Pasikalbėjimas su talentinga LRT dokumentinių-meninių filmų režisiere, Žurnalistų sąjungos dr. Vinco Kudirkos premijos laureate Laima Lingyte.
Jos filmas „Briliantinis tenoras” apie didįjį Lietuvos dainininką Virgilijų Noreiką išliks kaip dokumentinis-meninis kūrinys, ryškiais punktyrais nušviečiantis šio menininko gyvenimo kelią. Prieš kalbindama Laimą, kad papasakotų savo įspūdžius, kaip, kuriant filmą, buvo bendrauta su šiuo nepamirštamu menininku, noriu čia pateikti keletą įspūdžių, užsifiksavusių sąmonėje atmintiną kovo 6-tąją – Virgilijaus Noreikos laidotuvių dieną.
Intermezzo…
Tas 2018 metų kovo šeštosios rytas buvo neįtikėtinai skaidrus. Vilniaus arkikatedra prisipildė žmonių, besimeldžiančių už a. a. maestro Virgilijaus Noreikos sielą. Mišias aukojo Vilniaus vyskupas Arūnas Poniškaitis ir dar keletas kunigų, tarp jų ir Vilniaus katedros administratorius Virginijus Česnulevičius, „Marijos radijo” direktorius Povilas Narijauskas, Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčios kun. klebonas Rolandas Karpavičius, trijų Dzūkijos parapijų (Bobriškių, Senosios Varėnos ir Akmens) klebonas Pranciškus Čivilis…
Tuo metu didžiojo operos artisto kūnas, nurimęs po visų gyvenimo ir laimingų, ir negandingų valandų, gulėjo karste Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Salės prietemoje budėjo žmonės, susirinkę atiduoti paskutinę pagarbą savo mylimam artistui. Kupina salė įvairaus amžiaus, įvairių profesijų žmonių, suvienytų pagarbos jų numylėtam dainininkui…
Viena po kitos slinko budėjimo valandos. Iš toli, iš scenos gilumos, tarsi iš paties dangaus atsklisdavo Virgilijaus Noreikos balsas – skambėjo jo išdainuotos operų ir liaudies dainos. Nuo palubės lyg perregima skara leidosi melzgana šviesa, skirianti sceną nuo salės. Kuklus kryžius velionio galvūgaly… Aibė baltų rožių, juosiančių avansceną. Loreta Noreikienė, priiminėjanti užuojautas iš nenutrūkstama srove plaukiančių Maestro bičiulių, jo mokinių… Sūnus Virgilijus…
Ir tyla – tiršta, lyg būtų pripildyta dangaus ir žemės gelmenų. Sukasi magnetofono juosta ir skamba iki skausmo visiems pažįstamas balsas. „Man ilgu, man ilgu, man ilgu… nerimsta mano širdelė…” Pauzė. Tik neregima dvasia tarytum virpa, pasiklydusi tarp padūmavusių šviesotamsos efektų…
Ateina valanda, kai atvykęs į teatrą kunigas pakyla į sceną parengti paskutinį kūno išlydėjimą Amžinybėn, sukalbėti apeiginę maldą tam, kuris dešimtmečiais visiems dalijo savo sodrų ir drauge minkštą balsą. Nusileidžia scenos uždanga. Finita…
Nešini baltų rožių glėbiais palydintieji rikiuojasi ant plačių Operos ir baleto teatro laiptų, kurių apačioje jau laukia televizijų korespondentai, fotografai. O kas pajus ir kas sugaus tuos paskutinius iš šios erdvės iškeliaujančios sielos atodūsius. Iš tos šalies, kur buvo įprasmintas sudėtingas, daug gėrio ir grožio žmonėms atskleidęs didžiojo Maestro gyvenimas…
(Aldona Ž.)
Aldona Žemaitytė: Taigi kalbinu Laimą: ar prieš kurdama filmą apie operos legendą Virgilijų Noreiką pagalvojai, kad taip greitai jis jau taps istorija?
Laima Lingytė: Ne, negalvojau, viskas kada nors tampa istorija. Toks operos korifėjus, kaip Virgilijus Noreika, ir be mano filmo istorija. Bet žinojau, kad turiu atlikti savo misiją Lietuvos žmonėms, tautiečiams, gyvenantiems toli nuo namų, ir labai laiminga, kad filmas patiko ir pačiam operos dainininkui, ir jo šeimai, ir televizijos žiūrovams.
A. Ž. Kaip sužinojai apie Maestro mirtį?
L. L. Tą liūdną žinią man pranešė viena žurnalistė kovo 3-iosios rytą. Netrukus gavau patvirtinimą iš Loretos Noreikienės, su kuria bendraujame jau daugelį metų. Pažvelgiau pro langą, iš dangaus biro smulkios suledijusios snaigės – man pasirodė, kad oras buvo labai žvarbus.
Mes jau visi žinojom, kad maestro Noreika didvyriškai kovoja su baisia liga. Žinojome, kad labai intensyviai koncertuoja, dirba su mažaisiais dainininkais M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, profesoriauja Muzikos ir teatro akademijoje, filmuojasi Lietuvos televizijoje, pirmininkauja „Dainų dainelės” konkursui ir t.t.
Visą laiką stebėjausi, iš kur tiek jėgų, kaip jis visur suspėja.
A. Ž. Kokias V. Noreikos savybes labiausiai norėjai išryškini savo filme?
L. L. Pirmiausia norėjau žiūrovams parodyti, kokį nepaprastą talentą turėjo Lietuva. Tai – pasaulinio lygio dainininkas. Jo lyrinis tenoras buvo gerai žinomas muzikos pasaulyje. Mane labai jaudino jo atliekamos operų arijos, lietuvių liaudies muzika, pagaliau A. Raudonikio „Švelnumas”… Televizijos fonduose radau daug filmuotos medžiagos apie Maestro. Teko peržiūrėti nemažai senosios dokumentikos, filmuotų muzikinių kūrinių, po to atrinkti, lyginti, kad atitiktų tonacijos. Tai – kruopštus ir labai įdomus darbas. Norėjau, kad TV žiūrovai klausytų muzikos ir suprastų, kokį unikalų balsą turėjo V. Noreika.
Prisimenu jo Otelą, Giuseppe Verdi operoje „Otelas”. Tą operą dar 1984-aisiais metais įrašinėjau su dviem garsiais menininkais – spektaklio režisieriumi Rimantu Sipariu ir TV režisieriumi Henriku Kunavičium. V. Noreikos sukurtas Otelas buvo labai įspūdingas – tas pyktis, kada jį išduoda Jagas, mauro temperamentas, žėrintis aukso spalvos kostiumas, operinė vaidyba ir, žinoma, unikalus balsas…Ir šiandien man jie išlieka kaip labiausiai įsimintini. Neanalizuosiu lyrinio ar dramatinio tenoro savybių, atliekant šį vaidmenį. Tai – muzikologų darbas.
A. Ž. Ar buvo lengva su Maestro dirbti filmavimo metu?
L. L. Tai buvo labai mielas, paprastas žmogus, bet visada žinojau, kokio tai lygio menininkas. Iš pradžių tas žinojimas trikdė, bet jo pasitikėjimas manimi, pagaliau ne vienerius metus trunkantis mano darbas televizijoje, leido susikaupti. Tai ne tas artistas, kuriam paplosi per petį. Bet kartu labai šiltas ir puikiai bendraujantis su įvairaus amžiaus ar profesijos žmonėmis. Liko įsimintinas filmavimas sodyboje, Dzūkijoje, kur Maestro su mylima žmona Loreta ilsėdavosi.
Filmuoti važiuodavom tik dviese su operatoriumi Lionginu Grigoniu, kad būtų kuo mažiau žmonių, kad būtų jauki atmosfera. Aš vairuodavau savo automobilį, o operatorius iš atidarytos bagažinės filmuodavo riedančią Noreikų mašiną. Oi, kaip man tie filmavimai patiko… Lietuvos laukai labai gražūs. Kartą išlipome iš mašinų ir Loreta braidė po žydinčią pievą. Tokia graži, visai kaip laukų gėlė. Tą kadrą panaudojau filme, kai skambėjo nepakartojamai Virgiljaus Noreikos atliekama kompozitoriaus Algimanto Raudonikio daina „Švelnumas”.
Abu menininkai priimdavo mus labai šiltai, pavaišindavo kava, stebindavo kulinariniais sugebėjimais. Loreta buvo puiki balerina, dar ir dabar savo patirtį perduoda jaunosioms būsimoms šokėjoms M. K. Čiurlionio baleto mokykloje. Su Operos ir baleto teatro primabalerina Loreta Bartusevičiūte kadaise filmavau ne vieną baleto spektaklį. Atsimenu, kai paskutinėje baleto „Silfidė” mirties scenoje Silfidė šoko paskutinį išnykimo iš šios žemės šokį. Susigraudinau. Ji buvo tokia graži, trapi ir bejėgė…
O svarbiausia yra tai, kad filmo „Briliantinis tenoras” filmavimai mus visus jungė, nepaisant fizinio ir emocinio nuovargio. Mes visi norėjom, kad filmas pasiektų žiūrovų širdis ir, manau, mums pavyko. Daugybė žmonių, žinomų ir man nepažįstamų, šiomis liūdesio dėl jo išėjimo Anapus dienomis, dėkojo už filmą. O tai – nuostabiausias jausmas. Tai ir yra svarbiausia, dėl ko maestro Virgilijus Noreika taip ilgai džiugino Lietuvos ir viso pasaulio radijo klausytojus, TV žiūrovus bei tūkstantinę publiką, ateidavusią jo pasiklausyti. Maestro darbus tęs jo mokiniai, jau žinomi dainininkai, puikiai pasirodantys pasaulio scenose: Edgaras Montvydas, Vaidas Vyšniauskas, Merūnas Vitulskis, Eugenijus Chrebtovas ir kt. Naujai išrinktas Operos ir baleto teatro generalinis direktorius Jonas Sakalauskas, taip pat mylimas V. Noreikos mokinys, pasakė, kad jį Maestro palaimino. Linkiu ir aš jam sėkmės…
Pirmasis tarptautinis Virgilijaus Noreikos vardo konkursas, surengtas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, vyko prieš pusmetį per Maestro gimtadienį rugsėjo 22-ąją. Varžėsi jo mokiniai, suvažiavę iš įvairių pasaulio šalių, žinoma, ir iš Lietuvos. Baigiamajame koncerte Lietuvos žiūrovus apstulbino ir sužavėjo aukščiausia jaunųjų vokalistų atliekamų kūrinių kokybė. Ištraukos iš operų ir operečių skambėjo taip, lyg būtų dainavę garsiausių pasaulio scenų pagrindiniai operos solistai. Tikime, kad jaunieji tokie ir bus. Tą koncertą man teko tiesiogiai transliuoti per Lietuvos televizijos Kultūros kanalą. Tai buvo nepakartojama… Žinau, kad šis konkursas taps tradicija. Tuo pasirūpino Virgilijaus Noreikos mokiniai…
A. Ž. Ačiū už nuoširdų ir išsamų pokalbį.