Danguolė Norkūnienė.
Japonija yra kitokia nei visos pasaulio šalys. Mes į ją žiūrime, stebimės ir žinome, kad be japoniškų išradimų neišsiverstumėme nė dienos. Net ir koronaviruso pasaulinė pandemija ir šios šalies karantinas ten yra šiek tiek kitoks. Į Japoniją virusas atkeliavo iš gretimos Kinijos dar sausio mėnesį tiesiai iš Wuhan susirgimų centro. Japonijoje gyvena daugumai čikagiečių pažįstamo Čikagos lietuvių bėgimo klubo entuziasto, maratonininko Algimanto Remeikos sūnus Mikas Remeika. Kaip šiandien ten sekasi lietuviui ir jo šeimai, koks tas japoniškas karantinas, su juo susirašėme ir pasikabėjome. Mikas sako, kad lietuviškai dabar jam tenka rašyti labai retai, tad šiame pokalbyje atsakinėti raštu buvo tik dar įdomiau.
Mikai, mes Jus pažįstame iš tėvelio Algimanto pasakojimų apie Japoniją, kurioje gyvenate, apie Lietuvos šimtmečio proga kopimą kartu su juo į Tsukuba kalną ir trispalvės iškėlimą jame 2018 m. vasarį. Trumpai papasakokite apie save. Kaip atsidūrėte Japonijoje ir kaip čia gyvenate?

Baigiau fizikos doktorantūrą University of California San Diego. Nelabai patiko pirmasis darbas ir gyvenimas JAV jau kiek laiko jautėsi monotonišku, tai parašiau keletą laiškų į tyrimų centrus ir gavau pasiūlymą dirbti Okinawa saloje. Su daktaro laipsniu ir be šeimos taip gauti darbą nėra sunku. Nebuvau apsisprendęs kraustytis į Japoniją visam laikui, bet per pirmus metus Okinawa sutikau savo būsimą žmoną ir, pasibaigus mano pirmajai sutarčiai, nusprendėme pasilikti Japonijoje. Teko gyventi Ibaraki ir Mie prefektūrose, o dabar dirbu Hiroshima mieste, bendrovėje, kuri gamina atminties komponentus kompiuterių sistemoms. Dabar, jau su dviem vaikais, tikimės šiame mieste pasilikti ilgam. Taip susiklostė, kad visą laiką Japonijoje gyvenome kaimuose ir jau prie to pripratom (pigus nekilnojamas turtas, vaikų darželiai be eilės…), todėl, tikiuosi, niekada neprireiks kraustytis į Tokyo regioną.
Šiandien mes, visas pasaulis, kovojame su koronaviruso infekcija COVID-19, todėl mūsų pokalbio tema būtent apie tai. Kai daugelis išsivysčiusių pasaulio valstybių užsikrėtusiuosius koronavirusu skaičiuoja dešimtimis tūkstančių, Japonijoje situacija kitokia. Kiek žinome iš žiniasklaidos, Japonija, kaip ir Švedija, pasirinko kitokią strategiją. Kuo skiriasi japoniškas karantinas ir nepaprastoji padėtis pas jus? Kaip pasikeitė žmonių gyvenimas? Kaip pasikeitė jūsų šeimos gyvenimas, ar dirbate nuotoliniu būdu?
Japonijos strategija, mano požiūriu, nėra ypatinga – ji tiesiog pritaikyta prie vietinių sąlygų. Mokyklos čia buvo uždarytos vos prasidėjus epidemijai, kai JAV dar tikėjo, kad liks nepaliestos. Iki balandžio užsikrėtimų skaičius beveik neaugo, todėl karantinas nebuvo stiprinamas. Paskui situacija pradėjo po truputį blogėti, todėl buvo įvesta „nepaprastoji padėtis”. Praktiškai tai reiškia, kad mokyklos ir darželiai uždaryti, kas gali – dirba iš namų, prašoma nekeliauti ir neišeiti iš namų be būtinybės. Atvykėliai iš užsienio įleidžiami tik tuo atveju, jeigu jie gyvena Japonijoje, ir laikomi karantine dvi savaites. Priešingai nei JAV, Japonijoje neidealizuojamas požiūris „laisvė svarbiau už gyvybę”, todėl valdžia nesiima jokių priverstinių priemonių – tiesiog paskelbia rekomenduojamas taisykles ir dauguma gyventojų savanoriškai laikosi.
Sako, Tokyo didmiestis, kuriame gyvena 38 mln. žmonių, visai nėra ištuštėjęs, veikia barai ir restoranai, gali laisvai važinėti metro (o mes matėm nuotraukose, kokie jie būna sausakimši), nuomotis automobilį ir laisvai keliauti po šalį. Ar ir jūs kartu su tūkstantine minia šiemet ėjote pasigėrėti žydinčiomis sakuromis? Ir kaip su ta socialine distancija, kurios mes griežtai privalome laikytis čia, Amerikoje?

Iki balandžio iš tikrųjų čia kasdieninis gyvenimas buvo beveik nepaveiktas. Japonijoje ir be epidemijos žmonės dažnai vaikšto su kaukėmis, nes kosėti be kaukės laikoma labai nemandagu. Balandžio pradžioje, kai užsikrėtusių skaičius pasiekė keletą tūkstančių, buvo įvesta nepaprastoji padėtis. Nuo tada visi, kas gali, dirba namuose; žaidimų salonai ir kitos pramogų įstaigos užsidarė savanoriškai arba todėl, kad nebėra lankytojų. Populiarios turistinės vietos irgi, regis, nepriima lankytojų, bet priverstinai žmonių judėjimas nėra ribojamas.
Kalbant apie sakurų sezoną verta pastebėti, kad tūkstantinėmis miniomis grožėtis jų žiedais eina tik turistai. Patiems japonams nereikia toli eiti, nes kai ateina žydėjimo laikas, kiekvienas parkas, o mažuose miestuose ir kiekviena gatvė pasidengia rožine spalva. Ten, kur gyvename mes, sakuros auga parke šalia mūsų namo, todėl tą savaitę, kai jos žydėjo, ėjome grožėtis kiekvieną rytą.
JAV ir visoje Europoje žmonės masiškai pirko tualetinį popierių, dezinfekcinį skystį ir maisto atsargas. O kaip elgėsi japonai?
Dezinfekcinis skystis ir kaukės parduotuvėse išparduoti, bet internetu nusipirkti nesunku. Su maistu ir tualetiniu popieriumi jokių problemų nebuvo. Norisi pasakyti – taip yra todėl, kad japonai labiau pasitiki savo valdžia, bet gal tai ne visai tiesa. Tiesiog stichinės nelaimės Japonijoje yra gyvenimo dalis (2011 Tohoku Tsunami, 2016 Kumamoto žemės drebėjimas, 2018 Hiroshima potvyniai…), todėl žmonės yra geriau psichologiškai pasiruošę ir mažiau linkę aklai panikuoti.

Kokia ekonominė padėtis Japonijoje? Ar vyriausybė rūpinasi verslui, išmokomis? Japonų turbūt nebaugina gresianti ekonominė krizė?
Dabar dar sunku pasakyti, kaip bus, bet aišku, kad ekonominis nuosmukis neišvengiamas. Pramogų verslas (barai, žaidimų salonai, prostitucija…) yra didžiulė Japonijos kultūros ir ekonomikos dalis – manau, daug didesnė negu JAV, todėl neišvengiama, kad šito verslo sustabdymas smarkiai paveiks ekonomiką. Dabartinis valdžios planas yra išsiųsti apytiksliai 1 000 dol. pašalpą kiekvienam gyventojui, nepriklausomai nuo pilietybės ar prarastų įplaukų. Taip padaryta būtent todėl, kad didelė pramogų verslo darbuotojų dalis yra užsieniečiai ir šitame versle net patys japonai retai atskleidžia mokesčių inspekcijai visas savo įplaukas. Mažo verslo savininkams siūlomos lengvatinės paskolos, bet skaičiau, kad daug mažų restoranų verčiau užsidaro – laikinai arba visam laikui, negu lenda į skolas.
Mano paties situacija visai nebloga – puslaidininkių pramonėje, savaime aišku, sumažėjo paklausa vartotojiškiems produktams (telefonams, etc.), bet padidėjo paklausa serverių įrangai, nes dabar rengiama daug video pokalbių.
Turbūt nuliūdino žinia, kad Tokyo neįvyks vasaros olimpinės žaidynės? Jūsų tėvelis – prisiekęs maratonininkas, mama visur ir visada jį lydi, o jūs pats Japonijoje visada bėgate kartu ir, svarbiausia, su lietuviška apranga. Tai taip patriotiška. Kokie jūsų pomėgiai, kaip šiuo metu su šeima praleidžiate laisvalaikį?
Atvirai pasakius, olimpinėms žaidynėms esu gana abejingas. Labai mėgstu sporte dalyvauti, o sportas per televizorių man tik dar viena TV laida. Labai norisi užsiimti sportu, bet su dviem mažamečiais vaikais dabar tai yra tolimos ateities svajonė. Kyoto maratonui pasiruošiau bėgiodamas 5-tą ryto, kai pirma duktė pradėjo miegoti po 8 valandas, o antra dar nebuvo gimus. Nežinau, kada dar bus tokia galimybė.
Epidemijos metu kiek galėdamas naudojuosi proga praleisti laiką su vaikais. Per tris savaites darbo namuose su vyresne dukra apvaikščiojom vietovę aplink namus keleto kilometrų spinduliu. Hiroshima miestas įsikūręs labai kalnuotoje vietovėje, todėl priemiesčių gatvės siauros ir vingiuotos kaip labirintai. Vaikščiojant gali užtikti seną šventyklą ar laiptus, vedančius į tamsų mišką. Tikiuosi, kai vaikai paaugs, rasime laiko paklajoti po kalnus ir toliau nuo miesto. Lipimas į kalnus irgi yra Japonijos kultūros dalis. Kalnų takai čia statūs, pavojingi ir neaiškiai pažymėti – neleidžia užsimiršti, kad esi kalnuose, o ne parke. Kopimas į Tsukuba kalną buvo simboliškas – tas kalnas yra miestelio viduje ir lengvai prieinamas. Jeigu meilę gamtai ir atvirai erdvei sugebėsiu perduoti vaikams, tai kada nors dar užnešim Lietuvos vėliavą į kalną, kur reikia kopti vos ne keturiomis per akmenis, o nusileidimui paliktos surūdijusios grandinės…