Lietuviai Amerikoje: istorijos. Kiekvienas projektas – iššūkis, kurį įdomu kūrybiškai spręsti

Šiame skyrelyje kaupiame mūsų, po plačią Ameriką išsibarsčiusių kū­rybingų lietuvių, mintis ir patirtis. Istorijas pasakoja Diana Plačiakie­nė. Šiandieninė jos pašnekovė – ar­chitektė Roma Olišauskaitė, gyvenanti San Francisce.

Diana Plačiakienė.

Susipažinome prieš penketą ar šešetą metų, San Francisco Deco­ra­tor’s Showcase, viename mano mėgs­tamiausių renginių, skirtų be­sidomin­tiems architektūra ir in­terjero dizainu. Atstovavai ar­chi­tektūros firmai, kuri tais me­tais pristatė japoniško stiliaus vonios kambarį. Šiais metais vėl apsilankiau renginyje ir kataloge pastebėjau ne tik tos firmos, bet ir tavo vardą. Sukūrei fantastišką šviesos instaliaciją, kuri originaliai papuošė istorinį pastatą. Į San Francisco Decorator’s Showcase konkurso tvarka atrenkami įdomiausi SF Bay Area architektai ir interjero dizaineriai ir iki šiol dalyvaujančių sąraše man neteko matyti lietuviškos pavardės. Kas atvedė į San Franciscą? Kokia tavo Amerikos istorija?

Į San Franciscą atvykau paskui savo vyrą. Bet tuo pačiu visada norėjau įgyti architektūrinio darbo patirties užsienio šalyse, mėgstu keliauti. Studijavau ir dirbau Vilniuje. Studijų metais teko praleisti semestrą Suomi­joje, atlikti praktiką Portugalijoje, kas paskatino ir toliau ieškoti gali­my­bių pažinti kitas šalis. Mano Amerikos istorija tęsiasi jau septinti metai, iš kurių šešerius dirbu Geddes Ulinskas Architects. Pamačiusi, kad komandos nario ieško San Francisco architektų studija su lietuviška pa­varde, nusiunčiau jiems savo darbų portfolio. Darbas man iškart patiko – tai maža architektūros firma, kur tenka atlikti daug funkcijų (kaip amerikiečiai sako – to wear many hats), kas padeda greitai augti profesinėje srityje.

Beje, Geddes Ulinskas turi lietuviškų šaknų, jo seneliai atvyko į Ameriką XX a. pradžioje.

Kaip gimė šviestuvo idėja?

Šiemet mūsų firma jau trečią­kart dalyvavo San Francisco Decora­tor Showcase. Savo jėgas idėjų kon­kur­se nusprendžiau išbandyti ir aš. Pirmasis šviesos instaliacijos su me­džio motyvu dizainas buvo skirtas ro­tundos formos vestibiuliui kitame San Francisco istoriniame name. De­ja, dėl tam tikrų kliūčių, Decorator Showcase komandai teko surasti kitą erdvę šiam renginiui, ir jie vėl susi­siekė su mumis prašydami, jei įma­no­ma, pritaikyti „medžio” instaliaciją kitai erdvei. Mūsų darbe dažnai tenka kurti individualius, projektui pritaikytus baldus, derinti įvairių medžiagų apdailą su integruotu ap­švietimu. Tai yra erdvė kūrybai, originalioms idėjoms. Šviesos instaliacija suteikė galimybę kūrybiškai panaudoti įgytą patirtį. „Medžiai” papildo esamą erdvę kaip meno objektas, bet kartu turi ir funkcinę apšvietimo paskirtį. Šakų siluetas buvo įkvėptas esamų sraigtinių laiptų ir kitų orga­niškų metalo ornamentų – langų detalių, turėklų.

Kaip apibūdintum San Fran­ciscą? Kas tau čia patinka ir kas nepatinka?

Manau, San Francisco yra vienas architektūriškai įdomiausių Ame­rikos miestų dėl savo istorinės archi­tektūros, pakankamai smulkaus mastelio, žalumos gatvėse ir miesto par­kuose, puikiai įsiliejančiuose į mies­to audinį. Man San Francisco patinka ir dėl daug skirtingų vietovaiz­džių. Vienas mėgstamiausių savaitgalio užsiėmimų – eiti į dienos žygį mieste. Be tipinių San Francisco rajo­nų, tokių kaip Hayes Valley, gali nuklysti į Finansinį rajoną su dangoraižiais, Chinatown ar Japan Center, kur daug mažų etninių parduotuvėlių ir restoranų. Arba – į Mission District su Pietų Amerikos atmosfera, į Saint Francis Woods su istori­nėmis miesto vilomis… Skirtingi miesto rajonai yra visai arti vienas kito, bet labai skiriasi savo architektūra, restoranų virtuve, atmosfera. Atrodo, ten pate­kęs persikeli į visai kitą miestą ir kaskart gali atrasti kažką naujo.

Statistiškai architektūros srityje žmonės darbo vietą keičia maždaug kas trejus metus. Tavo darbinis stažas vienoje įmonėje jau 6 metai. Kuo tau ypatinga Ged­des Ulinskas architektūros firma? 

Turiu skirtingos patirties archi­tek­tūros srityje – Lietuvoje teko dirb­ti su istoriniais pastatais, tiek jų res­tauracijos, tiek teritorijų planavimo srityje. Atvykusi į Ameriką norėjau toliau dirbti istorinių pastatų srityje, bet projektuoti modernias architektūros formas, atspindinčias šių dienų architektūrą. Kadangi San Francisce mažai vietos naujų pastatų statybai, beveik kiekvienas mūsų projektas yra istorinio pastato rekonstrukcija, dažnai su moderniu priestatu. Pro­jek­tuojant taip pat tenka prisitaikyti prie istorinio rajono projektavimo taisyklių, ką aš priimu kaip iššūkį, kurį įdomu kūrybiškai spręsti. Be to, Geddes Ulinskas Architects beveik nebūna vienodų projektų, visi jie turi savitumo. Tai nulemia architekto Geddes Ulinsko požiūris į architektūrą – jis visada skatina ir padrąsina ieškoti originalių idėjų kiekvienam projektui. Man taip pat patinka mano kolegos, jų požiūris į darbą. Mes esa­me multikultūrinė komanda, puikiai dirbame kartu ir papildome vienas kitą.

Koks tavo ryšys su Lietuva?

Aš gimiau ir užaugau Kelmėje, architektės ir archeologo-paveldo­saugininko šeimoje. Susidomėjimas aplinka, ypač istorine, atsirado anks­ti su tėvais keliaujant į aplinkinius dvarus, dalyvaujant piliakalnių tvar­kyme. Studijavau architektūrą Vil­niaus Gedimino technikos universitete, o po studijų dirbau įmonėje „Lietuvos paminklai”, kur sutikau nuostabių bendradarbių, likusių artimais draugais. Tai buvo puiki darbo patirtis, kur teko dirbti su vienais ge­riausių istorinių pastatų ir teritorijų planavimo architektų Lietuvoje.

Lietuvoje yra mano šeima, mano mama kilusi iš Žemaitijos, o tėtis – iš Dzūkijos, tad grįžus visada tenka pakeliauti.

Prieš kelis mėnesius tau gimė dukrytė. Kokia kalba ją kalbini? Kaip pavyksta suderinti darbą ir motinystę?

Dukrytę kalbinu lietuviškai, bet be lietuvių kalbos ji girdi anglų ir por­tugalų kalbas, nes mano vyras yra portugalas, o mes tarpusavyje bend­raujame angliškai. Tikimės, kad pa­vyks ją išmokyti visų kalbų, nes ma­no­me, kad tai – jos identiteto dalis.

Kol kas džiaugiuosi motinyste ir užsiimu tik kūrybiniu darbu savo ma­lonumui bei atsakau į kolegų klau­simus, kai jų iškyla.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Liepos 8 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 54)