Kalbino Virginija Petrauskienė.
Mūsų gyvenimas vis labiau nepaliaujamai keliasi į virtualią erdvę. Internetu jau ne tik siunčiame laiškus, skaitome knygas ar klausomės muzikos o internetinėse parduotuvėse perkame drabužius, indus, vaistus, baldus ir daugelį kitų reikalingų dalykų. Jau senokai ten pat – virtualioje erdvėje – ne tik akimirksniu sužinome pasaulio naujienas, bet ir bendraujame vieni su kitais: kalbamės su draugais, gyvenančiais kituose žemės kampeliuose, ar net kaimynystėje, susirandame seniai iš mūsų gyvenimo dingusius senus pažįstamus, susipažįstame su naujais žmonėmis. Kai kas virtualioje erdvėje net įsimyli ir, pagaliau susitikę, sukuria šeimas.
O Čikagoje ir jos apylinkėse gyvenantys bei visame pasaulyje išsibarstę lietuviai jau kelerius metus turi galimybę Facebook’e (FB) užsukti į beveik 15 tūkstančių narių turintį virtualų Chicagos lietuvių turgelį, kuriame veiksmas vyksta panašiai, kaip ir „gyvame” turguje: čia žmonės parduoda, perka, siūlo paslaugas arba susiranda įvairių sričių specialistų, vieni kitų klausia patarimų, kalbasi apie ligas, keliones, išsako savo nuomones įvairiais gyvenimo klausimais ir kartais net vieni su kitais susipyksta. Šio šeštadienio „Draugo” pašnekovė – labai populiaraus virtualaus Chicagos lietuvių turgelio administratorė Aušra Bloveščienė.
Aušra, kaip gimė idėja įkurti Chicagos lietuvių turgelį? Kada jį atidarėte?
Vis matydavau, kad FB yra panašių amerikiečių grupių, kuriose žmonės kažką perka, parduoda, siūlo paslaugas arba jų ieško. Nusprendžiau, kad tokia FB grupė labai reikalinga ir turėtų būti naudinga tautiečiams, kurie tuo metu vis dar masiškai atvykinėjo į Čikagą. 2013 metų liepą FB įkūriau Chicagos lietuvių turgelį. Tai nebuvo pati pirmoji grupė FB, skirta tautiečiams. Pirmoji buvo pavadidnta Chicago mamytės. Ten buvo susibūrusios jaunos moterys, kurios labai draugiškai dalijosi patirtimi. Jos susikūrė tam, kad susipažintų, pasikalbėtų, kad jų vaikai galėtų kartu pažaisti, pabendrauti lietuviškai. O aš norėjau įkurti grupę, kurioje būtų galima parduoti, pirkti, dalintis įvairia informacija, taip pat norėjau, kad ji būtų įdomi ir tokiems žmonėms, kurie neturi vaikų. Pradžioje pasikalbėjau su keliomis moterimis iš Chicago mamyčių, pasakiau savo idėją ir jos tam labai pritarė. Sugalvojau, kad mano FB grupės pavadinime turėtų būti žodis „turgelis”.
Kaip jums sekasi šis turgelio „direktorės” darbas?
Tai buvo iš gerų ketinimų gimęs projektas. Norėjau, kad visiems būtų gerai, tuo pačiu ir man. Bet negalėjau net pagalvoti, kad turgelis taps toks populiarus, ir kad pati užsikrausiu tokią naštą, tokį didelį ir daug laiko bei sveikatos atimantį darbą. Turėjau ir malonių, ir labai nemalonių patirčių. Per tą laiką teko ir ašarų išlieti, ir konsultuotis su teisininkais. Iš jų sužinojau daug naudingų dalykų, dabar jaučiuosi pakankamai „pasikausčiusi”.
Be to, aš žinau pati ir turiu gerą pavyzdį iš „mamyčių”, kad, būdama administratore, negaliu nariams leisti elgtis taip, kaip kiekvienas norėtų. Tačiau negalima ir uždrausti žmonėms laisvai reikšti savo nuomonę: turgelyje visiems turi būti ne tik nauda, bet ir įdomu, linksma. Mano grupės nariai tiek kartų bandė mane mokyti, auklėti ir aiškinti, kaip turiu administruoti savo įkurtą FB svetainę. Visada išklausau kitų išsakytas nuomones, pastabas, tačiau administruoju taip, kaip man atrodo geriausia. Esu nustačiusi visiems bendras taisykles.
Esu pakankamai kantri, bet kai jau netenku kantrybės, pasiūlau tiems patarėjams įkurti savo FB svetainę. O kartais tuos, kurie elgiasi labai ne pagal taisykles, tenka užblokuoti.
Ar Chicagos lietuvių turgelis yra jūsų visuomeninė veikla? Juk šiam darbui, tenka skirti tikrai nemažai laiko?
Iš turgelio administravimo aš neužsidirbu nieko. Tai yra visuomeninė veikla, aš jai skiriu tiek laiko, kiek galiu. Tuo metu, kai esu su šeima ar sulaukiame namuose svečių, kai pati būnu svečiuose, stengiuosi neiti į „darbą” Chicagos lietuvių turgelyje. Kartais sulaukiu pasipiktinusių žinučių, kuriose piktai klausiama, kur yra turgelio administracija. Tikriausiai žmonėms atrodo, kad turiu būti pasiekiama visą parą. Jiems galiu atsakyti, kad administracija turi savo gyvenimą. Aš dirbu (mano specialybė – kirpėja), turiu šeimą, du mažus vaikus, turime draugų, su kuriais norisi susitikti. Turgelis ir pats savaime veikia: žmonės skelbiasi, komentuoja, bendrauja. Kartais atrodo, kad komentuoja ir bendrauja tik vienetai – kokie 200 žmonių. Bet žinai, kad skaito beveik visi tie keliolika tūkstančių…
Teko girdėti, kad yra dar keli Čikagos turgeliai…
Taip, yra dar trys, jų pavadinimai nuo manojo skiriasi viena raide. Aš esu nusipirkusi autorines teises, kad to pavadinimo niekas nepasisavintų. Narių tuose kituose turgeliuose yra daug mažiau, nei mano administruojamame Chicagos lietuvių turgelyje. Buvo tokių, kurie sakė, kad mes padarysime geriau nei tavajame. Atsidarė „Geras turgelis”, bet neilgai jis gyvavo. Teko išklausyti visokių nemalonių žodžių, būti išplūstai. O vieno iš tų kitų turgelių šeimininkas, neminėsiu čia jo pavardės, pridarė man daug nemalonumų, dėl jo teko turėti reikalų ir su policija. Aš sakiau ir sakysiu, kad iš pykčio niekada nieko gero dar nebuvo sukurta. Man negaila, tegul žmonės kuria – atidaro panašių ar pranašesnių svetainių, tegul būna jų daugiau, dėl to visiems bus tik geriau.
Ką galima rasti jūsų turgelyje be skelbimų apie siūlomas paslaugas, parduodamus daiktus?
Pas mus galima surasti įvairių meistrų, siuvėjų, fotografų, gydytojų, odontologų, psichologų, masažistų, teikiame nuorodas, kur, į kokius ūkius galima vasarą nuvažiuoti pauogauti, paobuoliauti. Taip pat pas mus galima rasti informacijos apie tai, kur rasti skyrybų, bankroto, nekilnojamojo turto sandorių srityse besispecializuojančių advokatų, kas gali užsiimti šeimos mokesčių reikalais, kur gauti pagalbą norintiems gydytis nuo alkoholizmo, ir t.t. Yra per 80 „failų” su įvairiausia informacija. Tarp jų – ir apgautų žmonių pasisakymai apie nesąžiningus darbdavius ir kt. Visa ta informacija surinkta pagal žmonių klausimus ir pageidavimus.
Teko skaityti jūsų parašytų 10 turgelio įsakymų. Vienas iš jų reikalauja, kad turgelio nariai administratorei neskambintų būdami apsvaigę…
Tai tiesiog mano prašymai, kuriuos padiktavo gyvenimas. O dėl girtų narių ir pašnekovų – taip, tenka su tokiais susidurti. Štai ir prieš kelias dienas vienas narys man skambino, labai norėjo pasikalbėti, bet tam, kad galėtų išsakyti savo mintis, ėjo net maudytis į dušą – tokiu būdu bandė išsiblaivyti… Jis labai norėjo su kuo nors išsikalbėti, sielą palengvinti. Geranoriškai siūlė man mašiną suremontuoti, sakiau ačiū, nereikia… Tai ne vienintelis atvejis, kai žmogus skambina, nes neturi su kuo pasikalbėti. Panaršęs FB nusprendžia, kad aš galėčiau jį išklausyti. Tiesa, dabar jau rečiau tokių pasitaiko.
Teko „turgelyje” ne kartą matyti, kad be darbo skelbimų ar siūlymų pirkti, išnuomoti žmonės neretai klausia patarimų sveikatos klausimais. Kažkam skauda pilvą, kiti pataria, kur ieškoti pagalbos, kažkam supūliavo sužalota koja, pasipila daugybė siūlymų… Kokiomis dar neįprastomis temomis diskutuoja žmonės?
Dažniausiai dabar turgelio nariai klausia įvariausių patarimų, skundžiasi, kad nesumoka darbdaviai, dalijasi skaudžia patirtimi. Ta tema labai aktuali iki šiol. Ypač dažnai nukenčia tie, kurie dirba be reikiamų dokumentų, tai tiems žmonėms itin dažnai nesumokama už paskutinę darbo savaitę. Ir tuo naudojasi nemažai lietuvių darbdavių. Dažnai žmonės „gydosi” turgelyje, klausia: ką daryti vienaip ar kitaip sunegalavus.
Vieni pataria, kokius vaistus gerti, kiti ragina kuo skubiau važiuoti pas specialistus, o ne gydytis internetu. Pataria, kur ieškoti pigesnio gydymo. Man labai įsiminė vienas atvejis, kai į sunkią situaciją patekusi moteris klausė, kur ir kaip galėtų parduoti savo inkstą. Pamenu, tada ne vienas narys siūlė išimti tą pasiūlymą, bet aš palikau, nes maniau, kad gal kažkas pamatys tą nevilties šauksmą ir tai moteriai padės. Paskui jos bendradarbės parašė, kad jai buvo suteikta finansinė pagalba. Aš matau, kad turgelio žmonės padeda vieni kitiems ne tik patarimais, bet ir palaiko emociškai, paremia finansiškai.
Ar dažnai Chicagos lietuvių turgelio nariai pykstasi?
Jau nemažai yra narių, gal net 50 procentų, kurie perėmė pozityvų amerikietišką mąstymą bei požiūrį į gyvenimą ir kitus žmones. Bet dar nemažai yra tokių, kurie prašo manęs, kad aš paklausčiau jiems rūpimą labai paprastą klausimą, jie nori likti anonimais, bijo būti išjuokti. Aš jiems sakau, kad tai gyvenimiškas klausimas ir nėra ko bijoti. Suprantu, jeigu jis būtų susijęs su kokia nusikalstama veikla, pavyzdžiui, smurto auka ieško išsinuomoti kambarį, kažkas gal vairavo girtas, arba apsivogė parduotuvėje dabar ieško advokato – jiems gėda. Man dažnai turgelio nariai atsiunčia klausimus, kuriuos aš nekeisdama nukopijuoju ir paskelbiu. Neliečiu, netaisau klaidų, kad nebūčiau apkaltinta iškreipusi klausimo turinį.
Bet šiaip turgelyje – panašiai taip, kaip gyvenime – yra visokių žmonių: ir geranoriškų, kantrių, ir piktų, norinčių pasišaipyti iš kitų. Dabar, kai gyvenimas keliasi į virtualią erdvę, ten pasireiškia keistų dalykų. O būtent: nemažai tų žmonių, kurie realybėje yra nedrąsūs, net nepastebimi, gavę progą kalbėti pasislėpus už kompiuterio ekrano, tampa labai aršūs. Tikriausiai jie tokiu būdu išsivalo susikaupusius sielos nešvarumus.
Ką jums pačiai davė turgelis?
Galvos skausmą (juokiasi). Žinoma, išmokau daug to, ko nemokėjau – taip pat ir internetinio raštingumo. Taip pat įgijau kantrybės, tolerancijos. Perpratau, kad vieni žmonės supranta iš pusės žodžio, kiti – tik trečią dieną susivokia. Bet mes visi esame labai skirtingi. Manau, kad daug gavau, galbūt tą naudą tiksliai įvardinti galėsiu dar po kurio laiko.