Ką pasakoja žinomo juvelyro Papūga?

Rasa Kazlas.

Prisipažinsiu, profesinėje praktikoje dar neturėjau tokio smagaus po­kalbio kaip šis. Žinomo juvelyro Aleksandro Šepkaus ir jo žmonos Dan­gės Širvytės namuose gyvenanti Afrikos pilkoji papūga, vardu Papū­ga, beveik pusvalandį mielai su manimi bendravo. Džiugindama savo čiauš­kėjimu, ji mėgavosi rodomu dė­mesiu ir „pasakojo” apie savo gyveni­mą homo sapiens bendrijoje. Šios gražuolės rūšis Psittacus erithacus yra paplitusi nuo Dramblio Kaulo Kranto savanų iki Kongo miškingų vietų ir gyvena dideliais būriais. Pil­kosios papūgos – žako – yra tipiškos medžių gyventojos ir itin mėgsta mie­goti milžiniškomis grupėmis aukščiausioje medžio viršūnėje. Tiesa, Šep­kų namuose jų augintinė Papūga mie­ga prabangiame narve, kurio kai­nos, beje, Aleksandras iki šiol nežino. Šį nerūdijančio plieno narvą kadaise pirko jo žmona Dangė, ir tik galima spėlioti, kad pirkinys nebuvo pigus, nes jo kaina vis dar laikoma paslaptyje. „Šį Papūgos narvą labai lengva valyti”, – lakoniškai aiškina Dangė Širvytė ir toliau paslaptyje nuo vyro saugo narvo kainą. Lengvai ant ratų judantis erdvios konstrukcijos dari­nys savo prigimtimi aukštų medžių viršūnes mėgstančiai Papūgai yra jos karalystė ir teritorija, į kurią niekas kitas negali pretenduoti. 

Į lauką Pa­pūgos šeimininkai dėl saugumo ne­lei­džia, o kai ji pareikalauja ramybės, jos narvas atitveriamas specialia šir­ma. Būtent tada stoja laikas, kai Pa­pū­ga gali panirti į savo paukštišką pa­saulį: su savimi kalbėtis, žaisti, svajoti, intelektualiai apmąstyti savo išskirtinį likimą, kuris dėkingai lė­mė jai turėti juvelyrikos ir fotografijos pasaulyje gerai žinomus šeimi­ninkus.

Atkeliavo mažoje dėžutėje

Pirmoji papūga Aleksandro Šep­kaus ir Dangės Širvytės namuose ap­sigyveno dar tik jiems atsikrausčius gyventi į New Yorko priemiestį. Iš vie­nos pažįstamos, kuri laikė vos ne trijų šimtų papūgų būrį, jie paėmė pa­siligojusį patinėlį Bruno, kuris po trejų metų mirė. „Dangė labai liūdė­jo, nes neteko bičiulio, su kuriuo ga­lėjo kasdien šnekėtis. Todėl, kad ma­žiau ji liūdėtų ir turėtų su kuo pasi­kalbėti, padovanojau jai kitą papū­gą”, – pasakoja Aleksandras Šepkus.

Daugiau nei prieš dvidešimt me­tų mažytėje dėžutėje atkeliavo vos iš kiaušinio išsiritęs papūgiukas, kurį šeimininkai švirkštu kelis mėnesius turėjo maitinti. Galima tik spėti, ko­kios atsakomybės ir valios pastango­mis, žinant, kad žakas laikoma didžiau­sia papūga Afrikoje, Šepkų Papūga buvo užauginta net 30 cm ūgio ir šiandien sveria apie 450 gr. „Žinant, su ko­kia jėga šis paukštis gali kirsti snapu, nes tai patyrė kartą Dangė, galiu tik paliudyti, kad mūsų Papūga tikrai be didelio vargo viščiuko kaulus sutru­pi­na iki trupinių”, – sako Aleksand­ras.

Nors šitoji Papūga tarsi buvo pri­skirta Dangei, tačiau ji dėmesį ir mei­lę linkusi daugiau demonstruoti Alek­sandrui. „Aš jai labiau patinku, man ji nekanda. Kai sėdi man ant pe­ties, gali net bučkį duoti, o štai Dan­gei be jokio gailesčio gali skaudžiai snapu kirsti”, – sako Aleksandras. Į klausimą, ar nebandė Dangė suregu­liuoti savo santykių ir pasiekti sutari­mo su jos didenybe Papūga, moteris atsako, kad turbūt paliaubų neįma­noma pasiekti vien dėl to, kad Papūga yra moteriškos giminės ir jai patinka labiau su vyrais koketuoti. Iš tiesų, tas jųdviejų vidinis nesutarimas pra­sidėjo tada, kai Dangė kurį lai­ką, kol buvo kapitaliai remontuojamas šei­mos pagrindinis būstas, su Papūga gy­veno „tremtyje” – svečių na­melyje. Taigi toje „tremtyje” mote­ris visur, kur tik eidavo, kartu nešiodavosi ir Papūgą. Kartą, kai Dangė pabandė ją įkelti į narvą, gavo skausmingą kirtį. Nuo to karto, patyrusi Papūgos snapo stiprumą, šeimininkė išskirtinai vengia artimesnio kontakto su augintine.

Prigimtinė teisė į proto aukštumas

Papūga dvidešimt metų gyvena Šepkų šeimoje ir niekuomet nėra ma­čiusi savo sparnuočių giminės atsto­vų. Todėl ji visiškai teisėtai gali vadintis homo sapiens bendrijos nare.

Beje, šios rūšies papūgos labai po­puliarios tarp žmonių. Jos labai pro­tingos ir geba ypač gerai atkartoti išgirstą garsą. Iš tiesų, ornitologai yra įrodę, kad jokiam kitam paukš­čiui nėra pavykę taip kokybiškai pa­mėgdžioti žmogaus balso bei kitų gar­sų, kaip žakui, kuris išmoksta net iki kelių šimtų žodžių bei gali ištarti 60–70 frazių. Šepkų Papūga – ne išim­tis. Pavyzdžiui, kai pradeda temti, Papūga šeimininkams praneša, kad eis miegoti. Taip ir sako: „Atia, atia, labanaktis, eisiu pamiegoti”.

„Ji kaip senas magnetofonas – ‘low tech recording device’ – atkartoja tam tikrus žodžius ir frazes ir jokiu būdu nepainioja anglų kalbos su lie­tuvių. Tarkime, jeigu ateina kaimynas, kurio vardas Brian, ji sako: ‘Hi, Brian’, o jeigu ateina mano partneris Jeff, ji niekuomet jo nesupainios su Brian, o sakys: ‘Hi, Jeff’. Kai įeina kai­mynų šuo, visada ‘suamsi’: ‘Au au”’, – pasakoja apie šeimos augin­tinę Aleksandras.

Šeimininkų atmintyje išnyra dar vienas Papūgos intelektualinių galių epizodas iš to paties laiko, kai Dangė gyveno „tremtyje” svečių namelyje.

„Pamenu susiruošiau susidėjusi daiktus eiti, o Papūga paklausė: ‘Važiuosim namo?’ Nors neplanavau jos imti, nes dar vis pagrindiniame na­­me vyko remontas, tačiau be galo pagailo jos ir nusprendėme grįžti abi į dar nebaigtą remontuoti namą”, – pasakoja Dangė Širvytė. 

Būna, kai Papūga užsigeidžia  švie­­sos, o jos narvas tuo metu už­deng­tas, tada pradeda kalbėti: „Tam­su, tamsu”.

Reikėtų patikslinti, kad Papūga visko nekartoja iš eilės, kaip kokia papūga, ir  kiekvieną kartą savo šeimininkus nustebina protu ir išskirti­nėmis paukštiškomis įžvalgomis. Alek­sandras Šepkus prisipažįsta, kad kartais net būna nejauku, kai Papū­gos ištarti žodžiai visiškai atitinka jų leksikinę reikšmę. „Grįžau kartą na­mo ir tądien man skaudėjo inkstus. Atsisėdęs prie stalo, girdžiu užuojau­tą iš narvo: ‘Aliui skauda?’ Kitą kartą pasilenkęs prie jos narvo elektros liz­dą tikrinau. Staiga ji nusileido prie mano peties ir tyliai į ausį sako: ‘Ką tu ten krapštai?’” – vardija protingosios Papūgos kalbėjimo gabumus Aleksandras.

Dangė prisimena, kai atvažiavęs jos anūkas ir kelias dienas stebėjęs šeimininkų bendravimo ypatumus su Papūga, apie tai išsakė savo nuomo­nę: „Negaliu patikėti, Jūs su ja kalba­tės kaip su žmogumi, net patys to ne­pastebėdami”.

„Na, taip, ką Papūga pasako, mes jai visada atsakome, toks bendravimas  šeimoje vyksta jau keli dešimtmečiai”, – juokiasi Aleksandras.

Mokoma naujų žodžių ir žmonių bendravimo „manierų”, negali nu­neig­ti ir Papūgos atminties. Štai ko­kiu dar vienu prisiminimu tai patvir­tina juvelyras: „Mano mama mirusi prieš dešimt metų. Kai ji pas mus lan­kėsi, jos stipriausias išsireiškimas bu­vo ‘Po šimts kalakutų’. Ir kaip pa­neigsi, kad Papūga neturi atminties ar jos protas neskvarbus? Ji ir dabar, praėjus dešimčiai metų nuo Mamos mirties, dar vis karts nuo karto pa­sako šį priežodį, kurio, beje, niekas, iš­skyrus mano Mamą, šeimoje nebevartoja. Arba dar vienas ypatingas mo­mentas. Labai seniai iš besilan­kančio mūsų bičiulio gruzino Papūga išmoko pasisveikinti gruziniškai ir dabar kartais jo balsu tai daro”, – pasakoja Aleksandras Šepkus.

Septyni Papūgos ligos mėnesiai

Afrikos pilkosios papūgos pa­pras­tai daugiausiai gyvena šešiasde­šimt metų. Kalbant apie šių paukščių ilgaamžiškumą ir įvertinant jų ypa­tingai prižiūrimą gyvenimo būdą sau­gioje žmonių aplinkoje, yra nusta­tyta, kad kai kurių rūšių papūgos gali išgyventi dar ilgiau. Tai patvirtina ir juvelyro Aleksandro Šepkaus informacija.  „Prieš keletą metų skaičiau, kad Winston Churchill papūga dar gyva”, – sako A. Šepkus.

Kiekvienam gyvo organizmo il­ga­amžiškumui, žinia, gali sutrukdyti tik liga. Išmintingoji Šepkų Papūga turėjo rimtų negalavimų ir net septynis mėnesius teko ją slaugyti ir gy­dyti. Dangė mano, kad senajame nere­montuotame name pelės apkrėtė jos maistą ir būtent tada jo paragavusi Papūga susirgo. „Septynis ilgus mė­ne­sius teko kasdien du kartus per die­ną duoti vaistų. Ir tai nėra paprasta. Reikėdavo Papūgą suvynioti į rankšluostį, ją pražiodyti, kad galėtum kokybiškai sulašint vaistų do­zę”, – prisimena sunkų metą Papūgos šeimininkai. Po šio susirgimo Šepkų augintinė lesa tik jai specialiai skirtą lesalą, kartais gauna sorų kruopų ska­nėstų ir graikinių riešutų, nors prieš ligą lesė viską – ir vištų kaulus, ir kiaušinius, ir šviežias daržoves.

Anarchija – Papūgos „tėvas” ir „motina”

Jeigu Papūga ir atsako į klausi­mą, koks jos vardas, tai tą ji daro tik tada, kada pati to nori. Kalba, beje, ji irgi tik tada, kai pati to užsigeidžia, pabrėžtinai demonstruodama visiš­kai nepriklausomą savo būdą ir taip rodydama pagarbą anarchijai. Ne­mėgsta Papūga būti transportuojama, nemėgsta gryno oro ir nepripa­žįsta jokių pasivaikščiojimų lauke. Anarchijos šalininkė šeimininkus kartais stebina neįprastu įkyrumu, nes Papūga mėgsta, kai jai rodomas išskirtinis žmonių, bet jokiu būdu ne vabzdžių dėmesys. Jeigu virš jos nar­vo pradeda skraidyti kokia muselė, uodas ar atropoja boružėlė, Papūga pradeda rėkti ne savu balsu, nuolat kartodama: „Nebijok, nebijok!” Be šių vabzdžių Papūga dar labai bijo vandens garų, genda jos nuotaika ir kai mato uždegtas žvakes. Pasirodo, pastarųjų liepsna jai nekelia jokių romantiškų jausmų, kaip ir didelio ūgio šunys. „Buvo draugai atsivedę milžinišką aviganį, tai jis jai labai nepatiko. Jis jai pasirodė per didelis, todėl Papūga tiek rėkė  ant to vargšo keturkojo, kad šis iš nevilties net ‘verk­ti’ pradėjo. Kitą kartą, kai kai­mynas atsivedė mažą šuniuką, Pa­pū­ga labai juo domėjosi ir elgėsi visiš­kai priešingai, rodė didelį norą žaisti ir bendrauti”, – pasakoja Aleksan­dras Šepkus apie įnoringą savo augintinės charakterį.

Nemėgsta Papūga šeimininkų kelionių. Tai nutinka bent kartą per metus, kada Aleksandras Šepkus ir Dangė Širvytė išvyksta keliems mė­nesiams į Lietuvą. „Vos tik pamato lagaminus, pradeda labai pykti, tada irgi rėkia nesavu balsu. Gerai, kad jau daug metų turime nuostabų kai­myną, kuris, kai būname išvykę, nuo­širdžiai prižiūri mūsų Papūgą. Jis taip pat patiki mums savo augintinį šunelį, kai jam tenka kur nors išvažiuoti”, – dėkingai apie nuostabius kaimyniškus santykius pasakoja Aleksandras.

Papūga – įkvėpėja

Į klausimą, ar kokių nors nepa­to­gių situacijų teko patirti dėl Papūgos nediskretiškumo, žinomas juvelyras sako kad ne. „Vienintelio, ko mes ne­leidžiame žmonėms, tai prie jos švilpauti, nes ji labai greitai išmoktų švil­pauti ir tada nustotų kalbėti”, – pastebi A. Šepkus.

Pasinaudodama proga ir kalbin­da­ma žinomo juvelyro augintinę, pri­siminiau, kaip literatūros istorijoje yra išlikęs ne vienas epizodas, susijęs su papūgos simbolika. Yra žinoma, kad tokius garsius skirtingų laikotarpių rašytojus kaip Gustave Flau­bert, Gabriel Garcia Marquez, šio paukščio įvaizdis netiesiogiai įkvėpė kūrybai. Išskirtinius papuošalus ku­riantis garsus juvelyras Aleksandras Šepkus patvirtino, kad Papūga irgi yra šiek tiek prisidėjusi prie jo kūrybos. „Esu sukūręs vieno papuošalo už­segimą, kuris panašūs į Papūgos snapą”, – juokiasi Aleksandras Šep­kus.

Tiesa, kol vyko netrumpas pokal­bis apie Papūgą, pilkoji gražuolė supdamasi narve vis bandė atkreipti į save dėmesį, o kai nuo jo pavargo, išdidžiai tarė: „Labanaktis”. Šeimi­nin­kas sudrausmino, primindamas paukščiui, kad dar tik vidurdienis ir tikrai nėra geriausias laikas miegoti. Šis momentas leido iš arčiau pama­tyti Papūgos nuovokumą, kurį tuoj pat papildė dar vienas įspūdingas jos elgesio viražas. Kai Dangė vaizdingai pasakojo, kaip kiekvieną kartą išgirdusi orkaitės pyptelėjimą jų sparnuotoji augintinė jį tiksliai atkartoja, Papūga, vos išgirdusi šeimininkės ištartą „pypt”, pirmą kartą neprašoma jį čia pat pakartojo, tuo tarsi pa­tvirtindama, kad jai patiko „duoti” interviu ir norėtų jau jį užbaigti.