Atsakymų tebeieškantis žmogus

Filosofas, žurnalistas Mykolas Drunga (g. 1948), Lietuvoje daugeliui pažįstamas iš užsienio spaudos apžvalgų LRT eteryje, yra ir vienas geriau­­sių šiuolaikinės analitinės filosofijos mąstytojų. Ilgas gyvenimo kelias, prasidėjęs po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje, nuvedęs į JAV ir vėliau su­teikęs dovaną gyventi tėvynėje Lietu­voje, dabar tęsiasi Kaune, Žaliakal­ny­je, dėstant Vytauto Didžiojo universite­te ir darbuojantis radijuje. Apie ne vieną labai įdomios biografijos posū­kį, moralines, politines, estetines vertybes su M. Drunga kalbėjosi žurnalistas Ramūnas Čičelis.

Pradėkime interviu nuo prisiminimų apie Jūsų tėvelius. Kokio­mis aplinkybėmis nelengvu poka­rio laiku jie susitiko ir sukūrė šeimą? Į kokį pasaulį Jūs atėjote? Kokios Jūsų ankstyvosios vokiš­kos atmintys, lėmusios ir vėlesnį gyvenimą?

Tėvelius prisimenu labai ryškiai. Tačiau beveik nieko iš tų prisimini­mų negaliu pasakyti apie tai, kokio­mis aplinkybėmis jiedu susitiko ir su­­kūrė šeimą, nes tada arba dar nebu­­vau gimęs (tai įvyko 1948 m. Tübin­gene), arba buvau labai mažas ir man rūpėjo kiti dalykai. Kadangi tėvelis Jurgis Valiulis-Karolis Drunga daugiausia laiko praleisdavo ligoninėje, o mamytė Birutė Sirutytė-Drungienė dirbdavo kaip sekretorė (vėliau sužinojau, kad Vyriausiame Lietuvos Iš­laisvinimo Komitete), tai dienomis ma­ne prižiūrėdavo auklė vokietė ir bendraudavau, visų pirma, su seneliu Pranu Valiuliu ir, žinoma, su kiemo, po to mokyklos draugais vokietukais.

Gyvenome šeimininkės vokietės, kurios vyras, berods, buvo žuvęs ka­re, erdviame bute ir iš tų nelengvų po­kario laikų savo kailiu nieko blogo nepatyriau. Priešingai, tėveliai ir die­dukas (kuris Lietuvoje, kaip sakydavo mamytė, buvo prezidento A. Smetonos sekretorius), iš paskuti­nių­jų stengėsi man sudaryti geras, svei­kas, sočias gyvenimo sąlygas, pran­cū­zų okupacinė valdžia tam nekliu­dė, o iš vokie­čių pusės niekada nejau­čiau jokios diskriminacijos, kad esu „auslenderis”, lietuvis. Tėvai mane mokė niekada nevengti ir nesigėdyti minėti savo tautybės ir pabrėždavo, kaip gera mokėti daug kalbų, todėl jų dėka tobulinau savo nuo vaikystės pradžios turėtą lietuvių ir vokiečių kalbų mokėjimą ir iš mamytės, kadai­se studijavusios prancūzų kalbą Gre­noblyje ir ją dėsčiusios Vilkaviškio gimnazijoje, išmokau geros prancūziškos tarsenos. Vėliau, kai jau gyvenau ir mokiausi Amerikoje, tėvai su­darė sąlygas man, gimnazistui, vasa­rą praleisti Prancūzijoje, ten susipažinti su Lyone gyvenančiais mano prancūziškais pusbroliais (tėvelio se­suo buvo ištekėjusi už prancūzo), lan­kyti intensyvius prancūzų kalbos kur­sus Bezanscone ir galop Paryžiuje aplankyti Algirdą Julių, Onutę ir Adą Greimus, su kuriais jau buvau pažįstamas nuo pirmojo apsilankymo Pran­­cūzijoje (būtent Liutkų viloje Villefranche) dar gyvenant Vokietijo­je laikų.    

Kaip Jūsų šeima iš Europos kė­lėsi į Jungtines Amerikos Valsti­jas? Kokių lūkesčių buvo lydima ši permaina?

Jei dauguma pokario išeivių iš Vokietijos į JAV kėlėsi 1947–1949 m., tai mano tėveliui amerikiečių vizos teko laukti daugiau nei dešimtmetį, tad Amerikon atvykome tik 1959 m., nes tėveliui reikėjo pasveikti nuo tuberkuliozės, kurią jam buvo „už­fun­­dijęs” nacių kalėjimas, į kurį jis kaip „valstybės išdavikas” (Staats­ver­brecher) pateko dėl pogrindinės antinacistinės veiklos. Tai, kad vie­nos (nacistinės) Vokietijos atstovai jam buvo sugadinę sveikatą, o kitos (demokratinės laisvės principais grįstos) jam padėjo ją atgauti, pasiųsdama jį gydytis į džiovininkų sanatoriją Davose, reiškė, kad jis aiškiai skyrė „nacių” ir „vokiečių” sąvokas ir dar aiškiau suprato ne tik nacių ir komunistų panašumą (jis mėgdavo juos kolektyviai vadinti „komufašistais”), bet ir tai, kuo abu skyrėsi nuo tikrų demokratinių partijų, iš kurių Vokietijoje tėvelis gerbė pirmiausia liberalus (laisvuosius demokratus, FDP), antroje vietoje krikščionis de­mokratus (CDU).

Vokiečiai, be to, jam dar mokėjo kad ir kuklų, bet vis tiek žalos atlygini­mą (Wiedergutmachung), kurį jam atsiųsdavo net ir tada, kai emigravo į Ameriką, o jo našlei, mano mamai, kai jis 1987 m. mirė. O į JAV kė­lėmės ne dėl to, kad Vokietijoje mums būtų netikę ar nepatikę (bent aš, turėdamas Tübingene daug drau­gų, su kuriais net ir Amerikon atvy­kęs kurį laiką susirašinėdavau, tik­rai nenorėjau Vokietijos palikti), bet svarbiausia dėl to, kad Amerikoje jau gyveno daug tėvelių draugų, ypač New Yorke, ir mamytės bei tėvelio gi­minių, ypač Čikagoje. 

Atsakydamas į Jūsų klausimą, galėčiau pažymėti, kad dauguma gi­musiųjų tuoj po Antrojo pasaulinio karo tikėjosi, jei ne greitai, tai bent jau iki savo pačių gyvenimo pabaigos grįžti į laisvę atgavusią Lietuvą. Tarp tokių buvau ir aš, ir mano viltys išsi­pildė. Tačiau tėvelis, gerai betarpiš­kai pažinęs sovietų politinį elgesį, manė, kad imperija išsilaikys ilgiau. Jos griūties, kurią vylėsi kada nors įvyksiant, jis, ligų kamuojamas, deja, nebesulaukė. Vis dėlto dauguma kitų lietuvių išeivių tikėjosi, kad tuoj po karo jie greitai sugrįš į laisvą Lie­tuvą, nes manė, kad demokratiškieji Vakarai, kaip nugalėjo Hitlerį, taip nušluos ir Staliną, kai pagaliau su­pras pastarojo suktą baisumą. Tas su­pratimas atėjo gana greitai, tačiau daug ilgiau truko visos Lenino už­veis­tos ir Stalino įtvirtintos, paskui Chruščiovo šiek tiek liberalizuotos, stagnatorių užšaldytos ir pagaliau Gorbačiovo pravertos sistemos įvei­ki­mas, atnešęs ir pavergtoms tautoms laisvę.

Taigi iš New Yorko persikėlėte į Čikagą. Kuo dabar galėtumėte pa­aiškinti šios lietuvių kolonijos gyvybingumą ir gausumą, kuris at­sargiai leistų kalbėti, kad ten anuomet buvo savotiška „atsargi­nė Lietuva”? Ar jautėte tai tada?

Tai, kad Čikagoje buvo įsikūrę daugelis mūsų artimiausių giminių ir tėvelis per pažįstamus gana greitai susirado savo specialybės (chemiko) darbą, paskatino mus nuolatiniam ap­sigyvenimui rinktis būtent šį mies­tą, o ne New Yorką, Bostoną, Detroitą, Clevelandą, Hartfordą, New Haven, Los Angeles ar dar kitą, pvz., Kana­dos Torontą ar Montrealį, kur tėvai irgi turėjo draugų ar pažįstamų. Či­kaga tiesiog buvo „pasaulio lietuvių sostinė”, kurioje, priskaičiavus pirmosios, dar caro laikų išeivijos pali­kuonis, gyveno daugiau lietuvių kil­mės žmonių (taip juokėmės mes, „dy­pukai”, remdamiesi neformalia statis­tika) negu Vilniuje. Kiekvienu at­veju, ten veikė net kelios lituanis­inės mokyklos ir gausybė jaunimo ir senjorų organizacijų, siekusių dviejų tikslų – padėti lietuviams Lietuvoje at­sikovoti nepriklausomybę ir po platų pasaulį pasklidusiems išeiviams iš­lai­kyti lietuvybę. Tik supratimai, kaip tai daryti, skyrėsi.

Jūsų tėvas Karolis Drunga – žymus visuomenės veikėjas ir in­telektualas. Kokią įtaką Jums pa­darė jo veikla ir pavyzdys?

Tėvelis jau nuo pasipriešinimo per karą sovietams bei naciams ir po karo – sovietams – laikų priklausė tai grupei žmonių, kurie galvojo, kad Lie­tuvos likimą, jos santvarką turi nu­lemti patys lietuviai, o ne Lietuvos okupantai. Tiems ir jų lietuviškiems pakalikams reikia tik atkakliai prie­šintis, tačiau ne masiškai aukojant gyvybes, kai kovą laimėti ginklu jau nebuvo jokios vilties. Tada priešintis reikėjo gudrumu, darant tai, be ko žmonėms negalima išgyventi (pvz., rei­­kia gaminti maistą, tiekti vandenį ir elektrą, statyti miestus, tiesti ke­lius, gydyti žmones ir t. t.), bet nerei­kia kolaboruoti su okupantu perse­kiojant kitaminčius ir tikinčiuosius ne komunizmu, jiems trukdant viešai elgtis pagal savo įsitikinimus, juos kišant į kalėjimą ar tremiant į Sibirą ir šiaip varžant žmonių laisvę ar prie­vartaujant jų sąžinę. O išeivijoje gy­ve­nant taip gudrumu priešintis okupantui reiškė ne maldauti ar tikėtis JAV karinės pagalbos Lietuvai išlais­vinti, bet stengtis plėsti plyšius gele­žinėje uždangoje, bandant įvežti į Lie­tuvą idėjiškai margą literatūrą, o at­vykusiems iš okupuotos Lietuvos į Vakarus parodyti išeivių kultūrinės veiklos įvairovę ir gyvenimo laisvėje tikrovę. Taip bent manė tėvas, tuo įsitikinau ir aš. Geriausia atsvara ko­munistų propagandai buvo leisti iš oku­puotos Lietuvos atvykusiam žmo­gui pasisvečiuoti Amerikoje, o iš Ame­rikos atvykusiam lietuviui pasi­svečiuoti okupuotoje Lietuvoje – tada kiekvienam iš jų bus aišku, kas yra laisvė ir kas okupacija. Tokia nuostata, beje, vadovavosi ne tik išeivijos šviesiečiai-santariečiai, bet ir daugelis ateitininkų bei skautų akade­mikų.

Šiaip, kalbant asmeniškiau, jeigu aš savyje dar turiu šiek tiek sąži­nin­gumo, tai yra ne tik mokykloje gauto ka­talikiško auklėjimo, bet ir gyvo tė­velių pavyzdžio įspaudas, ir jeigu simpatizuoju liberaliam požiūriui, jeigu manau, kad būti pareigingam lietuviui nereiškia nekęsti kitų tau­tų, bet – pirmiausia pripažinti ir tai­syti savo pačių nuklydimus, tai vėlgi tėvelio pavyzdžio ir veiklos įsisąmo­ninimo rezultatas, kaip ir siekis būti tolerantiškam, bet kartu nedaryti to, kas nedora, ir tam priešintis.      

Gyvenimo Amerikoje pradžioje mokėtės fortepijono atlikimo meno. Koks Jūsų santykis su mu­zika? Kokią ją labiausiai mėgstate ir kodėl? Kaip dabar reaguoja Jū­sų namų svečiai, kai užsiimate na­mų muzikavimu?

Mokytis skambinti pradėjau jau Tübingene – pas Salzburgo festivalio dalyvį, profesorių Eugen Frosch, vedusį lietuvaitę Birutę Gabriūnaitę. Pas jį mokiausi tik vienerius metus prieš emigravimą į Jungtines Ameri­kos Valstijas, kur iš karto studijas pra­tęsiau pas profesorių Vladą Jaku­bėną, į kurį kreiptis ir prašytis priimamas į mokinius rekomendavo pats E. Frosch. Bet pastarasis nebuvo pirmasis, sužadinęs manyje meilę fortepijonui. Tai buvo Ona Greimie­nė, kurią 1956 m. vasarą Liutkų viloje išgirdęs skambinant labai melodingus Beethoveno ir Schuberto valsus pareiškiau tėvams norą pats išmokti skambinti taip, kaip ji. Tai man ir pa­vyko su E. Frosch pagalba. Jo mo­komas įvaldžiau Beethoveno rondo C-dur, kurį tik ką atvykęs į Čikagą pa­grojau Vladui Jakubėnui ir iškart bu­vau priimtas į jo studiją. Susižavėji­mas Beethovenu ir Schubertu man liko, jis konkuravo su gal tik visa kita nustelbiančia meile Mozartui, paskui dar prisijungė Bacho, Haydno, Men­delssohno, Schumanno, Chopino, Brahmso, Debussy, Ravelio ir Bartoko kūrinių grožio pajutimas, tačiau su pačiu paskutiniuoju tolerancija modernizmui man kaip kirviu nukirsta baigėsi.

Dar iki paauglystės metų pabaigos lankiau V. Jakubėno studiją, pa­sirodydavau kasmetiniuose jos koncertuose, taip pat šiek tiek akompanuodavau solistams ir solistėms, privačiai savaitgalio popietėmis grodavau duetu su smuikininku Alfonsu Paukščiu, rytais retkarčiais vargo­ni­ninkaudavau bažnyčiose. V. Jakubė­nui esu dėkingas dar ir dėl to, kad jis ma­ne pamokė pamilti M. K. Čiurlio­nio kūrinius fortepijonui ir juos sa­vaip interpretuoti.

Tačiau pamažu noras tapti profesionaliu pianistu išblėso, viršų pa­ėmė, ypač pradėjus studijas universitete, kiti interesai, paskui kelis de­šimtmečius nebeturėjau pastovaus priėjimo prie pianino, todėl šiandien jau beveik nebeskambinu, nors klasi­kinę muziką vis dar labai mėgstu ir jos intensyviai klausausi. Tačiau skambinimas yra kaip sportavimas – jeigu kasdien nesitreniruoji, tai grei­tai prarandi įgūdžius.

Baigėte filosofijos ir pedago­gikos studijas. Kaip rinkotės studijų kryptį? Ar jautėte filosofo pa­šaukimą? Prieš daugiau nei pen­ke­rius metus apgynėte filosofijos dak­taro disertaciją. Ką galėtu­mė­te pasakyti dabartiniams jauniems žmonėms, kurie kartais per greitai nori savosios veiklos vai­sių? Galvodamas apie Jūsų, kaip pedagogo, talentą, klausčiau, kaip apibūdintumėte lietuvių mokyklas tuometinėje Amerikoje ir da­bartinėje išeivijoje. Ar džiaugsmai ir rūpesčiai būtų panašūs į anuo­metinius?

Patarti jauniems žmonėms galė­čiau tik priešingai: netempkite gu­mos, žvelkite į daktaro disertaciją ne kaip į pirmąjį profesionalo, bet kaip į paskutinį studento darbą. Taip man apie 1971-uosius metus buvo sakęs pirmasis mano disertacijos vadovas, Massachusetts technologijos instituto filosofijos profesorius Baruch Bro­dy, bet aš tada jo nepaklausiau ir iki šiol dėl to gailiuosi.

O mano meilė filosofijai prasidė­jo jau vaikystėje, kai Vytautas Do­nie­la prieš išvykdamas jos dėstyti į Australiją man Vokietijoje padovanojo knygą, kurios tada nesupratau, bet ji man sudarė įspūdį, jog tai labai sunkus ir įdomus dalykas. Susidomė­jimą filosofija atnaujino Airijos krikš­čionių brolių vadovaujamoje Leono gimnazijoje Čikagoje išgirsta brolio William G. Acker pamoka, kad Dievo buvimą, dėl kurio tada ir dabar labai sielojuosi, galima protu įrodyti, o kitas brolis, Robert Coogan, man dovanojo visų Platono dialogų leidimą anglų kalba. Tuos maniau jau supratęs, bet suintrigavo Platono in­sinuacija, kad protingas, inteligentiškas žmogus negali būti nedoras, o šiai minčiai tariausi žinąs esant daug priešingų pavyzdžių.

Kiekvienu atveju meilę filosofijai toliau kurstė Juozo Girniaus knyga „Žmogus be Dievo” (ją skaitė kitaip į ją reaguodamas ir mano tėvelis). Šios meilės nesumažino ir tai, kad tos filo­sofinės ir teologinės stygos, kurias buvo užkliudęs Juozas Girnius, taip pat mane paveikę tėvų jėzuitų leidžiamo žurnalo „Laiškai lietuviams” kai kurių autorių bei Antano Macei­nos straipsniai, – šitos stygos beveik nesuskambėdavo oficialiose universitetinėse studijose Čikagoje ir Cam­bridge Massachusetts. Vis dėlto tos stu­dijos man parodė, kad kelių į fi­lo­sofiją – ir joje pačioje – gali būti pačių įvairiausių ir lygiai vertų, todėl da­bar pasiekęs senatvę būčiau linkęs su­tikti su Nelson Goodman, kai jis kalbėjo apie „ways of worldmaking” (nežinau, kaip tą geriausiai išversti į lietuvių kalbą: iš besisiūlančių ke­tu­rių variantų – pasaulėkūros keliai, pa­saulėkūros būdai, pasaulėdaros keliai, pasaulėdaros būdai – rinkčiausi trečiąjį).

Naudodamasis šia proga norėčiau padėkoti Vytauto Didžiojo universitetui, jo dabartiniam rektoriui Juo­zui Augučiui ir buvusiam rektoriui Zigmui Lydekai bei kitiems mane ke­lyje į doktorato apsigynimą lydėju­siems profesoriams, tarp kurių stip­riausią asmenišką paramą visąlaik jutau iš Leonido Donskio, Egidijaus Aleksandravičiaus, Auksės Balčytie­nės ir Kristinos Juraitės. Niekada ne­būčiau tapęs filosofijos daktaru ir be konsultanto Gintauto Mažeikio bei disertacijos gynimo tarybos pirmi­nin­ko Leonido Donskio ir jos narių, ypač suomių filosofų Timo Airaksi­nen ir Heta Gylling, pagalbos. Jie pa­dėjo man stiprinti ryšius su šiaurės filosofais, kurių atradimo kelyje svarbios stotys buvo man suteikti pakvietimai iš lietuvių į anglų kalbą išversti ir „Rodopi” leidykloje išleisti kai kuriuos vokiečių, švedų, rusų, suo­mių ir lietuvių kultūrą ženkliai pra­turtinusio filosofo Vosyliaus Sezema­no raštus. Ilgame kelyje nuo Massa­chu­setts technologijos institute pra­dėtos iki pagaliau Vytauto Didžiojo universitete užbaigtos disertacijos mane drąsino visų pirma Vytautas Kavolis bei kiti vyresni bičiuliai santariečiai, kurių dėka pasirodė pirmieji mano filosofinio rašymo bandymai „Metmenyse” ir „Akiračiuose”. Vėliau, jau gyvendamas Prahoje ir po to Kaune, brandesnius filosofinius straipsnius siųsdavau ir „Naujajam Židiniui-Aidams” bei „Darbams ir dienoms”.

Jusdamas savo keliamų proble­mų ir ginamų tezių aktualumą, jau nutraukęs studijas Massachusetts technologijos institute drįsau kreiptis patarimo į daugelį man niekada nedėsčiusių, bet mane dominančiais percepcijos aspektais rašiusių filoso­fų Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinė­se Amerikos Valstijose, o šie (ypač John Foster, Howard Robinson, J. J. Valberg, Fred Dretske) man nepalygin­tinai ir dosniai skyrė laiko išsa­mioms konsultacijoms. Prie jų prisi­dėjo ir į draugystę išvirtęs bendravimas su švedų filosofu Bertil Belfrage organizacijos „International Berke­ley Society” rėmuose: ši draugija ma­ne kiekvienais metais kviesdavo duo­ti pranešimą kokiu nors su George Berkeley susijusiu klausimu, ir tą padariau 2007 m. Helsinkyje, 2009 m. Karlsruhėje ir 2013 m. Krokuvoje. Į lietuvių kalbą jau gyvendamas Lie­tuvoje išverčiau ir leidykla „Versus aureus” išleido Berkeley „Tris dialogus”.      

Kaip sau atradote žurnalisto kelią? Ar labai klysčiau, sakydamas, kad XX a. antrosios pusės JAV lietuvių spauda buvo ir moks­lo, ir meno, ir komunikacijos feno­menas? Ar pastebėtumėte, kad da­bar žiniasklaidos vaidmuo sustip­rė­jęs, bet kartu ir labai susiaurėjęs?

Žurnalisto kelią atradau net anks­čiau nei filosofo. Mėgdamas ra­šyti, vaikystėje vedžiau dienoraštį, jau nuo pat atvykimo vėlyvoje vai­kys­tėje į Ameriką skaičiau lietuvių spaudą, rašiau laiškus redakcijai, bendradarbiavau jaunimo spaudoje, daugiausia Čikagos aukštesniosios lituanistikos mokyklos metraščiuose ir laikraštėliuose. Persikėlęs iš Čika­gos į Bostoną, ten dirbau savaitraštyje „Keleivis”, Lietuvių Enciklopedi­jos redakcijoje, rengiau katalogus G. Karoso įsteigtai lietuviškų suvenyrų bendrovei „Baltic Associates”. Grįžęs į Čikagą, kurį laiką buvau ir vienas iš „Draugo” redaktorių, taip pat kartu su Linu Sidriu ir Sauliumi Kupriu redagavau jų sumanytą anglų kalba leidžiamą laikraštį „Observer”. 

Su Jūsų pirmuoju apibendrini­mu visiškai sutikčiau, o su antruoju iš dalies. Taip, žiniasklaidos vaidmuo labai sustiprėjęs, bet susiaurėjusią galima, ačiū Dievui, ignoruoti, ren­kantis tik platesnio intereso lektūrą. Tiesa, žiniasklaidos kanalų įvairovė sumažėjo tuo, kad nedaug beliko rim­tų spausdintų žurnalų, kone viskas baigia persikelti į internetą, o ir čia reikia rinktis tarp daugybės labai ar mažiau gražių veidų ir kitų kūno da­lių, iš vienos pusės, ir gausybės skai­talų, iš kitos, tarp kurių ir vėl dauguma yra nuobodūs, lėkšti ir kvaili, o mažuma – intriguojantys, verti dėmesio, retkarčiais nuostabiai išmintingi ir gilūs.

Esate radijo žurnalistikos žmo­­gus. Kaip suprantate spausdin­tos ir sakytinės žiniasklaidos skirtumą? Kodėl žmogui taip svarbu girdėti gyvą balsą?

Gyvas radijo balsas atstoja draugo balsą, kai draugo nėra šalia arba kai su juo neina susikalbėti. Todėl Amerikoje populiarios „talk radio” pokalbių laidos: per jas gali ne tik pats pasisakyti ir būti išklausomas, bet ir su laidos vedėju pasiginčyti ir padiskutuoti. Bostone naktimis klau­sydavausi radijo laidų, kurias vesdavo libertaras David Brudnoy, konservatorius Avi Nelson, kairysis libera­las Jerry Williams, ir įvairias politi­nes ideologijas išbandęs Barry Far­ber. Tai būdavo laidos, kurios į vieną skirtingų balsų forumą suvesdavo dau­giau mažiau priešingas pozicijas atstovaujančius žmones tam, kad vie­ni kitiems išdėstytų savo argumentus. Tai septintojo ir ypač aštuntojo dešimtmečio Amerikoje buvo politiškai triukšmingi ir neramūs laikai, kuriais žmonės, rinkdamiesi sau tinkamą ideologiją, reiškėsi ar mėtėsi nuo kraštutinės kairės ligi kraštuti­nės dešinės.

Manau, kad dabar Lietuvos radijo padangėje tokių poleminių pokal­bio laidų trūksta, jų neatstoja laidos, kurių vedėjai tik neutraliai leidžia reikšti nuomones, bet patys nė vienos iš jų nei palaiko, nei ginčija, žodžiu, neužima savos pozicijos. Taip, objektyvumas turi būti, tačiau jo vieta – naujienų laidose pranešant žinias ar analizuojant įvykius, o ne poleminė­se laidose pristatant požiūrius ar iš­sakant nuomones.

Žinoma, objektyvumo nereikia painioti su buku kategoriškumu. Net ir subjektyvūs poleminiai pasisakymai turi būti tinkamai argumentuoti, kuo nors pagrįsti. Tuo skiriasi brandi polemika (pvz., Rimvydo Valatkos) nuo patvorinės (pvz., kai kurių jo be­veik visada anoniminių komentatorių).

Už laidas apie Mikalojų Kons­tantiną Čiurlionį buvote apdovanotas prestižine Armstrongo premija. Kaip tada sekėsi įveikti išban­dymą šlove? Kokių pamokų apdo­vanojimai teikia jų laureatams?

Mes, grupelė apyjaunių Bostono lietuvių, aštuntojo dešimtmečio pra­džioje pasinaudojome galimybe per vi­suomeninį transliuotoją, Bostono universiteto radiją (WBUR) kurti ang­lų kalba laidas apie Lietuvą, jos istoriją, kultūrą ir dabartinę padėtį sovietinės okupacijos sąlygomis. Tą kas savaitę transliuojamą programą pavadinome „Garso bangomis” (ang­liš­kai „Soundwaves of the Lithua­nian Media Collective”). Jos sumanytojai ir pagrindiniai darbuotojai buvo Romas Šležas ir Perkūnas Krukonis, jiems talkino Rima Bričkuvienė ir aš, retkarčiais prisijungdavo ir kiti. Per tą programą vienas ar du iš mūsų skaitydavome lituanistikos paskai­tas, leisdavome lietuvių liaudies dainų ar mums prieinamų Lietuvos ir išeivijos kompozitorių kūrinių įra­šus, rengdavome nuotaikingus radijo vaidinimus iš audringų istorijos epizodų.

Kartą sužinojome, kad mums paskirta pulkininko Armstrongo premija už laidą, kurioje aš pateikiau faktų ir vertinimų apie M. K. Čiurlio­nį, o jo muzikos transliavimą sutvar­kė kiti kolektyvo nariai. Mes ir pasivadinome „kolektyvu” (tada tik kai­ruoliškame kontekste įprastu žodžiu) todėl, kad tarp mūsų nesusiformuotų kieno nors „asmenybės kultas” ir visi darbuotumėmės, ir būtume traktuojami lygiai. Tad jokio „šlovės” pojū­čio ir džiaugsmo „laureatų apdovanojimu” (be pinigų) nė nebuvo, išskyrus pasitenkinimą, kad mes, keturi išei­vijos lietuviai, buvome pripažinti amerikiečių ir dorai pagarsinome Lietuvą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dirbote Laisvosios Euro­pos radijuje Münchene. Kokie Jū­sų išgyvenimai ly­dėjo tėvynės lais­vės atgimimą?

Tėvynės laisvės atgavimą išgyvenau kaip savo viso sąmoningo gyvenimo svajonių ir darbų patvirtinimą. Juk aš ir mano artimieji bei draugai Amerikoje ir saugojome savo lietuviš­kumą, dalyvavome išeivijos veikloje, dirbome Laisvosios Europos ra­dijuje (LER) ir kitose panašiose įstai­gose tam, kad vieną dieną švęstume išaušusį Lietuvos laisvės rytą. Apie tai reikėtų parašyti atskirą bei labai ilgą straipsnį – ir tikrai ne vieną. Juk Münchene tėvynės laisvės atgimimą lydėjau ne tik aš, bet visų pirma, mi­nint tik dar gyvuosius, redakcijos va­dovas Kęstutis Girnius, taip pat Auš­ra ir Jonas Jurašai, Aleksandras Ka­cas, Saulius Tomas Kondrotas, Sau­lius Kubilius, Vytautas Mackevičius, Gintaras Aleknonis. Po persikėlimo iš Müncheno į Prahą ir vėliau visiš­ko LER lietuvių skyriaus uždarymo 2004 m. pradžioje Lietuvon grįžusių ar persikėlusių buvusių bendradarbių grupelė susirinkome Vilniuje ir lyg kartu nusprendėme, kad bandysime parašyti kolektyvinę knygą apie LER indėlį į Lietuvos laisvės vajų. Kai 2016 mirė Kęstutis Jokubynas, para­šiau apie jį ir visą LER veiklą straipsnį LRT tinklalapiui. Dabar tikiuosi, kad savo prisiminimais pasidalins ir kiti, ypač tie, kurie dirbo iš Prahos ar LER skyriuje Vilniuje.

O Laisvosios Europos radijui persikėlus į Prahą, labai įdomu paklausti, ar ten dar buvo jaučiama Milano Kunderos laikų dvasia ir pėdsakai? Kuo čekai tada sky­rėsi nuo lietuvių?

Klausiate, kuo čekai tada skyrėsi nuo lietuvių? Atsakyčiau, jog vieno atsakymo į šį klausimą nėra: tai priklauso nuo to, kuriuos čekus turima omeny – ir kuriuos lietuvius. Abiejų buvo ir esama visokių. Tačiau porą apibendrinimų leisiuos sau padaryti. Beveik visi į Prahą atvykę lietuviai jautėme, ir tą labai akcentavo patys čekai, šauniojo kareivio Šveiko dva­sią ir pėdsakus, tačiau negalėjome ne­pastebėti ir Franzo Kafkos įtakos. Su kolega Gintaru Aleknoniu dažnai svarstydavome, ar Kafka būtų galėjęs rašyti savo distopijas, jeigu nebūtų gimęs ir gyvenęs Prahoje. Čekai ir apie juos rašantys vakariečiai dažnai mėgdavo tą šalį vadinti „Absurdis­ta­nu”. Su G. Aleknoniu ginčydavomės, ar šis pavadinimas netiktų lygiai gerai ir pirmųjų atkurtos nepriklausomybės metų Lietuvai. O su Milanu Kundera daugelis LER dirbusių lietuvių buvome susipažinę ne tiek iš Pra­hoje paliktos jo dvasios ir pėdsakų, kiek iš jo knygų vertimų į anglų kal­bą. Žinoma, pačioje Prahoje dar dvel­kė Prahos pavasaris, be kurio nei mūsų, nei LER Prahoje nebūtų buvę. O iš rašytojų tą pavasarį siejome ne tiek su M. Kundera, kiek ypač su Vaclavu Havelu, kuris mus į Prahą ir pakvietė.

Ar Jūsų patirtis visuomeninėje Lietuvos radijo stotyje LRT leis­tų liudyti, kad šiais laikais esame gerokai per tingūs skaityti užsie­nio spaudą ir todėl savanoriškai pasmerkiame save provincialumui? Ar savo darbą radijuje su­pras­tumėte kaip tokios situacijos sprendimą – galimybę skuban­tiems žmonėms neprarasti ryšio su platesniu pasauliu?

Užsienio spaudą linkę skaityti tik tie lietuviai, kurie yra gimę ar ilgiau gyvenę užsienyje ir pakankamai gerai moka užsienio kalbą. Užtat labai reikia lietuviškų laikraščių, kad ir internetinių, kurie išsamiai ap­rašytų ir aptartų bent svarbiausius užsienio įvykius. Taip pat reikia ir patikimų užsienio spaudos apžvalgų – ne tik tam, kad „skubantys žmonės neprarastų ryšio su platesniu pasau­liu”, bet ir tam, kad jie jiems įprasta ir lengvai suprantama kalba sužino­tų, ką apie pasaulinius įvykius rašo kitakalbė spauda. 

Grįžkime prie Jūsų ankstyvosios jaunystės, kai JAV gavote ka­talikišką edukaciją. Kaip dabar atsakytumėte: kas lemdavo Jūsų gyvenimo pokyčius – likimas, Die­vo valia ar stiprus asmeninis cha­rakteris?

„Likimas” tėra skambus, apta­kus žodis žmogų palietusių įvykių visumai, jų tėkmei ar tik jų pabaigai žymėti, taigi jis tam tikru atžvilgiu tuš­čias ir juo nieko nepaaiškinsi. Taip, tikiu, kad viską lemia ne likimas, o Dievo valia. Bet tada reikia pa­aiškinti, kodėl Dievas leido įvykti ir mano nusidėjimams ir mane bei ma­no mylimuosius pažeidusioms nelai­mėms. Tai sudėtingas religijos filoso­fijos klausimas, į kurį tebeieškau at­sa­kymo. Galop, mano asmeninis cha­rakteris greičiau silpnas, tad juo ga­lėčiau paaiškinti nebent savo nusi­žen­gimus, kuriuos padariau irgi vei­kiant, kaip sakiau, Dievo valiai, bet dalyvaujant ir man pačiam, kuriam Kūrėjas taip pat davė laisvą valią.

Ateistas sakytų, kad tai nesąmo­nė. Bet aš ja vis stipriau tikiu, ne dėl to, kad, kaip gal sakytų Kierkegaard, tai iš tiesų absurdas, bet dėl to, kad, kaip sakytų Leibniz ir Berkeley, už pirminio nesąmonės įspūdžio slypi mums tik kaip per tamsų tikslą švie­čiantis protas. 

Norėčiau padėkoti Dievui už pas­kutinį didžiulį savo gyvenimo pokytį – už žmoną Vidą, kuri man ne tik pa­dėjo sėkmingai įsitraukti į VDU, bet išvis sudarė sąlygas baigti bei apsigin­ti disertaciją, dirbti mokslinį darbą ir gydytis nuo ydingo gyvenimo būdo bei dėl jo mane apnikusių ligų. Die­vas man tą malonę Vidos asmenyje atsiuntė Jam būdingu paslaptingu, bet žmogui nesuprantamu būdu, pir­ma atimdamas jos sūneliui ir pirmajam jos vyrui, mano pusbroliui, gyvybę ir ją pačią suluošindamas – rodos, tik tam, kad paskui meilėje suvestų ją ir mane ir iš manęs padarytų geresnį žmogų. Ar tai ne dieviškos paslapties pasireiškimas? 

Jau visai baigdamas norėčiau grįžti prie pradžios, prie tėvelio, ku­ris savo charakterio stiprumu ir ne­savanaudišku atsidavimu mylimiau­siems žmonėms buvo labai panašus į Vidą. Juodu siejo VDU – ji dirbo VDU Išeivijos institute, rinkdama apie jį medžiagą, o jis buvo VDU chemijos profesoriaus Antano Purėno (netru­kus tapusio vienu iš paskutiniųjų VDU rektorių prieš jo uždarymą 1950 m.) asistentu. 1945 m. Raudonajai armijai „išlaisvinus” Berlyną ir tėveliui 1946 m. pradžioje vos gyvam parsivilkus iš nacių kalėjimo į Kau­ną, KGB pareikalavo šnipinėti Purė­ną ir kitus profesorius – arba keliauti į Sibirą (nes grįžo iš nacių kalėjimo gyvas). Tėvelis pasirinko trečiąjį kelią – per „žaliąją sieną” su Lietuvos partizanų pagalba iš Jurgio Valiulio tapęs Karoliu Drunga paspruko į Va­karus. Ten prasidėjo ir mano kelionė, kuri, tikiuosi, ir baigsis tėvynėje.

Ačiū už atsakymus.