DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Rasa Sėjonaitė.
Moderniame pasaulyje šiandien populiarėja šiuolaikiniai – virtualūs muziejai, kurie skubančiam žmogui per keliolika minučių gali pasiūlyti susipažinti su vos ne visos šalies kelių epochų istorija. Tačiau aptaki ir bedvasė informacija taip ir lieka virtualioje sąmonėje be didesnio įspūdžio ar gyvasties. Gal todėl lankytojų itin mėgstami tie pasaulio muziejai, kuriuose gali pajusti laiko dvasią, prisiliesti prie istorijos, fiksuojant praeities mintį, kartu su stebimais daiktais gali išgyventi tai, kas toje daiktų istorijoje buvo svarbiausia ir giliausia.
Vienas tokių muziejų yra Kaune. Tai šiemet jubiliejinius metus minintis iškilaus mūsų tautos rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus, kuris yra itin lankomas ir mėgstamas ne tik literatūros tyrinėtojų, Vaižganto kūrybos gerbėjų, bet ir žmonių, kuriems tiesiog smalsu pamatyti erdvę, kurioje kūrė, gyveno, kasdienėms pamaldoms ruošdavosi ir čia pat įsteigtoje zakristijoje po Mišių priiminėdavo parapijiečius Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas ir kunigas J. Tumas-Vaižgantas. „Daugybė pas jį žmonių ateidavo. Net neabejoju, kad būtent šitoje zakristijoje išgirstos lankytojų istorijos atgulė siužetiniais epizodais ne į vieną rašytojo kūrinį. Pavyzdžiui, ‘Nebylys’ yra tikros istorijos fabula, o ir moterų portretai buvo sakraliai sukurti sekant tikinčiųjų išpažintimis. Juk kaip J. Tumas-Vaižgantas yra sakęs, pats nebuvo moters pažinęs, o lietuvių literatūroje yra sukūręs patį gražiausią, patį paslaptingiausią moters portretą”, – sako antrą dešimtmetį muziejuje lankytojus pasitinkantis Maironio lietuvių literatūros muziejaus skyriaus vedėjas, lituanistas, poetas Alfas Pakėnas.
Kauno Aleksoto gatvėje dešimtuoju numeriu pažymėtame praėjusio šimtmečio gydytojo Petro Musteikio name iškilusis mūsų tautos rašytojas 1922–1930 metais nuomojosi keturių kambarių butą. Paskirtas kunigu Vytauto bažnyčioje J. Tumas-Vaižgantas čia praleido ryškiausią ir kūrybingiausią savo gyvenimo laikotarpį. Pasiligojęs, keli mėnesiai prieš mirtį, nusikėlė gyventi į Žaliakalnį, į diplomato, istoriko Petro Klimo namus, o po jo mirties visi rašytojo asmeniniai daiktai ir baldai buvo patalpinti Vytauto Didžiojo universiteto muziejuje. Karo metais šiame bute kurį laiką gyveno studentės, vėliau vienuolės, atkūrus Nepriklausomybę įsikūrė kunigas Ričardas Mikutavičius. Būtent šio kunigo ir poetės, prozininkės, muziejininkės Aldonos Ruseckaitės pastangomis lygiai prieš dvidešimt metų po beveik septynių dešimtmečių į istorinį butą grįžo visi J. Tumo-Vaižganto asmeniniai daiktai, baldai, knygos. Pagal nuotraukas buvo atkurta autentiška buto aplinka: sienų apmušalai, į tas pačias vietas sustatyti baldai, sukabinti paveikslai, parinktos to laiko užuolaidos, o narvelyje įkurdintos kanarėlės, kurių čiulbėjimą labai mėgo rašytojas.
Prieš mėnesį memorialinis butas-muziejus, minėdamas garbingą 20 metų jubiliejų, sulaukė dar vienos svarbios dovanos. Į muziejų grįžo Vaižganto rašomasis stalas. „Tai rašytojo darbo stalas, ant kurio parašyti jo kūriniai ‘Dėdės ir dėdienės’, ‘Nebylys’, ‘Žemaičių Robinzonas’, jo romanai ‘Audra’, pradėti rašyti ‘Šeimos vėžiai’. Mes labai norėjome šio ‘klajoklio’ stalo, kurio istorija labai paini. Atsidūrė VDU muziejuje, kuriam vadovavo rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas. Po jo išvykimo profesoriauti į Vilnių stalas iškeliavo kartu su juo. Vėliau atsidūrė dabartinio Edukologijos universiteto literatūros kabinete. Sovietmečiu senovinis, raižytomis kojomis, ištaigingas stalas tenykščiams vadovams pasirodė per didelis ir norėta jį tiesiog išmesti. Ačiū mano dėstytojai, amžiną atilsį Vaižganto kūrybos tyrinėtojai profesorei Aldonai Vaitiekūnienei, kuri priglaudė stalą savo namuose ir taip išsaugojo vertingą relikviją”, – pasakoja A. Pakėnas. Muziejininkas be galo dėkingas profesorės dukrai Aušrai Vaitiekūnaitei, sutikusiai perduoti stalą muziejui. Būtent A. Pakėno rūpesčiu Vaižganto kūrybos stalas, kuris šiuo metu restauruojamas, pagaliau grįš į savo pirminę vietą.
Muziejaus jubiliejaus proga svarbi dar viena dovana – gautos Vaižganto ranka rašytos dedikacijos. Viena jų – ant rašytojo 14-ojo „Raštų” tomo. Vertingas palikimas buvo netyčia rastas Kunigų seminarijos archyvuose. Toji knyga buvo antspauduota ir nurašyta kaip nereikalinga, ir taip pat galėjo atsirasti šiukšlyne, tačiau pastabus kunigas, aptikęs vertingą radinį, atnešė jį į muziejų. Kitą Vaižganto „Raštų” tomą, biografinę rašytojo knygą, kurioje pusę puslapio Vaižgantas ranka yra prirašęs informacijos apie savo apdovanojimus, muziejus pirko iš bibliofilo.
2019 metais Lietuva minės garbingą Vaižganto 150 metų jubiliejų, todėl pasiruošiamieji darbai vyksta jau dabar. Valstybė žada skirti pinigų buto renovacijai. Kol vyks remonto darbai, kiekvienas baldas turės būti išskirtinai prižiūrimas pačių muziejininkų. Restauratorių dėmesio turėtų sulaukti ir kai kurie Vaižganto asmeniniai daiktai. Jau šiuo metu restauruojama rašytojo, kunigo sutana, o štai legendiniai Vaižganto kailiniai dar tik laukia eilės. Jiems jau 95-eri metai.
Ši muziejinė vertybė turi įdomią istoriją. Jaunesnės kartos ‘Draugo’ skaitytojams verta priminti, kad istoriniai rašytojo kailiniai atkeliavo net iš Amerikos. Po Vaižganto mirties, 1937 m., kailinius aukcione nupirko rašytojo Antano Kriščiukaičio-Aišbės sūnus Kazimieras Kriščiukaitis už 700 litų. Karui baigiantis jis pasitraukė į Vakarus, vėliau apsigyveno Amerikoje, išsivežė ir kailinius, o po jo mirties jie pateko į ALKA Putname. Kai įsikūrė Vaižganto muziejus, kailiniai buvo sugrąžinti į Lietuvą.
Netrukus į muziejų užsuko moteris, nešina didele metaline dėže. Moteris pažinojo Kriščiukaičių šeimą ir žinojo, kad toji dėžė yra iš jų buto. Pasirodo, buto naujakuriai metalinę aukštą ovalo formos dėžę išmetė kaip nereikalingą daiktą. Tuo tarpu buvę šeimininkai šioje dėžėje vasaromis brangius kailinius slėpė nuo kandžių”, – pasakoja A. Pakėnas.
Muziejininkas pastebi, kad restauruoti reiktų ir kilimą, ir senovinę kanapą, kurie nuo laiko tėkmės pamažu praranda savo pirminę išvaizdą. „O juk ant šios sofos sėdėjo didysis lietuvių literatūros mohikanas Maironis, tada dar visai ‘žali’ jaunieji kūrėjai Miškinis, Aistis ir daugelis kitų tarpukario intelektualų ir šviesulių”, – sako A. Pakėnas.
Neguodžia mintis, kad amžino nieko nėra, nors muziejininkų pastangos matomos ir nuolat lankytojų įvertinamos. Būtent čia per asmeninius rašytojo daiktus, per jo aplinką lankytojai prisiliečia ir prie Vaižganto kūrybos, jo minčių, kadaise užrašytų žodžių, kurie besąlygiškai lieka pavaldūs amžinumui. Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas džiaugiasi, kad Vaižganto kūryba domisi vis daugiau jaunų žmonių, juos atveda mokytojai, kurie supranta, kas tas Vaižgantas ir koks jis savo patriotizmu ir meile Lietuvai yra svarbus, koks aktualus yra šiai kartai, šiems laikams.
