DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Kalbino Virginija Petrauskienė.
Erika Brooks jau trejus metus vadovauja Čikagos lietuvių moterų klubui, kuris neseniai atšventė savo gyvavimo 95-metį. Tačiau labdaringa veikla yra tik nedidelė visos šios moters gyvenimo veiklos dalis. E. Brooks – neeilinė asmenybė: ji yra šešių jau suaugusių vaikų mama, dviejų anūkų močiutė. Ši moteris visą gyvenimą dirbo mokytoja ir nemažą savo pedagoginės veiklos dalį skyrė vaikams, sergantiems autizmu. Be to, E. Brooks yra lietuvių evangelikų reformatų diakonė, šiuo metu siekianti tapti kunige. Todėl, jau būdama pensinio amžiaus, ji įstojo į reformatų kunigų seminariją, kur be tikėjimo tiesų dabar jai tenka mokytis graikų ir hebrajų kalbų. Pokalbis su E. Brooks – apie gyvenimą, kuriame nėra vietos nuoboduliui.
Miela Erika, Jūsų gyvenimas ir veikla yra labai įvairiapusiški. Todėl nenuostabu, kad vieni Jus pažįsta kaip dvasininkę, kiti – kaip Čikagos lietuvių moterų klubo pirmininkę, Jūsų buvę mokiniai – kaip puikią mokytoją, o šeima – kaip mylinčią mamą, žmoną, o kartu ir kaip didelę Lietuvos patriotę. Kas šiuo metu Jūsų gyvenime užima daugiausiai vietos?
Šiuo metu daugiausia laiko skiriu evangelikų reformatų teologijos studijoms Indianos valstijoje esančioje Mid-America Reformed Seminary. Ją baigusi, galėsiu būti įšventinta į kuniges. Kol kas esu diakonė, Sinodo įšventinta 1990 metais. Taip pat man svarbu yra ir Čikagos lietuvių moterų klubo veikla. Klubo veikloje dalyvauju jau 14 metų, o jam vadovauju trečius metus. Mūsų su Edmundu šeimoje užaugo šeši vaikai – dukros Rasa, Aušra ir Audra bei sūnūs Edmundas, Andrius ir Povilas, kurį vadiname Aliuku. Kadangi vaikai suaugo, visi kuria savo gyvenimus, pedagogės karjerą taip pat jau baigiau – esu pensininkė – man atsirado daugiau laiko daryti tai, kas labiausiai patinka.
Kaip Jūs atsiradote Amerikoje?
Gimiau Vokietijoje, vienoje iš DP stovyklų. Ten mokiausi, todėl į Ameriką 1951 metais su tėvais ir dviem vyresniais broliais atvykau visai nemokėdama lietuvių kalbos. Kalbėjau tik vokiškai. Mano tėtis Povilas Dilys buvo evangelikų reformatų kunigas. Jis, atvykęs į Ameriką, šį darbą dirbo be atlygio. Taip pat dirbo ir bibliotekininku. O tam, kad šeima galėtų pragyventi, tėvelis įsidarbino garsiosiose Čikagos skerdyklose. Mama – Halina Jakubėnaitė-Dilienė taip pat daug laiko skyrė darbui liuteronų bendruomenėje – padėjo tautiečiams dipukams, atvykusiems, kaip ir mes, gyventi į Čikagą. Vakarais ji dirbo valytoja. Mano paaugliai broliai ne tik mokėsi, bet taip pat šiek tiek laiko dirbo, nes reikėjo padėti tėvams. Aš, būdama 7-erių, buvau visų namų ūkvedė. Nemokėjau lietuvių kalbos, bet labai pavydėjau, kad šeimoje tėvai su broliais kalbėjosi lietuviškai. Todėl nusprendžiau pati išmokti šią kalbą. Klausydavausi, kaip šeima šneka, ir vieną dieną prabilau lietuviškai. Mama vos neatsisėdo iš nuostabos.
Ar Jūsų vaikai taip pat kalba lietuviškai?
Mes esame tikra lietuviška šeima. Mano vyras Edmundas turėjo lietuvišką pavardę, buvo Burokas. Tačiau vienu metu ji buvo pakeista į Brooks. Jis kilęs iš Suvalkijos, kalba puikia literatūrine kalba. Mūsų vaikai augdami perėjo visus vadinamojo lietuviško „fabriko” etapus: lankė lituanistinę mokyklą, dalyvavo lietuvių tautinių šokių ansambliuose, įstojo į skautų organizaciją ir iki šiol tebėra aktyvūs jos nariai. Visa mūsų šeima esame Lietuvos patriotai. Pamenu, kad mano mama, būdama 99-erių, prieš mirtį manęs paprašė kuo daugiau dirbti nepriklausomos Lietuvos labui, kad mūsų tėvynė stiprėtų ir sugebėtų atsispirti galimiems okupantams. Pažadėjau jai dirbti tai, ką galiu, kad kuo ilgiau būtų išlaikyta lietuvybė. Mano visos trys dukros yra Čikagos lietuvių moterų klubo narės.
Kaip įsijungėte į šio klubo veiklą?
Šiame klube anksčiau buvo tradicija jaunas lietuvaites pristatyti visuomenei – kartą per metus vykdavo vadinamasis Gintarėlių balius (Amber Ball). Šią tradiciją pradėjo Lietuvos garbės generalinė konsulė Čikagoje Juzė Daužvardienė. Tų balių metu pagrindinis dėmesys būdavo skiriamas jaunoms merginoms. Jas labai iškilmingai su tam tikromis apeigomis atlydėdavo tėvai. Mergaitės turėjo vilkėti ilgas puošnias sukneles ir būtinai dėvėti gintaro papuošalus. Šie renginiai sutraukdavo labai daug svečių – atvykdavo iki 500 žmonių. O tuo pačiu būdavo surenkama nemažai pinigų, kurie atitekdavo labdarai. Mano dvi dukros iš trijų buvo pristatytos šiame Gintarėlių baliuje, tai įvyko prieš 14 metų. Nuo to laiko aš pati įsitraukiau į Čikagos lietuvių moterų klubo veiklą.
Jūs pati esate iš tos dipukų jaunosios kartos, kuri norėdama jau galėjo siekti išsilavinimo. Kodėl pasirinkote pedagogikos studijas?
Man patiko dirbti su vaikais. Pradžioje baigiau mano jaunystės laikais Navy Pier įsikūrusį University of Illinois, vėliau – Urbanoje. Baigusi pedagogikos mokslus, 40 metų dirbau pradinių klasių mokytoja. Vienu metu aš dirbau su nusikalsti linkusiais socialiai apleistais vaikais. Tuo metu man buvo pasiūlyta lankyti papildomus kursus, kad galėčiau įgyti specializaciją ir dirbti su autistais vaikais. Tuo metu, apie 1988 metus visoje Čikagoje buvo tik kokios trys klasės, skirtos mokyti ir integruoti į visuomenę šią negalią turinčius mažylius. Mes pačios kūrėme mokymo programas, paremtas Montessori idėjomis. Palyginimui: dabar tokių įstaigų, pritaikytų mokyti su autizmo sindromu gimusius vaikus, yra gal 300. Aš pati turiu 18 metų šio darbo praktiką.
Ar lengvai pasiryžote vėl sėstis į studento suolą?
Jau seniai norėjau vėl tapti studente. Tam mane įkvėpė vieno žmogaus pavyzdys. Jis, būdamas 96-erių metų, nusprendė išmokti hebrajų kalbą. Šis žmogus buvo tikras ilgaamžis – mirė būdamas 106 metų. Ko gero, iš dalies jo ilgą gyvenimą nulėmė ir tai, kad jis nuolatos lavino savo protą. Taigi, tas žmogus mane įkvėpė imtis teologijos studijų. Dar viena priežastis – mūsų šeimoje visada labai svarbią vietą užėmė tikėjimas. Mano senelis, mamos tėvas, Povilas Jakubėnas ir mano tėtis buvo kunigai. Mūsų šeima kilusi iš Biržų krašto, kur iki šiol dar yra išlikusi evangelikų reformatų bendruomenė. Aš pati čia, Amerikoje, apie 1985 metus įsitraukiau į evangelikų liuteronų bažnyčios veiklą. Pradžioje padėdavau vesti pamaldas sergančiam kunigui Stasiui Neimanui, o po penkerių metų buvau įšventinta į diakones. Man leidžiama vesti pamaldas, tuokti, laidoti. Negalėjau tapti kunige, nes neturėjau teologinio išsilavinimo. Taigi, sulaukusi 72-ejų metų, ryžausi pradėti mokytis, kad ja tapčiau.
Kai jaučiatės būdama vyriausia studentė? Kaip Jums sekasi?
Tai jau tikrai vyriausia, nes mano bendrakursiai man tinktų į vaikus ir net anūkus. Ir dar – esu vienintelė moteris. Man nėra lengva, nes be teologinių dalykų reikia išmokti graikų ir hebrajų kalbas. Pamažu judu į priekį – jau galiu šiomis kalbomis skaityti, jų klausydamasi suprasti ir net jomis pamokslauti. Taip mokydamasi pat kaskart sužinau daug naujų dalykų apie bažnyčios istoriją. Pasirodo, kad Jėzaus laikais ir moterys pamokslaudavo. Aš jaučiuosi kaip vaikas, į viską žiūrintis didelėmis akimis. Tas mokslas mane traukia ir atveria kaskart ką nors naujo. Beje, į seminarijos gyvenimą aš įnešiau lietuviškų spalvų. Mano profesoriai yra keliavę po visą pasaulį, buvę ir Vilniuje. Todėl jiems nunešiau lietuvišką trispalvę. O prieš Kūčias, Kalėdas ar Vasario 16-ąją aš pagaminu lietuviškų patiekalų ir jais pavaišinu dėstytojus ir bendrakursius. Siekdama mokslo, aš talkininkauju visose trijose lietuvių evangelikų parapijose: Tėviškės, Ziono ir Reformatų. Toje veikloje aš matau gyvenimo prasmę ir atgaivą sielai.
Ačiū Jums už pokalbį, linkiu sėkmės Jūsų visuose darbuose.