Audronė V. Škiudaitė.
Politikos ekspertai pripažįsta, kad pilietiškiausi yra Tėvynės sąjungos rėmėjai, kurie „ateitų balsuoti ir akmenimis lyjant”. O tie balsuotojai – tai dažniausiai buvusieji politiniai kaliniai (partizanai ir kiti pasipriešinimo okupacijai dalyviai) ir tremtiniai bei jų atžalynas. Pasidomėjome, ką jie veikia šiandien ir ką galvoja apie naująjį politikos etapą. Kalbiname dr. Povilą Jakučionį, buvusį ilgametį (12 metų) Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) pirmininką, dabar – LPKTS garbės pirmininką, tris kadencijas buvusį Lietuvos Seimo narį, buvusį politinį kalinį, už dalyvavimą moksleiviškoje pasipriešinimo organizacijoje įkalintą dar paauglystėje, buvusį architektą, kelių knygų autorių, šiuo metu „Tremtinio” laikraščio apžvalgininką ir aktyvų pensininką.
– Kaip buvusieji politiniai kaliniai ir tremtiniai vertina neseniai pasibaigusius Seimo rinkimus?
– Pasikartojimai…
– Ką turite galvoje?
– Turiu galvoje Artūrą Valinską – prisimenate, su kokiu triukšmu atėjo, po metų pradėjo byrėti ir subyrėjo… Galimas dalykas, ir šį kartą taip bus. Tremtiniai ir politiniai kaliniai žiūri atsargiai – nei jie smerkia, nei rodo palankumo. Laukiam, kaip reikalai vystysis Seime. Pirmiausia – ar liks Seime Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija. Iki šiol ją vis norėta naikinti. Jeigu ji bus bandoma naikinti, mes protestuosim ir atsiribosim nuo tokios valdžios, kuri nenori turėti legalaus kontakto kanalo su buvusiais tremtiniais ir politiniais kaliniais, partizanais. Komisija yra tam tikras legalus kanalas, per kurį galima bendrauti su valdančiaisiais. Paprastai komisijos vadovu būdavo paskiriamas kas nors iš tremtinių ar partizanų šeimos Seime. Socialdemokratai, nors mes su jais ir nelabai gerai sugyvenom, komisijos pirmininku buvo paskyrę žmogų iš Rokiškio, kurio broliai buvo partizanai. Jis buvo mūsų žmogus. Aš jo klausiau – kodėl tu nuėjai pas socialdemokratus? Sakė: „Aš norėjau eiti pas konservatorius, bet jie nepriėmė”. Žinote, kaip būna rajonuose – susipyksta dėl ko nors, tai paskui rimtus dalykus trukdo vieni kitiems daryti. Tai nesolidu ir politiškai netoliaregiška.
Praėjusioji kadencija praėjo ramiai. Tiesa, socialdemokratai buvo pažadėję Vilniaus Lukiškių aikštėje pastatyti paminklą visų laikų laisvės kovotojams. Nepastatė.
– O koks to paminklo likimas? Dabar Lukiškių aikštėje kažkas vyksta, teritorija aptverta, gal vyksta restauracija?
– Aikštė nėra restauruojama, praktiškai grindžiamas grindinys ir vykdomi požemio darbai. O paminklo reikalai palikti spręsti savivaldybei. Savivaldybė nori, kad įsijungtų visuomeninės organizacijos, kad būtų įsteigtas fondas ir žmonės aukotų pinigus, nes savivaldybė neturi lėšų. O dabar, kai valdžia keičiasi, viskas sustojo.
– Šiomis dienomis buvo pasirodžiusi žinutė, kad bus pastatytas Vyčio paminklas.
– Su tuo Vyčiu išėjo negražiai. Jau buvo nuspręsta perduoti reikalus visuomenininkams. Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga buvo viską suorganizavusi, buvo priimta Vyčio idėja. Nuo seno buvome apsisprendę, ką ten įamžinsime, visuomeninė komisija buvo jau ir tvarką pasitvirtinusi. O dabar meras sako, kad reikia skelbti naują konkursą, ir nebūtinai bus Vytis. Toks neapibrėžtumas lieka iki šiol. Jeigu per 26 metus paminklo nepastatė, ko gero, nepastatys ir dabar.
– Ar politinių kalinių ir tremtinių organizacijos yra visuomeninės, ar politinės?
– Tai visuomeninės organizacijos – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, Politinių kalinių sąjunga, minėtoji Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga ir kt. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga – buvusi politinė organizacija 2004 m. susijungė su Tėvynės sąjunga ir dabar joje veikia kaip Politinių kalinių ir tremtinių frakcija. Bet Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga liko veikti ir kaip visuomeninė organizacija, nes tik taip galima dalyvauti įvairiuose projektuose (pvz., Socialinės apsaugos bei Krašto ministerijos, Vyriausybės kanceliarijos ir kt.), mat politinės organizacijos projektuose dalyvauti negali. Mūsų veikla yra gana plati, todėl reikia lėšų transportui, konferencijoms, sąskrydžiui Ariogaloje, dainų šventėms, laikraščio leidybai ir kt.
Į jungtinę Tėvynės sąjungą įstojo apie 2,5 tūkst. mūsų žmonių (bet jie galėjo likti ir visuomeninės organizacijos nariais). Frakcija partijoje veikia, pastaruoju metu į ją įstojo daug jaunimo, tarp kitų – ir Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis (jo senelė Gražina Ručytė-Landsbergienė buvo tremtinė. Red.). Dabar partijoje veikia dvi stiprios frakcijos – Krikščionių demokratų ir Politkalinių bei tremtinių.
– Kas po Jūsų ir partizano a. a. Antano Lukšos tapo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininku?
– Šiuo metu sąjungos pirmininkas yra dr. Gvidas Rutkauskas, mokslininkas, tremtinių vaikas. Sąjungos būstinė veikia Kaune. Valdybos pirmininkė – irgi tremtinių vaikas Rasa Bumbulienė, labai energinga, veikli jauna moteris, labai atsidavusi. Dabar didelę dalį organizacijos jau sudaro tremtyje gimusieji arba tremtinių anūkai, pačių tremtinių jau beveik nėra. Bet mes priimame į Sąjungą visus – ne tik tremtinių, partizanų palikuonis, svarbu, kad sutiktų su mūsų programa ir būtų šalies patriotai.
– Už ką per rinkimus paprastai balsuoja buvusieji politiniai kaliniai, tremtiniai ir jų šeimos?
– Daugiausiai už Tėvynės sąjungą, bet yra ir tokių, kurie balsuoja kitaip, tai dažniausiai kaimo žmonės, buvę kolūkiečiai, kuriems vis dar gaila kolūkių, nors kolūkiai jau ir Baltarusijoje bankrutuoja, o Rusijoje iš viso nebeliko… Juokauju, kad į senatvę žmonių smegenys suakmenėja, nauja informacija nebeprasiskverbia.
– Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga yra didžiausia iš visų tokių organizacijų. Kiek joje narių?
– Kai aš perėmiau vadovavimą, buvo 46 tūkstančiai, šiuo metu mažiau, daug išmirė, sakyčiau – apie 30 tūkst. Pradžioje, kol dar nebuvome suskilę (pirmiausiai atsiskyrė Politinių kalinių sąjunga, vėliau – ir Lietuvos politinių ir kalinių bei tremtinių bendrija; žmonės, nenorėję būti politinės organizacijos nariais, sukūrė visuomenines) ir vadovavo buvęs politinis kalinys Balys Gajauskas, iš viso buvo apie 70 tūkst.
– Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga yra ne tik didžiausia, bet ir veikliausia. Kokie svarbiausi jūsų renginiai?
– Du kartus per metus vyksta žygiai partizanų takais – pavasarį ir rudenį. Juose dalyvauja moksleiviai, nes šis renginys yra skirtas būtent jaunimui (žygiuose dalyvauja 200–300–500 dalyvių). Kas dveji metai vyksta dainų šventės – atskirų zonų – Dzūkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos. Turime dar daugiau kaip 30 chorų (o buvo 40, kuriuose dainuodavo po 50 žmonių). Rengiame konferencijas, skirtas pažymėti svarbias datas, ugdyti jaunimo patriotiškumą; kviečiame mokytojus, vyresnių klasių mokinius. Pranešimus skaitome ne tik mes patys, bet kviečiamės ir istorikus. Ariogaloje (Raseinių r.) kiekvieną vasarą vyksta tremtinių sąskrydžiai, sutraukiantys tūkstančius dalyvių. O svarbiausias mūsų darbas – leisti laikraštį „Tremtinys” (iš dalies prisideda Spaudos rėmimo fondas). Redakcija įsikūrusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos patalpose Kaune. Taigi – veiklos netrūksta.