Taksi vairuotoja kuria nevystantį grožį

Kurti gėles iš popieriaus Birutė Šostakaitė išmoko prieš kelerius metus. Tuomet dar nežinojo, kad tos gėlės netrukus taps jos nedideliu verslu, o vėliau ir savotiška vizitine kortele –  puošmena įvairiose tautiečių, ir ne tik jų, šventėse. Iš tiesų Birutė dirba taksi vairuotoja, tačiau kokio žmogaus labai paprašyta, laisvalaikiu prisėda ir sukuria dar, ir dar vieną nuostabią šventės dekoraciją iš popierinių gėlių.

„Vairavimas taksi maitina mane, o dekoravimas iš popierinių gėlių – mano sielą”, – taip apie savo darbą sako moteris.

Birute, kaip jūsų gyvenime atsirado popierinės gėlės, kuriomis sėkmingai esi papuošusi ne vieną šventę?

Prieš dvejus su puse metų kartu su drauge fotografe Gražina Kiršyte nusprendėme surengti savo dukrų bendras gimtadienio vaišes. Abi mergaitės yra panašiu laiku gimusios, joms tada sukako po 10 metų. Ėmėme ieškoti internete idėjų, kaip gražiau papuošti tą vaikų šventę. Ir radome Youtube filmuką, kuriame mokoma, kaip galima pagaminti įspūdingų popierinių gėlių. Po šio mūsų mergaičių gimtadienio žmonės ėmė prašyti, kad panašiai papuoštume ir jų šventes. Gavome pirmą užsakymą –  padaryti 100 violetinių gėlių vestuvių puotai. Po to žmonės, vieni iš kitų sužinoję, prašydavo mus sukurti dekoracijas jų šeimos progoms. Dar vienas įvykis, kuris vėliau paskatino mus su drauge imtis švenčių verslo, buvo stalo – suknelės sukūrimas. Viename tautiečių susibūrime dalyvavome išradingiausio desertų pateikimo konkurse. Sugalvojome stale išpjauti skylę, į kurią pastatėme baltai vilkinčią merginą. Ant stalo, tarsi ant labai pūstos suknios sudėjome skanėstus. Visiems labai patiko toks išradingas pateikimas. Dar šventės metu gavome užsakymą parengti panašų stalą kitai šventei. Tada abi su Gražina sumanėme iš to netyčia mūsų gyvenime atsiradusio užsiėmimo pabandyti įkurti verslą – įkūrėme „B&G Party Planning”.

Ar pasiteisino ši idėja?

Dirbome porą metų. Turėjome nemažai užsakymų papuošti lietuvių, lenkų, rusų, indų šventes – vestuves, vaikų ir suaugusiųjų gimtadienius ir kt. Mano draugė juose fotografuodavo, o prieš tai abi karpydavome ir klijuodavome gėles. Iš jų kurdavome sieneles, prie kurių atsistoję fotografuojasi svečiai, dekoruodavome stalus, tiesiog puošdavome patalpą, kurioje buvo rengiamas pobūvis. Tačiau po kurio laiko nusprendžiau imtis geriau apmokamo darbo ir tapau „American Taxi” vairuotoja. Bet tai nereiškia, kad aš visai atsisakiau ankstesnio pomėgio ir darbo. Jeigu kas paskambina ir pasiūlo įgyvendinti įdomią idėją – negaliu atsisakyti. Nes kai padarai ir žmonės džiaugiasi, aš džiaugiuosi dvigubai. Ta jų reakcija, nuostaba ir džiaugsmas mane įkvepia ir tarsi pamaitina. Tenka sukurti ir mažesnių darbelių – pavyzdžiui, „tortą” iš dolerių, sauskelnių „pyragą”, papuošti šampano butelį, sukonstruoti saldainių medį ir t.t.

Jūsų sukurta fotografavimuisi skirta sienelė, dekoruota gėlėmis iš senų „Draugo” laikraščių, labai papuošė ir pagyvino leidinio metinį pokylį. Žinau, kad tam darbui turėjote itin mažai laiko. Kaip pavyko suspėti?

Turiu grupę draugių, kurios mėgsta užsiimti rankdarbiais. Kartais pas mane visos susirenka pavakaroti. Kai reikėjo padaryti tą sienelę, aš „Facebooke” mūsų bendrame pokalbių „lange” paklausiau, ar jos nenorėtų atvažiuoti pas mane išgerti vyno, pasivaišinti prancūziškais pyragėliais. Susirinko kelios draugės, o aš joms pirmiausiai įteikiau po žirkles ir pakviečiau prisijungti. Visos dirbome keturias valandas. Vienos karpė žiedlapius, kitos klijavo. Aišku, buvo ir žadėtos vaišės. Po kelių dienų dar kartą pakviečiau pagalbos grupę. Ir vėl atvyko būrelis merginų. Be jų pagalbos viena būčiau tikrai nesuspėjusi. Noriu paminėti savo pagalbininkių vardus: man padėjo Sabina, Ieva, Inga, Gražina, Audra ir Viktorija.

Ar kartą pagamintas gėles dar kartą tenka panaudoti, ar tas nemažai laiko užimantis darbas būna skirtas tik vienai šventei?

Kartais neblogai išsilaikiusias gėles panaudoju ir antrą, ir trečią kartą. Bet neretai jos susilamdo ir nebetinka kitai šventei. Pavyzdžiui, neseniai teko kurti rudeninių lapų suknelę, skirtą fotosesijai. Ji buvo graži tik dieną, o vėliau lapai sudžiūvo, susiraukšlėjo ir suknelę teko išmesti. Bet Gražinos Kiršytės („GK Photography”) nuotrauka, kurioje įamžinta mergina, vilkėjusi tą lapų suknelę, pateko į „Kid Model Magazin” žurnalą ir ateinančių metų kalendorių. Beje, turiu kelias drauges fotomenininkes, kurioms kartais padedu įgyvendinti jų kūrybines idėjas. Prabangios suknelės iš popierinių gėlių yra sužavėjusios ne vieną moterį. Jos klausė, ar negalėčiau joms tokių pat apdarų pasiūti iš audinio. Atsakiau, kad nesu siuvėja, mano kūryba – popierinės, nevystančios, bet toli gražu ir ne ilgaamžės gėlės.

Taksi vairuotoja tapote neseniai. Kodėl pasirinkote tokį su ankstesniais meniniais projektais nesusijusį darbą?

Šį darbą pasirinkau tuomet, kai pasikalbėjau su vienu draugu, kuris jau kurį laiką dirba „American Taxi”. Jis man pasakė, kad šiame darbe galima neblogai uždirbti. Man tikrai labai reikėjo pinigų. Prieš trejus metus esu palaidojusi savo antrąjį vyrą Modestą. Jis mirė praėjus vos pusmečiui po to, kai gydytojai diagnozavo piktybinį smegenų auglį. Pusmetį nedirbau, nes jį slaugiau. Norėjau būti šalia ir jam padėti. Nes buvo laikas, kai jis man padėjo. Aš buvau  susirgusi  piktybine liga, Modestas kaip tik tuo metu atsirado mano gyvenime ir padėjo man išgyventi tą ligą. Aš pagijau, bet po kurio laiko jis susirgo.

O po vyro mirties dar tris mėnesius neradau jokio darbo. Kartais galvodavau, ką reikės daryti, kai su trimis vaikais neteksime namų. Būdavo, vaikai miega, o aš sėdžiu ir verkiu. Skolinausi iš savo mamos, mano dukra atidavė net savo santaupas – 3 000 dolerių, kad turėtume iš ko gyventi. Tuos pinigus ji buvo užsidirbusi savaitgaliais prižiūrėdama vaikus.

Taksisto darbas reikalauja nemažai įgūdžių, manoma, kad jis gali būti nesaugus (nežinai, koks keleivis įsės į tavo automobilį). Kokios jūsų šio darbo patirtys?

Aš pamačiau, kad vairuodama taksi per dieną galiu uždirbti tiek, kiek kurdama dekoracijas šventėms uždirbdavau per savaitę. Tai mane džiugina. Tai padeda man atsistoti ant kojų. Be to, šis darbas man labai patinka. Beje, kai išsiskyrėme su pirmuoju vyru, mano mažajai buvo vos pusantrų metų. Viena auginau tris vaikus, teko juos vežiuoti į įvairius būrelius, užsiėmimus. Didelę savo gyvenimo dalį praleidau automobilyje. Taigi, tuo metu save vadindavau taksiste. Net neįtariau, kad kada nors tikrai dirbsiu šį darbą.

Aš mėgstu bendrauti su žmonėmis, o vairuodama taksi susiduriu su įvairiausiais žmonėmis. Kai keleivis įsėda, jaučiuosi kaip atsivertusi naują knygą. Pirmiausiai pasižiūri į „viršelį”, – kaip jis atrodo, o paskui imi kalbėtis – „skaityti”. Kartais mano keleiviai važiuodami išsipasakoja daug, kone visą savo gyvenimą išguldo. O kartais manęs klausia, iš kokios šalies esu atvykusi. Tuomet aš jiems pasakoju apie Lietuvą. Turiu pasakyti, kad nemažai amerikiečių yra girdėję apie Lietuvą, jie pamini Vilnių, Lietuvos krepšinio žvaigždžių pavardes. Man smagu taip gyventi ir džiaugtis naujomis patirtimis ir susitikimais su naujais žmonėmis. Beje, praėjusių metų vasarą ištekėjau trečią kartą už savo žemiečio iš Klaipėdos. Matyt toks mano likimas.