Dalia Cidzikaitė.
Pokalbį su praėjusių metų gruodį 80 metų sulaukusia JAV lietuve prof. dr. Viktorija Skrupskelyte pradedame visai ne nuo to, nuo ko planavau. Profesorei atsiprašius dėl jos lietuvių kalbos, įsitraukiame į apmąstymus apie lietuvišką žodį išeivijoje ir Lietuvoje bei jos pačios santykį su lietuvių, o taip pat anglų ir prancūzų kalbomis. Bet, padarius lankstą arba, prof. Skrupskelytės žodžiais, lengvai pasivaikščiojus, mūsų pokalbis pakrypsta kita linkme – į praeitį, iš tėvų paveldėtą prieškario Lietuvą ir jos viziją, ją kūrusius žmones, tarp kurių buvo ir profesorės tėvelis, germanistas, žurnalistas dr. Ignas Skrupskelis bei mama lituanistė Alina Skrupskelienė, prarastą Tėvynę ir vaikystės draugus, pirmuosius nepritekliaus ženklu pažymėtus karo pabėgėlių metus Amerikoje, aktyvų dalyvavimą lietuviškoje, ypač Ateitininkų veikloje, studijas aukštosiose mokyklose ir keletą dešimtmečių trukusį dėstytojos darbą pamėgtame nedideliame ir jaukiame Oberlino koledže (Ohio, JAV).
Esate iš aktyviai lietuviškos bendruomenės veikloje dalyvavusių lietuvių šeimos. Greičiausiai turėjote du pasirinkimus: tapti tokia pat aktyvia nare arba paneigti tėvų mokymą, bendruomenės tradicijas ir pasukti kitu keliu. Jūs pasirinkote pirmąjį kelią. Kodėl?
Šiandieninėj Europoj dažnai susimąstau: kodėl kai kurių imigrantų vaikai pasipriešina ir pereina į visai kitą kelią, kiti tęsia tėvų darbą, o dar treti – nutolsta nuo tėvų, nes tėvai negali jų prasmingai įvesti į naujosios valstybės gyvenimą? Aš lietuviškos bendruomenės niekada nebuvau palikusi. Gabūt todėl, kad esu Lietuvoje gimus, imigrantė, o ne imigrantų vaikas. Tie, kurie gimė Amerikoje, jie jau stovi toliau nuo lietuviškos kultūros arba jų lietuviška kultūra ribojasi tuo, ką buvo galima perkelti į Ameriką. O man lietuviška bendruomenė buvo tik dalis Lietuvos, dalis tos prieškario Lietuvos, kurią aš iš tėvų paveldėjau. Niekada nemaniau, kad ji vertintina neigiamai. Kiek mama, kiek tėvelio likimas įtakojo negalėčiau pasakyti. Šių klausimų aš jaunystėje nesiaiškinau. Žinau, kad mano ryšys su Lietuva eina per mamą, ir per tėvelį, ir per prisiminimus, tačiau niekad nejaučiau spaudimo nei iš mamos, nei to vidinio. Visa tėvelio karta, jo draugai ir bendražygiai – Z. Ivinskis, E. Turauskas, J. Brazaitis, A. Maceina – man atrodė stiprūs, puikūs žmonės, geri profesionalai, giliai mąstantys lietuviai, visuomenininkai idealistai. Aš juos gerbiau, bet nemaniau, kad turiu visur ir visada paklusti jų autoritetui. Man jų grupė tapatinosi su pirmąja Vasario 16-osios, universitetą baigusiųjų karta. Tam tikru metu aš supratau, kad jų autoritetą teks papildyt kitais, bet nejaučiau būtinybės pamaištaut, sukilt ar atmest jų kadaise kurtą nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos viziją.
Kokį vaidmenį Jūsų gyvenime ir gal net tolimesniuose pasirinkimuose suvaidino ankstyva tėvelio netektis?
Aš anksti supratau, kad vis dėlto tėvelio ir jo grupės visuomeninis darbas per anksti nutrūko. Pradžia buvo daug žadanti, planai išmąstyti. Tėvelį suėmė 1940-ųjų liepos mėnesį, jam tada tebuvo trisdešimt šešeri. Nedaug. Sąmoningai tikrai nei sprendžiau, nei apsisprendžiau tęst tėvų pradėtus darbus, tačiau žinojau, kad tą lemtingą 1940-ųjų vasarą nutrūko kažkas svarbaus, baigėsi kažkas gero. Karo ir okupacijų netektys buvo skaudžios – tėvelio, senelių, prieškario Lietuvos ir jos žmonių, pirmųjų draugų ir draugių. Išsivežiau iš Lietuvos mažiukę knygelę su vardais ir pavardėmis, o šalia jų – skaičiai, mano vaikystės draugų ir draugių telefonų numeriai. Draugų aš nebeprisimenu, išskyrus vieną – Algę Pankauskaitę, su tėvais ištremtą į Sibirą per didžiuosius birželio trėmimus. Tada man buvo penkeri. Išsaugota knygelė primena – ji savotiškai suima, susumuoja visa tai, kas buvo prarasta. Ir šis „prarasta” atsiranda ne tada, kai kerti [Lietuvos] sieną, jis atsiranda vėliau, žymiai vėliau, po 5, 10, 20 metų. Staiga tave užklumpa mintis, kad praradai ir dalį savęs ir kad tavyje įsikuria senųjų patirčių vaiduokliai.
Turbūt ta telefonų knygelė, ta su vaikyste susijusi Jūsų patirtis, jeigu būtumėte likusi Lietuvoje, nebūtų buvusi tokia svarbi šiandien? Tik tai, ko netenki, tampa itin svarbiu išgyvenimu?
Taip. Ir tam tikra prasme ta netektis daugėja ir gausėja. Galima nutraukt visus ryšius su lietuviška bendruomene, užtrenkt duris, bet jei tu pasilieki joje, tai ir vėliau tau daug kas primins tavo pirmines netektis. Viskas – į tą patį krepšiuką. Tėvelio netektis… aš jos negalėčiau pasvert, įvardint. Su ja viskas pasikeičia, pasikeičia ryšiai šeimoje, pasikeičia ryšiai su draugais ir su visuomene. Juk 1940-ųjų ir 1941-ųjų tremtys nebuvo paslaptis. Kai vėliau mane kas paglobodavo iš tėvelio ar mamos draugų, žinodavau, kad tai būdas kompensuoti ir man – ir mums – padėti. Mamai su trims mažais vaikais buvo sunku.
Gyvenimas nemėgsta tuščių vietų. Prarastas drauges, draugus užpildo naujai sutikti žmonės.
Tikrai taip. Pirmosios draugystės ypač brangios, tačiau antrosios ar trečiosios kartais būna stipresnės, gilesnės, pastovesnės. Atsidūrus svetur, geografija neturėdavo lemiamos reikšmės, greit išmokom susidraugaut ir padraugaut virtualioj erdvėj, nepaisant nuotolių. Mano geriausios ir ištikimiausios draugės yra tos, kurias aš susitikau pabėgėlių stovykloje Vokietijoj. Buvom toks linksmas trejetukas: aš kiek rimtesnė, dvi mano draugės daugiau linkusios pajuokauti. Amerikoj gyvenom daug kur: Putname, kur mus priėmė ir globojo šiame Connecticuto valstijos miestelyje įsikūrusi Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo seserų vienuolija, kelis mėnesius Great Necke, paskui Hartforde. Ten sutikti kiti žmonės, kiti draugai. Paskui studijavau New Yorke. Čikagoj aš gyvenau tiktai ketverius metus, čia ir vėl kiti žmonės, kiti draugai; dalis jų sutikti studijuojant Urbanoje.
1967-aisiais dėstytojos darbą prestižiniame Čikagos universitete iškeitėte į darbą Oberlino koledže. Kas nulėmė tokį Jūsų sprendimą?
Į Oberliną aš pati apsisprendžiau vykti. Dėstymas prestižiniame Čikagos universitete buvo ir malonus, ir nemenkas iššūkis, nes reikėjo nuolat sutelkti kone visą dėmesį į didžiųjų Vakarų pasaulio mąstytojų idėjas, verčiu iš anglų kalbos – ideas. Ir ta intelektualinė pakraipa ten buvo labai ryški. 1967-aisiais garsiojo universiteto rektoriaus Roberto Maynardo Hutchinso Čikagoj jau nebuvo, bet dar buvo gaji jo įvesta prestižinė great books [geriausių knygų] programa. Tai reiškė, kad jeigu nori būti išsilavinęs žmogus, turi skaityt pačias geriausias Vakarų civilizacijos knygas. Čikagos universitetas – unikalus, bet Oberline man geriau susiderino idėjų pasaulis su meno pasauliu. Oberlinas – ir laisvųjų menų (artes liberales) koledžas, ir muzikos konservatorija; kūrybingumas ir meninė gyslelė čia buvo ryškiau matomi. Tempas gal kiek lėtesnis. Čikagos universitete daug ruošdavaus paskaitoms, ten dėstydama baigiau rašyti disertaciją. Be to, ponas [Kazys] Bradūnas vis ragindavo: „Parašyk recenziją arba paskaityk paskaitėlę!”, ateitininkai panašiai – „Parašyk, paskaityk!” Vieną semestrą ar metus mane įkalbėjo dėstyti Čikagos Pedagoginis institutas. Taigi, darbų buvo daug, pagalvojau: ar išlaikysiu? Lengviau valdyti situaciją iš atokiau, legviau apsispręsti, kada tarti „taip” ir kada „ne”. O Oberlinas tolokai nuo Čikagos.
Ar gyvenimas Oberline nenutolino nuo lietuviškos bendruomenės? O gal tai suteikė galimybę kitaip pradėti vertinti lietuvišką gyvenimą?
Tas antras žvilgsnis į lietuvių bendruomenę, žvilgsnis iš atokiau, atsirado anksčiau. 1967-aisiais buvau… kelerių? Jau žinojau, koks skirtumas tarp amerikietiškos bedruomenės ir lietuviškos, žinojau, kas man lietuviuose patinka, kur mūsų silpnosios, ir kur – stipriosios pusės. Antra vertus, persikėlus į Oberliną, be abejo, susiaurėjo galimybės įsijungti į organizacinę veiklą.
Kokios tos stipriosios ir silpnosios lietuviškos bendruomenės pusės?
Lietuvių išeivių bendruomenėse JAV buvo išlikęs tam tikras senojo europietiškojo pasaulio rimtumas, dėmesys kultūrai, tradicijai, polinkis klausimus įrėminti kone filosofiniuose kontekstuose. Į amerikiečių bendruomenes mūsų tėvai įsijungė tik iš dalies, nedaug, per darbą, per profesijas. Juose dar buvo ryški ta senoji Lietuva, įsitikinimas, kad turime susitelkt ir atiduot skolą bendruomenei. Yra atsakomybės, yra pareigos, yra ir ištikimybė – šito aš pirma išmokau ne amerikietiškame kontekste, bet lietuviškame, nes būtent čia mačiau daug idealizmo ir savanorystę, suvokiamą ne siaurąja labdaros prasme, bet plačiau, t. y. kaip rūpestį sava bendruomene. Mūsų tėvai dirbo labai daug, nei jie skundėsi, nei jie prašė, kad jiems būtų atlyginta. Mes, jaunesnieji, tą žinojome ir jautėme atsakomybę savo tėvams. Mes, be abejo, suvokėme, kad lietuvių bendruomenė JAV mažesnė nei visa Amerika! Ne vienam mūsų ji vis dėlto tapo asmenine ir kultūrine, istorijos apspręsta, bet sava erdve. Silpnoji pusė? Lietuviškoji bendruomenė negalėjo būti pilna: mes neturėjom savo universiteto, savo valstybės, savų valstybinių institucijų ir savų valstybininkų. Visuomenininkų – be abejo, bet valstybės vadovų, lyderių, pilnąja šio žodžio prasme – ne. Todėl mums buvo labai svarbu atsivert ir įsijungt į amerikietiškas bendruomenes. Tiesa, gal ne visiems. Bet tiems, kurie rinkosi akademinę profesiją, įsijungimas į nelietuvių intelektualų pasaulį buvo ir neišvengiamas, ir būtinybė.
Jūsų emigracijos bangai ir jos bendruomeniškumui labai padėjo gyvenimas DP stovyklose Vakarų Vokietijoje, kurį aš vadinu karantininiu laikotarpiu.
Taikli ir svarbi pastaba! Bendras gyvenimas DP stovyklose Vokietijoj mus įstatė į tam tikrą kelią, prancūzai pasakytų la voie d’un mode de vie engagée – gyvenimas apsisprendus „už”. Juo ėjome toliau, išsiskirstę, įsikūrę kitur.
Kada nusprendėte studijuoti prancūzų kalbą ir literatūrą?
Tik antrųjų universitetinių studijų metų pabaigoje. Puikiai prisimenu, kaip patekau į Šv. Juozapo koledžą Hatforde. Buvau jauna ir naivi, nepatyrus imigrantė, tiesa, be kompleksų, bet dar nesupratau, kaip funkcionuoja amerikietiškieji universitetai. Putname baigiau prancūzių kanadiečių vienuolių gimnaziją. Kartą – tai buvo paskutiniai gimnazijos metai – klasės auklėtoja sušaukė mus, mergaites, paaiškino, kaip turėsim elgtis gyvenime, pasiteiravo, ką veiksim ateinančiais metais. Pasitikrinus mano gimimo datą, ji stabtelėjo, pamąstė ir tada tarė: „Palauk, subręsk. Tuoj pat nestok į universitetą, pirma gerai išmok angliškai.” Man buvo penkiolika metų. Pyktelėjusi išsirengiau į Šv. Juozapo koledžą Hartforde. Gal patarė mama, o gal ne, nebeprisimenu, gal kažkaip pati žinojau, į ką kreiptis. Angliškai šiandien tai vadiname networking. Įsėdau į autobusą, atvykusi į Hartfordą susiradau Šv. Juozapo koledžą, apsidairiau, įsidėmėjau patį didžiausią pastatą ir, įėjus pro atviras duris, raštinėj dirbusiai seselei paaiškinau, kad noriu studijuoti. Buvo šeštadienis, o aš nežinojau, kad tokiu atveju dėl atvykimo būtina susitart iš anksto. Tąkart man pasisekė: papasakojau seselei Teodorai savo šeimos istoriją, o ji, koledžo dekanė, ne tik mane maloniai priėmė, bet ir parūpino dalinę stipendiją. Taip aš tapau studente.
Pirmaisiais mokslo metais susidomėjau chemija, bet, deja, neturėjau matematikos pagrindų, todėl ir chemijos, ir apskritai tiksliųjų mokslų teko atsisakyti. Antraisiais metais susižavėjau amerikiečių literatūros dėstytoju; jis, Yale universiteto doktorantas, mus įvedė ne tik į „Moby Dick”, bet ir į sudėtingiausius Hermano Melvillio kūrinius. Pasinėriau į mįslingas šio garsaus amerikiečių rašytojo personažų avantiūras, bet dėl silpnos anglų kalbos nedrįsau pasirinkti nei anglų ar amerikiečių literatūros, nei istorijos studijų. Angliškai kalbėjau neblogai, bet dar nebuvau įsijungusi į amerikietišką gyvenimą. Be to, daug dirbau: pamokose, raštinėje, tabako laukuos. Suvokiau, kad kai kuriose srityse (anglų literatūros, istorijos) nepajėgsiu sėkmingai konkuruoti su savo kolegėmis. O prancūzų kalba man sekėsi, geriau nei amerikietėms. Apsisprenžiau už prancūzų kalbą. Ketvirtaisiais studijų metais dėstytoja man pasiūlė individualias prancūzų literatūros pamokas. Ji suformuluodavo be galo sunkius, bet įdomius magistro lygio klausimus, aš per savaitę pasiruošdavau juos analizuoti. Iš esmės dėstytoja pati nedėstydavo. Pamokų metų kalbėdavau aš, kartais be pertraukos iki pat skambučio: ji kiek užsnūsdavo, o aš bijodavau stabtelt ir ją pabudint. Taip išmokau kalbėti prancūziškai. Studijas baigiau gerais pažymiais – pirmame dešimtuke.
Vis dėlto nemažai Jūsų kartos lietuvių rinkosi labai praktiškas specialybes – inžineriją, architektūrą ir pan. Jūs nejautėte šeimos, aplinkos spaudimo dėl tokio savo pasirinkimo?
Nejaučiau. Čia mamos nuopelnas! Pirmieji metai Amerikoj jai buvo sunkūs, bet ji mums, bent man, nedarė spaudimo nedelsiant pasirinkti praktišką ir pelningą profesiją. Humanitarė, ji vertino humanitarinius mokslus. Ji buvo stiprus žmogus ir dažnai sakydavo, kad vienaip ar kitaip išsiversim. Momentas, kai aš sąmoningai pasirinkau universiteto dėstytojos, akademikės profesiją, atėjo vėliau, po magistrantūros ir po vienerių metų stipendijos Prancūzijoje. Tik tada susimąsčiau: gal siekti daktarato? Buvau jauna, neskubėjau žūtbūt veržtis į priekį, laukdavau, kai ateis momentas, kai pribręs sprendimas. Lygiai taip ir dėl kelionių į Lietuvą. Nemačiau reikalo skubėti, ypač sovietmečiu. Oberline dirbau iki pat pensijos, atidirbau skolą seselei Teodorai ir mane rėmusiai amerikiečių visuomenei. O tada pagalvojau – kodėl ne į Lietuvą? Po kovo 11-osios tikrai nereikėjo delsti ar svyruoti. Mano draugės sakydavo: „Tu labai greit apsisprendi, pereini tiltą, sudegini jį ir tau visai gerai.”
Ne vienas Jūsų kartos Amerikos lietuvis pasirinko akademinį kelią. Ar buvo svarbu sekti, ką jie veikia, palaikyti su jais ryšį? Kokios draugystės čia užsimezgė?
Grįžtu prie to, ką sakiau, ir manau, kad neklydau – mums reikėjo ir amerikietiškos akademinės aplinkos. Kitaip tikrai nebūtumėm tiek daug pasiekę. Nemanau, kad nuskriaudžiau lietuvių bendruomenę: jei rašydama straipsnius pasiremiu šiuolaikiškomis teorijomis ar įžvalga (ar mano straipsniai geri ar blogi – kitas klausimas), tai tik todėl, kad esu skaičiusi daugybę prancūzų ir amerikiečių literatūrologų. Neabejoju, kad mano kartos įsijungimas į akademinį Amerikos gyvenimą davė naudos ir lietuviškai bendruomenei. Svarbu neužsidaryti siaurame rate. Prieškario lituanistai ir kritikai-literatūrologai – J. Brazaitis, mano tėvelis ir kt. – neapsiribojo literatūra ar literatūros analize lietuvių kalba. Nė vienas jų nemanė, kad, atsivertęs nelietuvišką knygą, išduos Lietuvą! Kitų kultūrų aš nebijau. Manęs ir dabar, tiesa, mažiau, klausia: koks tavo identitetas? Atsakau, kad nežinau. Mano tapatybė lietuviška ir nelietuviška, ji dvilypė ar trilypė.
Ir nebūtinai čia turi būti įtampa?
Ne, neturi. Šiandieninė emigracija – tai kitas klausimas. Gerai, kad yra išvažiuojančių, dar geriau, kad yra sugrįžtančių. Bet, mano galva, emigracijos mastai yra per dideli todėl, kad su jais atsiranda sunkiai išsprendžiamų demografinių problemų. Žinome, kad viena jų – dramatiškai mažėjantis studentų skaičius. Norime gerinti studijų programas, tačau esame priversti klausti: kur ir kaip rasti daugiau studentų. Tai mūsų mąstymą (ir mūsų planus) visiškai išderina.
Tačiau tokią tapatybę reikėjo susikurti, susilipdyti, ji atsirado ne iškart?
Buvo tam tikri etapai. Iš pradžių mums buvo sunku finansiškai, man net į galvą neateidavo, kad aš turėčiau prisitaikyti kokiu nors kitu aspektu. Prisimenu, kai pirmaisiais metais Amerikoj gavau draugės laišką. Paėmiau jį į rankas, ant voko pastebėjau pašto ženklą – trys centai! Mane apėmė panika. Nežinojau, ar tie trys centai yra daug ar mažai, bet įsijungė refleksas – kaip čia bus su tais trimis centais, kur aš jų gausiu pašto ženklui. Pirmieji metai Amerikoj buvo sunkūs, ne laikas trylikametei mąstyti apie skirtingų tapatybių darną ar nedarną. Putnamo seselės mane išmokė siūti vaikų žaislus. Katės man sekėsi gerai – sunku nebuvo. Bet, deja, vaikai mano kačių nemėgo, jie mėgo dramblius su ilgais, gražiais straubliais. Pabandykit įsivaizduoti, kaip sunku juos gerai pasiūti. Bet pasiūdavau! Vėliau, koledže, nesisekė su draugystėmis: aš buvau dviem ar trim metais jaunesnė už savo koleges amerikietes, neseniai atvykusi iš pabėgėlių stovyklos, taigi atrodžiau kaip keista būtybė iš senojo kontinento. Bet keistis neskubėjau, neskubėjau spręsti tapatybės klausimo. Skirtumas tarp manęs ir jų – studenčių amerikiečių – buvo toks didelis, kad man į galvą neateidavo galimybė ar noras jas pasivyti. Kai subręsti, supranti, kad gyvenime durys kaskart atsiveria į kitą etapą ir kad kiekvienas mūsų turime savitą ritmą. Pereini į kitą etapą, į jį atsiremi, neatmesdamas senosios patirties.
Neseniai Vilniuje vykusio atsisveikinimo su Anapilin iškeliavusiu Vytautu Vepštu metu Kazys Almenas pastebėjo, kad jo karta yra laiminga karta, nes ji turėjo idealistus tėvus. Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu?
Visiškai sutikčiau, tik priminčiau, kad ir mūsų kartoj buvo nubyrėjusių žmonių. Kiek jų buvo, daug ar mažai – nežinau. Mes juos pamirštame, lygiai kaip mes pamirštame tuos, kurių karo ar išeivijos patirtys buvo itin skaudžios, dramatiškos, žmogų žlugdančios. Kazys Almenas turi omenyje kiek mažesnę grupę, ne visus, bet jis visiškai teisus, sakydamas, kad mes – tėvų idealistų vaikai ir, šia prasme, laimingųjų karta. Mes iš savo tėvų perėmėme estafetę, o, įsikūrę Amerikoj, turėjom galimybę įstoti į gerus universitetus, kai kas į geriausius, ir čia įsijungti į akademines kūrybingų žmonių bendruomenes. Esame karta, kuri daug prarado, bet sugebėjo netektis atsverti, jas kompensuoti, kartais net nesuvokiant, kad kompensuoji ar atsiremi į dvi skirtingas patirtis.