DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Augustas Senuta – Bostono lituanistinės mokyklos 9 klasės mokinys.
2016 metų gegužės 21 dieną savo gyvenime visada prisiminsiu su pasididžiavimu. Tą dieną po dvylikos metų baigiau aštuonmetę Washingtono Kristijono Donelaičio lituanistinę mokyklą (KDLM). Šventė vyko Lietuvos ambasadoje Washingtone, dalyvaujant ambasadoriui Rolandui Kriščiūnui, mokyklos mokiniams, mokytojams ir bendruomenei. Mokyklą kartu su manimi baigė du bendraklasiai: Violeta von Rossing ir Paulius Vilimas.
Šventėje jaučiau tą pačią šiltą nuotaiką ir žmonių artumą, kuriuos jausdavau šeštadieniais pamokose ir mokyklos šventėse: buvau apsuptas mokytojų, šeimos, draugų ir bendruomenės. Tai žmonės, kurie per daugelį metų tapo mano lietuviško gyvenimo Amerikoje dalimi. Mes, abiturientai, turėjome paruošti trumpas kalbas tema „Kaip aš užaugau KDLM”. Štai mano kalba apie tai, kuo man svarbi Kristijono Donelaičio lietuviška mokykla:
Į Kristijono Donelaičio lietuvišką mokyklą pradėjau eiti prieš dvyliką metų, kai man buvo vieni su puse metų. Čia pradėjau mokytis nuo vaikiškų žaidimų, liaudies dainų ir eilėraščių. Čia susiradau lietuviškai šnekančius draugus. Kiekvienais metais išmokdavau kažką naujo ir įdomaus. Išmokau rašyti, skaityti, linksniuoti ir asmenuoti, sužinojau apie Lietuvos istoriją, etnografiją, šventes, kultūrą ir sutikau daug žmonių, kurie turėjo vieną bendrą dalyką – lietuvybę.
Mano manymu, seniausia ir svarbiausia lietuvybės dalis yra kalba. Mes saugojome šią retą indoeuropiečių kalbą labai ilgai. Per ilgus šimtmečius, nuo pačių pirmųjų kunigaikščių per karus ir okupacijas lietuvių kalba galėjo po truputį išnykti, bet išliko. Kai nukeliaujate į Lietuvą, jūs girdite mūsų gimtąją kalbą visur. Kai pagalvoju, beveik stebuklas, kad tokia maža tauta, per amžius skriaudžiama ir naikinama, sugebėjo išsaugoti šią retą kalbą.
Lietuvių kalba ne tik reta ir sena, bet ir graži. Ji turi daug meilių, švelnių žodžių. Taip pat lietuvių kalba naudoja lotyniškas, bet skirtingas raides. Mes turime ypatingų nosinių raidžių, paukščiukų ir taškelių, kurių negalėtų perskaityti nė vienas, nepasimokęs lietuviškai.
Aš labai mėgstu kalbėti kalba, kuri yra reta ir kuria beveik niekas nekalba čia, Amerikoje. Aš didžiuojuosi, kad kalbu tokia kalba, kurią labai mažai kas žino, bet kuri atneša gilią istoriją iš senųjų laikų.
Kristijono Donelaičio lietuviška mokykla per dvyliką metų mane išmokė, kaip svarbu yra saugoti savo gimtąją kalbą. Be jos aš negalėčiau mokytis istorijos, nesuprasčiau liaudies dainų, pasakų ir negalėčiau susišnekėti su šeima. Baigęs šią mokyklą aš ir toliau su pasididžiavimu kalbėsiu lietuviškai, žinodamas, kad ir aš prisidedu prie jos išsaugojimo.
Dėkoju visiems savo mokytojams, kad mane mokė rašyti, skaityti, kalbėti, dainuoti, šokti, vaidinti, deklamuoti, groti liaudies instrumentais ir pažinti istoriją bei kultūrą.
Ypatingai dėkoju mamytei ir tėveliui, kad nuo gimimo su manimi kalbėjo ir kalba tik lietuviškai. Dėkoju savo draugams, kad kartu su manimi mokėsi, žaidė ir bendravo. Dėkoju visiems, kurie per dvyliką metų mokykloje prisidėjo prie to, kad augčiau didžiuodamasis Lietuva.
Ačiū.
Mano šeimai neseniai persikrausčius į Bostono apylinkes, lietuvišką mokslą tęsiu dešimtmetėje Bostono lituanistinėje mokykloje. Nors Bostono mokykla man dar nauja, su ja sieja daug asmeninių ryšių. Čia ilgus dešimtmečius mokytoja dirbo mano močiutė Liuda Senutienė. Šią mokyklą baigė mano tėvelis Vytenis Senuta ir vėliau, baigęs Čikagos lietuvių pedagoginį institutą, taip pat dirbo mokytoju. Nuo rudens joje mokytojaus mano mamytė ir ilgametė K. Donelaičio mokyklos mokytoja Danguolė Senutienė.