Japoniškas karantinas lietuvio akimis

Danguolė Norkūnienė.

Japonija yra kitokia nei visos pa­saulio šalys. Mes į ją žiūrime, stebimės ir žinome, kad be japoniškų išradimų neišsiverstumėme nė dienos. Net ir ko­ronaviruso pasaulinė pandemija ir šios šalies karantinas ten yra šiek tiek kitoks. Į Japoniją virusas  atkeliavo iš gretimos Kinijos dar sausio mėnesį tie­siai iš Wuhan susirgimų centro. Japo­ni­joje gyvena daugumai čikagiečių pa­žįstamo Čikagos lietuvių bėgimo klu­bo entuziasto, maratonininko Algi­manto Remeikos sūnus Mikas Remei­ka. Kaip šiandien ten sekasi lietuviui ir jo šeimai, koks tas japoniškas ka­rantinas, su juo susirašėme ir pasika­bė­jome. Mikas sako, kad lietuviškai da­bar jam tenka rašyti labai retai, tad šiame pokalbyje atsakinėti raštu  buvo tik dar įdomiau.

Mikai, mes Jus pažįstame iš tė­velio Algimanto pasakojimų apie Japoniją, kurioje gyvenate, apie Lie­tuvos šimtmečio proga kopimą kartu su juo į Tsukuba kalną ir trispalvės iškėlimą jame 2018 m. vasarį. Trumpai papasakokite apie save. Kaip atsidūrėte Japoni­joje ir kaip čia gyvenate?

Baigiau fizikos doktorantūrą University of California San Diego. Nelabai patiko pirmasis darbas ir gyvenimas JAV jau kiek laiko jautėsi monotonišku, tai parašiau keletą laiš­­kų į tyrimų centrus ir gavau pa­siūlymą dirbti Okinawa saloje. Su daktaro laipsniu ir be šeimos taip gau­ti darbą nėra sunku. Nebuvau ap­sisprendęs kraustytis į Japoniją vi­sam laikui, bet per pirmus metus Oki­nawa sutikau savo būsimą žmoną ir, pasibaigus mano pirmajai sutarčiai, nusprendėme pasilikti Japonijoje. Teko gyventi Ibaraki ir Mie prefektūrose, o dabar dirbu Hiroshima mies­te, bendrovėje, kuri gamina at­minties komponentus kompiuterių sistemoms. Dabar, jau su dviem vai­kais, tikimės šiame mieste pasilikti ilgam. Taip susiklostė, kad visą laiką Japonijoje gyvenome kaimuose ir jau prie to pripratom (pigus nekilnojamas turtas, vaikų darželiai be ei­lės…), todėl, tikiuosi, niekada nepri­reiks kraustytis į Tokyo regioną.

Šiandien mes, visas pasaulis, kovojame su koronaviruso infekcija COVID-19, todėl mūsų pokalbio tema būtent apie tai. Kai daugelis išsivysčiusių pasaulio valstybių užsikrėtusiuosius koronavirusu skaičiuoja dešimtimis tūkstančių, Japonijoje situacija kitokia. Kiek žinome iš žiniasklaidos, Japonija, kaip ir Švedija, pasirinko kitokią strategiją. Kuo skiriasi japoniškas karantinas ir nepaprastoji padėtis pas jus? Kaip pasikeitė žmonių gy­venimas? Kaip pasikeitė jūsų šei­mos gyvenimas, ar dirbate nuoto­liniu būdu?

Japonijos strategija, mano požiū­riu, nėra ypatinga – ji tiesiog pritai­kyta prie vietinių sąlygų. Mokyklos čia buvo uždarytos vos prasidėjus epi­demijai, kai JAV dar tikėjo, kad liks nepaliestos. Iki balandžio užsi­krė­timų skaičius beveik neaugo, to­dėl karantinas nebuvo stiprinamas. Paskui situacija pradėjo po truputį blogėti, todėl buvo įvesta „nepaprastoji padėtis”. Praktiškai tai reiškia, kad mokyklos ir darželiai uždaryti, kas gali – dirba iš namų, prašoma ne­keliauti ir neišeiti iš namų be būtinybės. Atvykėliai iš užsienio įleidžiami tik tuo atveju, jeigu jie gyvena Japo­nijoje, ir laikomi karantine dvi savai­tes. Priešingai nei JAV, Japonijoje ne­idealizuojamas požiūris „laisvė svarbiau už gyvybę”, todėl valdžia nesiima jokių priverstinių priemonių – tiesiog paskelbia rekomenduojamas taisykles ir dauguma gyventojų sava­noriškai laikosi.

Sako, Tokyo didmiestis, kuria­me gyvena 38 mln. žmonių, visai nėra ištuštėjęs, veikia barai ir restoranai, gali laisvai važinėti metro (o mes matėm nuotraukose, kokie jie būna sausakimši), nuomo­tis automobilį ir laisvai keliauti po šalį. Ar ir jūs kartu su tūks­tantine minia šiemet ėjote pasigė­rėti žydinčiomis sakuromis? Ir kaip su ta socialine distancija, ku­rios mes griežtai privalome laiky­tis čia, Amerikoje?

Iki balandžio iš tikrųjų čia kasdieninis gyvenimas buvo beveik nepa­veiktas. Japonijoje ir be epidemijos žmonės dažnai vaikšto su kaukėmis, nes kosėti be kaukės laikoma labai nemandagu. Balandžio pradžioje, kai užsikrėtusių skaičius pasiekė keletą tūkstančių, buvo įvesta nepaprastoji padėtis. Nuo tada visi, kas gali, dirba namuose; žaidimų salonai ir kitos pramogų įstaigos užsidarė sava­no­riš­kai arba todėl, kad nebėra lankytojų. Populiarios turistinės vietos irgi, regis, nepriima lankytojų, bet priverstinai žmonių judėjimas nėra ribojamas.

Kalbant apie sakurų sezoną verta pastebėti, kad tūkstantinėmis minio­mis grožėtis jų žiedais eina tik turistai. Patiems japonams nereikia toli eiti, nes kai ateina žydėjimo laikas, kiekvienas parkas, o mažuose miestuose ir kiekviena gatvė pasidengia rožine spalva. Ten, kur gyvename mes, sakuros auga parke šalia mūsų namo, todėl tą savaitę, kai jos žydėjo, ėjome grožėtis kiekvieną rytą.

JAV ir visoje Europoje žmonės masiškai pirko tualetinį popierių, dezinfekcinį skystį ir maisto atsargas. O kaip elgėsi japonai?

Dezinfekcinis skystis ir kaukės parduotuvėse išparduoti, bet internetu nusipirkti nesunku. Su maistu ir tualetiniu popieriumi jokių proble­mų nebuvo. Norisi pasakyti – taip yra todėl, kad japonai labiau pasitiki savo valdžia, bet gal tai ne visai tiesa. Tie­siog stichinės nelaimės Japonijoje yra gyvenimo dalis (2011 Tohoku Tsunami, 2016 Kumamoto žemės dre­bėjimas, 2018 Hiroshima potvyniai…), todėl žmonės yra geriau psicholo­giš­kai pasiruošę ir mažiau linkę aklai panikuoti. 

Kokia ekonominė padėtis Ja­po­ni­joje? Ar vyriausybė rūpina­si verslui, išmokomis? Japonų turbūt nebaugina gresianti ekonomi­nė krizė?

Dabar dar sunku pasakyti, kaip bus, bet aišku, kad ekonominis nuosmukis neišvengiamas. Pramogų verslas (barai, žaidimų salonai, prostitucija…) yra didžiulė Japonijos kultū­ros ir ekonomikos dalis – manau, daug didesnė negu JAV, todėl neišvengiama, kad šito verslo sustabdymas smarkiai paveiks ekonomiką. Dabar­tinis valdžios planas yra išsiųsti apy­tiksliai 1 000 dol. pašalpą kiekvienam gyventojui, nepriklausomai nuo pilie­tybės ar prarastų įplaukų. Taip pa­daryta būtent todėl, kad didelė pra­mo­gų verslo darbuotojų dalis yra už­sie­niečiai ir šitame versle net patys japonai retai atskleidžia mokesčių inspekcijai visas savo įplaukas. Mažo verslo savininkams siūlomos lengvatinės paskolos, bet skaičiau, kad daug mažų restoranų verčiau užsidaro – lai­kinai arba visam laikui, negu len­da į skolas.

Mano paties situacija visai nebloga – puslaidininkių pramonėje, savai­me aišku, sumažėjo paklausa vartotojiškiems produktams (telefonams, etc.), bet padidėjo paklausa serverių įrangai, nes dabar rengiama daug vi­deo pokalbių.

Turbūt nuliūdino žinia, kad To­kyo neįvyks vasaros olimpinės žaidynės? Jūsų tėvelis – prisiekęs maratonininkas, mama visur ir visada jį lydi, o jūs pats Japonijoje visada bė­gate kartu ir, svarbiausia, su lietuviška apranga. Tai taip patriotiška. Ko­kie jūsų pomėgiai, kaip šiuo metu su šeima praleidžia­te laisvalaikį?

Atvirai pasakius, olimpinėms žai­­dynėms esu gana abejingas. Labai mėgstu sporte dalyvauti, o sportas per televizorių man tik dar viena TV laida. Labai norisi užsiimti sportu, bet su dviem mažamečiais vaikais da­bar tai yra tolimos ateities svajonė. Kyoto maratonui pasiruošiau bėgiodamas 5-tą ryto, kai pirma duktė pra­dėjo miegoti po 8 valandas, o antra dar nebuvo gimus. Nežinau, kada dar bus tokia galimybė.

Epidemijos metu kiek galėdamas naudojuosi proga praleisti laiką su vaikais. Per tris savaites darbo namuose su vyresne dukra apvaikščiojom vietovę aplink namus keleto kilometrų spinduliu. Hiroshima miestas įsikūręs labai kalnuotoje vietovėje, to­dėl priemiesčių gatvės siauros ir vingiuotos kaip labirintai. Vaikščio­jant gali užtikti seną šventyklą ar laip­tus, vedančius į tamsų mišką. Ti­kiuosi, kai vaikai paaugs, rasime lai­ko paklajoti po kalnus ir toliau nuo miesto. Lipimas į kalnus irgi yra Ja­ponijos kultūros dalis. Kalnų takai čia statūs, pavojingi ir neaiškiai pa­žymėti – neleidžia užsimiršti, kad esi kalnuose, o ne parke. Kopimas į Tsu­kuba kalną buvo simboliškas – tas kalnas yra miestelio viduje ir lengvai prieinamas. Jeigu meilę gamtai ir atvirai erdvei sugebėsiu perduoti vai­kams, tai kada nors dar užnešim Lie­tuvos vėliavą į kalną, kur reikia kopti vos ne keturiomis per akmenis, o nusileidi­mui paliktos surūdijusios grandi­nės…