ABEJOTI IR KLAUSTI

Renata Šerelytė.

Pasaulyje niekados nebuvo ramu, niekados ir nebus. Nebent tada, kai, anot Naujojo Testamento žodžių, ateis Taikos karalystė – bet taip atsitiks, kai pasaulį perkeis Viešpats, šį pasaulį sukūręs, o ne vienas iš Viešpaties kūrinių – žmogus. Todėl visada bus įvairiausių neramumų, susidūrimų, protestų, vėl ir vėl kartosis tai, ką, regis, jau turėtume atpažinti ir sustabdyti – smurtą, pridengtą tiesos, lygybės, pažangos vardu.

Bet žmogus neatpažįsta ir nesustabdo, jis vėl eina tuo pačiu pramintu keliu. Gal todėl, kad nesimoko istorijos ir į viską žiūri kaip vaikas, nematydamas istorinių įvykių kartotės, jų cikliškumo, o gal todėl, kad mylėti save kartais svarbiau nei artimą – taigi svarbiau ir tai, ką tu galvoji, o ką galvoja ir mano kitas, nesvarbu. Nes jis turėtų galvoti panašiai kaip tu. Kita vertus, dažnai žmonėms emocijos ir nuotaikos svarbiau už sveiką nuovoką ir elementarią logiką. Ir dar labai svarbus minios solidarumas – galima būtų jį pavadinti ir bandos ar kaimenės solidarumu, nes būti joje ir gyventi bandos nuotaika kur kas paprasčiau, nei abejoti ir klausti.

Todėl man, žiūrint į šiandienos įvykius, norisi ne rėkti kartu su minia ir skanduoti paruoštus šūkius, o abejoti ir klausti. Man reikia ne išankstinės „teisingos” nuomonės, kurios neįmanoma užginčyti, o faktų, argumentų. Man reikia ne isteriško, o ramaus tono. Ne puolimo, o įsiklausymo.

Nes žiūrint į tai, kas dabar vyksta Amerikos gatvėse, o neseniai vyko ir Vilniuje, apima keistas dejá vu jausmas. Tarsi visa tai jau būčiau mačiusi ir išgyvenusi – tarsi būtų paimtas juodraštis, draftas, senas tekstas ištrintas, į jo vietą rašomas naujas, kiek kitoks, su dabarties ženklais, tačiau savo giliąja esme visiškai toks pat. Liudijantis, kad vardan žmogaus teisių mes miname tas teises į purvą ir vardan pažangos vėl einame į barbarybę.

O juk, regis, taip paprasta suvokti, kad žmogaus teisės ir pažanga baigiasi ten, kur prasideda smurtas!.. Ir jau visai elementaru – kad kiekvienas žmogus  turi  teisę  mąstyti  taip,  kaip  nori, žinoma,  kol  neima  primetinėti sa-vo pažiūrų kitiems ar pagal jas nori pertvarkyti visą pasaulį. Žinoma, tai vadinasi kur kas kilniau – pasaulio gelbėjimo misija, bet juk kiekvienas mąstantis žmogus žino, kad jei nori imtis pasaulio pertvarkymo, pradėk tai daryti nuo savęs.

Ir nors paprasčiau mylėti visą žmoniją, nei savo artimą, vis dėlto reikėtų pradėti žiūrėti arčiau. Į tuos, kurie šalia. Į tuos, kuriems tikrai sunku, bet kurie neina į mitingus. Tuos, dėl kurių neinama į mitingus. Tie, kurie neįdomūs pasauliui, pakvaišusiam dėl lygybės ir pažangos. Žiūrėkime ne į pasaulį – žiūrėkime į Lietuvą. Nes jinai yra mūsų pasaulis. Ir tikras, ir dangiškasis. Nes aš tikiu, kad ir tautos, ir šalys Viešpatyje neprapuola.