
Pasaulio lietuviją apleido vienas paskutiniųjų Lietuvos diplomatijos mohikanų, kuriems teko atsakomybė Lietuvos vardą sunkiais okupacijų metais saugoti užsienyje.
Mirus paskutiniajam karjeros diplomatui dr. Petrui Daužvardžiui ir JAV vyriausybei pradėjus leisti atnaujinti atstovybių personalą iš išeivijos lietuvių atstovų, 1971 m. Čikagos konsulatas tapo garbės generaliniu konsulatu ir de facto ir de jure vyro pareigas perėmė žmona – Amerikoje gimusi Juzė Rauktytė-Daužvardienė. Ji buvo paskirta ir JAV vyriausybės pripažinta Lietuvos generaline garbės konsule Čikagoje. Dėl silpnos sveikatos 1985 m. J. Daužvardienė pasitraukė iš generalinės garbės konsulės pareigų ir į jos vietą stojo Vaclovas Kleiza, kuriam padėti ji niekada neatsisakydavo, – kaip „Lietuvyje” teigia diplomatijos istorikė Asta Petraitytė-Briedienė. „Vaclovas Kleiza ir toliau aktyviai stovėjo diplomatinės tarnybos sargyboje: skleidė lietuviškąsias tradicijas ir papročius, siekė kuo plačiau informuoti visuomenę apie Baltijos šalių okupaciją, atsakingai ėjo Lietuvos atstovo Čikagoje pareigas”, – teigia istorikė. Nuo 1985 m. gruodžio 3 d. konsulatas dirbo 10000 South Bell Ave., Chicago, IL – Kleizų namuose. Vėliau konsulinės paslaugos buvo teikiamos Balzeko lietuvių kultūros muziejaus patalpose.
„Po Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo laikotarpyje užsienyje veikusi Lietuvos diplomatinė tarnyba bei lietuvių išeivijos vadovybė svarbiausiu savo politinės veiklos tikslu kėlė išsaugoti Lietuvos aneksijos nepripažinimą Vakarų valstybių vyriausybėse, suprantama, pirmiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nuolat gaunamas JAV prezidentų pažadas nepripažinti Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupacijos iliustravo tuo metu veikiančios, kad ir simboliškai, Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovybės – pasiuntinybės, konsulatai ir garbės konsulatai, kurie ir buvo taip vadinami ‘nepriklausomybės žiburėliai’. Svarbūs lietuvių išeivijai, stiprinantys viltį sulaukti savo šalies valstybingumo atstatymo”, – „Vorutos” laikraštyje rašo kitas diplomatijos tyrinėtojas prof. Juozas Skirius.
Vaclovas Kleiza Lietuvos garbės generalinio konsulo pareigas Čikagoje ėjo 1985–1998 m., nuo 1998 m. buvo Lietuvos garbės konsulas. Jam mirus š. m. sausio 3 dieną LR generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius ir Generalinio konsulato kolektyvas išreiškė gilią užuojautą šeimai ir artimiesiems: „Vaclovas Kleiza yra ypatingai nusipelnęs bendruomenės narys ir kolega diplomatas, atidavęs ilgus savo gyvenimo metus tarnaujant Tėvynei, puoselėjant lietuvybę, lietuviškas tradicijas ir atkakliai dirbant Lietuvos laisvės vardan”, – sakoma užuojautos pareiškime.
Gyvenimo kelias

Vaclovas Kleiza, psichologas, sociologas, diplomatas, visuomenės veikėjas, gimė 1933 m. vasario 18 d. Kaune, 1944 m. kartu su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1949 m. gyveno Čikagoje. 1951 m. baigė Šv. Pranciškaus mokyklą Lowell, MA. 1951–1953 m. studijavo Šv. Prokopijaus koledže Lisle, IL. 1953–1955 m. Loyola universitete Čikagoje ir 1956 m. Illinois universitete Urbanoje įgijo bakalauro laipsnį. 1964 m. Loyola universitete pelnė magistro laipsnį. Dirbo Cook rajono ir Čikagos socialinės pagalbos departamentuose administracinį darbą ir aktyviai reiškėsi lietuvių visuomeninėje veikloje.
1957–1958 m. būsimasis diplomatas buvo Lietuvių studentų sąjungos JAV pirmininkas. Lietuvių studentų sąjunga JAV Lietuvių Bendruomenėje (LB) bei įvairiose įstaigose bei tarptautinėse organizacijose atstovavo JAV studijuojantiems lietuviams ir lietuvių kilmės studentams. Sąjunga organizavo bendrą studentų veiklą lietuvybei palaikyti, pvz., 1964 m. surengė Baltų studentų konferenciją. Ji dalyvavo JAV lietuvių organizacijų veikloje dėl Lietuvos laisvės, pvz., 1956 m. įteikiant JAV viceprezidentui Richard Nixon peticiją su 40 000 parašų. Kartu su JAV LB 1957 m. surengė Jaunimo kongresą, 1966 m. su lietuvių jaunimo antikolonijine lyga dalyvavo BATUN organizacijos kūrime. Nuo 1963 m. turėjo atstovą Amerikos lietuvių taryboje (ALT).
1964 m. V. Kleiza – „Lituanus” fondo vicepirmininkas. Aktyviai reiškėsi JAV LB, 1964–1967 m. buvo centro valdybos narys jaunimo reikalams, I Pasaulinio lietuvių jaunimo kongreso rengimo komiteto vicepirmininkas, 1970–1973 m. – tarybos prezidiumo sekretorius. 1978–1983 m. buvo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) vykdomasis vicepirmininkas ir kultūros komisijos pirmininkas, kelių seimų narys, garbės teismo sekretorius. „Lietuvių dienose” 1978 m. PLB valdybos pirmininkas Vytautas Kamantas yra sakęs, kad į visuomeninį darbą jį įtraukė jo kartos draugai, tarp kurių buvo paminėta ir Vaclovo Kleizos pavardė: dr. Vytautas Vygantas, Eugenijus Vilkas, Vaclovas Kleiza, kun. Antanas Saulaitis, Milda ir dr. Edmundas Lenkauskai, Jonas Kazlauskas, Tomas Remeikis ir kt.
Vaclovas Kleiza buvo ir aktyvus Ateitininkų sąjungos narys, 1955–1956 m. – Studentų ateitininkų, 1958–1961 m. – Moksleivių ateitininkų sąjungos pirmininkas, 1969–1974 m. – Ateitininkų šalpos fondo valdybos sekretorius, 1979–1979 m. – Ateitininkų federacijos generalinis sekretorius, 1981–1985 m. – „Ateities” literatūros fondo reikalų vedėjas. Kurį laiką redagavo ateitininkų skyrių „Drauge”. Buvo „Akademinių prošvaisčių” skyriaus „Drauge” vienas kūrėjų ir ilgametis „Draugo” redakcijos narys.
Bendradarbiavo kitoje spaudoje: „Ateityje”, „Darbininke”, „Laiškuose lietuviams”, „Pasaulio lietuvyje” ir kt.
2004 m. pasirodė Lauryno Jonušausko ir V. Kleizos parengta Lietuvos konsulato Čikagoje 1924–2004 m. istorija dokumentuose ir nuotraukose (Chicago: Lithuanian Research and Studies Center, 2004). Leidinyje atsispindi ilgametė konsulato istorija. Ją rengiant remtasi dr. Petro ir Juzės Daužvardžių fondo bei garbės konsulo Vaclovo Kleizos asmeninio archyvo medžiaga.
1999 m. už nuopelnus Lietuvai ir lietuvybei Lietuvos Respublikos garbės generalinis konsulas Čikagoje Vaclovas Kleiza Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus buvo apdovanotas LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
„Draugo” redakcija kartu su visa JAV lietuvių visuomene gedi dėl buvusio savo bendradarbio, diplomato, visuomenininko netekties ir reiškia gilią užuojautą Velionio artimiesiems bei bendražygiams.
A. a. Vaclovas Kleiza bus palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje. Laidotuvės privačios.
„Draugo” redakcija
