Ilgas kelias į Lietuvą – Nijolės Tumėnienės albumą apie Joną Rimšą pasitinkant

Raimundas Marius Lapas.

Jonas Rimša (ispaniškai Juan Rimsa; gimė 1903 m. birželio 12 d. – mirė 1978 m. gegužės 13 d.) – lietuvių dailininkas, didžiąją dalį gyvenimo praleidęs Pietų Amerikoje ir kūręs paveikslus indėnų, taitiečių gyvenimo tematika. Jis gimė Svėdasuose, 1914 m. su šeima išvyko į Charkovą, kur lankė meno mokyklą ir gimnaziją. 1920 –1925 m. Rimša gyveno Kaune, bet vėliau išvyko į Paryžių, iš ten – į Braziliją. Ten Mato Grosso ir Sao Paulo jis dirbo įvairius darbus, o laisvalaikiu piešė. 1929 m. persikėlė į Argentiną, 1931–1934 m. studijavo tapybą Buenos Aires dailės akademijoje, bet jos nebaigė. 1936 m., susidomėjęs senųjų indėnų kultūrų civilizacija, išvyko į Boliviją, kur tyrinėjo aimarų istoriją, kultūrą. Gyveno tai Argentinoje, tai Bolivijoje, tačiau būtent pastarojoje šalyje Jonas Rimša susilaukė didžiausio pripažinimo. 1943 m. Sucre jis įkūrė meno mokyklą ir jai vadovavo, tačiau dėl finansų stygiaus 1944 m. ją paliko ir įkūrė privačią meno mokyklą – Curso Superior de Belles Artes –  La Paz mieste. Mokykla veikė iki 1950 m.

1950–1965 m. Rimša gyveno daugiausia Argentinoje, tačiau keliavo po Čilę, Peru. 1965 m. dailininkas persikėlė į Santa Monica, Californijoje, kur daugiausia ir gyveno iki pat mirties. 1966 m. jis lankėsi Taityje, kur sėmėsi idėjų kūrybai. Atradęs dvi seniausias indėnų gimines – aimarus ir kečujus, ir įsigilinęs į jų gyvenimą, papročius dailininkas išreiškė tapyboje naują, tuo metu neįprastą koncepciją – iškėlė jų dvasingumą, atkreipė dėmesį į indėnus, kaip gilių kultūros tradicijų saugotojus ir tęsėjus.

Vienas Rimša – dar ne Rimša!

Neseniai sulaukiau ypatingos dovanos iš senos bičiulės, produktyvios dailėtyrininkės Nijolės Tumėnienės – jos įspūdingo albumo apie dailininką Joną Rimšą „Sugrįžimas į Tėvynę”. Menotyrininkė šio dailininko kūrybą tyrinėja jau ne vienerius metus. 2011 m. Lietuvos dailės muziejus išleido jos parengtą 223 puslapių katalogą  „Jonas  Rimša. Tropikų šauksmas: Argentina – Bolivija – Taitis”.

Naujausio albumo pavadinimas „Sugrįžimas į Tėvynę”  – neatsitiktinis. Juk Jonas Rimša, ko gero, pats ryškiausias lietuvių išeivijos dailininkas, garsinęs Lietuvos vardą svetur. Jis ypač nusipelnęs Bolivijos kultūrai. Apdovanotas aukščiausiu iš civiliams skiriamų Andų Kondoro ordinu (El Condor de los Andes). Jam suteiktas Bolivijos garbės piliečio vardas (1950) ir Sucre universiteto garbės profesoriaus vardas (1974). Bolivijos vyriausybė iš dailininko įsigijo apie 250 paveikslų ir perdavė juos svarbiausioms valstybės įstaigoms. Didžiulis ir įspūdingas Jono Rimšos paveikslas La Paz įkūrimas 1548 m. (1948) kabo Bolivijos sostinės municipaliteto rūmų salėje. Nemažai jo darbų yra įsigijęs La Paz centrinis bankas, taip pat privatūs asmenys.

Greta Cecilio Guzmán de Rojas (1899–1950) Jonas Rimša laikomas žymiausiu bolivų dailininku, vienu iš geriausių visoje Iberoamerikoje. Gyvenimo aplinkybių nuoblokštas į tolimus kraštus jis niekada neužmiršo Lietuvos, svajojo sugrįžti į Tėvynę, bent joje apsilankyti. Tačiau dailininko kelias į Lietuvą buvo labai ilgas.

Kaip rašo savo knygoje dailėtyrininkė Nijolė Tumėnienė, tėvo išstumtas iš gimtojo lizdo vien dėl to, kad nenorėjo eiti jo, siuvėjo, pėdomis, o nuo mažens svajojo tapti dailininku, Jonas Rimša išvyko ieškoti laimės svetur, į Brazilijos kavos plantacijas. Tik tvirtas charakteris ir begalinis noras siekti savo tikslo atvedė pusalkanį jaunuolį į Buenos Aires meno akademiją. Prabėgus ketveriems metams po studijų, jis jau atsiuntė tris savo darbus į IV Rudens dailės parodą Kaune (1938). Ir nustebino lietuvių dailininkus tapybos neįprastumu, humaniškumu, rimtu požiūriu į meną.

Antrą kartą Jono Rimšos tapyba Lietuvą pasiekė 1972 m., kai jo draugai atvežė paveikslą Tamure (Šokėja), tapytą Taityje 1966–1969 m. ir padovanojo jį Lietuvos dailės muziejui. O trečią kartą jis sugrįžo su muziejui dovanota kolekcija – Taičio tema sukurtais 23 paveikslais, iš kurių 1977 m. buvo surengta dailininko kūrybos paroda Vilniuje. Bet jis pats dėl silpnos sveikatos jau negalėjo atvykti.

Jono Rimšos grįžimas į Tėvynę tęsiasi ir po jo mirties. 2010 m. Lietuvos dailės muziejuje pirmą kartą buvo surengta Lietuvą pasiekusių šimto penkių dailininko kūrinių paroda Tropikų šauksmas: Argentina – Bolivija – Taitis. Dailininko darbai buvo surinkti iš muziejų ir privačių kolekcijų bei asmenų. Didžioji dalis (75) priklausė privatiems asmenims, kurie, susirūpinę tolesniu Jono Rimšos kūrinių likimu, įsigijo juos daugiausia užsienyje. Paroda pažadino domėjimąsi Rimšos tapyba, ir po kelerių metų sumanių kolekcininkų dėka Lietuvą pasiekė dar arti šimto dailininko paveikslų. Svarbiausia, pasirodė tie kūriniai, kurie byloja apie menkai pažįstamą Boliviją, taip pat žymiausi indėniškojo laikotarpio darbai, be kurių buvo sunku spręsti apie dailininko kūrybos visumą. Ši nauja Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcija 2013 m. buvo parodyta Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, dailininko tapybos parodoje Bronziniai žmonės. Atskleidęs indėnų dvasią ir sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo.

Vedybinis gyvenimas trukdys siekti aukštumų

Dailėtyrininkė Nijolė Tumėnienė tvirtina, jog Rimšos paveikslai tarsi skamba, o spalvos spinduliuoja stiprią energiją. Sunku suprasti, kur slypi tokio kolorito skambumo ir įtaigos priežastis. „Būdamas be galo darbštus ir išradingas, jis domėjosi ir tapybos technologijos problemomis, skaitė knygas ir eksperimentavo. Ir surado gerai apgalvotą techninį sprendimą. Jis netapė tiesiai ant balto drobės grunto, o pradėdavo tapyti paveikslą ant auksinio pirmojo sluoksnio. Todėl jo mėgstamos raudonos, geltonos, baltos ir žalios spalvos švyti tarsi iš vidaus, jų ekspresijos jėga – įtaigi ir pakankamai sutramdyta, nėra banali ir atvira. Tą patį principą, tik šiek tiek kitaip, jis taikė akvarelėse, kurias uždengdavo tam tikru laku, siekdamas prislopinti skaidrumą ir priartinti jas prie skambių sodrių aliejinės tapybos tonų. Jo darbuose stebina neapsakomas raudonos ir auksinės geltonos spalvos grožis, primenantis senovines ikonas”, – rašo dailininko kūrybos tyrinėtoja.

Tapytojas buvo vienišius. Jis anksti įsitikino, kad vedybinis gyvenimas trukdys jam siekti meno aukštumų. Nė viena moteris negalės suprasti jo, klajoklio, gyvenimo. Jį gerai pažinojusiųjų teigimu, Rimša visą gyvenimą turėjo vieną mūzą – poetę ir novelistę Yolandą Bedregal. Kartą dailininkas yra prisipažinęs, kad ji buvo jo nuotaka, bet juos išskyrė likimas. Nuostabu, kad abu sugebėjo palaikyti nuoširdžius, gerus, draugiškus santykius iki gyvenimo pabaigos. Yolanda Bedregal labai vertino jo kūrybą, buvo viena iš paskutinės Jono Rimšos parodos La Paz (1975) iniciatorių, eksponavo 16 jo darbų iš savo rinkinio ir parašė katalogo tekstą (jo lietuviškas vertimas yra išspausdintas albume „Sugrįžimas į Tėvynę”). Ši viena žymiausių bolivų rašytojų buvo giliai įsijautusi į tapytojo pasaulį. Dailininko kūriniai įkvėpė ją skirti eiles ne vienam  paveikslui.

Tarsi niekad iš Lietuvos nebuvo išvažiavęs…

Albumo „Sugrįžimas į Tėvynę” autorė mano, jog Jonas Rimša – unikalus dailininkas ne vien bolivams ir indėnams, bet ir mums, lietuviams. Pirmiausia jis papildė mūsų tapybą egzotikos motyvais. Tai pirmasis lietuvių dailininkas, kuris rimtai susidomėjo indėnais. Važinėjo po  kaimus, kur jie gyveno, atrado aimarų ir kečujų genčių palikuonis, bendravo su žmonėmis. Tai „antropologinis tapytojas”, iš arti pažinęs ir tyrinėjęs senąją indėnų kultūrą. Savo kūriniuose jis atskleidė indėnų dvasią. Dailininkas gėrėjosi indėnų papročiu sėdėti prie laužo prietemoje. Tai siejasi ir su mūsų tradicijomis. Kaip kultūros vertybę jis pastebėjo bendruomeniškumą, šeimos sampratą, atkreipė dėmesį į moters ir motinystės svarbą, panašią į lietuvių. Muziejininkas Pranas Gudynas apie Rimšos paveikslus rašė: „Nebuvo keista juose matyti Pietų Amerikos indėnus, jų buitį. Mus – bent mane – tiesiog sukrėtė nuostabus paveikslų romantizmas ir meilė paprastam žmogui, kurie padvelkė iš Pietų Amerikoje gyvenusio Jono Rimšos darbų.”

Tapytojas Jonas Rimša priklauso Lietuvoje kūrusių Antano Gudaičio, Leonardo Kazoko, Vytauto Mackevičiaus, Antano Samuolio, Stasio Ušinsko, Jono Vaičio ir išeivijon patekusių – Viktoro Vizgirdos, Adolfo Valeškos, Povilo Puzino kartai, kuri išaugo veikiama Paryžiaus mokyklos (tiesiogiai ar per savo mokytojus). Rimšos savitumą bei unikalumą sudaro tai, kad jis, gyvendamas Lotynų Amerikoje ir įgijęs kitą – ispanų mokyklos patirtį, neturėjęs betarpiškų ryšių su Europos kultūra ir Lietuva, liko artimas lietuvių tapybai, pirmiausia, humanistinėmis kūrybos nuostatomis ir ekspresyvia kolorito raiška, kontrastinių derinių harmonija, nepaprastu žalios spalvos emocionalumu ir įtaiga. Žiūrint į jo tapybą susidaro įspūdis, kad jis iš Lietuvos niekada nebuvo išvažiavęs.

Nesislėpkime savo geldelėse

„Sugrįžimas į Tėvynę” – tai pirmasis Lietuvos išeivijos dailės fondo leidinys. Artimiausiu metu turėtų pasirodyti kitų išeivijos dailininkų darbų albumai ir monografijos. Fondo įkūrėjas Vilius Kavaliauskas tiki, kad jie ne tik pristatys Lietuvos išeivijos dailės kolekciją, bet ir išplės supratimą apie šalies istorinį ir kultūrinį paveldą. Čia norėčiau „patapšnoti” per petį gerbiamam Viliui už tokį ryžtą ir entuziazmą. Manau, jog platesnio pobūdžio straipsnį apie fondo veiklą netrukus skaitysite mūsų laikraščio puslapiuose, o jo parengti albumai atras garbingą vietą kiekvieno išeivio buveinėje!

Kalbant apie Rimšos albumą, didžiausias minusas yra tai, kad buvo užmiršta (o gal ignoruojama?) ispanų kalba. O juk tai buvo Rimšos kasdienybės „mondus operandi” – kalba, kuri lydėjo jį didesnę jo gyvenimo dalį (knygoje tekstai pateikiami paraleliai lietuvių ir anglų kalbomis). Apmaudu, jog per rinkodaros „apsileidimą” albumas praranda bet kokią didesnę perkamumo galią Pietų Amerikoje, kurioje anglų kalba ne taip jau plačiai vartojama.

Paieškos turėtų vykti ir toliau

Ar atsiras išsamus albumas apie dailininko Jono Rimšos kūrybą, atskleis (tikėkimės) ateitis. Dailėtyrininkė Nijolė Tumėnienė, dirbdama nelengvomis sąlygomis, net dviejose savo studijose vaizdžiai apibūdino toli už Lietuvos egzotiškose, ne europinės kultūrinės dvasios Iberoamerikos šalyse gyvenusio išeivio kūrybą. Bet laukia nauji iššūkiai, pirmiausia – parengti kuo išsamesnę Rimšos catalogue raisonné. To mes nerandame šiame albume. Čia skyriuje „Svarbiausių darbų katalogas” pateikiamas tik Lietuvoje žinomų šio dailininko darbų sąrašas su iliustracijomis.

Tuo tarpu mano žiniomis, vien JAV lietuvių rankose yra beveik šimtas Jono Rimšos darbų. Kai kurie darbai išvardinti parodų, surengtų JAV (Tarptautinėje galerijoje Clevelande 1965 m. bei Čiurlionio galerijoje Čikagoje 1966 ir 1974 m.), kataloguose. Bent trejetas šimtų Rimšos drobių saugomos įvairiuose Bolivijos muziejuose ir valstybinėse įstaigose. Jų netrūksta ir Argentinoje – ypač Buenos Aires mieste. Tačiau nereikia klajoti po egzotiškas šalis ieškant dailininko pėdsakų. Kadaise Rimšos darbai, įskaitant ir garsiąją Margot su raudona berete, kabėjo Lietuvių dailės galerijoje Lemonte netoli Čikagos…

Gyvenimo saulėlydyje dailininkas Jonas Rimša apsigyveno Santa Monica, Californijoje. Ten jam padėjo įsikurti spaudos darbuotojas Algirdas Gustaitis. Iš prigimties smalsus, Gustaitis nutarė su mėgėjišku fotoaparatu, naudojant nespalvotą juostą, įamžinti tuo metu dailininko dirbtuvėje buvusius darbus. Jų būta per šimtą. Gustaičio našlės dėka tos nuotraukos atsidūrė mano rankose. Ačiū Dievui, kad jos neatsirado šiukšliadėžėje. Jų paskelbimas laukia tinkamos progos (svarbi ir pačių darbų paieška).

Taigi, ar ne laikas Lietuvos išeivijos dailės fondo vadovams pasirūpinti kuo išsamesniu Jono Rimšos darbų registru? Manau, kad taip. Šis reto talento tapytojas dar kartą sėkmingai sugrįžo į Lietuvą  dailėtyrininkės Nijolės Tumėnienės ir Lietuvos išeivijos dailės fondo dėka. Be galo didelis ačiū jiems už šį neįkainojamą darbą. Manykime, kad kada nors bus parengtas ir dailininko catalogue raisonné. Šį darbą galime įgyvendinti bendromis jėgomis.

P.S. Turintys Jono Rimšos darbų kviečiami pranešti apie tai ,,Draugo” redakcijai – mes apsiimame persiųsti informaciją Lietuvoje gyvenantiems dailėtyrininkams.

– Redakcija