Kelionės yra turtas

Kalbino Karilė Vaitkutė.

Vasara – atostogų ir kelionių metas. Todėl nusprendėme pakalbinti žmogų, kuris yra apkeliavęs daugybę šalių. Tai Raimondas Šenauskas, gimęs ir augęs Klaipėdoje, o nuo 1996 m. gyvenantis Čikagoje. Raimondas mielai sutiko pasidalinti įspūdžiais ir patarimais iš kelionių.

Ar atvykimas į Ameriką prieš keletą dešimtmečių taip pat buvo viena iš Tavo kelionių?

Ne, tiesiog taip išėjo. Nebuvo tai ir geresnio gyvenimo paieškos. Tiesiog, kaip daugelis pažįstamų, išvažiavau apsidairyti, metus pabūti, o pinigų – gal tik bilietui atgal užsidirbti. Tuo metu mokiausi Klaipėdos universitete, dirbau radijo stoty. Baigus universitetą buvo geras laikas išvažiuoti, nes Lietuvoje situacija buvo neapibrėžta. Kai esi 24 metų, kodėl neišvažiavus pasidairyti?

Kiek valstijų esi apkeliavęs?

Pagrindinės mano kelionės iš pradžių ir buvo po JAV. Čia labai patogu keliauti – daug kelių, viskas gerai sutvarkyta, jaučiasi laisvės dvasia, beprotiškai graži gamta ir dideli atstumai. Vienos kelionės metu gali apvažiuoti tik dvi ar tris valstijas. Nesu buvęs tik Aliaskoj. Dažniausiai keliauju su žmona Dalia. Manau, kad apie 85 proc. šalies esame apžiūrėję.

Kiek laiko praleidi keliaudamas?

Būna ir taip, kad per metus niekur neišvažiuoju, išskyrus gal kaimyninę Wisconsino valstiją. Mano kelionės tikriausiai priklauso nuo to, kas man suteikia įkvėpimo. Štai neseniai dviem mėnesiams buvau išvažiavęs į Indiją. Tokiai kelionei reikia subręsti. O kartais net ir porą kartų per metus išvažiuoju. Žinoma, ir į Lietuvą reikia sugrįžti, aplankyti artimuosius. Beje, galiu patarti į Lietuvą skristi per Stambulą. Pigiau, o tuo pačiu ir atskira kelionė. Iš Stambulo į Vilnių yra daug reisų. Taip pat galima keliauti iš Lietuvos, nes iš ten yra lengvai pasiekiamos Italija, Ispanija, kitos Europos šalys.

Yra kelios rūšys keliautojų. Vieni keliauja su turistine grupe ir gidais. Kiti atlieka taip vadinamus namų darbus – susižino apie šalį ir keliauja vieni ar su keletu draugų. Treti traukia kaip koks vėjo nešamas pūkas. Kaip jūs keliaujate?

Nepatarčiau keliauti kaip vėjo nešamam pūkui. Nebent tuomet, kai tau 18 metų. Namų darbai sutaupo pinigų, nervų ir laiko. Namų darbus aš darau. Ieškau informacijos internetinėse svetainėse, forumuose, „YouTube”. Susidarau logišką maršrutą, kuris būtų patogus, ir, žinoma, pasilieku atvirą langą, kuris leidžia man bet ką ir bet ka­da keisti. Susiranku informacijos apie viešbučius, kad buitiniai rūpesčiai – kur miegoti ir ką valgyti – kelionėje neatimtų laiko. Pasirenku ką lankyti – šventyklas ar kitus objektus, tačiau dažniausiai jau ir būdamas vietoje randu įdomių dalykų, pvz., vietiniai turgūs. Apie viešbučius, restoranus ir valgyklas geriausiai pataria taksi vairuotojai. Klauskite taksi vairuotojo, ir pavalgysit pigiai, skaniai ir greitai. Tai galioja visur, net ir Čikagoje. Taksi vairuotojai blogai nevalgo.

Kas tau įdomu?

Tai priklauso nuo šalies. Tarkim, nuvažiavus į Indiją būtina pamatyti Taj Mahal. Nesvarbu, kaip kiti jį jau yra parodę ir nufotografavę. Turi pats tai pamatyti. Mane domina istorija, menas, grožis – dvasinė patirtis. Šventovės, tarkime indėnų, yra ne be reikalo lankomos. Pasaulyje yra vietų, kurios šimtmečiais išlieka svarbios. Tačiau visuomet rekomenduoju pasilikti vieną laisvą dieną. Štai Indijoje yra miestelis Agra. Europiečio akimis žiūrint, miestelis gal ir baisus. Nors ir miesteliu nepavadinsi – milijonas gyventojų. Reikia bent vieną dieną praleisti Agros senamiestyje. Jis chaotiškas, purvinas, bet autentiškas. Yra įdomių šventyklų, į kurias verta nueiti. Ir, žinoma, atsidursite dėmesio centre. Gali atrodyti, kad Indijoje daug turistų, bet pakanka nueiti truputį į šoną nuo tradiciškai turistų lankomų vietų, ir galite susilaukti daug dėmesio.

Kiek šalių esi aplankęs?

Aš jų neskaičiuoju, nes neturiu tikslo apkeliauti kuo daugiau. Štai Meksikoje buvau penkis kartus. Tai didelė, įdomi šalis. Galiu ten važiuoti daug kartų. Porą kartų esu buvęs Italijoje, Ispanijoje. Tai šalys, kurias verta aplankyti daugiau nei vieną kartą. Iš viso esu aplankęs apie 20 šalių. Man geriau šalyje praleisti ilgesnį laiką. Pvz., Kolumbijoje buvau pusantro mėnesio. Kodėl? Ispanijoje buvau sutikęs kolumbiečių, kurie apie savo šalį labai gražiai kalbėjo. Mes žinome klišes – Kolumbijoje narkotikai, nesaugu. Bet taip nėra. Kolumbija įdomi tuo, kad joje – vienoje šalyje – visa Pietų Amerika. Ir Andai, ir dykumos, ir Karibų pakrantė, ir senoji civilizacija, ir draugiški, turistų dar neišlepinti žmonės. Kolumbijoje gali pamatyti viską, ką siūlo Pietų Amerika, ir yra gana saugu.

Lietuviai, galima sakyti, yra šiauriečiai. Ar Tau didesnį įspūdį paliko kultūrų skirtumai Pietų Amerikoje?

Man buvo įdomu tai, kad mes, lietuviai, su Pietų Amerikos gyventojais turime daug bendra, nes esame iš krikščioniškų kraštų. Nesvarbu, kad Lietuvoje buvo sovietų okupacija. Mes vis tiek esame krikščioniškas kraštas. Žinoma, Kolumbijoje man teko gyventi tarp indėnų, kurie nebuvo paveikti ispanų atneštos krikščionybės. Bendraujant su jais paaiškėjo, kad veikia bendražmogiški principai: jei aš gerbsiu  juos,  jie bus draugiški su manimi. O štai musulmoniškame krašte skirtumai jau didesni. Prieš karą man teko lankytis Sirijoje. Supratau, kad tai – prekijų kultūra. Jiems tarytum normalu tave – svetimą – mėginti apgauti. Jų religingumas netrukdo jiems taip elgtis. Krikščioniškuose kraštuose to pasitaiko daug mažiau. Todėl manau, kad religija vaidina didelį vaidmenį. Man tai buvo atradimas. Meksikoje, sakykim, nueini į  šv. Mišias, ir pasijunti gerai, nepaisant to, kad Mišios atnašaujamos svetima kalba.

Kokia kalba Tu kalbiesi įvairiuose pasaulio kraštuose?

Žinoma, ne visur galiu susikalbėti angliškai. Tačiau pastebėjau, kad tuomet, kai nemoki kalbos, daugiau dėmesio imi kreipti į kitus dalykus – pašnekovo akis, mimiką. Svarbiausia, reikia žinoti ko nori, ir tuomet labai greitai sutvarkysi reikalus. Žmonės yra smalsūs. Visada yra lengviau susikalbėti, kai kitai pusei yra įdomu. Kartą pakeliui į Nepalą nusprendžiau tris dienas pabūti Abu Dhabi. Buvau užsidėjęs amerikietišką medžiotojo kepurę su snapeliu. Vilkėjau žalius marškinėlius ir žalias treningines kelnes. Nuvykęs pastebėjau, kad vietiniai žmonės mane ignoruoja. Paprastai žmonės yra mandagūs, atsako į klausimus, o tuokart jaučiausi ignoruojamas. Važiuojant autobusu jis dykumos vidury sugedo. Visi išlipom. Pasigavau taksi. Vairuotojas vis įtariai atsigrįždavo. Pasiteiravo, ar aš ne kareivis. Pasakiau, kad ne, bet jis vis sukdavo kalbą apie kareivius ir amerikiečių bazes. Tada supratau, kad mano kepurė ir žali marškinėliai jiems  siejasi  su amerikie­čių kariuomene. Užteko pasikeisti marškinėlius, ir žmonių elgesys pasikeitė kaip burtų lazdele mostelėjus. Taigi visada reikia pasidomėti kraštu prieš į jį vykstant. Kartais labai maži dalykai gali suvaidinti didelį vaidmenį.

O, tarkim, važiuojant į Kolumbiją ar Nicaragua patarčiau žinoti tų kraštų populiariausių dainininkų ar futbolo žvaigždžių pavardes. Svarbu, kad žinotum ką nors apie juos. Matai, kaip pašnekovas nušvinta, gali tave ir pavežti nemokamai, ir pavaišinti. Labai svarbu, kad žmogus tave identifikuotų, surastų su tavim bendrumo. Tada jis nudžiugs ir bus tau svetingas.

Kas sakaisi esantis – lietuvis ar amerikietis?

Minėti Lietuvą dažnai yra beprasmiška, nes jos niekas nežino. Pagal aplinkybes sakausi kartais net ir iš Rusijos. Buvo kartą toks įvykis, kai rusų kalba mane išgelbėjo, nes, atrodo, būčiau buvęs primuštas palestiniečių. Buvau Kedrono slėnyje, Jeruzalės senamiestyje, netoli jo – Alyvų kalnas. Ten gyvena ir daug arabų. Ėjau per jų gyvenamą senamiesčio dalį. Staiga mane apspito šešiolikmečių būrys ir ėmė kažką kalbėti. Supratau tik, kad sako ,,American”. Pradėjau šnekėti rusiškai, sakiau, kad esu iš Maskvos. Jie pradėjo tarpusavyje aiškintis, ir vienas parodė man, kad greičiau bėgčiau iš čia. Ir aš smukau. Adrenalino buvo nemažai. Taigi tuose kraštuose geriau yra šį tą apie juos žinoti. Pavyzdžiui, Jordanijos mieste Amane mane vaikai buvo akmenimis ir buteliais apmėtę. Vėliau paklausiau, kodėl jie taip elgėsi. Sakė, kad tai buvo Sirijos kaimų pabėgėliai, kurie niekada nėra matę užsieniečių, ir jų tokia reakcija. Sako, kad ir Tibete taip kartais būna. Svetimas atėjo, tai jį kaip šunį akmenimis reikia užmėtyti. Tai irgi reikia žinoti. Nes kai už tavęs į sieną pradeda dūžti buteliai pilni vandens, nėra malonu. Be to, jie tave vejasi. Krikščioniškuose kraštuose man nėra taip atsitikę.

Ką kelionės Tau suteikė?

Mes pradedam keliauti, nes norim plėtoti savo asmenybę. Visai kaip vaikas, kuris nuo pat kūdikystės ima judėti, krutėti, siekdamas pamatyti, pažinti. Man kelionės gal davė atsipalaidavimą. Supratau, kad visur yra visko, ir žmonės iš esmės niekuo nesiskiria. Ir dar tai, kad visi visko turime per daug. Ypač tie, kurie gyvename čia, Čikagoje. Būna kelionių, kai išvažiuoji su nedideliu lagaminu dviem mėnesiams ir net per tą laiką viso lagamino turinio nepanaudoji. Buvo, kad į Kolumbiją ir Indiją lagamino neatskraidino. Palikau be nieko, bet paaiškėjo, kad visai nedaug žmogui reikia. Supratau, kaip gerai mes čia gyvenam. Mums prieinama pasaulinė kultūra, puikūs Čikagoje vykstantys festivaliai, koncertai, meno parodos. O juk kiek nedaug žmonių tokiuose gigantiškuose miestuose kaip Stambulas ar Deli yra prieinamas geras simfoninis orkestras. Kiek nedaug žmonių pasaulyje gali ramiai atsisėdę išklausyti Beethoveno simfoniją. Žiūri į tas mases žmonių ir supranti, kad jiems tai gal niekada nebus prieinama. Ir imi vertinti tai, ką turi. Ir labiau atsipalaiduoji. Gal turtingesnis netampi, bet įgyji daugiau ramybės, pažinimo. Supranti, kad pati kelionė yra turtas. Be to, ta kelionė nebūtinai turi būti tolima. Čikagos gyventojams užtenka Michigano ežerą apvažiuoti, ir tikrai bus ką pamatyti. O mano mėgstamiausia vieta tikriausiai yra Amerikos pietvakariai. Nuo Denverio į vakarus, kur prasideda kalnai. Ten mėnesiais galima važinėti. Aš kartais sakau, kad iš Amerikos galima neišvažiuoti, ir pažinimo jausmą vis tiek galėsi patenkinti. 

Ar pigiau keliauti vienam, ar su grupe turistų?

Optimaliausias variantas yra važiuoti dviese, nes viešbučio kambarys kainuos tiek pat vienam ir dviem. Arba, tarkim, tokiose šalyse kaip Nepalas reikia išsinuomoti vairuotoją su mašina visai dienai, nes keliai prasti ir su vietiniu transportu geriau net neprasidėti. Į Nepalą, pavyzdžiui, žmonės važiuoja dėl Himalajų ir šventyklų. Tuomet bus pigiau, jei važiuosite dviese. Bet apskritai kelionės į ten nėra brangios. Paprastai brangiausia kelionės dalis yra lėktuvo bilietas. Nuvykus į šalį viskas nėra brangu. Pavyzdžiui, Kolumbijoje gyvenau tokiose vietose, kur net elektros nėra. Vietiniai iš ryto klausia – ką norėsi valgyti vakare – vištieną ar žuvį. Jei vištieną – jie eis gaudyti vištos, jei žuvį – eis jos žvejoti. Tokioj vietoj užteks dešimties dolerių dienai. Ten nėra kur pinigų leisti. Vienintelės pramogos bus vaikščioti po dykumas ar kalnus. Teko gyventi Amazonėj. Ten pasiimi iš ryto kanoją ir plaukioji visą dieną po pelkes. Arba naktį eini į džiungles. Ir toli nenueisi. Užteks dešimties minučių, ir jau būsi tikrose džiunglėse.

Kaip ruošiesi kelionėms į laukinę, vakariečiams nepažįstamą gamtą?

Paprastai nuodingi gyvūnai pamato tave pirmiau, ir tau daug galvos sukti nereikia. Amazonėj gyvenau tokiame užkampyje. Tačiau misionieriai ten indėnams jau buvo atnešę krikščionišką pasaulėžiūrą ir elgesio normas. Paklausiau – ką autis. Vietinis gyventojas pasakė, kad autis nereikia, nes gyvatės čia nešliaužioja. Klausiau apie anakondas. Pasakė, kad iki jų reikėtų važiuoti apie dešimt valandų. Žinoma, buvo galima tai suorganizuoti, nes vietiniai neturi ko veikti ir neturi kaip užsidirbti. Gali juos samdyti, ir jie tave nuveš visur, kur nori. Į džiungles irgi geriau eiti su palydovu, nes pasiklysti galima per kelias minutes. Vienas kitas takelis, ir staiga nebesupranti, kur eini ir kur buvai. Eini su prožektorium, o jei jį išjungi, supranti, ką reiškia absoliuti tamsa. Aplinkui tik garsai: bumbsi, kriuksi, o nesimato nieko, jokio šešėlio.

Vakarų pasaulis, žinoma, brangesnis. Tačiau iš anksto susiplanavus galima, tarkim, kokioj Italijoj išleisti ne ką daugiau nei Čikagoje. Žinoma, viskas priklauso nuo žmogaus įpročių.

Kur siūlytum pasimokyti, padaryti tuos namų darbus?

Pagrindinai yra „lonelyplanet” ir „tripadvisor”. Paprastam žmogui užtenka. Ir reikia turėti gerą gidų knygą. Daugelis mūsų važiuoja tik savaitei ar dviem. Kartą turėjau gerą gido knygą apie Romą, kur aprašyta kiekviena bažnyčia. Bet juk reikėtų metų, kad visas aplankytum, o turi tik savaitę. Tai tiesiog važiuoji į Romą ir eini visur, kur durys atidarytos. Žinoma, aplankai Vatikaną, o paskui – jei atidarytos durys į kokią bažnytėlę – eik vidun, tikrai rasi šedevrų.

Kur dar norėtum nukeliauti?

Norėčiau keliauti ten, kur neteko būti – į Filipinus, Tailandą, Vietnamą. Tiesa, pastebėjau, kad dalyvaujantieji forumuose pasiskirstę – vieni keliauja į Lotynų Ameriką, o kiti į Aziją. Retai kada būna, kad keliauja ir ten, ir ten. Gyvenantiems Čikagoje galiu patarti važiuoti į Meksiką, nes ten – ir gamta, ir kultūra, ir egzotika, ir netoli. Apie šimtą kilometrų už Kankun yra labai gražių nedidelių viešbutėlių. Bus garantuota ramybė, smėlio kopos ir mėlynas vanduo. Žinoma, rekomenduočiau ir kolonijinius miestus, tokius kaip Mexico City, kur galima praleisti mažiausiai savaitę. Ten daug visko įdomaus, puikus senamiestis. Neseniai teko važiuoti per dešimt miestelių, tai gal devyni iš jų buvo UNESCO Heritage Sites. Muziejai puikūs, žmonės draugiški. Puikus susisiekimas. Meksikoje gal net vienas geriausių pasaulyje autobusų transportas. Sako, kad pavojinga, bet man taip neatrodo. Autobusai puikūs, vairuotojai su kaklaraiščiais, laiku atvažiuoja, turi savo stotis. Ir nėra taip brangu.

O kur bus Tavo kita kelionė?

Į Lietuvą. Tai irgi kelionė. Skrendi per Atlantą. Lietuva greitai keičiasi, ten atrandi daug naujų dalykų. Man ten niekada nenuobodu. Tikriausiai daug kas pastebi Lietuvos tuštėjimą. Miesteliai lyg ir gražėja, o žmonių mažėja. Gali justi tuštumos jausmą. Man patinka, kai nedaug žmonių, tačiau tai du skirtingi dalykai. Viena, kai žmonės iš kažkokios erdvės išnykę neseniai, o kita, kai erdvė yra šiaip tuščia. Aš pats esu klaipėdietis. Man atrodo, kad Klaipėda tapo provincialesnė. Vilnius tapo centru. Turiu draugų, kurie gal smalsesni, tie išvažiavo į Vilnių, o kiti emigravo. Taip pat liūdina diferenciacija. Lietuvos miesteliai gražūs ir infrastruktūra gera, keliai  kokybiški, puiki šalis gyventi, gali visur sustoti, pavalgyti, švaru, tvarkinga. Daug ko naujo atsiradę. Mes trumpam atvažiavę net nespėjam visur apvažiuoti. Aš, pavyzdžiui, nesu buvęs Druskininkuose. Sakė, kad ten labai pasikeitę. O emigracija labai jaučiasi. Ir žmonių susvetimėjimas jaučiasi. Dabar visi skuba, lekia. Manau, kad seniau viena didžiausių Lietuvos stiprybių buvo artimesnis žmonių santykis. Globalizacija jaučiama visur. Jaunimas visur panašus, nesvarbu – Bali, Čikagoj, Nicaragua ar Lietuvoj – „iphones”, muzika, drabužiai. Kaip dažnai būna – gėris ateina kartu su blogiu.    

Ačiū už pokalbį ir… sėkmės kelionėse.