Loreta Steffens.
Mezgimo tradicijos Lietuvoje yra labai gilios. Prie Nemuno ir Neries, Ventos ir Šventosios bei Baltijos jūros mezgimas buvo žinomas senų senovėje. Apie tai byloja archeologiniai radiniai, tarp jų – ir megztų daiktų fragmentai, beveik sveika moteriška kepuraitė, kuriai keli tūkstančiai metų.
Senovės Lietuvoje, tiksliau, baltų gentyse megzta mediniu ir kauliniu, o vėliau ir metaliniu vąšeliu, kauliniais ir metaliniais virbalais. Tai patvirtina ne tik lietuvių, bet ir latvių, prūsų, skalvių, kitų genčių ir tautų kapinynai. Itin anksti imta megzti juostas, kuriomis būdavo vyniojamos kojos. Vėliau – kojinės ir pirštinės, megztiniai, liemenės, riešinės, kepuraitės, apavas, austinių drabužių dalys. Mezgimo verpalai, raštai, spalvos priklausė nuo mezginio paskirties. Vasarai megzta iš lininių arba medvilninių, rudeniui – iš vilnonių verpalų. Kasdien rengtasi vienspalviais su nedideliais papuošimais rūbais, o išeiginiai rūbai pasižymėdavo raštais ir dažniausiai būdavo dvispalviai. Mūsų protėviams yra būdingos ramios, pastelinės spalvos. O paplitę raštų motyvai – augaliniai ir geometriniai. Geometriniai motyvai buvo sudaromi iš tiesių ar laužytų linijų, rombų, dantelių, langelių. Iš augalinių motyvų populiariausios buvo mūsų kraštovaizdžiui būdingos lelijos, rūtos, ąžuolo lapai, tulpės, varpeliai ir dobiliukai. Tačiau raštai nebuvo nuolat kartojami. Priešingai – mezgėjos juos nuolat perkurdavo ir tobulindavo. Atsiradus mezgimo mašinoms, rankinis mezgimas Lietuvoje išgyveno nuosmukį. Tačiau mašina pasirodė bejėgė konkuruoti su kūrybingomis mūsų mezgėjomis.
Vilma Rakickas mezgti pradėjo vaikystėje, apsupta istorinių Dzūkijos miškų ir ežerų. Menininkė kūrybingai geba derinti senas lietuviškas tradicijas su naujausiomis mados tendencijomis mezgimo srityje. Jos talentas ir fenomenalus kruopštumas pavergia kiekvieno jos darbus nešiojančio ir mačiusio žmogaus širdį. Išduosiu paslaptį – gerb. Vilma yra ne tik auksinių rankų menininkė, bet ir keturių vaikų mama bei aukštas vadybininkės pareigas užimanti moteris.
Tavo rankose siūlai virsta įstabaus grožio angelais, įmantraus dizaino puošniomis suknelėmis, šiltais šalikais ir ryškiomis kepurėmis. Kaip pakliuvai į siūlų pinkles?
Kiek save prisimenu, mezginys visą laiką buvo mano rankose. Rimtai susidomėjau mezgimu būdama septynerių metų. Ypač įstrigo vienas vaikystės gyvenimo įvykis. Kaip dabar atsimenu, mamytė davė virbalus ir labai gražių rožinių siūlų. Neprisimenu ką mezgiau, tačiau tuo metu pas tėvelį draugai žiūrėjo ledo ritulio varžybas. Mano tėtis išdidžiai ranka parodė į mane ir sako: „Pasižiūrėkit, kaip mano dukra tokia mažytė, o jau mezga”. Atrodo, tiek nedaug buvo pasakyta, bet visam gyvenimui atmintyje tai liko kaip varomoji jėga.
Kas Tave paskatino neapleisti mezgimo ir vis labiau tobulinti įgūdžius ir gilinti žinias?
Jaunystėje mezgėme daug su draugėmis. Buvome trys jaunos mamos su mažais vaikučiais. Prigalvodavome daug įvairaus dizaino mezginių – siuvinėjome ant megztinių gėles, paukščius, animacinių filmukų herojų atvaizdus ir visa tai darėme rankomis. Kai atvažiavau į JAV, nebuvo laiko mezgimui – dirbau, bėgau, o kur dar naujų, jaukių namų kūrimas. Kai pasaulį išvydo mano mažoji dukrelė, vėl gimė noras megzti, puošti ją, kaip kadaise mane puošdavo mano mamytė. Mezgiau – kiek prisiminiau iš jaunystės. Vėliau atradau internetą, pasirodė „Facebook” ir kartu daug įdomių grupių su visokiausiomis idėjomis.
Ką nėrimas ir mezgimas reiškia Tavo gyvenime?
Mezgimas man reiškia labai daug – tai yra mano meditacija, ramybė ir dangaus palaima. Be mezgimo tikrai neįsivaizduoju savo gyvenimo.
Iš kur semiesi naujų idėjų?
Šiais laikais viską galima atrasti internete – yra įvairių puslapių, skirtų mezgimui, o kur dar begalės įvairių grupių „Facebook”.
Kokį daiktą Tau yra mieliausia megzti?
Pats mezgimo procesas suteikia man didžiausią malonumą. Į visus mezginius sudedu savo meilę ir širdį. Bet, jeigu jau klausiate, labiausiai man patinka megzti lėliukams batukus ir angelėlius.
Ar atsimeni savo pirmąjį numegztą darbą?
Žinoma! Mano pirmasis mezginys – tai ir visa juokinga istorija. Leidau žiemos atostogas pas močiutę kaime. Žiema, sniegas, šalta, net į lauką nesinori, o veikti irgi nelabai kas buvo. Paprašiau krikšto tėčio žmonos, kad duotų man siūlų, mat sugalvojau nusimegzti šaliką. Tetulė geraširdė atnešė visą krepšį siūlų likučių ir sako: „Imk ir margink savo šaliką”. Mezgiau išsijuosus tris dienas. Išėjo labai gražus (vaiko akimis), bet toks nesuderintų spalvų šalikas. Kaip šiandien atsimenu – maiviausi prieš veidrodį su neapsakomu grožiu, o ir ačiū niekam sakyt nereikia. Tik akis badė – nors tu ką – daug mazgų. Ką daryt? Sugalvojau, kad juos reikia nukarpyt… Na, kaip Vilmutė tarė, taip ir padarė. Manau, kad nereikia pasakot kas nutiko… Mano tetulėms juoko buvo, o man – ašarų pakalnė… Tiek dirbau, o šaliko nėr. Bet gavau gerą gyvenimo pamoką: dabar mazgelių mano mezginiuose niekas neranda – kartais net pati!
Mezgimui skiri daug laiko ir meilės, ar vėliau nebūna sunku išsiskirti su savo darbais?
Priklausomai kaip ir ką mezgu. Jeigu tai yra užsakymas, tai tuomet nesunku. Bet mezginiai, kurie sukurti mano laisva fantazija ir dalyvavę madų parodose, turi specialią vietą mano širdyje ir spintoje. Sakau, gal kada nors sulauksiu anūkėlės ir galėsiu ją papuošti.
Kam daugiausia skirti Tavo rankų darbai?
Mano mezginiai daugiausiai yra skirti vaikams. Su vaikais lengviau, nes jie nuoširdesni. Dabar pagrindinė mano klientė yra vienuolikmetė dukra. Priešingai nei aš, ji labai mėgsta puoštis vienetiniais rūbais ir klausytis pagyrų mokykloje.
Tavo kuriami angelai užgniaužia kvapą savo unikalia menine estetika. Papasakok, kaip gimė idėja pradėti juos kurti?
Mano pirmasis angelas gimė prieš 7 metus. Marčios geriausia draugė susilaukė ligoto vaikelio – jis mažiukas dažnai sirgo. Marti prasitarė, kad važiuoja į ligoninę jų aplankyti ir užklausė, ką tokiu atveju galima ar reikėtų nuvežti. Taip ir gimė mintis, kad tam mažam kūdikėliui, o vėliau ir kitiems vaikučiams reikia Angelo sargo.
Ar yra toks ypatingas mezginys, kuriuo nepaprastai didžiuojiesi?
Man mano visi darbai yra ypatingi ir brangūs. Vienaip ar kitaip visais jais didžiuojuosi. Bet, žinoma, angelai, iškeliavę pas neišnešiotus kūdikėlius per šv. Kalėdas, visada bus ypatingiausi ir mieliausi širdžiai.
Ar būna tokių momentų, kai gerą laiko dalį nemezgi, o paskui rankos pačios tiesiasi link virbalų ar vąšelio?
Ne, tokių momentų nebūna. Mezginys su manimi kasdien visur ir visada. Tai man didžiausia atgaiva ir geriausias atsipalaidavimas.
Kaip manai, ar mezgimas yra nykstanti rankdarbių sritis?
Labai liūdna, bet manau, kad taip. Technologija užkariauja viską.
Kuo be mezgimo mėgsti užsiimti laisvu laiku?
Galbūt tik retsykiais, kai galimybės leidžia, mieliau už mezgimą norisi pasėdėti su vyru, pasimėgauti taure vyno ir tiesiog pasikalbėti apie nieką.
Ačiū gerb. Vimai už interviu ir už jos rankomis sukurtus Angelus sargus bei kitus meno kūrinius, kurie džiugina ne tik akį, bet ir širdį.