Keliavimas dviese praturtina gyvenimą

Loreta Medonienė.

„Jeigu jūsų pora kartu ištvers stovyklavimą, tuomet pakeliui į namus judu jau galite susituokti” („If you can survive camping with someone, you should marry them on the way home.”) – kažkada nugirsta citata.

Tikra tiesa. Jei norite kokį žmogų gerai pažinti, pakeliaukite su juo. Ypač ekstremaliomis sąlygomis. Tuomet „išlenda” visi charakterio ypatumai, visokie ten „ožiai”, kaprizai ir kitokie „siurprizai”. Arba užsidarykite kartu karantine. Ne dienai, ne savaitgaliui ar savaitei. Mėnesiams. „To flatten the curve”, – jie sako. Išlyginti kreivę. O kaip apie santykių kreivę? Ar bandėte ją kaip nors išlyginti? O gal atvirkščiai, atgaivinti ir sukelt bangavimą?

Nelengva dviem, nors ir gerai sutariantiems žmonėms išbūti mažoje erdvėje 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę – diena po dienos, metai po metų. Ir nors mudu abu esame skirtingo būdo bei gyvename skirtingu ritmu – aš esu greita ir karštakošė, jis yra lėtapėdis ir ramus – ant kasdienos bendravimo svarstyklių tie mūsų vidiniai ritmai kažkaip susiderina. Svarbiausia, manau, kad domintų panašūs dalykai, kad, kaip sakoma, sutaptų pomėgiai ir interesai. Nes jei vienas nori į barą, o kitas į jogos treniruotę, vienas eiti, kitas važiuoti, tuomet nieko gero. Kompromisai įmanomi, bet geriausiai, jog „plauktų” natūraliai. Galbūt mums paprasčiausiai pasisekė. Kaip daugumoje tradicinių santykių modelių,  ji, t. y. aš, – super atsargi, kontroliuojanti, galinti prisikabint „lygioj vietoj”, iš nieko išpūsti didžiulį dramos burbulą, o jis tetrokšta nuotykių, laisvės ir adrenalino. Mano atsargumas ne kartą išgelbėjo nuo papildomų nemalonumų ir nuostolių. Tačiau tik dėl jo drąsos, išradingumo, pasirinkimo važiuoti ne tiesiausiais ir lengviausiais keliais, mes pamatėme daugybę nacionalinių parkų, fermų, kavinių, viešbučių, aplankėme po visą Ameriką išsibarsčiusius draugus, taip pat ir vaikus…

Kaip ir visos normalios poros, be abejo, pykstamės, ginčijamės, tylim, tačiau mūsų nekalbadieniai būna labai trumpi – baigiasi paprastai už keliolikos minučių juoko protrūkiu ir civilizuotu išsiaiškinimu „kas gi čia buvo”.

Gyvenimas ant ratų dviese

Taigi, kelyje, kaip ir santuokoje, pirmiausiai kažkaip turi sutapti charakteriai. Jei jūs su savo partneriu ar sutuoktiniu vienoje patalpoje negalite išbūti kartu nė keleto valandų, greičiausiai, toks, kaip mūsų, gyvenimo būdas – ne jums. Jei jūs valandą ar pusantros kiekvieną rytą praleidžiate vonioje ir negalite keliauti be poros lagaminų, „trokavimas” kartu irgi ne jums. Čia turi būt kaip kareivis arba stovyklautojas – ištvermingas, kantrus ir greitas. Netgi, sakyčiau, šiek tiek linkęs būti „valkata” – nesijaudinti, jei nepavyksta kasdien išsimaudyti ar pasikeisti drabužių, nebijoti miegoti atvirais langais abejotinos reputacijos rajonuose.

Šiek tiek privalai būti visų galų meistru: kirpėju, manikiūrininku, mechaniku, eismo reguliuotoju. Pastaroji yra mano sritis, ne kartą teko sustabdyt abiejų pusių eismą tam, kad Sigitas įvažiuotų iš judrios gatvės į nediduką bendrovės kiemą. Ir šią savaitę patekome į situaciją, kuomet privažiuoti prie pakrovimo rampos, įmontuotos į grindinį, buvo beveik neįmanoma. Trukdė siaura gatvė, aukšti šaligatvių borteliai. Po begalės nesėkmingų bandymų privairuoti atbuline eiga, man teko pasitelkti visą savo moterišką žavesį ir išmonę, kol pavyko sušvelninti paskutinės kantrybės netenkantį krovėją ir įkalbinti visus šalia esančių mechanikų dirbtuvių vyrus patraukti savo automobilius. Pasinaudoję mašinų statymo aikštelės plotu, pa­galiau galėjome įveikti reikiamą kampą ir sėkmingai pristumti troko galą prie iš po žemių iškylančios, lifto principu veikiančios rampos.

Gyvenimas „troke”. Ką reikėtų žinoti pradedantiems?

Kiekvienas iš mūsų turime skirtingą gyvenimo viziją, kiekvienas suprantame, jog viskas, ko trokštame, turi kainą. Norime gražaus kūno, bet ar esame pasiryžę kasdien prakaituoti sporto salėse ir atsisakyti gardaus kąsnio? Norime sveikatos? Tačiau kažkodėl taip nelengva keisti senus įpročius ir galvoseną. Meilės? Skausmas neišvengiamai greta. Ar esame atviri jam? Ar pasiruošę mokėti sudaužytos širdies kainą? Norite pinigų? Prašom! Aukokite ramybę ir laiką.

Todėl pirmiausia prieš pradėdami „trokauti” poroje, turite nuspręsti, ko norite ir ką dėl to aukojate. Norite daugiau laisvės – įsigykite savo „troką” ir dirbkite sau ar būkite nepriklausomu rangovu. Galėsite rinktis, kur norite važiuoti, už kokį užmokestį, pasirinkti krovinio svorį, poilsio dienas ir t. t. Kaip ir visi savi verslai, šis pasirinkimas turi pagrindinį trūkumą – nepastovumą. Kartais uždirbsite labai gerai, kartais „eisite į minusą”. Nes teks laukti, kol gausite norimą krovinį, bus daug papildomų išlaidų, teks susimokėti paskolas, draudimus, kelių mokesčius, remontuoti „troką” iš savų pajamų.

Mes pradėjome kartu važiuoti ir keletą metų važiavome, vyrui dirbant bendrovės vairuotoju. Privalumas – sutartas užmokestis už mylią, pastovumas, jokių papildomų išlaidų, visi pinigėliai, kuriuos uždirbai, yra tavo. Trūkumas – važiuoji ten, kur siunčia, veži tai, ką duoda.

Žymiai palengvėja gyvenimas, kuomet „trokas” išmokėtas. Neįsivaizduoju, ypač šiais sunkiais pandemijos laikais, kuomet kaina už mylią nukrito iki 1.2 – 1.5 dol. (o kartais ir tiek nemoka), kaip išsilaiko tie, kurie vis dar turi mokėti paskolas už „troką”.

Todėl, jei planuojate pradėti „trokavimo” karjerą dabar, patartume pradėti nuo samdomo vairuotojo darbo. Yra begalė gerų lietuvių bendrovių, kuriose moderniausia technika, nepriekaištingos sąlygos ir darbo etika, ten įgysite patirties ir pasiruošite, jei norėsite, kitam, savarankiškesniam etapui.

Mes pasirinkome „nesimakaluoti” po Vidurio ar Rytų Ameriką, nors už tuos maršrutus ir daugiau moka. Pasirinkome „ilgas mylias”, nors jos visada mažiau apmokamos. Pasirinkome neaukoti gyvenimo būdo dėl pinigų, nes mes mėgstame keliauti. Mėgstame grožėtis gamta – vandenynais, kalnais, prerijomis, kanjonais, todėl važiuojame ten, kur jų yra. Važiuojame išmintingai, renkamės saugų ir „taupų” greitį, stengiamės pakankamai ilsėtis, nevažiuoti naktį, anksčiau gulti ir kelti, kad nepraleistume saulėtekių bei saulėlydžių.

Kaip keliauti, kad jaustumeisi kaip namie?

Labai greitai supratome, jog beveik visas 24 valandas būsime įsprausti į mažą kabinos erdvę. Todėl turime labai apgalvotai ją išnaudoti. Labai svarbu yra patogi kėdė, patogi lova, graži ir švari patalynė. Svarbiausia – neapsikrauti daiktais, nes mažoje erdvėje tai labai jaučiasi. Viską būtina gerai pritvirtinti, kad nepradėtų „skraidyt” bevažiuojant. Kiek įmanoma, viską reikia sukaišioti, paslėpti nuo akių, nes antraip atrodys totali netvarka. Šaldytuvas, virdulys, mikrobangų krosnelė, stalčiai indams ir įrankiams, len­tynos drabužiams, portatyvus tualetas – viskas kaip priklauso gyvenimui kemperyje.

Beje, visai į temą ką tik prisiminiau kažkada nugirstą vienos savo draugės pokalbį su vyru, kuriam „trokavimas”, akivaizdu, buvo ne prie širdies.

Ji: O ką, anoks čia ir darbas, sėdi, važiuoji ir grožiesi vaizdais…

Jis: O tu pabandyk, brangioji, savaitei užsidaryt tualete, išsikirsk langą ir sėdėk užsidariusi! Pažiūrėčiau, kaip tuomet čiulbėtum!

Taigi dabar – apie taip vadinamą „išėjimą į lauką”. Nors sėdėjimas sunkvežimio kabinoje draugės vyrui ironiškai siejasi su sėdėjimu tualete, kaip tik šio daikto, mano manymu, kabinoje labiausiai ir trūksta. Juk „trokas” – ne tik darbo įrankis, bet ir būstas. Pagrindiniai žmogaus gyvybiniai poreikiai – kvėpuoti, gerti, valgyti, miegoti ir … tuštintis, nors ir kaip būtų nepatogu apie tai kalbėti… Gandai, jog „trokistai”, prispyrus bėdai, sisioja į butelį, yra visai ir ne gandai. Turbūt ne vienas, ranką prie širdies pridėjęs, prisipažintų, kad nors kartą prispaustas reikalo turėjo pasinaudoti savo fantazija ir aplinkui esančiomis tuščiomis talpomis… Todėl pirmas dalykas, kuris man labai parūpo, tik pradėjus važiuoti, buvo tualeto klausimas. Pradžioje net ėmėme galvoti persidaryti kabiną pagal specialų užsakymą, bet tai pasirodė pernelyg komplikuota, o ir kaina didelė. Todėl šovė į galvą pasinaudoti RV, lietuviškai paprastai vadinamo kemperiu, pavyzdžiu. „Pasigūglinus” internete, radau tinkamą variantą – geros kokybės, ganėtinai nebrangų (apie 125 dol.) ir labai mums tinkamą mobilų tualetą (porta potti). Mūsų Youtube kanalo video šia tema: https://youtu.be/ZFfesNn22SA).

Mano manymu, tai buvo, ko gero, pati pigiausia ir svarbiausia investicija į mūsų kelionių biznį. Mums pasisekė, jog mūsų „troko” kabinoje kaip tik buvo pakankamai vietos (turėjome paaukoti vieną iš šoninių spintų) šiam gyvybiškai svarbiam žmonijos išradimui. Ir dabar mums nebaisūs jokie kamščiai, jokios šaltos naktys, blogos reputacijos rajonai ar civilizacijos nepaliesti užkampiai bei bendrovės, nesirūpinančios vairuotojų gerove. Šiais laikais, kuomet vis labiau griežtinama ir reguliuojama vairuotojų dienotvarkė, kuomet, elektroniniame žurnale pažymėtam laikui (logbook arba ELD) atėjus, turi sustot pačiose neįtikėčiausiose vietose, šis daikčiukas yra tikras išsigelbėjimas. Nesileisdama į detales, norėčiau pabrėž­ti, jog nepiktnaudžiaujame ir civilizuotuose vietose, kur leidžiama, visuomet naudojamės viešomis įstaigomis. Tačiau niekuomet nepamiršiu prieš trejus metus į Kanzaso istoriją įėjusio Juodojo plikledžio penktadienio (Black Ice Friday). Tuomet I-70 greitkelio kamštyje prastovėjome apie parą laiko, ir buvome nuoširdžiai dėkingi už daugelį dalykų: žmonių solidarumą, vietinį radiją bei tarnybas ir… be abejo, už mūsų portatyvinį tualetą, kuris labai praverčia ir dabar, pandemijos ir saviizoliacijos sąlygomis. Kad kuo mažiau vaikščiotume į „trokstopus”, įsigijome dar ir 5 galonų talpos vandens rezervuarą, kurį naudojame maistui ir prausimuisi (mūsų Youtube kanale: https://youtu.be/d-YmHOi8Pqw).

Sveikata – svarbiausias turtas

Kadangi vairuotojo darbas reikalauja nuolat sėdėti (kartais net 11 valandų), sustojus labai svarbu yra pajudėti. Kartais tai gali būti paprasčiausias ėjimas ratu aplink „trokstopą” ar poilsio aikštelę. Esame užsibrėžę nueiti ne mažiau 1,24 mylios (3,5 kilometrų) per dieną. Tuo pačiu – tai gera proga prasitampyti, prasimankštinti sąnarius, „pravarinėt kraują”, kaip mano močiutė sakydavo. Dažnam iškyla klausimas, ar įmanoma išlikti sveikam ir lieknam, praktiškai gyvenant „troke”? Įmanoma. Tereikia nustoti nuolat užkandžiauti, nebijoti pabadauti, gerti daug vandens, valgyti pilnavertį maistą.

Prieš kelionę būtina atlikti namų darbus ir gerai pasiruošti, nes sveiko maisto „trokstopuose” praktiškai nėra. Kartais kelyje tenka išbūti keletą savaičių, todėl neišvengiamai, pasibaigus maisto atsargoms, stojame apsipirkti. Wallmart, Target ir Costco yra mūsų mėgstamiausios parduotuvės. Kai nusprendžiame poilsiauti, dažniausiai savaitgaliais, tuomet mėgstame lankytis vietiniuose restoranuose ir kavinėse, užsisakome nakvynę viešbučiuose ar privačiame sektoriuje per Airbnb. Dažnai naudojamės Google atsiliepimais, ir patys mėgstame ten parašyti savo nuomonę. Bet čia jau praeities prisiminimai. Kas žino, kada viskas sugrįš į ankstesniąsias vėžes? Kada atvirai ir be baimės galėsime vėl bendrauti vieni su kitais? 

Ir dar.  Žmogus ne tik maistu gyvas. Jam reikia ir dvasinio peno. Ilgos sėdėjimo valandos yra puiki proga klausytis audio knygų, mokytis kalbų, dainuoti, svajoti, bendrauti. Labiausiai mano laukiami yra vakarai, kuomet užsitrauki sunkią užuolaidą, skiriančią vairuotojo kabiną nuo miegamojo, įjungi elektrinį garintuvą su kvapių eterinių aliejų mišiniu ir, pamiršęs viską pasaulyje, išsitiesi porai valandų pasižiūrėti mėgstamos TV programos ar filmo. Ištirpsta tradicinis erdvės ir laiko pajautimas, ateina suvokimas, jog tu – žmogus, esi pats sau namai, sakralinė, vidinė erdvė, per kurią teka laikas, anot Jono Meko:

Aš esu savo laikas ir savo erdvė.
Laikas išbėga kaip smėlys pro pirštus.
Sudyla erdvė.
Laikas ištįsta amžiumi, be namų.

Kaip susimažinti pragyvenimo kaštus,
arba vienas ūkis vietoj dviejų

Nepatikėsite, kaip smagiai taupomi pinigai, važiuojant dviese! Negana to, jog į keliones įsidedame savo maisto, bet ir nei aš, nei jis papildomai pinigų neišleidžiame. O būdavo, žiūrėk, gauni atlyginimą ir eilinį kartą nesusilaikai nenusipirkusi naujų jogos kelnių, pakabukų, aliejukų, papildų, knygų ir t. t.

O ir vyras grįždavo iš savo kelionių ne tik pilnais krepšiais kaubojiškų batų ir indėniškų tomahaukų bei taikos pypkių, bet ir su indais, pilnais prarūgusios sriubos bei pelėsiu apšerkšnijusių vištienos kulšių. Neva, nebuvę kada pasišildyti (čia turėčiau užverst akis į viršų ir caktelti liežuviu).

Kai važiuojame dviese, už maistą esu atsakinga aš, o kai grįžtame namo – Sigitas. Mat jis labai mėgsta gaminti, tai jo hobis, jo talentas, jo pašaukimas. Ir tai nebūtinai turi sutapti su pasirinktu darbu. Nuostabu, aišku, kuomet taip atsitinka. Ar nesvarstėme galimybės keisti profesiją? Svarstėme. Bet šiai dienai „trokizmas” vis tik mums išlieka optimaliausias būdas užsidirbti. Netgi karantino sąlygomis, kuomet milijonai įkalinti namuose, milijonai praradę darbus, jausmas toks, jog judame į priekį: keliaujame, pinigai, nors ženkliai sumažėję, bet „kapsi” papildydami banko sąskaitas. Esame kartu. Tuo ir džiaugiamės.

„Viskas kainuoja tiek, kiek gyvenimo atiduodi mainais už tai.” – Henry David  Thoreau („The price of anything is the amount of life you exchange for it.”)

Kažkada, kuomet augo vaikai, kiekvienas turėjome po atskirą miegamąjį bei vonią, gyvenome dviejų aukštų name su keturiais miegamaisiais bei keturiais vonios kambariais. Tuomet visi šeštadieniai buvo skiriami tvarkymuisi ir valymuisi. Kiek sugaišta laiko ir prarasta nervinių ląstelių! Niekas – nei vaikai, nei aš pati – nemėgstu valymo. Kurį laiką netgi samdėme ateinančias valytojas, tačiau vėliau auklėjimo ir švaros skiepijimo tikslu nusprendėme, jog tvarkytis turime visi kartu, t. y. kiekvienas savo kambarį, o bendro naudojimo patalpas – pagal „slenkantį” grafiką.

Ne veltui sakoma, kad kuo didesnis namas, tuo mažesnis gyvenimas. Dabar, kai gyvenimo „palociuose” laikai pasibaigė, negaliu atsidžiaugti mūsų vieno kambario ir pusantros vonios buteliu šalia Miami, kurį įsigijome pernai sausį.  Planas: jame šiltai glausimės, kai išeisime į pensiją.

Kai „atsibundi”, imi suvokti, jog absoliučiai visi daiktai, kuriuos įsigyjame, priverčia mus tarnauti jiems, „įdarbina” mus, mūsų laiką ir pinigus. Nusipirkai dėželę ar abrozdėlį – valyk dulkes. Įsigijai suknelę ar džinsus – skalbk, džiovink ir t. t. Vaizduotėje vis iškyla prisiminimas, kuomet, mirus mamai, vaikai nebežinojo, kur dėti šimtus stiklo skulptūrėlių, kruopščiai, su meile mamos kolekcionuotų ir blizgintų kone kasdien. Ji tame matė grožį, prasmę. Jai tai buvo laikas, vertas investicijos – tarsi savotiška meditacija. O jos suaugę vaikai stovėjo sutrikę ir siūlė tą trapų grožį visiems susirinkusiems: gal jūs norėtumėte pasiimti?..

Jokiu būdu nesakau, jog visi turi mąstyti ir jaustis, taip, kaip aš. Pažįstu ne vieną žmogų, kuriam valyti ir tvarkyti namus yra tolygu palaimai. Tame jie mato ne tik gilią prasmę, savotišką netgi „sielos”, kaip jie patys sako, smegenų vingių apsivalymą.  Arba vyras ir jo automobilis. Romaną galima parašyti. Net man gražu stebėti, su kokia meile, švelnumu ir rūpesčiu dažnas vyriškis blizgina, šveičia ir ilgesingai žvilgsniu glamonėja savąjį plieno žirgą. Ne išimtis ir „trokai”. Įsivaizduoju, kaip jie, nudažyti įmantriomis spalvomis, išpuošti begale lempučių, iš tolo blizgantys galingais nerūdijančio plieno aksesuarais, glosto šeimininko širdį ir savimeilę. Svarbu, jog mes patys matytume prasmę savuose pasirinkimuose. Kad viską, ką darome, darytume noriai ir su džiaugsmu. Todėl aš kiekvieną rytą kelyje, kuomet iš po lovos išsitraukiu mažutį nešiojamą dulkių siurblį, kad nusiurbčiau metro ilgio ir pusės metro pločio kilimo atkarpėlę, ir prasivalyčiau keturių kvadratinių pėdų „troko” kabinos grindis, tyliai sau pasidžiaugiu, jog nebetarnauju daiktams. Arba tarnauju mažiau.

Įsipilu kavos, ir spoksau per langą. Keičiasi vaizdas, teka gyvenimas. Ir aš kartu su juo. Gyvenu, kad gyvenčiau.

Mūsų YouTube kanalas:

Living on the road: Tips for trucks and truckers, https://www.youtube.com/channel/UC5NS_Qgx725bVFFz07b9ypg