CENTRAS - Geografija-Rajonai - Mūsų šimtmečio aidai Vokietijoje
Sankelmarko akademija ne iš fasadinės pusės.
Sankelmarko akademija ne iš fasadinės pusės.

Mūsų šimtmečio aidai Vokietijoje

Astrida Petraitytė.

Sankelmarko akademijos ir seminaro vadovas Ch. Pletzingas.
Sankelmarko akademijos ir seminaro vadovas Ch. Pletzingas.

Galime džiaugtis, kad Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis rūpi ne tik mums. Štai ir vienas vokiškosios Academia Baltica seminaras buvo skirtas trijų Baltijos valstybių šimtmečiams aptarti. Ši už Flensburgo (taigi jau visai Danijos pasieny) Sankelmarko kaimelyje, prie Sankelmarko ežerėlio, kone miške įsikūrusi akademija yra ne mokslinė, bet „šviečiamoji” institucija, į jos seminarus, išvykas, kitus renginius renkasi žingeidūs vokiečiai, už šį malonumą, suprantama, susimokantys. Kai pristatoma Lietuva ir jos kaimynės (kartais tai būna Kaliningrado/ Karaliaučiaus sritis ir Lenkija), keletui iš tų šalių pakviestųjų klausytojų padengiamos kelionės išlaidos, atskaitant tam tikrą dalyvio mokestį.

Balandžio 6–8 d. Sankelmarke surengtas seminaras įvardytas maždaug taip: „Proveržis: 100 metų Baltijos valstybių Nepriklausomybei”. Peržiūrėjusi programą turėjau progos tradiciškai pabambėti: nė vieno pranešėjo iš Lietuvos, mūsų šalį pristato vokiečiai (žinia, išmanantys). Mielam akademijos vadovui dr. Christianui Pletzingui nevengiu šių priekaištų išsakyti, tad ir dabar nuvykusi nenutylėjau. Tiesa, šįkart „lyginamuosius” argumentus nelabai galėjau pasitelkti – mūsų kaimynes taip pat pristatė daugiausia vokiečių mokslininkai, nors estai ir turėjo šiokių tokių „privilegijų” (o anksčiau vis būdavo progų išsakyt pavydą: štai kiek lenkų pranešėjų, kiek kaliningradiečių…).

Po seminaro vadovų pasveikinimų – Pletzingui talkino Talino universitete besidarbuojantis prof. dr. Karstenas Brügemannas – pirmuoju pranešimu, galima sakyti, Estija buvo oficialiai reprezentuota: apie „Estiją Europoje” kalbėjo šios šalies ambasadorius Vokietijoje dr. Martas Laanemäe. Nors seminaro tema – istorinė, ambasadorius įvertino šiandieninę Estijos situaciją, kurią pats pusiau juokais apibendrino: „viskas gerai” (nepaisant iš tiesų egzistuojančių problemų – socia­linės nelygybės ir pan.). Didžiausiu Estijos laimėjimu, matyt, buvo įvardinta „digitalizacija”: kone ant vienos ran­kos pirštų įmanu suskaičiuoti tai, ko negalima padaryti informacinių technologijų pagalba – dar negalima „internetiškai” vestis ir išsiskirti…

XXX

Lietuvių trijulė su Ch. Pletzingu (v.) ir E. Kurmies (d.).
Lietuvių trijulė su Ch. Pletzingu (v.) ir E. Kurmies (d.).

O du Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirti pranešimai išties buvo informatyvūs ir pozityvūs (t. y. bylota ne nuo teisėjiškos ar pamokslininkiškos pakylos).

Prof. dr. Joachimo Tauberio pranešimo pavadinime („Lietuvos Tarybos reikšmė po 100 metų”) raktinis žodis taryba net neverstas į vokiečių kalbą. Vokiečių auditorija galbūt ir pirmąkart išgirdo apie Lietuvos Tarybos žingsnius prieš ir po lemtingosios Vasario 16-osios deklaracijos paskelbimo. Prasmingai primintas kontekstas – carinė okupacija, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, unikalus mūsų kultūros fenomenas – knygnešystė (lietuviškos spaudos leidyba Mažojoje Lietuvoje, kontrabandinimas jos gabenimas per sieną Didžiojon Lietuvon). Pirmojo pasaulinio karo metais, 1917 m. rugsėjo 18–22 d., gavus vokiečių valdžios leidimą, surengta Vilniaus konferencija, kurioje ir išrink­ta 20 narių Lietuvos Taryba. Tų metų gruodžio 11 d. ji paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją, kuria dar įsipareigota amžiniems ryšiams su Vokietija. Šis punktas anuliuotas 1918 vasario 16-osios nutarimu: Lietuva atstatanti savo valstybę su sostine Vilniumi ir nutraukianti visus buvusius ryšius su kitomis valstybėmis.

Žinoma, pranešėjas nenutylėjo ir trumpalaikio mūsų istorijos kuriozo – sprendimo kurti monarchiją, derybų su Viurtenbergo kunigaikščiu Wilhelmu von Urachu; šis 1918 m. liepos 11 d. paskelbtas Lietuvos karaliumi Mindaugu II, tačiau „karaliaus” nespė­jus nė karūnuoti, lapkričio 2 d. Lietuvos Taryba šį sprendimą atšaukė. Tauberis pabrėžė galiausiai realybe tapu­sias demokratines Lietuvos Tarybos nuostatas: kaip Vasario 16-osios nutarime ir pasižadėta, Taryba nutraukė savo veiklą, sušaukus Steigiamąjį Seimą (1920 05 15).

Antrąjį lietuviškos tematikos pranešimą („Svajojant apie skrydį” ar pan.) perskaitė Berlyno universiteto atstovė dr. Eva Pluhařová-Grigienė (dirbusi kurį laiką ir Thomo Manno kultūros centre Nidoje, gerai kalbanti lietuviškai). Meno istorikė į Lietuvos tarpukarį pažvelgė per savąją prizmę – vizualiuosius laikmečio liudijimus. Pradedant Vyčio simboliu, ekrane pateikta ir spaudos iliustracijų, ir – paliudijant Kauno europėjimą – naujosios architektūros (taip pat ir ambicingoji Kristaus Prisikėlimo bažnyčia), moderniojo meno pavyzdžių (A. Gudaičio tapyba ir kt.), ir patriotiškai pakilių plakatų („Mes be Vilniaus nenurimsim!”), ir tautinių mažumų įsijungimo į valstybės kūrimą paliudijimų (Žydų karių sąjungos vėliava), ir pan.. Vizualinis „pasakojimas” išties atskleidė Lietuvos tarpukario aktualijas, emocinį krašto nusiteikimą. Tačiau bent jau mano klausą žeidė nuolat pranešėjos komentaruose pasikartojantis vertinimas „nacionalistinis” – taip buvo pristatyta ir Tautininkų sąjunga, kurios plakatą regėjome, ir Smetonos režimas (nors kartu vartotas ir kur kas adekvatesnis apibūdinimas „autoritarinis”). Tad neiškentusi savo netobula vokiečių kalba teiravausi: ar, pranešėjos nuomone, Tautininkų sąjunga apibūdintina kaip nacionalistinė šiandienine šio žodžio prasme… Dr. Eva garbingai pripažino, kad klausimas sudėtingas, ir ji dar apie tai pagalvosianti.

Beje, turėjau progos vieną iš klausytojų – Erke Kurmies juokais pavadinti Lietuvos advokatu: mat šis Karaliaučiuje gimęs hamburgiškis diskusijose po pranešimų nekart stojosi papildyti auditorijos žinių apie mūsų šalies istorinę didybę (primindamas, pavyzdžiui, Jogailos vedybas su Jadvyga ir pan.).

XXX

Nesiimsiu referuoti pranešimų, pristačiusių įvairius Estijos ir Latvijos istorinius aspektus, tik pažymėsiu darkart įsisąmonintą istorinį šių šalių fenomeną – Baltijos vokiečius (Deutschbalten). Ir carinei Rusijai „priglobus” Baltijos provincijas (tas įvardijimas neapėmė Lietuvos, kaip žinome, tapusios „Šiaurės Va­karų kraštu”), jose nuo seno įsikūrę vokiečių kilmingieji puoselėjo savo bajoriškas gūžtas (dvarus). Štai aš pirmąkart ryškiau įsisąmoninau 1905 metų revoliucijos padarinius mūsų kaimynėms – čia įnirtingai plėšti pirmiausia vokiečių dvarai, daugelis jų savininkų nuo suirutės traukėsi, o grįžę nesyk savo tėvų ir senelių namus turėjo atstatyt iš griuvėsių… (Skaitytas ir pranešimas apie dabartinę šio paveldo situaciją: nemažai vokiečių dvarų tapo mokyklomis, dalis jų visai sunykę ir pan.)

Nepriklausomybės kovos, nelengvos Lietuvoje, čia dar labiau komplikavosi, nes į nepriklausomybininkų – bolševikų (Raudonosios armijos) opoziciją įsiterpė nevienareikšmė kilmingųjų vokiečių pozicija. Prieš Sovietų Rusijos įsiveržėlius ir vietinius bolševikus jie, žinoma, savo tėvynę gynė, bet nebūtinai palaikė nepriklausomos Estijos ar Latvijos idėją.

XXX

Reziumuoti norėčiau geranoriška akademijos vadovo Pletzingo reakcija į mano bambėjimus: pasiguodęs, kad sunku pakviesti mokslininką iš Lietuvos, norintį, galintį vokiškai padaryti pranešimą, sakėsi mielai laukiąs siūlomų kandidatūrų. O kitąmet Academia Baltica planuoja seminarą Rytprūsių tema, mūsiškiams šio krašto žinovams vokiečių kalba juk neturėtų būti svetima.

Seminaro klausytojai.
Seminaro klausytojai. (A. Petraitytės nuotr.)