Dainavos ansamblis Čikagos Jaunimo Centro salėje

Iš DRAUGO archyvo 1985: Minint Dainavos ansamblio metines

Šiuo metu, Lietuvos 100 metų atkūrimo šventėje dalyvauja ir Dariaus Polikaičio vadovaujamas „Dainavos” ansamblis. Kiek metų šis ansamblis jau kartu dainuoja ir kaip jis prasidėjo? Pasirodo, kad pradžia buvo 1945 m. ir „Dainavai” dabar net 73 m.!

Prieš 33 metus, 1985 m. DRAUGE, gruodžio 11 d., apie „Dainavos” ansamblio tuo metu švenčiamą 40 m. jubiliejų buvo štaip rašoma:

DAINAVA DAINUOJA 40 METŲ JUBILIEJŲ MININT.

Juozas Žygas.

Keturiasdešimt metų yra gana didelis laiko tarpas tiek žmogaus, tiek kolektyvo gyvenime. Pažvelgus į praeitį, viskas taip tolima ir primiršta — skęsta lyg ūkanose ir miglos dengia. Patys visur dalyvavome, vieno kalbėtojo žodžiais, „kai buvome jauni ir gražūs, o dabar tik gražūs.” Daug kas iš atminties išnyko. Labai gražų darbą padarė tie, kurie dešimtmečio ar dvidešimt penkerių metų proga išleido leidinį, daug faktų užfiksavo ateičiai. Kai buvome jaunesni, vis pasitikėjome savo atmintimi, dabar pamatėme, kad pasitikėti negalima.

Spaudoje yra pasirodė straipsniai, liečią „Dainavos” ansamblio įsikūrimo istoriją. Kai kuriuose straipsniuose krikštynų data yra laikoma ansamblio įsikūrimo data. Kiekvienas pirmiau gimsta, o paskui jau yra krikštynos. Darbymetės metu krikštynos gali būti ir labai toli nukeltos. Pirmiau reikia darbus atidirbti, o paskui alų daryti. Tas pat buvo ir su „Dainavos” ansambliu. Kai ansamblis jau pasižymėjo, nusipelnė ir užėmė garbingą vietą stovyklos gyvenime, buvo nutarta tuo pasidžiaugti ir surengti iškilmes. Pats „Dainavos” vardas gal buvo duotas krikštynų metu, tačiau dainos kolektyvas jau prieš tai egzistavo.

Mes dabar minėdami šį garbingą jubiliejų, negalime užmiršti ir nepaminėti tų, kurie pradėjo puoselėti dainos meną Hanau stovykloje. Susiorganizavus stovyklai ir apvalius sąšlavas, iškilo reikalas turėti meno kolektyvą. Tuojau atsirado dainos mylėtojų būrelis. Pradėjo organizuotis dainų ir tautinių šokių vienetai. Pirmieji vadovai buvo St. Radzevičiūtė, Vl. Adomavičius ir J. Žemaitis. Stovyklos vadovybė buvo labai nepalanki bet kokiai meninei veiklai — jos tikslas buvo visus pabėgėlius galimai greičiau sugrąžinti į jų kilmės kraštus. Kad tie kraštai okupuoti, tai UNRRA vadovybei visai nerūpėjo.

1945 m. vasaros metu- lietuvių skaičiai smarkiai padidėjo, pabėgėlių banga plūdo net iš Tiuringijos. Stabilizavus stovyklinį gyvenimą, pagerėjo sąlygos ir meninei veiklai, lietuvių skaičiui pasiekus beveik trejetą tūkstančių ir stovyklai esant Frankfurt a.M. pašonėje. kur buvo amerikiečių vyriausias štabas, buvo pradėta galvoti apie suorganizavimą reprezentacinio vieneto. Stovykloje buvusieji meno vadovai nebuvo pakankamai pajėgūs suorganizuoti ir vadovauti reprezentacinį koncertinio lygio vienetą. Tad teko dairytis ir ieškoti aukštesnio lygio meno vadovų. E. Daniliūno ir A. Dzirvono pastangomis buvo susisiekta su Br. Jonušu, ir jis buvo atsikviestas į Hanau stovyklą. Nuo čia ir prasidėjo ansamblio augimas ir veikla.

Karo sąvartoje Europoje ir ypač Vokietijoje atsiradus gal milijonui pabėgėlių, kurie nenorėjo grįžti į savo kilmės kraštus, buvo pradėta jais domėtis, nes reikėjo juos maitinti (labai dažnai tik badaujančio daviniu). Ta pati ranka, kuri šiandien mūsų tarpe ieško karo nusikaltėlių, pradėjo į mus pirštu rodyti ir užsuko savo propagandos mašiną. Pradėjo trimituoti, kad tie, kurie nenori grįžti, yra nusikaltėliai. valkatos, tinginiai ir bendrai gyvenimo atmatos. Amerikos kongresmenai ir senatoriai pradėjo domėtis, kokiam elementui jie švaisto pinigus ir ėmė masiškai važiuoti mūsų pasižiūrėti. Kurie tik atvažiavo, tai visi lankėsi Hanau stovykloje. Buvome pasidarę visų pabėgėlių reprezentantais.

Visa Hanau stovykla buvo paversta dirbančiųjų stovykla, kad nebūtų tinginiaujančių. Kasdien keliolika šimtų vyrų buvo vežami prie amerikiečųi karinių statybų. Svečiai buvo vedžiojami po mokyklas, ligonines ir įvairias dirbtuves. Kad jiems būtų įdomiau, ansamblis dainavo ir šoko. Svečius priimti būdavo parenkamos gražesnės ansamblietės, kurios, tautiniais rūbais pasipuošusios, svečius lydėjo. O bendrai paėmus, mūsų ansamblietės buvo gražios. „Dainavos” ansamblis buvo pasidaręs ne tik lietuvių, bet ir visų pabėgėlių reprezentantu — ambasadorium. Galima teigti, kad prie sėkmingo įstatymo pravedimo daug prisidėjo „Dainavos” ansamblis ir kiti mūsų meniniai vienetai.

Prasidėjusi emigracija palietė ir „Dainavos” ansamblį. Buvo stengiamasi galimai didesnį skaičių ansambliečių perkelti į vieną vietą. Čia labai daug pasidarbavo prof. dr. A. Gylys (buvęs ansamblio garbės pirmininkas) ir Alb. Dzirvonas. Didžioji dalis dainaviečių suvažiavo į Chicagą. Į Chicagą taip pat atvykus muz. St. Sodeikai, ansamblis vėl pradėjo reprezentuoti lietuvišką dainą ir giesmę. Šv. Kryžiaus bažnyčia buvo tapusi išeivijos lietuvių katedra, įvairių švenčių ir iškilmių progomis joje didingai skambėjo lietuviškos giesmės. Labai dažnai tokiais atvejais ir ši didelė bažnyčia nepajėgdavo visų sutalpinti.

Metų bėgyje ansamblio sudėtis keitėsi, pavargusius pakeisdavo nauji žmonės ir nauji veidai. Ansamblio eilėse išaugo ir sustiprėjo Danutė Stankaitytė, Stasė Klimaitė-Pautienienė. Margarita Momkienė ir Vaclovas Momkus, kurie mūsų visuomenei žinomi kaip iškilūs solistai ir lietuviškos dainos puoselėtojai. Metų bėgyje ansamblio vadovybė įvairiai keitėsi. Buvo šie chorų ar ansamblio, dirigentai: Vladas Adomavičius. Stefanija Radzevičiūtė. Juozas Žemaitis, Bronius Jonušas, Stepas Sodeika. Algis Šimkus. Petras Armonas, Audronė Simonaitvtė- Gaižiūnienė, Aloyzas Jurgutis. Povilas Mieliulis ir Rasa Šoliūnaitė-Paskočimienė.

Tautinių šokių vadovais buvo Stefanija Radzevičiūtė, Juozas Žygas, Liuda Valiukaitė, P. Giedrienė ir Irena Eidrigevičiūtė-Sprindienė.

Ansamblio vairą tvarkė šie valdybų pirmininkai: Edvardas Daniliūnas. Albinas Dzirvonas, Jonas Rimkūnas. Kazys Seliokas, Vytautas Rukuiža, Albinas Dzirvonas, Jonas Paštukas, Vytautas Radys. Eugenijus Slavinskas, Aleksas Smilga, Alfonsas Alčiauskas, Vytautas Jasinevičius ir Mėta Gabalienė.

Per ansamblio eiles perėjo daug dainos mylėtojų. Vieni anksčiau, kiti vėliau pavargdavo ir apleisdavo jo eiles. Liko du stulpai, kurių jokios audros neišvertė — Albertas Stočkus ir Aleksas Smilgevičius-Smilga liko dainai ištikimi beveik nuo pat pirmųjų dienų. Ne tik liko ištikimi dainai, bet ir nevengė jokių pareigų.

Per keturiasdešimt metų ansamblis ne tik nepaseno, bet išėjo į amerikiečių sceną su „Lietuviškom vestuvėm”. Tai jau ne pirmas sykis, kai išnešama lietuviška daina ir šokis į plačius vandenis. Tikimės, kad ir ateityje „Dainava” nepavargs. Linkime jai dar daug daug sėkmingų ir kūrybingų metu!

—————————————————

Draugo archyvo nuorodos vedančios į šį straipsnį:

1985

www.draugas.org/archyvas-pdf-1985/
…parinkti gruodžio. 11 d. numerį

www.draugas.org/archive/1985_reg/1985-12-11-DRAUGAS-i7-8.pdf
…tiesioginė nuoroda vedant į 1985 m. DRAUGAS PDF failą

1955

www.draugas.org/archive/1955_reg/1955-05-07-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf
Kas buvo rašoma apie „Dainavą” 1955 m. minint ansamblio 10 m. jubiliejų: tiesioginė nuoroda vedant į 1955 m. DRAUGAS PDF failą