Dizainerės rankomis kuriamos nuotakų svajonės

Rasa Sėjonaitė.

Nors Europos mados sostine bandoma tituluoti manieringąjį, ekstrava­gantiškąjį Paryžių, iš istorijos žinoma, kad britų dizaineriai savo kūryba visada „atakavo” prancūzų aukš­tą­ją madą ir ne vieną dešimtmetį bu­vo tiesiog nepralenkiami mados rin­koje. Verta prisiminti Londono Car­na­by gatvę, kur savimeilę aukštinan­čius drabužius rinkosi ne tik mergi­nos, bet ir vaikinai, o aistringiems ma­­dos sekėjams ši didmies­čio vieta tapo tiek ma­dos, tiek sparčių socia­linių ir materia­linių pokyčių centru. Tad atidžiau pa­tyrinėjus europie­tiškos mados isto­ri­ją, galima matyti, kad Londonas stilingų drabužių kūrėjams visada buvo viliojanti naujų iššūkių ir svajonių įgyvendinimo erdvė, kurioje mados dizaineriai nevaržomai įgyvendindavo netikė­čiausias, ekscentriškiausias idėjas.

Prieš beveik dešimt metų lietuvę dizainerę Jurgitą Stakauskaitę pa­saulio miestas Londonas taip pat pa­viliojo neribotomis galimybėmis, naujais išbandymais ir nežinomybe. Lie­tu­voje pristačiusi savo pirmąją apatinių drabužių kolekciją ir sulaukusi puikių įvertinimų, jauna, vos 24 metų, mados kūrėja nusprendė kelti sparnus ir savo kūrybos kelią pratęsti svetur.

Žinias gilino prestižinėse dizaino mokyklose

„Turėdama mados dizaino žinių pagrindus, išvykau į Jungtinę Kara­lystę, norėdama toliau tobulintis. Čia baigiau mados dizaino ir vadybos kursus visame pasaulyje žinomoje dailės ir dizaino kolegijoje Central Saint Martins – University of Arts. Pasirinkau studijas Saint Martins, nes žinojau, kad ten studijavo tokie garsūs mados korifėjai kaip John Galliano, Alexander McQueen, Stella McCartney. Ten turėtų būti gerai, – tada pamaniau ir išvykau”, – apie sa­vo apsisprendimą pasakoja Jurgita Sta­kauskaitė. Jauna moteris sako, kad tik keldama sau sunkias užduotis bei siekdama vis naujų iššūkių pa­junta tikrąjį gyvenimo skonį. Todėl klaidūs didmiesčio Londono mados užkulisiai jos visai nebaugino.

„Tuo metu tikrai nemaniau, kad liksiu gyventi Londone. Galvojau – pa­bandysiu, jei nepatiks, nieko tokio. Juk tik 2,5 val. skrydžio iki Lietuvos. Visada galima sugrįžti namo”, – pri­simena mados kūrėja.

Kalbos barjero nebuvo, o atsidū­rus Londone Jurgitai teko labai grei­tai socialiai susiorientuoti, susirasti darbą ir be didesnės atgaivos daug dirbti. Kitu atveju, pasak Jurgitos, ka­pitalistinio pasaulio miestas tave gali sutrypti be jokio pasigailėjimo. „Greitai priimu sprendimus, esu spontaniška, jeigu kas nepatinka, galiu atsisakyti, jeigu kažko norisi, sakau – bus, net jeigu nežinau, kaip tai man pavyks įgyvendinti. Betgi, žiū­rėk, žingsnis po žingsnio, imi ir įgyvendini. Gyvenu tokiu principu: ieš­kok ir siek to, ką myli, antraip teks pamilti tai, ką turi”, – juokiasi dizainerė.   

Londone gelbėjo stiprus charakteris

Nesukti galvos dėl kasdienių rūpesčių – tai stiprioji ir labai stoiška Jurgitos charakterio pusė. Apie tai liudija ne vienas įvykis, kuris Londo­no didmiesčio gatvėse atsidūrusiai lietuvaitei buvo lyg linksmas nuotykis. O tiksliau – į beveik visus gyve­nimo sunkumus Jurgita yra linkusi žiūrėti labiau kaip į gyvenimo pokš­tą, nei į sunkų išbandymą.

„Klausiate apie pirmuosius sun­ku­mus ir iššūkius, patirtus Anglijoje, jų tikrai buvo, netrūksta ir šiandien. Bet toks gyvenimas! Jeigu yra problema, ją sprendi. Manau, viskas tampa paprasta, jeigu paprastai ir ramiai reaguoji. Žinote, mane dažnai pakritikuodavo darbe, kad aš kažkaip giliai neišgyvenu, jeigu kažkas ne taip. Priekaištaudavo, kad man nerūpi. Bet taip nėra, nes aš tiesiog tuo metu galvoju – ką galima padaryti, kokį tei­singiausią sprendimą priimti, kad kuo greičiau problemą išsprendus. Na, pavyzdžiui, viena pirmųjų ma­no ‘nelaimių’ vos atvykus į Londoną – žūtbūt reikėjo kažkur apsigyven­ti. Iš­sinuomojau kambarį, susimokėjau nuomos mokestį ir tikriausiai per skubėjimą nepasidomėjau, kada ga­liu įsikelti į tą kambarėlį. Pasirodo, kad tik po dviejų savaičių. Kaip dabar pamenu, stoviu su lagaminu gatvėje ir galvoju – na, va, turiu problemą ir reikia kažką daryti”, – juokiasi Jur­gita, kuri mano, kad svarbiausia gy­venime – jaustis laimingai, o visa ki­ta – lengva ranka pasiekiama ir visos kliūtys įveikiamos.

Kai klausiu Jurgitos apie jos profesinius ieškojimus, ji sako: „O varge, apie tai nebuvo kada galvoti. Čia juk Londonas. Jaučiausi kaip ir daugelis išvykusių – viena svetimame krašte, be namų, be draugų (tiesa, laikui bė­gant jų atsirado), be artimųjų. Šiuo klausimu vieni kitus supranta tik iš­vykę gyventi svetur”.

Jurgitos gyvenimo pradžia vie­no­je didžiausių pasaulio sostinių pra­sidėjo nuo darbo. Kaip pati sako, tik­rąja to žodžio prasme dirbo, daug ir intensyviai.

„Ralph&Russo mados namuose būdavo į darbą ateidavau 9 val. rytą ir išeidavau vidurnaktį. Ne kartą teko padirbėti ir iki ryto. Taksi išvežiodavo namo ir net maistą pristatydavo į darbą, nes nebūdavo laiko galvoti – mes atkakliai ir daug dirbome. Jeigu matėte dokumentinį filmą apie couturier – Valentino Garavani The Last Emperor (įspūdingas dokumentinis filmas apie legendinio mados dizainerio italo Valentino Garavani vienos vienintelės kolekcijos paruošimo procesą – aut. past.) – tai kažkas pana­šaus tie­siogine to žodžio prasme – naktinis darbas ateljė iki paskutinės minutės, kol drabužių kolekcija išvys dienos šviesą. Tokia patirtis mados kūrėjui yra neįkainojama”, – sako dizainerė. 

Patirties sėmėsi pas mados korifėjus

Toji patirtis, nors ir sunkiu dar­bu, į Jurgitos Stakauskaitės kūrybi­nę biografiją vis dėlto bus įrašyta ypa­­tinga žyma. Įsidarbinus Ralph­&Rus­so aukštosios mados namuose, Jurgitai teko bendrauti su šios bendrovės įkūrėjais ir savininkais, pa­saulinį pripažinimą pelniusiais Ta­mara Ralph bei Michael Russo. Lie­tuvė dizainerė turėjo puikios progos stebėti jų darbą iš labai arti.

„Kai dirbau Ralph&Russo mados namuose, Tamara ir Michael dar nebu­vo pasiekę tokio žinomumo kaip šiandien. Įdomi patirtis būti dalimi jų mados verslo kelyje. Tai labai stip­rus duetas, papildantis vienas kitą savo talentu: Tamara kūrybiniu, Mi­chael, kaip buvęs bankininkas, vadybiniu, finansiniu. Tuo metu jie dirbdavo toje pačioje ateljė, todėl teko matytis su jais kiekvieną mielą die­ną. Tai labai darbštūs, disciplinuo­ti, motyvuoti, savo darbui atsidavę žmonės. Tikrai karjeros pradžioje jie dirbdavo be laisvadienių. Stebino jų gebėjimas suvaldyti užsakymus, aukš­tosios mados pristatymus Pary­žiuje kelis kartus per metus, kur kiek­viename pasirodyme – ne mažiau kaip 40 modelių ir šimtai darbuotojų.

Vėliau teko padirbėti su žinomo­mis britų dizainerėmis – Jenny Pack­ham ir vestuvinių suknelių kūrėja Suzanne Neville. J. Packham mane sužavėjo tobulu organizuotumu. To­kios kokybiškos darbinės aplinkos ir emociškai kūrybinės ramybės ne­mačiau nei vienoje ateljė. Pradedant nuo erdvių patalpų, labai patogiai išdėstytų darbo vietų ir baigiant darbų planavimu. Išties likimo dovana pažinti tokias įkvepiančias asmenybes”, – sako dizainerė iš Lie­tuvos J. Stakauskaitė.

Vestuvinė suknelė – lyg meno kūrinys

Įkvėpta tokių neeilinių pažinčių Jur­gita savo veiklą Londone pradėjo ne nuo naujų kolekcijų organizavimo, o nuo tiesioginio darbo su klientėmis. Jurgita jau ne vienerius metus savo privačioje nedidelėje namų ateljė kuria vienetines vestuvines sukneles.

„Pirmosios mano klientės buvo Anglijoje gyvenančios lietuvaitės, vėliau – būsimos nuotakos iš Maroko, Libano, Australijos, Anglijos, Itali­jos”, – pasakoja  Jurgita.

Iš pirmo žvilgsnio vestuvinių suk­nelių kūrimas – labai viliojanti mados kūrybos sritis – įspūdingi, ran­komis dekoruoti audinių raštai, suknelių modelių ir jų variacijų įvai­rovė, spindintis, žėrintis vienos die­nos kūrinys, kuriame turi sutilpti vi­sos nuotakos svajonės. Vestuvinės suk­nelės kūrimas yra labai atsakin­gas tiek fizinis, tiek emocinis darbas. „Vestuvinė suknelė – viena vieninte­lė, tai kiekvienos moters išsvajotas ir geidžiamiausias, ypatingai progai skirtas rūbas, todėl mano užduotis tai įgyvendinti su kaupu. Pirmiausia – labai svarbu ne tik išgirsti, bet ir išjausti kiekvienos nuotakos svajonę. O jų, patikėkite, būna tiek daug, kad kartais net sunku sutalpinti į vieną suknelę. Bet tai ir yra mano kūrybinis iššūkis, tas svajones tiesiog įausti į nuostabiausios gyvenimo dienos rūbą”, – dalijasi kūrybine patirtimi Jurgita.

Pirmiausia, išklausiusi būsimos nuotakos pageidavimus ir norus, Jur­gita, kaip ir kiekvienas profesionalus dizaineris, vestuvinės suknelės kelią pradeda nuo eskizų, medžiagos parin­ki­mo. Pritaria, kad naujų minčių, idėjų kyla bedirbant, kai vyksta rūbo matavimai. „Nors visada pabrėžiu, kad šaltai reaguoju į gyvenimo problemas, dėl savo vestuvinių suknelių vis dėlto kartais labai išgyvenu, nes žinau, kokia man tenka atsakomybė. Tarkime, šiuo metu siuvu labai pri­gludusias ir kūno linijas paryškinan­čias sukneles atvira nugaros iškirpte. Būtent tokioms suknelėms pasiūti reikia nemažai matavimų. Ir per tokį ilgą ir tamprų bendravimo laiką su­si­draugauju su būsimomis nuotako­mis. Tada kartu pagal visas angliškas tradicijas einame popiečio arbatėlės, o būna, kad net gaunu pakvietimą dalyvauti vestuvėse kaip viešnia”, – pasakoja vestuvinių suknelių kūrėja.  

Vestuvinės suknelės gyvena kelis gyvenimus

Lietuvė dizainerė sako, kad nuotraukos ne visada perteikia tikrąją nuotakos apdaro vertę, o tuo labiau jo istoriją. Ir jeigu kažkam vestuvinė suk­nelė atrodys nieko ypatinga, neišsiskirianti iš kitų, nuotakai ji gali bū­ti pati pačiausia. „Vieną kartą būsimoji nuotaka iš Ispanijos atsinešė savo mamos vestuvinę suknelę, ir aš, ją šiek tiek pakeitusi, tiesiog ‘įpūčiau’ naujos gyvybės. Tai buvo be galo maloni staigmena nuotakos mamai, o šis labai gražus dukters ir mamos ry­šys išsaugojo šeimos relikviją. Suk­ne­lė paprasta, bet jos istorija graži iki graudulio. O štai klientė iš Australi­jos vestuvių dieną dengėsi močiutės nuometu. Labai daug rūpesčio turėjau su tuo nuometu. Reikėjo pakeisti jo spalvą ir nudažyti taip, kad atitiktų vestuvinės suknelės spalvą. Man tik iš ketvirto karto pavyko pasiekti no­ri­mo rezultato. O varge, kiek tada bu­vo streso – nuometas brangus ne tik materialia prasme, bet ir dvasine. Taigi su kiekviena nuotaka – vis kita istorija, ir tos istorijos, nors ir skir­tingos, vienodai jaudinančios”, – sa­ko Jurgita, kaskart prisiliečianti prie svarbiausios žmonių gyvenimo šventės gražiausių momentų.

Dėkinga šypsena – brangiausias kūrybos įvertinimas

Paprašius Jurgitos smulkiau pa­pasakoti apie rankų darbą, kai tenka kantriai dekoruoti ar dėlioti suknelės linkių klostes, Jurgita prisipažįsta, kad vieno medžiagos siuvinėjimo bū­do, beading, išmoko Ralph&Russo ma­dos namuose. „Beading tiksliausias vertimas būtų inkrustacija. Šie me­džiagos pagražinimai – siuvinėta puošyba – nuotraukose nesimato, nes dekoruojama perregimais kristalais bei karoliukais, kurie ant balto audi­nio tiesiog „išsilieja”. Tačiau tikrovėje saulės nutvieksta ar vakaro šviesų palytėta tokia suknelė nepaprastai žėri ir pranoksta iškilmingumu ir pra­banga”, – pasakoja Jurgita apie sudėtingiausius vestuvinių suknelių kūrimo etapus.

Pasakoja Jurgita ir apie tai, kai tenka su savo kūriniu išsiskirti ir jo naują „gimimą” išvysti ant nuotakos. Prisipažįsta, kad būna sunku su savo kurta suknele atsisveikinti, tačiau, kai pamato vestuvines nuotraukas, vi­sa­da išgyvena ypatingas džiaugs­mo akimirkas, kurios tik užtvirtina ilgo kūrybinio darbo rezultatą. „Nie­ko nėra malonesnio, kai matai laime spinduliuojančią nuotaką, matai jos šypseną. Tai pats geriausias mano darbo įvertinimas”, – sako J. Sta­kauskaitė.

Peržvelgusi gyvenimą Jungtinėje Karalystėje Jurgita sako – jis buvo be galo turtingas. Per tuos dešimt metų teko dirbti su įvairiais vietos mados kūrėjais. Ir darbo vietos buvo keičiamos neatsitiktinai, kadangi Jurgita troško kuo daugiau sužinoti ir kuo daugiau įgyti patirties. Vien ko vertos neįkainojamos įgudimo pamokos, ypač įdomus ir turbūt labiausiai kū­rybines erdves praplėtęs darbas Ale­xander McQuenn eksperimentinėje ateljė! Visa tai atgulė į itin turiningą jaunos dizainerės biografiją, pratur­ti­no jos karjerą, suteikė galimybių naujiems profesiniams siekiams įgy­vendinti.

Šiandien kalbėdama apie ateities planus Jurgita nedaugžodžiauja. „Die­­vas geriau žino. Kai ką nors suplanuoju, Aukščiausiasis vis tiek pakoreguoja”, – šypsosi lietuvių dizai­nerė, dešimt metų gyvenanti ir kurianti Londone.