Balzeko muziejaus 2017 m. žmogus – Darius Polikaitis

Giedrė Vencius.

Tą vyrą pažįsta visi, na, beveik visi išeivijos lietuviai – ir ne tik. Gal ne asmeniškai, bet tikrai matė, sutiko, girdėjo, prasilenkė, pasisveikino. To vyro pilna visur ir būtent dėl to visada kyla klausimas – kaip jis viską spėja. Nuolatos gerai nusiteikęs ir draugiškas Darius Polikaitis – vyriausias iš keturių Juozo Polikaičio ir Irenos Polikaitienės vaikų. Diplomuotas inžinierius, nors mūsuose geriau žinomas kaip muzikas, dirigentas, atlikėjas ir chormeisteris, meno ansamblio „Dainava” bei vaikų choro „Vyturys” vadovas.

Darius Polikaitis dar 1997 m. apdovanotas JAV Lietuvių Bendruomenės Kultūros tarybos muzikos premija, o 2010-aisiais „Metų žmogumi” jį išrinko  JAV lietuvių internetinis laikraštis „Bičiulystė”. 2014 m. Lietuvos valstybė Darių Polikaitį apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai” medaliu. Tais pačiais metais už Lietuvos nacionalinės kultūros ir dainų švenčių tradicijos puoselėjimą jam ir jo vadovaujamam meno ansambliui„Dainava” skiriama Užsienio reikalų ministerijos bei Lietuvių liaudies kultūros centro „Aukso paukštės” premija.

Ir šie metai tapo neeiliniai – Darių Polikaitį metų žmogumi išrinko Balzeko muziejus. Išskirtinis interviu su juo apie praeitį, tikslus bei džiaugsmus. 

Dariau, pirmiausia turiu pasvei­kinti su Jūsų vertu apdovanojimu nominacija ir pasidžiaugti, jog sunkus darbas buvo pastebėtas ir tinkamai įvertintas.

Nuoširdžiai dėkoju už sveikinimą. Nors džiaugiuosi, kad mano indėlis į užsienio lietuvių gyvenimą yra pozityviai vertinimas, turiu pripažinti, kad truputį nepatogiai jaučiuosi sulaukęs tokio dėmesio, nes mūsų visuomenėje yra daug puikių žmonių, kurie verti šios nominacijos. Neretai labiausiai verti žmonių pagarbos tie, kurie tyliai, be viešo visuomenės pripažinimo atlieka pačius nuostabiausius ir svarbiausius darbus.

Nuo pirmojo mūsų interviu 2010 m. pralėkė septyneri metai. Daugiausia, beveik dvidešimt, straipsnių yra apie meno ansamblio „Dainava” pasirodymus, vienoje Jūs esate pasakęs: „Kai žmogus kopia į kalną, jis galvoja, kad tikslą pasieks, kai į jį įkops, tačiau įkopęs pamato, kad už jo dar begalė viršūnių, kurias taip pat reikės įveikti”. Kiek viršūnių teko įveikti nuo tų 1988-ųjų, tapus  „Dainavos” vadovu?

Nežinau, nes jų neskaičiavau. Bet man atrodo, kad svarbiausia yra ne įveiktos viršūnės, bet pakopos, kurios dar neįveiktos arba dar neatsiskleidusios. Manau, kad vadui (lyderiui) pirmiausia reikia nuolatos stengtis tobulėti pačiam. O kad tai įvyktų, reikalingas kuklumas, drąsa ir atvirumas. Kuklumas padės suprasti, jog visko nežinai ir, ko gera, niekada visko nesužinosi. Drąsa stums siekti naujų viršūnių, nors ir žinant, kad visų niekada nepasiseks pasiekti, o atvirumas skatina nepasikliauti vien savo išmintimi. 

Jūsų atėjimas į „Dainavą” įnešė naujų vėjų, galima sakyti, visai pakeitė kolektyvo veidą. Pradėjote atlikti ne tik daugiau lietuvių kompozitorių kūrinių, tačiau taip pat pasikeitė kūrinių sudėtingumas, o pastarųjų metų koncertai tapo įsimintini daugeliui Jūsų gerbėjų. 

Galvočiau, kad tai iš dalies laimingas sutapimas. Pradėjus vadovauti „Dainavai”, tuo pačiu prasidėjo ir Lietuvos atgimimas, atvėręs duris naujam kolektyvo bendradarbiavimui su muzikais, kompozitoriais bei menininkais iš Lietuvos. Tiesa, nestigo ir noro bendrauti. Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi 1989 m. Kartu su pusbroliais ir draugais grojome „Roko marše”. Pamenu, kaip kažkas pasakė, jog iš visų „Roko marše” grojančių „užsieniečių” esu pats „lietuviškiausias” (juokiasi). Gal dabar tai atrodo vaikiška, bet, prisipažinsiu, buvo labai malonu. Būtent tada supratau, kad nenoriu Lietuvoje būti turistas, ir kartu tai mane angažavo plėsti ryšius su Lietuva ir susivokti, kad ir gyvenant už jos ribų galima prisidėti prie tautos kultūrinio ir dvasinio vystymo. Šia nuostata vadovaujuosi iki šiol. Tas laikotarpis taip pat buvo sudėtingas išeivijos lietuviams. Turėjome išmokti naujai bendrauti ir suprasti vienas kitą, čia turiu omenyje įvairias „bangas”. Pripažįstu, kad man labai padėjo auklėjimas ateitininkiškoje, krikščioniškoje dvasioje. Tai padėjo tvirtus dvasinius pamatus, įskiepijo atvirumą laiko kaitai ir tėkmei, kitaip galvojančiam žmogui. Už tai esu labai dėkingas savo tėveliams, mano jaunystės vadovams bei mokytojams.

Dariau, su „Dainava” Jūs užaugote kaip dirigentas ir ansamblio vadovas. Kokia to kaina?

„Dainavos” ansamblyje darbą pradėjau turėdamas labai mažą supratimą apie chorvedybą, todėl visiškai sutinku, kad kartu su „Dainava” užaugau ir aš. O prisimenant šį laikotarpį suprantu, kiek daug kantrybės reikėjo tuometiniams choristams. Už ką esu labai dėkingas, nes jų kantrybės, supratimo ir paramos dėka pamilau chorinį meną ir darbą su kolektyvu. Dabartiniams dainaviečiams, o taip pat ir „Vyturio” jauniesiems choristams bei jų tėveliams turiu pasakyti didelį ačiū už palaikymą, nes tai, ko mes pasie-kėme, yra mūsų visų bendro darbo, geranoriškumo ir pasišventimo rezultatas. Tačiau už visus pasiektus malonius ir širdžiai artimus dalykus didžiausią kainą moka mano šeima. Turiu nuostabią žmoną Lidiją, gyvenimo bendrakeleivę, geriausią sielos draugę. Todėl esu palaimintas. O mūsų vaikai – tai tikrai yra pajutę mano veiklos „kainą”. Ypač, kai per didelis darbų krūvis sukelia įtampą namuose, tėčiui tapus irzliam, nepakančiam (juokiasi). Su Lidija viliamės, kad vaikai iš mūsų išmoks gyventi ne sau, o kitiems. Anot Marcinkevičiaus: „…turbūt ne dėl savęs esu – esu turbūt dėl ko nors kito…”.

Daugelis net nepagalvotų, kad „Dainava” – ne profesionalus choras, pavasarį stebinęs Ola Gjeilo „Saulėtekio Mišiomis” arba A. Mozarto „Mažosiomis Mišiomis B-Dur”. Kokių dar aukštumų siekia Jūsų am­bicingas charakteris? 

Negaliu nesišypsoti išgirdęs, kad mano charakteris ambicingas, nes savyje randu ir ne visai patrauklių bruožų (juokiasi). Tie, kas mane geriausiai pažįsta, tai patvirtintų. Nuo pat vaikystės išsiskiriu užsidegimu. Jeigu kažkas mane „veža”, nebelieka jokių apribojimų, kliūčių. Tokiais atvejais tėvai sakydavo, kad „neturiu saiko”. Nors toks charakterio bruožas man labai padeda chorinėje veikloje, nuolat siekiant suderinti tai, kas vertinga chorui, tinkama žiūrovui ir naudinga man, kaip muzikui ir kaip žmogui. Dažniausiai, bent iki šiol, šie trys poreikiai sutapdavo arba bent jau neprieštaraudavo vienas kitam. Mano ir „Dainavos” užduotis yra ne tik „pamaloninti” klausytoją, bet kartu paskatinti pažvelgti į muziką giliau. Neretai susilaukiam kritikos, jog mūsų koncertai yra „per rimti”. Tačiau savyje jaučiu, kad, siekdami kokybės ir prasmingumo, klausytojams parodome nuoširdžią pagarbą, pasitikėjimą, priartiname prie grožio bei atskleidžiame meno prasmę.

Kokie kūriniai Jus augina, arba, koks kūrinys dar svajonėse, dar nesate tam pasirengęs?

Nepasakysiu nieko nauja – kiekvieną chormeisterį ar dirigentą traukia iškiliausių kompozitorių šedevrai. Minėjote, jog pavasarį atlikome V. A. Mozarto „Mažąsias Mišias B-Dur”, kurias repetuodami pajutome, jog prisiliečiame prie kažko nuostabaus, nes šios muzikos pagalba įgauname galimybę pabendrauti su genijumi. Šiai dienai kažko svarbaus, ypatingo kūrinio neturiu. Repertuaro atranką riboja įvairios aplinkybės, iš kurių tik viena yra choro pasiruošimo lygis. Turiu pastebėti, jog ir kūrinio atlikimo tobulumui ribų nėra, nes neretai pasitaiko, jog popieriuje paprastu atrodantis kūrinys tampa sudėtingas, jeigu nori jį atlikti nuoširdžiai.

Džiugu pastebėti, jog labai artimai bendradarbiaujate su Lietuvos kompozitoriais ir atlikėjais, esate dainų švenčių dalyvis, organizatorius bei dirigentas.

1994, 1998, 2003, 2009 ir 2014 m. dirigavau Lietuvoje rengtose Dainų šventėse. Jau kuris kartas Pasaulio Lietuvių Bendruomenė paskyrė mane išeivijos chorų koordinatoriumi dainų šventėms Lietuvoje. 2006 ir 2010 m. buvau Šiaurės Amerikos lietuvių dainų švenčių kūrybinių grupių narys bei dirigentas, o 2015 m. ėjau X Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventės meno vadovo pareigas. Visa ši veikla nuveda į glaudesnį „Dainavos” bendradarbiavimą su Lietuvos muzikais. Išlikę ypač šilti ir draugiški santykiai su kompozitore Nijole Sinkevičiūte, kuri „Dainavai” yra parašiusi net tris stambios formos kūrinius. Esame koncertavę su folkloro muzikos atlikėja Veronika Povilioniene, pianistais Sonata ir Roku Zubovais, birbynininku Dariumi Kilšiu, roko muzikantu Andriumi Mamontovu,  berniukų choru „Dagilėlis” ir jų vadovu Remigijumi Adomaičiu, Vilniaus choru „Bel Canto”, džiazo pianistu Artūru Anusausku bei daugeliu kitų. Su malonumu prisimenu koncertus, kai dirigavau Lietuvos chorams „Aidija” ir „Ąžuoliukas”. 2015 m., Dainų šventės metu, užsimezgė glaudus bendradarbiavimas su vokaliste Rasa Serra bei liaudies instrumentų specialistu Sauliumi Petreikiu, kurie dalyvavimu ir kūrybingumu labai praturtino pačią šventę. Palaikau glaudžius ryšius su Lietuvos chorvedžiais ir kai galiu, dalyvauju Lietuvos chorvedžių vasaros akademijose.

Išeivijoje gyvenantiems lietuviams yra labai svarbu palaikyti „gyvą” ryšį su Lietuva, nes tai praturtina ne tik išeiviją, bet ir pačią Lietuvą.

Viename interviu minėjote, jog 1994 m. Dainų šventės Lietuvoje metu turėjote garbės uždegti šventės atidarymo fakelą, dėl ko labiau jaudinotės nei dėl dirigavimo. Kokius dar momentus paminėtumėte kaip labiausiai įsimintinus?

Kiekviena dainų šventė yra įsimintina savaip. Bet norėčiau paminėti tris įsimintiniausius momentus. Pirmasis – 2009-aisiais – Tūkstantmečio dainų šventė Lietuvoje nepaprastai pakilia nuotaika. Vingio parke dar niekada nebuvau matęs tiek daug klausytojų. Lietuvos žmonės ypač šiltai priėmė išeiviją. 2014 m. dainų šventėje, taip pat Lietuvoje, teko garbė diriguoti savo kūrinį „Brolis”. Diriguoti dainų šventėse visada yra jaudinantis momentas, bet diriguoti savo kūrinį Lietuvoje – to niekada nesitikėjau. Trečiasis būtų – 2015 m. dainų šventė Čikagoje, kuriai teko vadovauti. Esu dėkingas chorvedžiams, dirigentams, choristams, statistams, organizaciniam komitetui, savanoriams bei visiems, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie šventės sėkmės, o labiausiai trims asmenims – Kastyčiui Giedraičiui, Vytui Čuplinskui ir Liudui Landsbergiui, įdėjusiems begalę darbo, laiko ir širdies.

O kalbant plačiąja prasme, labiausiai įsimintini gyvenimo momentai, susiję su Lidijos ir mano trijų vaikų gimimu. Kovo, Dainos ir Vito gimimo aplinkybės buvo skirtingos, tačiau vienodai jautrios ir nuostabios. Dėkoju Dievui už didelę dovaną patirti naujos gyvybės atėjimo į šį pasaulį stebuklą.

2011-aisiais esu klaususi, kokį save matote po 20 metų. Nedvejodamas atsakėte, kad su Lidija būsite seneliai, o „Dainavos” gyvenime nieko nebus pasikeitę. Bet štai tada galvojote, kad bus galima užleisti vietą jaunesniems. Ką šiandien Darius Polikaitis mano, kas jo laukia po 20 metų?

Nesu tas, kuris labai daug galvoja apie tolimos ateities planus. Prieš daug metų didelį įspūdį yra padariusi vokiečių psichologo Viktor Frankl įžvalga, kad ne mes, žmonės, ieškome gyvenimo prasmės, o gyvenimas pateikia situacijas, klausdamas, kaip įprasminsime šią akimirką. Todėl galvoju, kad man gyvenimas ir toliau pateiks iššūkių, o aš stengsiuosi su jais susidoroti, vadovaudamasis tais pačiais principais, kuriais ligi šiol stengiausi vadovautis.

Ko nesikuklindamas sau palinkėtumėte Balzeko muziejaus metų žmogaus nominacijos proga? 

Mažiau prieš miegą žiūrėti televizorių (juokiasi). O jeigu rimtai, noriu būti vilties ir meilės žmogus.

Gal nuskambės banaliai, bet tikrai gimėte po laiminga žvaigžde.

Visko gali būti, juk negaliu skųstis, kad nuobodžiai gyvenu.

Ačiū už pokalbį ir iki kitų susitikimų.