CENTRAS - Kelionės - Kelionės mintyse ir sapnuose
(Nuotrauka iš interneto).

Kelionės mintyse ir sapnuose

Renata Šerelytė.

Nieko nestebina žmonės, kurie keliauja po visą pasaulį, keliauja daug ir turėdami įvairių tikslų: praleisti laiką, pamatyti kitokį pasaulį, atrasti save ir panašiai. Kiti dar kartais priduria, kad nori pasisemti žinių beigi informacijos, nors jau senokai žinoma, kad reikia ieškoti ne žinių, o prasmės. Kad svarbiausia ne tai, kad mes kažką žinome, o tai, kokią tos žinios turi prasmę.

Esu žmogus, nemėgstantis kelionių. Jos mane išblaško, išstumia iš kasdieninės rutinos, kurioje ilgai gyvendamas imi įžiūrėti paslaptį. Kai gali susikoncentruoti į tai, kas tikrai svarbu ir galbūt netgi antgamtiška. Nors pati kelionės idėja man labai prasminga. Nes žmogaus gyvenimas ir yra kelionė, tegu ir nepajudant iš vietos.

Keliauti galima laike, mintyse, sapnuose ir svajonėse. Sapnų kelionės būna įspūdingos ir neprognozuojamos: nuo tylios ir paslaptingos šalies peizažo, kur ant stačių uolų kabo į lynus panašūs keisti augalai ir sidabriniame rūke girdisi garsas, panašus į skęstančių varpelių skambėjimą (toks tylus, kad ausis vos pagauna), iki visatos pakraščio, kur baisu ir ankšta, ir labai tamsu, nes visi žvaigždynai pabėgę, galaktikos nutolusios, supernovos užgesusios, o spalvoti dujiniai ūkai išsisklaidę. Kai skrendi arba plauki, lyg būtum vėjo gūsis arba debesis.

Laiko kelionės susijusios su netolima praeitimi: grįžtu į vaikystę ir matau, kaip einu į parduotuvę ir stoviu prie didelės sviesto galvos, prašydama pardavėjos atpjauti gabalą; kaip spjaudau į dėžutę su tušu, panašiu į juodą suragėjusį gabaliuką, ir trinu jį plastikiniu šepetėliu, norėdama pasidažyti blakstienas; kaip atidarau priebučio duris į naktį ir į mane plūsteli drėgnos žemės ir alyvinių obuolių, baltuojančių ant žolės, kvapas. Tai labai apribotos kelionės – tiek, kiek siekia atmintis. Toliau keliauti neįmanoma – nors ir labai norėčiau.

Minčių kelionės pačios svarbiausios. Juk mintis greitesnė už šviesą, taigi jai praktiškai nėra jokios laiko ir erdvės ribos. Ir minties pasiekiami pasauliai – ar pasauliai, į kuriuos ji bando nukeliauti – nėra varžomi nei nuotolio, nei laiko. Tai pačios paslaptingiausios vietos, kur tikrai nesutiksi nuobodžiaujančių turistų minios ir savo paslaugas siūlančių gidų, nepamatysi to, kas numatyta ir jau žinoma. Tai panašu į S.C. Lewiso „Didžiosiose skyrybose” aprašytus „kalnus”, į kuriuos keliauja sielos, atsiplėšusios nuo savo žemiškojo apvalkalo ir žemiškųjų aistrų. Ir tu nežinai, ką tuose „kalnuose” sutiksi – bet kai širdis švari, sąmonė gryna, o kūnas perkeistas, viskas, kas laukia šioje kelionėje, atrodo nuostabu ir gniaužia kvapą.

Mūsų protas ir instinktai yra tokie riboti ir taip paveikti žemiškosios rutinos, kad mes netgi pamirštame, kad keliauti į „kalnus” galime ne vieni, kad mus gali lydėti nuostabus palydovas, nė kiek nepanašus į turistus aptarnaujantį gidą, kad kelionės įspūdžiai nėra savitiksliai, kad jie aprėpia kažką didingesnio ir puikesnio.

Todėl jeigu kada sutiksite žmogų, kuris nemėgsta keliauti ir nesiveržia ten, kur kaip išprotėjusi lekia didžioji pasaulio dalis, nesistebėkite ir nesmerkite jo kaip keistuolio ar atsilikėlio. Niekas nežino, kokios kelionės laukia mūsų mintyse ir sapnuose.