CENTRAS - Kelionės - Gyvenimas – tai savos radijo stoties paieškos
Didelė graži Luko Laniausko šeima: (iš k.) brolio žmona Alyson Laniauskienė, sūnėnas Lukas Laniauskas, brolis Simas Laniauskas, dukterėčia Aria Laniauskaitė, dukterėčia Alena Čyvaitė, mama Eglė Laniauskienė, sūnėnas Aleksandras Čyvas, Tėvas Marius Laniauskas, močiutė Aniceta Giedraitienė, t. Lukas Laniauskas SJ, brolio žmona Daina Laniauskienė, brolis Matas Laniauskas, dukterėčia Maja Laniauskaitė, dukterėčia Lija Čyvaitė, sesuo Vaiva Čyvienė ir jos vyras Matas Čyvas. (Nuotraukos iš asmeninio archyvo)

Gyvenimas – tai savos radijo stoties paieškos

Virginija Petrauskienė.

Lietuvių bendruomenėje mylimas ir visada laukiamas tėvas Lukas Laniauskas SJ atsisveikino ir rugsėjo 20 dieną, išskrido į Europą. Ten jis žada praleisti vienerius metus. Bet tas laikas nebus skirtas atostogoms. Nuolatos nestokojantis darbų, skubantis, bet stebuklingu būdu visur suspėjantis dvasininkas prieš kelionę sugrūstoje savo darbotvarkėje rado vietos pokalbiui su „Draugu”. Nuoširdus, besidžiaugiantis ir dosniai besidalijantis savo tikėjimu, atvirai pasakojantis apie retsykiais užplūstančias silpnumo akimirkas – už tai dvasininkas yra mylimas tiek lietuvių, tiek amerikiečių. Kas jam padeda sunkiausią akimirką? Stebuklinga frazė, kuria kunigas linkęs pasidalyti kad ir su visu pasauliu: „Jėzau, pasitikiu Tavimi”.

Esate visada labai užsiėmęs žmogus, bet pastaruoju metu – ypač. Nes daug dalykų vyksta jūsų gyvenime: ir apsigynėte pastoracijos daktaro disertaciją, ir keliate sparnus išvykti į kitą žemyną. Pirmiausiai labai rūpi paklausti, ką jums reiškia tas disertacijos apgynimas ir neseniai įgytas garbingas daktaro laipsnis? 

Dėkoju už šią progą pasikalbėti ir kartu pasidžiaugti tikėjimu ir gyvenimu. Aš labai vertinu tai, ką „Draugas” daro – jis ne tik skelbia žinias, bet kartu tvirtina ir žmonių tikėjimo pagrindus.

O dėl disertacijos – jėzuitai vienuoliai visuomet siekia aukštesnio mokslo ir dažnai esame atsakingi už mokyklas. Tad provincijolas, mūsų vyresnysis, pakvietė mane apmąstyti, kokias vertybes norėčiau tyrinėti ir parašyti apie tai disertaciją. Bažnyčios bei visuomenės ateitis yra mokykloje, todėl nusprendžiau rašyti apie liturgiją, apie tai, kaip sakramentas galėtų būti praturtintas, kad susitikimas su Viešpačiu perkeistų mūsų gyvenimus. Mūsų patirtis šv. Mišiose turėtų būti ypatinga. Bet labai dažnai tai nėra realybė, ne kiekvieną kartą šv. Mišių dalyviai tą patiria. Kartais mes „užmiegame”, užsisvajojame, nedalyvaujame, arba dalyvaujame, žinoma, jaučiame tą artumą, bet patiriame ne tiek giliai. Tai mano disertacijos tyrinėjimo esmė – pasiaiškinti, kokie dalykai gali mums padėti geriausiai pasiekti tą Viešpaties artumą ir kaip liturgija gali prisidėti prie mokinių bei visų tikinčiųjų Viešpaties artumo patyrimo.

T. Luko Laniausko didžiausias džiaugsmas – dalintis Viešpaties meile su visais.

O kodėl taip staiga visems netikėtai staiga pakeliate sparnus ir išskrendate į kitą žemyną? Juk čia, Amerikoje, esate mylimas, visur kviečiamas, pilnas veikos, niekur nesuspėjantis ir tuo pačiu – visur suspėjantis. Vis dėlto, kur jūs vykstate, ar ilgam ir ką ten veiksite?

Gal reikėtų pripažinti, kad esu niekur nespėjantis. Ir tą mano draugai žino: jeigu mane kviečia, turi tikėtis, kad pasirodysiu vėliau pusvalandžiu ar net visa valanda. Pasirodau, bet toks yra mano tempas ir jaučiuosi palaimintas, kad turiu tokių progų, kai žmonės mane kviečia, kad per mūsų draugystę jie patiria Dievo meilę ir gerumą. Ir jeigu aš prie to galiu prisidėti, tai labai džiaugiuosi.

Kodėl aš keliauju? Kiekvienas jėzuitas pabuvęs jėzuitu 10 metų ar daugiau (o aš jau 16 metų, kaip esu jėzuitas) būna pakviečiamas į vadinamąjį terciatą, tai yra tokia trečioji formavimo stadija, kurios metu vienuoliui skiriami metai laiko apmąstyti, pasimelsti, atitolti nuo aktyvaus apaštalinio darbo. Tai yra daugiau maldos darbas, kurio metu reikia apsvarstyti savo jėzuitišką vienuolišką gyvenimą ir tada galutinai, pilna širdimi, pilnu noru eiti tolimesnes jėzuito pareigas. Ir iš tų, kurie baigia tą terciato programą, būna renkami superijorais, provincijolais ar vyresniaisiais. Tai yra tarsi lyderystės kursai ir pasiruošimas toms naujoms pareigoms. 

Tai kokioje Europos šalyje jūs atliksite šią terciato programą? Kaip viskas turėtų būti: ar užsidarysite maldai vienuolyne ir apribosite ryšius su pasauliu, ar galėsite ieškoti naujų ryšių, tarkime, su vietos lietuvių bendruomene?

Aš išvykstu į Airiją, ten netoli Dublino (pusvalandis į šiaurę nuo miesto centro) esančiame vienuolyne yra rekolekcijų namai ir tas vadinamas terciatas. Ten aš atlikinėsiu šią programą. O ryšių su pasauliu, galima sakyti, sumažės. Iki šiol čia, Amerikoje, vasaromis turėdavau tiek veiklos: ir suteikti krikštų bei santuokų sakramentų, kiek bėgiojimų, kiek dalyvavimo stovyklose – tikrai Airijoje to nebebus. Gyvenimas tikrai sulėtės. Mano pagrindinė misija yra būti Dubline terciate, ten išbūti ir atlikti tą programą.

Aš tikrai nežinau, kaip bus atliekama ta programa, kaip tas laikotarpis atrodys. Nes niekada nesu taip gyvenęs. Tačiau jeigu turėsiu laiko, jeigu galėsiu, tai tikrai ieškosiu ryšių su Dublino lietuviais – čia negali būti net kito klausimo. Nes kur tik esu buvęs išsiųstas per tuos 16 metų, ar San Francisco, ar Detroite, Clevelande, Baltimorėje, Washingtone, Bostone ar kitur – visur bandžiau surasti, susisiekti su ten įsikūrusiomis lietuvių bendruomenėmis. Taigi, labai tikiuosi susitikti, nors tikrai nežinau, ar turėsiu tokią galimybę.

O kas turėtų būti po tų terciato programos metų – ar lauksite jums dabar dar nežinomo paskyrimo, ar žinote, kad vėl grįšite į Ameriką?

Per tą laiką, kai būsiu Dubline, pradėsiu diskusijas su superijoru, tuomet ir sužinosiu, kur toliau mane skirs. Jis yra su manimi kalbėjęs, kad norėtų, jog apsvarstyčiau galimybę būti katalikiškos gimnazijos direktoriumi, arba kapelionu, arba klebonu kokioje nors lietuviškoje parapijoje. Jis atsakingas už tas pareigas visoje provincijoje, o mūsų provincija Amerikoje yra nuo Šiaurės Dakotos iki Kentucky. Ir tose valstijose, kurias apima provincija, yra daug parapijų, mokyklų ir provincijolas spręs, kur geriausia mane paskirti.

Atrodo, kad šis etapas – logiškas jūsų gyvenimo programos, tikslo ar misijos tęsinys.Viename iš interviu esate pasakojęs, kad dvasininko kelias jus viliojo nuo vaikystės, kad net po to, kai būdamas studentas, turėjote merginą ir planavote su ja tuoktis, pajutoti stiprią trauką sukti tapti dvasininku. Kas jums svarbiausia gyvenime, kaip jūs pats tai įvardintumėte?

Nuo vaikystės ieškojau draugystės su Dievu. Dar būdamas vaikas rūbų spintoje buvau įsirengęs maldos kampelį, kuriame susitikdavau su Viešpačiu. O jaunystėje taip pat turėjau norą tęsti tą draugystę, siekti šventumo. Ir kad ir kokie maži dalykai vyko mano gyvenime – ar paskyrimai Dainavos stovyklavietėje būti komendantu, ar vakarines programas vesti, ar rengti susikapimo vakarus, ar universitete įsimylėti ir draugauti su mergina, kurią buvau pasirengęs vesti ir susilaukti vaikų – visą laiką jaučiau tą subtilų Viešpaties kvietimą.

Žinau, kad jeigu Dievas šaukia, reikia atsiliepti. Reikia žiūrėti į aplinkinių poreikius, savo norus  – visa tai sudėti į vieną vietą ir pamatyti, ką toje mozaikoje surasi. Aš atradau kunigystę, kuri leidžia visados mylėti žmones. Svarstau, kokia nuostabi privilegija yra būti kunigu ir dalyvauti žmonių gyvenimuose nuo tos akimirkos, kai kūdikis gimsta iki to momento, kai tu stovi prie kapo ir palaidoji žmogų. Ir aš kviečiamas dalyvauti tame, kas vyksta žmogaus gyvenime tarp šių dviejų įvykių. Tai tokia nuostabi dovana, nes jaučiuosi narys tų šeimų, kuriose galiu tarnauti kaip kunigas. Jeigu kas tuo metu, kai mokiausi universitete, mylėjau merginą, būtų man pasakęs, kad gyvensiu tokį gyvenimą, kokį dabar gyvenu, būčiau juokęsis sakęs, kokias nesąmones tu man pasakoji. Bet dabar, kai atsigręžiu atgal, matau Dievo antspaudus kiekviename savo gyvenimo etape. Kiekvienas tas antspaudas vedė link kito Jo numatytu man keliu.

Noriu paklausti, ar nekyla pagundų pasukti į šoną nuo šio kelio? Neabejoju, kad ne kartą ir ne dešimt esate esate išgirdęs komplimentų dėl savo dailios išvaizdos, sugebėjimo nuoširdžiai bendrauti. Kaip sekasi išlaikyti ir nuoširdžią draugystę, ir kunigišką atstumą, bendraujant su merginomis ar jaunomis moterimis? 

Aišku, kad būna įvairiausių pagundų. Tikrai kunigo gyvenime nėra viskas lengva ir tobula – esame žmonės, o ne angelai. Juk ir šeimoje sutuoktiniai patiria pagundų ir kartais joms pasiduoda. Bet jeigu žmonės pamato, kad aš gyvenu meile Viešpačiui ir noru jam tarnauti kunigystėje, jie supranta, kad taip yra. Taip, būna ir nejaukių akimirkų, kai manęs klausia arba aptaria mano išvaizdą, bet tą akimirką aš panaudoju tam, kad dar kartą galėčiau papasakoti, ką reiškia mylėti Viešpatį ir jam paaukot savo gyvenimą. Ypač apie tai svarbu kalbėti šiomis dienomis, kai daugelis visuomenės narių didžiausia vertybe laiko pinigus ir laisvą valią daryti tai, ką nori, tarnauti savo malonumui. O kai prieš juos stovi vyras, kuris priėmė tris įžadus – neturto, skaistumo ir paklusnumo – daugeliui tas pasirinkimas atrodo visiška durnystė. Bet tie žmonės manyje gali pamatyti, kad taip gyvendamas, mylėdamas Viešpatį ir ta meile dalindamasis su kitais, esu laimingas, džiaugiuosi ir šypsausi.

Ar būna man sunkių akimirkų? Taip, būna. Ir ašarų, ir tokių vakarų, kai guliu vienas lovoje ir pagalvoju, kokį aš čia sprendimą priėmiau? Ką reiškia turėti žmoną ir vaikų? Ką reiškia turėti kito žmogaus artumą? Bet visa tai veda prie minties, kad Dievas mane pašaukė į šį gyvenimą, kad gyvenčiau su džiaugsmu ir meile ir perteikti Viešpaties meilę kitiems.

Jūs dirbate ir amerikiečių ir lietuvių bendruomenėse, kalbatės su žmonėmis. Koks dažniausias ir, tikriausiai, svarbiausias klausimas, kurį jums užduoda žmonės?

Tikėjimo prasme labai daug klausimų. Ypač šiomis dienomis. Daugelio žmonių noras yra suvokti gyvenimo tikslą. Jie klausia, kodėl mes gyvename, kam mes priklausome, kas yra svarbiausia gyvenime. Aš taip pasakyčiau: mūsų gyvenimai yra tarsi radijo aparatas su daugybe stočių. Mes ieškome savo stoties, kuri transliuoja mėgstamiausią mūsų melodiją, kurią vieni automobilyje galėsime garsiausiai dainuoti ir džiaugtis. Bet norint surasti TĄ stotį, gali būti labai sunku, reikia pereiti daug kitų stočių ir net triukšmų. Tos kitos stotys mus „užkabina”, arba jų skleidžiamas garsas yra toks stiprus, kad mes pasiduodame ir užmirštame savo norą atrasti tą tikrąjį džiaugsmą. Bet reikia žinoti, kad noras atrasti tą tikrąją stotį yra kiekvieno žmogaus širdies kampelyje. Pereiti tuos kitus kanalus, neužsibūti juose, būna nelengva.

Aš, dirbdamas gimnazijoje, turiu tikslą tiems mokiniams parodyti įrankius, kaip surasti tą radijo stotį, kuri teiks džiaugsmą, meilę ir ramybę, kad ir kur šis gyvenimas mus bevestų. Jaunimui šiomis dienomis reikia išmokti atrasti laiko tylai, laiko pabūti be mobiliojo ryšio telefono, be kompiuterio, surasti maldos gyvenimą. Tą galima pasiekti per mokslą, meną, literatūrą – visa tai, vesdamas juos, noriu parodyti ir tokiu būdu padėti jiems rasti tą jų gyvenimo stotį.

Ar sunku jauniems žmonėms tą pasakyti, kad jie išgirstų? Ar jiems reikia to, apie ką jūs kalbate? Kaip pasakyti, kad jie tai išgirstų?

Ar jauniems, ar man pačiam – sunku palikti tas kitas radijo stotis ir tęsti tikrosios paieškas. Juk atrodo, kaip galima dar ir dar kartą neįsijungti telefono ar komputerio, kaip galima nesiekti turėti dar didesnio namo ar geresnio automobilio… Visa tai suprantama. Bet jeigu mes užsibūname ne savo stotyje, ji mums neteiks to tikrojo džiaugsmo. Visa tai svarbu ir gerai, bet reikia siekti to, kas yra aukščiau. Ir tai yra labai sunku. Juk Jėzus nesakė, kad tie, kurie seks paskui mane, gyvens patį nuostabiausią gyvenimą. Jis sakė atvirkščiai – kas nori sekti paskui jį, tepasiima savo kryžių į rankas. Nelengva, bet verta.

Jūs žmogaus gyvenimą lyginate su radijo muzika, kuriai norėsis garsiai dainuojant pritarti. Ekspromtu kilo klausimas: o jūs pats ar  dainuojate automobilyje? Kokios muzikos mėgstate klausytis? 

Tikrai, tą pavyzdį aš paėmiau iš savo gyvenimo. Aš labai mėgstu važiuodamas greitkeliu klausytis įvairiausios muzikos. Mėgstu visokią muziką – Andrea Bocelli, lietuvišką – Trijų Tigrų, Gyčio Paškevičiaus, taip pat ir amerikiečių atlikėjų muzikos klausausi. Ir yra labai nuostabios krikščioniškos muzikos – šlovinimo giesmės, kurioms pritaikytos populiarių dainų melodijos. Jos irgi pakelia dvasią. Žinoma, be abejonės, palieku laiko tylai ir maldai, palieku laiko pasikalbėti su žmonėmis telefonu.

Kas labiausiai įstrigo per tą laiką, kai gyvenote ir dirbote Čikagoje? Ar tai yra su darbu susijęs, ar jūsų asmeninės patirties įvykis, kurio įspūdį jūs išsivešite į Airiją?

Tikras džiaugsmas ir privilegija švęsti šv. Mišias lietuviškoje parapijoje tautiečių bendruomenėje ir būti toje bažnytėlėje, kur tiek daug susirenka žmonių – tiek sielų – ir kalbėti jiems apie Dievo meilę ir matyti degančias akis ir širdis. Tos akimirkos mano kunigystėje yra pačios įsimintiniausios. Gera matyti tą žmonių viltį ir svajoti, kad jie taip gausiai susirinktų ne tik per Kalėdas ar Velykas, o kiekvieną sekmadienį.

Dar viena patirtis – pandemjos metu esu vedęs šv. Mišias internetu per zoom programą. Ten susibūrė tokia netradicinė bendruomenė, kurioje yra ir lietuvių ir amerikiečių – žmonių iš viso pasaulio. Mus visus suvienijo mada. Buvo net lietuvių iš Turkijos, Meksikos, Kanados. Buvo nuostabu, kai jie rinkdavosi kartu melstis, išgirsti Dievo žodį ir priimti dvasinę Komuniją. Tas  patyrimas buvo nepakartojamas. 

Išvykstate, paliekate Amerikoje savo šeimą: tėvus, du brolius ir seserį, jų šeimas, sūnėnus ir dukterėčias – kaip su jais palaikysite ryšį? Ar bus galimybė aplankyti, ar teks ištverti be susitikimo?

Pandemija mus išmokė, kaip galima palaikyti ryšį su mylimais žmonėmis iš toli, nebūtinai su jais susitinkant ir būnant šalia. Mūsų technologijos yra tokios tobulos, kad galima matyti vieniems kitus būnant labai tolimuose žemės kampeliuose. Aišku, tai ne tas pats, kaip būti kartu, apsikabinti, žiūrėti į akis. Bet per tuos 16 metų, kai esu jėzuitas, mano šeima pradeda apsiprasti prie ilgų išsiskyrimų. Jie žino, kad Lukas jiems nepriklauso. Nors, nepaisant to, labai sunku kaskart išsiskirti, kiekvieną kartą prieš išsiskirdami apsiverkiame, tai yra realybė, mes esame jautrios širdies šeima. Ir aš savo jausmus dažnai išverkiu ašaromis. Bet frazė, kurią aš dažnai kartoju savo širdyje ir kurią mano šeima jau pasiėmė – „Jėzau, pasitikiu Tavimi”. Mes savo norus, svajones ir gyvenimą atiduodame į Jo rankas. Turiu keliauti ten, kur esu siunčiamas.

Ačiū už jūsų išsakytas mintis, linkime sėkmės ir lauksime grįžtančio.

Piligriminė grupė iš Amerikos Katedros aikštėje Vilniuje. T. Lukas Laniauskas SJ vedė šią grupę Gailestingumo keliu prieš Pasaulio jaunimo dienas Lenkijoje. (Nuotraukos iš asmeninio archyvo)
Šventojoje Žemėje su piligrimine grupe iš Pal. Jurgio Matulaičio misijos.