Rasa Sėjonaitė.

Nors Europos mados sostine bandoma tituluoti manieringąjį, ekstravagantiškąjį Paryžių, iš istorijos žinoma, kad britų dizaineriai savo kūryba visada „atakavo” prancūzų aukštąją madą ir ne vieną dešimtmetį buvo tiesiog nepralenkiami mados rinkoje. Verta prisiminti Londono Carnaby gatvę, kur savimeilę aukštinančius drabužius rinkosi ne tik merginos, bet ir vaikinai, o aistringiems mados sekėjams ši didmiesčio vieta tapo tiek mados, tiek sparčių socialinių ir materialinių pokyčių centru. Tad atidžiau patyrinėjus europietiškos mados istoriją, galima matyti, kad Londonas stilingų drabužių kūrėjams visada buvo viliojanti naujų iššūkių ir svajonių įgyvendinimo erdvė, kurioje mados dizaineriai nevaržomai įgyvendindavo netikėčiausias, ekscentriškiausias idėjas.
Prieš beveik dešimt metų lietuvę dizainerę Jurgitą Stakauskaitę pasaulio miestas Londonas taip pat paviliojo neribotomis galimybėmis, naujais išbandymais ir nežinomybe. Lietuvoje pristačiusi savo pirmąją apatinių drabužių kolekciją ir sulaukusi puikių įvertinimų, jauna, vos 24 metų, mados kūrėja nusprendė kelti sparnus ir savo kūrybos kelią pratęsti svetur.
Žinias gilino prestižinėse dizaino mokyklose
„Turėdama mados dizaino žinių pagrindus, išvykau į Jungtinę Karalystę, norėdama toliau tobulintis. Čia baigiau mados dizaino ir vadybos kursus visame pasaulyje žinomoje dailės ir dizaino kolegijoje Central Saint Martins – University of Arts. Pasirinkau studijas Saint Martins, nes žinojau, kad ten studijavo tokie garsūs mados korifėjai kaip John Galliano, Alexander McQueen, Stella McCartney. Ten turėtų būti gerai, – tada pamaniau ir išvykau”, – apie savo apsisprendimą pasakoja Jurgita Stakauskaitė. Jauna moteris sako, kad tik keldama sau sunkias užduotis bei siekdama vis naujų iššūkių pajunta tikrąjį gyvenimo skonį. Todėl klaidūs didmiesčio Londono mados užkulisiai jos visai nebaugino.

„Tuo metu tikrai nemaniau, kad liksiu gyventi Londone. Galvojau – pabandysiu, jei nepatiks, nieko tokio. Juk tik 2,5 val. skrydžio iki Lietuvos. Visada galima sugrįžti namo”, – prisimena mados kūrėja.
Kalbos barjero nebuvo, o atsidūrus Londone Jurgitai teko labai greitai socialiai susiorientuoti, susirasti darbą ir be didesnės atgaivos daug dirbti. Kitu atveju, pasak Jurgitos, kapitalistinio pasaulio miestas tave gali sutrypti be jokio pasigailėjimo. „Greitai priimu sprendimus, esu spontaniška, jeigu kas nepatinka, galiu atsisakyti, jeigu kažko norisi, sakau – bus, net jeigu nežinau, kaip tai man pavyks įgyvendinti. Betgi, žiūrėk, žingsnis po žingsnio, imi ir įgyvendini. Gyvenu tokiu principu: ieškok ir siek to, ką myli, antraip teks pamilti tai, ką turi”, – juokiasi dizainerė.
Londone gelbėjo stiprus charakteris
Nesukti galvos dėl kasdienių rūpesčių – tai stiprioji ir labai stoiška Jurgitos charakterio pusė. Apie tai liudija ne vienas įvykis, kuris Londono didmiesčio gatvėse atsidūrusiai lietuvaitei buvo lyg linksmas nuotykis. O tiksliau – į beveik visus gyvenimo sunkumus Jurgita yra linkusi žiūrėti labiau kaip į gyvenimo pokštą, nei į sunkų išbandymą.
„Klausiate apie pirmuosius sunkumus ir iššūkius, patirtus Anglijoje, jų tikrai buvo, netrūksta ir šiandien. Bet toks gyvenimas! Jeigu yra problema, ją sprendi. Manau, viskas tampa paprasta, jeigu paprastai ir ramiai reaguoji. Žinote, mane dažnai pakritikuodavo darbe, kad aš kažkaip giliai neišgyvenu, jeigu kažkas ne taip. Priekaištaudavo, kad man nerūpi. Bet taip nėra, nes aš tiesiog tuo metu galvoju – ką galima padaryti, kokį teisingiausią sprendimą priimti, kad kuo greičiau problemą išsprendus. Na, pavyzdžiui, viena pirmųjų mano ‘nelaimių’ vos atvykus į Londoną – žūtbūt reikėjo kažkur apsigyventi. Išsinuomojau kambarį, susimokėjau nuomos mokestį ir tikriausiai per skubėjimą nepasidomėjau, kada galiu įsikelti į tą kambarėlį. Pasirodo, kad tik po dviejų savaičių. Kaip dabar pamenu, stoviu su lagaminu gatvėje ir galvoju – na, va, turiu problemą ir reikia kažką daryti”, – juokiasi Jurgita, kuri mano, kad svarbiausia gyvenime – jaustis laimingai, o visa kita – lengva ranka pasiekiama ir visos kliūtys įveikiamos.

Kai klausiu Jurgitos apie jos profesinius ieškojimus, ji sako: „O varge, apie tai nebuvo kada galvoti. Čia juk Londonas. Jaučiausi kaip ir daugelis išvykusių – viena svetimame krašte, be namų, be draugų (tiesa, laikui bėgant jų atsirado), be artimųjų. Šiuo klausimu vieni kitus supranta tik išvykę gyventi svetur”.
Jurgitos gyvenimo pradžia vienoje didžiausių pasaulio sostinių prasidėjo nuo darbo. Kaip pati sako, tikrąja to žodžio prasme dirbo, daug ir intensyviai.
„Ralph&Russo mados namuose būdavo į darbą ateidavau 9 val. rytą ir išeidavau vidurnaktį. Ne kartą teko padirbėti ir iki ryto. Taksi išvežiodavo namo ir net maistą pristatydavo į darbą, nes nebūdavo laiko galvoti – mes atkakliai ir daug dirbome. Jeigu matėte dokumentinį filmą apie couturier – Valentino Garavani The Last Emperor (įspūdingas dokumentinis filmas apie legendinio mados dizainerio italo Valentino Garavani vienos vienintelės kolekcijos paruošimo procesą – aut. past.) – tai kažkas panašaus tiesiogine to žodžio prasme – naktinis darbas ateljė iki paskutinės minutės, kol drabužių kolekcija išvys dienos šviesą. Tokia patirtis mados kūrėjui yra neįkainojama”, – sako dizainerė.
Patirties sėmėsi pas mados korifėjus
Toji patirtis, nors ir sunkiu darbu, į Jurgitos Stakauskaitės kūrybinę biografiją vis dėlto bus įrašyta ypatinga žyma. Įsidarbinus Ralph&Russo aukštosios mados namuose, Jurgitai teko bendrauti su šios bendrovės įkūrėjais ir savininkais, pasaulinį pripažinimą pelniusiais Tamara Ralph bei Michael Russo. Lietuvė dizainerė turėjo puikios progos stebėti jų darbą iš labai arti.

„Kai dirbau Ralph&Russo mados namuose, Tamara ir Michael dar nebuvo pasiekę tokio žinomumo kaip šiandien. Įdomi patirtis būti dalimi jų mados verslo kelyje. Tai labai stiprus duetas, papildantis vienas kitą savo talentu: Tamara kūrybiniu, Michael, kaip buvęs bankininkas, vadybiniu, finansiniu. Tuo metu jie dirbdavo toje pačioje ateljė, todėl teko matytis su jais kiekvieną mielą dieną. Tai labai darbštūs, disciplinuoti, motyvuoti, savo darbui atsidavę žmonės. Tikrai karjeros pradžioje jie dirbdavo be laisvadienių. Stebino jų gebėjimas suvaldyti užsakymus, aukštosios mados pristatymus Paryžiuje kelis kartus per metus, kur kiekviename pasirodyme – ne mažiau kaip 40 modelių ir šimtai darbuotojų.
Vėliau teko padirbėti su žinomomis britų dizainerėmis – Jenny Packham ir vestuvinių suknelių kūrėja Suzanne Neville. J. Packham mane sužavėjo tobulu organizuotumu. Tokios kokybiškos darbinės aplinkos ir emociškai kūrybinės ramybės nemačiau nei vienoje ateljė. Pradedant nuo erdvių patalpų, labai patogiai išdėstytų darbo vietų ir baigiant darbų planavimu. Išties likimo dovana pažinti tokias įkvepiančias asmenybes”, – sako dizainerė iš Lietuvos J. Stakauskaitė.
Vestuvinė suknelė – lyg meno kūrinys
Įkvėpta tokių neeilinių pažinčių Jurgita savo veiklą Londone pradėjo ne nuo naujų kolekcijų organizavimo, o nuo tiesioginio darbo su klientėmis. Jurgita jau ne vienerius metus savo privačioje nedidelėje namų ateljė kuria vienetines vestuvines sukneles.
„Pirmosios mano klientės buvo Anglijoje gyvenančios lietuvaitės, vėliau – būsimos nuotakos iš Maroko, Libano, Australijos, Anglijos, Italijos”, – pasakoja Jurgita.

Iš pirmo žvilgsnio vestuvinių suknelių kūrimas – labai viliojanti mados kūrybos sritis – įspūdingi, rankomis dekoruoti audinių raštai, suknelių modelių ir jų variacijų įvairovė, spindintis, žėrintis vienos dienos kūrinys, kuriame turi sutilpti visos nuotakos svajonės. Vestuvinės suknelės kūrimas yra labai atsakingas tiek fizinis, tiek emocinis darbas. „Vestuvinė suknelė – viena vienintelė, tai kiekvienos moters išsvajotas ir geidžiamiausias, ypatingai progai skirtas rūbas, todėl mano užduotis tai įgyvendinti su kaupu. Pirmiausia – labai svarbu ne tik išgirsti, bet ir išjausti kiekvienos nuotakos svajonę. O jų, patikėkite, būna tiek daug, kad kartais net sunku sutalpinti į vieną suknelę. Bet tai ir yra mano kūrybinis iššūkis, tas svajones tiesiog įausti į nuostabiausios gyvenimo dienos rūbą”, – dalijasi kūrybine patirtimi Jurgita.
Pirmiausia, išklausiusi būsimos nuotakos pageidavimus ir norus, Jurgita, kaip ir kiekvienas profesionalus dizaineris, vestuvinės suknelės kelią pradeda nuo eskizų, medžiagos parinkimo. Pritaria, kad naujų minčių, idėjų kyla bedirbant, kai vyksta rūbo matavimai. „Nors visada pabrėžiu, kad šaltai reaguoju į gyvenimo problemas, dėl savo vestuvinių suknelių vis dėlto kartais labai išgyvenu, nes žinau, kokia man tenka atsakomybė. Tarkime, šiuo metu siuvu labai prigludusias ir kūno linijas paryškinančias sukneles atvira nugaros iškirpte. Būtent tokioms suknelėms pasiūti reikia nemažai matavimų. Ir per tokį ilgą ir tamprų bendravimo laiką susidraugauju su būsimomis nuotakomis. Tada kartu pagal visas angliškas tradicijas einame popiečio arbatėlės, o būna, kad net gaunu pakvietimą dalyvauti vestuvėse kaip viešnia”, – pasakoja vestuvinių suknelių kūrėja.
Vestuvinės suknelės gyvena kelis gyvenimus

Lietuvė dizainerė sako, kad nuotraukos ne visada perteikia tikrąją nuotakos apdaro vertę, o tuo labiau jo istoriją. Ir jeigu kažkam vestuvinė suknelė atrodys nieko ypatinga, neišsiskirianti iš kitų, nuotakai ji gali būti pati pačiausia. „Vieną kartą būsimoji nuotaka iš Ispanijos atsinešė savo mamos vestuvinę suknelę, ir aš, ją šiek tiek pakeitusi, tiesiog ‘įpūčiau’ naujos gyvybės. Tai buvo be galo maloni staigmena nuotakos mamai, o šis labai gražus dukters ir mamos ryšys išsaugojo šeimos relikviją. Suknelė paprasta, bet jos istorija graži iki graudulio. O štai klientė iš Australijos vestuvių dieną dengėsi močiutės nuometu. Labai daug rūpesčio turėjau su tuo nuometu. Reikėjo pakeisti jo spalvą ir nudažyti taip, kad atitiktų vestuvinės suknelės spalvą. Man tik iš ketvirto karto pavyko pasiekti norimo rezultato. O varge, kiek tada buvo streso – nuometas brangus ne tik materialia prasme, bet ir dvasine. Taigi su kiekviena nuotaka – vis kita istorija, ir tos istorijos, nors ir skirtingos, vienodai jaudinančios”, – sako Jurgita, kaskart prisiliečianti prie svarbiausios žmonių gyvenimo šventės gražiausių momentų.
Dėkinga šypsena – brangiausias kūrybos įvertinimas
Paprašius Jurgitos smulkiau papasakoti apie rankų darbą, kai tenka kantriai dekoruoti ar dėlioti suknelės linkių klostes, Jurgita prisipažįsta, kad vieno medžiagos siuvinėjimo būdo, beading, išmoko Ralph&Russo mados namuose. „Beading tiksliausias vertimas būtų inkrustacija. Šie medžiagos pagražinimai – siuvinėta puošyba – nuotraukose nesimato, nes dekoruojama perregimais kristalais bei karoliukais, kurie ant balto audinio tiesiog „išsilieja”. Tačiau tikrovėje saulės nutvieksta ar vakaro šviesų palytėta tokia suknelė nepaprastai žėri ir pranoksta iškilmingumu ir prabanga”, – pasakoja Jurgita apie sudėtingiausius vestuvinių suknelių kūrimo etapus.

Pasakoja Jurgita ir apie tai, kai tenka su savo kūriniu išsiskirti ir jo naują „gimimą” išvysti ant nuotakos. Prisipažįsta, kad būna sunku su savo kurta suknele atsisveikinti, tačiau, kai pamato vestuvines nuotraukas, visada išgyvena ypatingas džiaugsmo akimirkas, kurios tik užtvirtina ilgo kūrybinio darbo rezultatą. „Nieko nėra malonesnio, kai matai laime spinduliuojančią nuotaką, matai jos šypseną. Tai pats geriausias mano darbo įvertinimas”, – sako J. Stakauskaitė.
Peržvelgusi gyvenimą Jungtinėje Karalystėje Jurgita sako – jis buvo be galo turtingas. Per tuos dešimt metų teko dirbti su įvairiais vietos mados kūrėjais. Ir darbo vietos buvo keičiamos neatsitiktinai, kadangi Jurgita troško kuo daugiau sužinoti ir kuo daugiau įgyti patirties. Vien ko vertos neįkainojamos įgudimo pamokos, ypač įdomus ir turbūt labiausiai kūrybines erdves praplėtęs darbas Alexander McQuenn eksperimentinėje ateljė! Visa tai atgulė į itin turiningą jaunos dizainerės biografiją, praturtino jos karjerą, suteikė galimybių naujiems profesiniams siekiams įgyvendinti.
Šiandien kalbėdama apie ateities planus Jurgita nedaugžodžiauja. „Dievas geriau žino. Kai ką nors suplanuoju, Aukščiausiasis vis tiek pakoreguoja”, – šypsosi lietuvių dizainerė, dešimt metų gyvenanti ir kurianti Londone.
