Lietuve Sakartvele būti gera

Rasa Sėjonaitė.

Šiais laikais, kai jauni žmonės laikino gyvenimo stoteles renkasi Vakarų Europoje ar Skandinavijoje, Rasa Kuzmaitė štai jau dešimt metų gyvena Gruzijos (Sakartvelo) sostinėje Tbilisyje. 2008 m. gruodį į šią šalį atvykusi kaip Europos savanorių tarnybos (EST) savanorė, Rasa savanorystės misiją vykdė viename Tbilisio vaikų centre. Likimas lėmė, kad šiandien jauna moteris tampriai įleido šaknis šioje Eurazijos valstybėje ir apie grįžimą į Lietuvą kol kas negalvoja.

Kodėl priėmėte sprendimą ilgesniam laikui pasilikti šioje šalyje?

Patiko šalis, žmonės, tad pasibaigus metų projektui grįžau jau su kita veikla. Galiausiai sukūriau šeimą, o taip pat kartu su dviem lietuviais partneriais įkūrėme verslą – organizuojame keliones po Gruziją ir kaimynines šalis. Beveik 10 metų Gruzija yra mano namai, su vyru auginame vienerių metukų mažylį, su partneriais vystome verslą, tad bent jau kol kas planų keisti gyvenamąją vietą nėra.

Šalis patraukli giliomis tautinėmis tradicijomis, tačiau sunkiai vaduojasi iš posovietinio režimo sąstingio. Gal galėtumėte prisiminti pirmuosius įspūdžius, kai pradėjote kurtis Sakartvele?

Nuo pat pradžių gyvenu Tbilisyje. Sostinė laisvesnė, todėl svetimšaliui integruotis čia lengviau, nei mažesniuose provincijos miesteliuose. Tbilisyje kur kas lengviau susirasti bendraminčių ir bet kokios veiklos mastai kitokie. Žinoma, atvykus didžiausias sunkumas yra kalba ir nelotyniška abėcėlė. Iš pirmo žvilgsnio gruziniškas raidynas – vieni į kitus panašūs kabliukai (juokiasi). Kadangi dirbau su vaikais, kurie kalbėjo tik gruziniškai, tad jie ir buvo mano pirmieji mokytojai, kurie išmokė mane gruziniškų raidžių. Tiesa, pirmuosius mėnesius gyvenau šeimoje, kurią sudarė mama ir dvi suaugusios, keturiasdešimtmetį perkopusios dukros, tad jos pažindino ne tik su gruziniška buitimi, bet mokė mane, kaip bebūtų keista, rusų kalbos (nors ir pačios ja laisvai nekalbėjo). Reikia pripažinti, kad kasdieniame gyvenime ji man pravertė. Man integracija nebuvo sunki, nuo pat pirmųjų dienų Gruzija „prilipo”, pamėgau Tbilisį – gražų ir savitą miestą. Nors turbūt labiausiai pavergė patys žmonės – jų atvirumas, geranoriškumas, su kuriuo susidūriau nuo pat pradžių ir kuris, tiesą pasakius, iš pradžių net baugino.

Lietuvos ir Gruzijos kelias į Nepriklau­so­mybę prasidėjo po Sovietų Sąjungos griū­ties, ir nuo to karto vis bandoma ieškoti politinių panašumų įgyvendinant demokratinius procesus. Kaip sekasi gruzinams kurti valstybingumą?

Jų oficialus ir bent jau, manau, didžiosios jaunimo dalies noras – būti vakarietiška šalimi. Tad jeigu laikysis tos krypties, kartu su kitų – pažengusių šalių pagalba po truputį privalės keistis ir priimti diktuojamas sąlygas. Didžiausia problema, matau, yra ne tiek pačių sprendimų priėmimas, kas irgi, žinoma, svarbu, kiek jau priimtų sprendimų įgyvendinimas, kontrolė ir kokybė. Nesinori kalbėti stereotipais apie visą tautą, bet vis dėlto tam tikri apibendrinimai gali būti daromi. Dažnai tenka susidurti su gruzinų išdidumu, – kartais jie būna kvailai principingi, o juk bet kokių pokyčių įgyvendinimui svarbiausia yra motyvuotas noras keistis ir pripažinti žinių spragas, priimti kitų patarimus, pagalbą, gerąją patirtį.

Ar nė karto neteko gailėtis dėl sprendimo gyventi šiame krašte?

Ne, tikrai neteko. Taip, yra daug dalykų, kurie erzina, ir labai norėtųsi juos išgyvendinti; juos ypač pajuntu grįžusi iš atostogų Tėvynėje. Betvarkė, chaotiškas ir neatsargus eismas, užterštumas, miesto planavimas, tiksliau – jo nebuvimas – nesibaigiančios statybos naikinant žalumą, neprognozuojamas gruziniškas laiko planavimas, atsainus klientų aptarnavimas daugelyje įstaigų, tingumas ir pan. Bet visada stengiuosi sau priminti, kad tai jų šalis, kuriai istorija nepašykštėjo sunkumų, ir jie patys turi nutiesti kelią geresnio gyvenimo link.

Žinoma, jaučiuosi turinti teisę savo nepasitenkinimą išreikšti ir nepatinkamus dalykus bandyti keisti, išaiškinti, ir, neabejoju, kad reikia tai daryti. Juolab man Sakartvelas nebėra tik kažkokia šalis, į kurią atvykau pabūti, dabar ji yra mano sūnaus antroji Tėvynė, tad aš nebegaliu žiūrėti iš šono, man natūraliai rūpi, kaip klostysis šios šalies ateitis.

Nemažai svetimšalių tiesiog negali pritapti prie Jūsų minėtų, protu sunkiai paaiškinamų šios šalies „išskirtinumų”.

O gal vis dėlto yra racionaliai nepaaiškinamų dalykų, kodėl viena ar kita aplinka tinka vienam ar kitam žmogui? Pažįstu žmonių, kurie purtosi Gruzijos, kuriems trukdo šalies minusai, bet aš žinau, kad esu nevietinė, suprantu, kad Lietuvoje gyvenimas daugeliu prasmių yra geresnis, bet man čia gera, aš čia jaučiuosi sava. Nors esu atvykėlė, man niekada neteko skaudžiai pasijusti svetimšale.

Ar gyvenant šioje šalyje buvo kokių nors išskirtinių „gruziniškų dalykų”, prie kurių lietuviškas mentalitetas niekaip negalėjo priprasti?

Priprasti, žinoma, galima prie visko, tada tai jau ir nebestebina, bet nepasitenkinimas niekur nedingsta. Tad tokie paprasti dalykai, kaip sudėtingas perėjimas per pėsčiųjų perėją, nes jie tiesiog neįpratę praleisti, netvarkingas vairavimas… O gruziniškos eilės?! Juk tai tiesiog eilės nebuvimas, o kažkokia žmonių grūstis! Šiukšlinimas gatvėse, elektros, vandens, interneto ryšio dingimas be įspėjimo, parduotuvėse parduodami produktai su pasibaigusiu galiojimo laiku, nepunktualumas – visa tai kasdienybėje kartais veda iš pusiausvyros. Tačiau sakoma, kad gruzinų temperamentas neleidžia liūdėti nei jiems patiems, nei svečiui. Jie net sunkiausiais gyvenimo momentais sugeba nepamiršti savo užstalės tradicijų ir vos keliais liūdnais tostais parodę tikrąjį įvykio tragizmą, čia pat toliau gali švęsti Gyvenimą.

Žinau, Gruzijoje gyvena nemažai lietuvių. Kaip sekasi puoselėti lietuvybę, ar dažnai būna lietuvių suėjimų?

Esu dėkinga ir iki šiol labai džiaugiuosi Lietuvos Respublikos ambasada Sakartvele, kurioje dirbantys žmonės, žinoma, keičiasi, tačiau veikia atviromis durimis, buria mus, čia laikinai ar nuolat gyvenančius lietuvius – organizuoja renginius, Lietuvai svarbių datų šventimą, minėjimus, įvairius projektus. Esu įsitraukusi ir į lietuvių jaunimo Gruzijoje asociaciją „Labas”, kurioje kartu su čia sutiktomis ir artimomis draugėmis stengiamės organizuoti veiklą, jungiančią mus, lietuvius.

Jeigu reiktų vienu žodžiu apibūdinti Jūsų gyvenimo Gruzijoje tarpsnį, koks tai būtų žodis?

Puikus. O išties tai natūraliai gyvenimiškas – su kasdieniais džiaugsmais, rūpesčiais, iššūkiais, siekiais ir svajonėmis. Nors šiame interviu apie Sakartvelą daugiau kalbėjau kritiškai, tačiau tai, kad čia gyvenu ir noriu gyventi, reiškia tik viena – man pliusų yra daugiau nei minusų (kurių bent dalį, tikiu, galima įveikti), ir tikrai yra dalykų, kurių Lietuva (ar mes, lietuviai) gali pasisemti iš gruzinų. Dauguma svečių, atvykstančių susipažinti su šalimi, išvažiuoja kupini teigiamų įspūdžių, gerų emocijų, gražių gamtos vaizdų, įdomių istorijų, širdingų pokalbių, naujų, smagių pažinčių.

Sakartvelas – tai šalis, turinti daug gero ir gražaus. Kadangi dirbu turizmo srityje, matau, kad galimybės, deja, dar neišnaudotos. Tačiau turistai čia važiuoja, jų kasmet daugėja, dauguma jų įsimyli šią šalį ir grįžta vėl. Ir tas šalies žavesys, mano manymu, slypi ne tiek nuostabioje gamtoje, įdomioje istorijoje, saulėje, skaniame maiste ir vyne, bet greičiausiai pačiuose Gruzijos žmonėse ir jų įgimtame mokėjime draugauti.

Aš esu dėkinga Sakartvelui kaip šaliai, kurią atradau savo gyvenime ir kuri galiausiai tapo mano namais ir svetingai priėmė mane. Čia sukūriau šeimą, verslą, čia atradau tikrai artimų ir brangių draugysčių. Patys gruzinai myli ir mėgsta atvykėlius, o ypač Lietuvą ir lietuvius, tad lietuve būti čia yra gera. Galima sakyti, gyvenu su pasididžiavimo jausmu savo Tėvyne labiau nei gyvendama Lietuvoje. Kasdien patiriu pagarbą, meilę ir draugiškumą mano šaliai!