vilniaus Naujamiesčio apygardoje. Kadangi  Washingtone nemažai bendravome, sprendimas pasukti į politiką manęs nenustebino, netgi priešingai – toks pasirinkimas atrodė logiška ir natūrali karjeros eiga. Kaip Jūs pats pakomentuotumėte?

– Man 44-eri metai, ir mano gyvenimas eina į antrą pusę. Aš  dvidešimt penkerius metus dirbau vardan Lietuvos integracijos į Vakarų struktūras ir negaliu pakęsti politikų, kurie tebėra įklimpę praeityje, kurie nekalba užsienio kalbomis ir nesuvokia šiuolaikinio pasaulio tendencijų. Mes, jaunesnė diplomatų karta, derėjomės ir vedėme Lietuvą į Europą ir NATO. Gal panašiai buvo prezidento Antano Smetonos valdymo pabaigoje, nes tuo metu Lietuvos valdžioje irgi buvo nemažai su Rusija susijusių politikų, dar tik ėjo į politiką Vakaruose išsilavinę lietuviai, kurie priešinosi ir nesutiko su vyresnės kartos politikų sprendimais, bet nespėjo jų pakeisti. Nenoriu, kad taip nutiktų Lietuvoje ir dvidešimt pirmajame amžiuje. Lietuvoje jau subrendo nauja karta  profesionalų, kurie labiau tinkami dvidešimt pirmajam amžiui, ir mes nebegalime kęsti politikos elito, kuris, užuot vedęs mus pirmyn, tempia atgal. Mes galime būti puikūs kareiviai, bet jei turime generolus, kurie nežino kur eina, turime imtis atsakomybės patys.

– Ar ieškojote partijos, su kuria norėtumėte dalyvauti rinkimuose, ar partija jus surado?

– Kažkaip natūraliai viskas susiklostė. Lietuvoje iš pat pradžių  liberalai traukė jaunesnę kartą, dabar atsinaujinimo procesas prasidėjo Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų partijoje. Sutinku nemažai jaunų žmonių, kurie yra konservatyvių pažiūrų ir eina į politiką. Irena Degutienė ir kiti partijos vadovai užleido vietas naujos kartos atstovams vienmandatėse apygardose, ir mes turime įrodyti, ką sugebame. Tiesa, partijoje vyksta pirminiai rinkimai, ir partijos nariai balsavo,  kad aš  dalyvaučiau  Naujamiesčio apygardoje. Ši apygarda dažnai vadinama užsienine, nes jai priskiriami užsie-nyje gyvenančių lietuvių balsai. Manau, jog partija mane tikslingai parinko dalyvauti rinkimuose būtent šioje apygardoje, nes esu pirmosios vėl nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos diplomatijos kartos atstovas.

– Ar galima būtų sakyti, jog Jūsų sėkmės rinkimuose atveju užsienyje gyvenantys lietuviai turės savo atstovą Lietuvos Seime?

– Už mano pečių yra ketvirtadalis lietuvių tautos, kuris niekaip neįsijungia į visuomeninį procesą Lietuvoje. JAV, kur Lietuvos pasus turinčių lietuvių nėra tiek daug, rinkimuose balsuoja apie 3 000 žmonių. O Londone, kur turinčių žalius pasus gyvena daugiau kaip 100 000, rinkimuose balsuoja tik apie 5 000. Didžiojoje Britanijoje gyvenantys lietuviai galėtų padaryti revoliuciją Lietuvoje, jei visi nutartų balsuoti rinkimuose. Žinoma, jie bus teisūs sakydami – įveskite balsavimą internete, ir mes dalyvausime rinkimuose… Savo tikslą matau kaip jų sugrąžinimą į Lietuvą, į Lietuvos verslą ir politiką. Jei mums pavyktų susigrąžinti bent mūsų naujų emigrantų vaikus, Lietuva būtų tikrai stipri ir šiuolaikiška valstybė. Būtų mažiau gerianti ir geriau uždirbanti. Kol Lietuvoje dominuos rusų kalba ir rusų televizija, toli nenueisime. Kalbuosi ir su Lietuvos verslo  vadovais, planuojame, kaip susigrąžinti darbo jėgą. Lietuvoje labai trūksta išsilavinusių, kvalifikuotų, užsienio kalbas mokančių žmonių, nesinori prisivežti jų iš kitų šalių ir turėti problemų vėliau, – matome, kas vyksta kitose Europos valstybėse.

– Esate ne tik diplomatas, dėstote Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, dėstote dar jaunesnei kartai. Ar jie pasiruošę balsuoti rinkimuose, dalyvauti politikoje ir imtis atsakomybės už valstybę?

– Aš, galima sakyti, mačiau ir melo, ir tiesos, tamsos ir šviesos, nes mokyklą baigiau dar sovietiniais metais. Matau, jog jaunoji karta yra kur kas gabesnė už mus ar dar vyresnę kartą. Naujosios kartos lietuviai yra kaip čikagiečiai ar londoniečiai, – jie yra normalūs Vakarų lietuviai. Jų negali papirkti, dažniausiai jie neturi tolerancijos korupcijai ar alkoholiui, jie visai kitokie žmonės. Jie nenusirašinėja ir neapgaudinėja. Mano vaikai niekuo nesiskiria nuo Čikagos dipukų vaikų. Jeigu mums pavyktų Lietuvą sklandžiai perduoti į šitos kartos rankas, tuomet – mes saugūs. Mūsų jauni žmonės brandesni, nei JAV, nes gyvename iššūkių zonoje, pagaliau ir Lietuvos viduje viskas anaiptol nėra gerai. Kas trečias Lietuvos gyventojas yra ties skurdo ar už jo ribos, ir jauni žmonės tą mato arba patys  patiria. Jie išmoksta kabintis už gyvenimo ir yra stipresni nei jų bendraamžiai turtingose Vakarų valstybėse.

JAV  politikai buria apie save jaunimą, samdo internus, stažuotojus. Lietuvoje tos tradicijos nebuvo, tad ko stebėtis, kad nėra kam perimti. Lietuvoje tebėra labai aukštas darbo jėgos apmokestinimas, ir iš smulkių įmonių daug atimama dar net joms nepradėjus verslo. Smulkias įmones dažnai kuria jauni žmonės, kurie, susidūrę su tokia sistema, išvažiuoja į užsienį, ir mes juos prarandame. Izraelyje susižavėjau sistema, kurią dabar mėgina taikyti ir lenkai, – susigrąžinimo programa. Skiriama finansinė parama tiems, kurie nori grįžti. Jei reikia, jiems surandamas darbas ir netgi stogas virš galvos, Izraelyje yra netgi Imigracijos ir absorbcijos ministerija.

Lenkai tai taip pat pradėjo daryti, jie susigrąžino nemažai jaunų žmonių, pabrėždami paramą šeimai ir vaikams. Londone socialinės garantijos karpomos, o grįžus į Lenkiją skiriami 500 zlotų per mėnesį, tik, prašom, auginkit vaikus Lenkijoje.

Tuo tarpu mes turime „Globalios Lietuvos programą”, kurios idėja lyg ir yra – jūs likite, kur esate, o mes pas jus atvažiuosime.

Esame emigrantų tauta, ir reikia tai pripažinti, bet tokie yra ir airiai ar italai. Italijoje, beje, nueita toliausiai, nes kiekvienas emigrantų regionas turi savo atstovą parlamente.

Dviguba pilietybė yra rizikinga, bet turėtų būti prieinama gyvenantiems partnerių valstybėse. Izraelis išaugo nuo pusės milijono iki aštuonių milijonų žmonių, ir dabar yra stipriausia ir turtingiausia valstybė regione.

– Pabaigoje norėčiau paklausti, ką veikia Jūsų žmona Lina, kuri pokalbyje prieš išvykdama iš Washingtono užsiminė, jog turi naujų idėjų grįžusi į Lietuvą?

– Taip, idėjų Lina turi, bet ją iškart surado jos buvusieji darbdaviai – tai tik dar kartą įrodo, kaip Vilniuje trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Jei esi jaunas, moki užsienio kalbų, nebijai darbo, darbą gausi labai greitai.