Vieno lagamino gyvenimas

Ką gali papasakoti iš palėpės nukeltas senas apdulkėjęs lagaminas? Ogi beveik visą savo šeimininko istoriją, jo gyvenimo vingius ir net būdą. Kam priklausė šis lagaminas, kaip jis atsirado Amerikoje ir kodėl dabar sugrįžo į Lietuvą?

Ramunė Lapas.

Daiktai turi savo gyvenimus ir savo is­torijas. Kartais – ir ne po vieną. Nepri­k­lau­somos Lietuvos lakūnui žvalgui Kaziui Markui priklausęs lagaminas prakalbintas galėtų papasakoti labai daug. Įdomu, kad jis, kaip ir kai kurie jo amžininkai, Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai, du kartus kelia­vo per Atlantą. Pirmąjį – vakarų kryptimi, iš Lietuvos per Vokietiją į Ameriką. Antrąjį – atgal, į Lietuvą.

Pradėkime nuo naujausios istorijos – lagamino kelionės per Atlantą atgal. Praėjusią vasarą išgirdusi, kad „Drauge” vyks susitikimas su Lietuvos aviacijos muziejaus direktoriumi Mindaugu Kavaliausku, į redakciją užsuko Danguolė Bielskienė. Užsu­ko nešina senu mediniu lagaminu, kuriame buvo ir pluoštas dokumentų bei fotografijų. Viešnia papasakojo, kad šis lagaminas priklausęs jos tėvui, Lietuvos karo aviacijos lei­tenantui Kaziui Markui, ir galbūt muziejus jį galėtų priimti? Direktorius buvo dė­kingas už dovaną, kurios siuntimu per Atlantą Danguolė žadėjo pasirūpinti. Tačiau siųsti jo paštu taip ir nesiryžo – nutarė nuvežti pati. Ir štai praėjusią savaitę M. Ka­valiauskas sulaukė skambučio – į Kauną atvyko Danguolė, nešina savo tėvelio prieš­kariniu lagaminu, kuris nuo šiol taps Lietuvos aviacijos muziejaus rinkinių dalimi. Kaip savo socialinėje paskyroje rašė direk­torius, „pažintis įdomi dar ir tuo, kad ponios Danguolės vyras Pijus Bielskis – aero­nautikos inžinierius, dirbęs su NASA mėnulio raketos projektu, o jo tėvelis buvo taip pat karo lakūnas tarpukario Lietuvoje.”

Pirmoji lagamino kelionė buvo ilgesnė.

Apie karininko gyvenimą pasakojo lagaminas ir antklodė

Tuomet, prieš metus apsilankiusi redakcijoje, Danguolė Bielskienė papasakojo, kad su šiuo lagaminu tėvelis atvyko į Ame­ri­ką. Kai šeima traukėsi iš Lietuvos, į jį, matyt, jis susidėjo savo negausius daiktus. Iš tikrųjų šis lagaminas nebuvo paprastas kelioninis lagaminas. Jis buvo skirtas žvalgo instrumentams susidėti. Koks tų instru­mentų likimas, lakūno duktė nežino. Spėja, kad jie galėjo būti parduoti ar atiduoti kariuomenei. Tai buvo brangūs instrumentai.

Tarp tėvelio daiktų, pasiekusių Ameriką, buvo ir karinė antklodė. „Labai graži, gerai išlaikyta, su išaustais ąžuolo lapais… Manevruose naudojo, kareivinių barakuose, kur būdavo apsistoję… Tokių paprasti ka­reiviai negavo, čia karininko”, – pasakojo Danguolė. Prieš daugiau nei dešimtmetį tą antklodę ji padovanojusi Vytauto Didžio­jo karo muziejui Kaune.

Danguolė sakė, kad jos tėvelis daug apie save nepasakodavo, taigi šeimos istori­jas ji išgirdo iš mamos. Viena tokių – apie bė­gimą iš Lietuvos. Važiavo per mišką, iš­ėjo rusai, apsupo, reikalavo cigarečių arba alkoholio, bet tėvai nieko neturėjo. Tada ru­sai tėvui sako – dėl visa ko mes tave pri­mu­šim, kad pamokintume… Bet pamatė ve­žime ją, labai mažytę, ir kažkodėl pasigailėjo. Paleisim šį kartą, sakė. Ir nuėjo į miš­ką.

„Mes gyvenome Scheinfelde, – pasakojo Danguolė. – Amerikiečiai po karo norėjo grįžti namo, bet reikėjo išsaugoti objektus. Scheinfelde buvo didelė graži pilis, o aplin­kui – tarnų barakai. Lietuviai, kuriems te­ko gyventi toje pilyje, buvo labai nepaten­kinti, nes salės didelės, į vieną sugrūsta gal po 20 šeimų, ir jie visi antklodėmis turėjo atsiskirti savo kampelius. O mes gyve­nome tarnų namelyje, turėjome atskirą kambariuką ir buvome labai patenkinti. Tokia ironija…”

Lagaminas keliavo turbūt su K. Marku­mi ir į Niurnbergą, kur kartu su kitais dy­pukais jis tarnavo sargybiniu JAV ka­riuo­menės Vytauto Didžiojo kuopoje.

Ji bu­vo sudaryta 1946 m. gruodžio 15 d. iš Scheinfeldo DP stovyklos lietuvių savanorių. Kuopos oficialus pavadinimas buvo 4204 Labour Service (Lith. Guard) Co., o lietuviškai veiklai ji pasivadino Vytauto Didžiojo sargybų kuopa. Kuopa saugojo kalinius Niurnbergo teisme. Kaliniai buvo nepaprasti, visa SS aukštuomenė. Kartu su karininkais buvo ir inteligentų, taip pat nubaustų mirtimi, nes pripažinta, kad jie taip pat dalyvavo karo nusikaltimuose.

„Su tuo lagaminu tėvelis grįžo į stovyk­lą, kurioje buvome apsistoję. Mes praėjome sveikatos patikrinimą ir kariniu laivu išplaukėme į Ameriką”, – pasakojo Danguolė.

Plaukiant moterys ir vyrai buvo atskir­ti – moterų hamakai buvo vienoje pusėje, vyrų – kitoje. Kai praskrisdavo karo lėktu­vai, reikėjo užsidėti liemenes ir eiti ant de­nio. Atplaukus į New Yorką, dar visą die­ną teko išbūti laive – pasitaikė šventinė diena, emigracijos įstaiga nedirbo. Bet ki­tą dieną jie išlipo ir, prisimena Danguolė, kiekvienas gavo po dolerį. Šeima traukiniu išvyko pas savo globėjus į Worcester, MA, o praėjus kiek laiko K. Markaus draugas iš Čikagos parašė, jog yra darbas fabrike ir pakvietė juos atsikraustyti į Melrose Par­ką.

Tėvas – dukros herojus

Danguolė prisimena, kad lietuviai šiame Čikagos priemiestyje sugyveno draugiš­kai ir vienas kitam padėdavo. Po potvynio kažkas atrado seną surūdijusį dviratį, nudažė jį žaliai ir atnešė jai – tai buvo pirmas Danguolės dvi­ratukas. „Melrose Parke tėvelis nutarė statyti namą – pats statyti. Nu­pirko žemę ir pirmą dieną lietuviai draugai suėjo namo ‘griaučius’ pastatyti. Mama juos pavaišino. Ir po to draugai ateidavo tėveliui padėti statyti. Tėvai neturėjo pinigų jiems atsilyginti, bet užrašydavo dar­bo valandas. Tėvelis tas valandas ati­dirb­davo kitų namų statybose. Taip lietuviai Melrose Parke nemažai namų pristatė”, – apie savotišką statybos kooperatyvą pasakojo Danguolė.

Lakūno žvalgo lagaminas apsigyveno naujojo namo palėpėje. „Kai tėvelis mirė, širdis neleido jo išmesti”, – sakė Danguolė.

Ji pasakojo, kad abu tėvai dirbo tame pa­čiame fabrike, tik skirtingose pamainose. Besimokydama mokykloje priešpiečių ji pareidavo namo, o tada išeidavo kartu su tė­vu – ji atgal į mokyklą, jis – į darbą.

Paprašyta apibūdinti savo tėvą Danguo­lė sakė: „Mano tėvelis buvo labai švelnus, sąžiningas – toks, kaip ir įsivaizduoji lietu­vį. Labai ramus, daug nekalbėjo apie savo jaunystę, gal tik apie savo kaimą, apie močiutę, bet labai gražiai sekdavo pasakas…”

Ji pasakojo, kad jos tėvelis buvo kaimo vaikas, ir visi manė, kad jis pasiliks kaime. Bet jis nuo pat mažens norėjo mokytis, vis palindęs kur nors skaitydavo knygą, o senelis pykdavo, varydavo į darbus. Baigęs pradžios mokslus labai norėjo lankyti gimnaziją, kuri buvo Ukmergėje. Iš Vaitkūnų kaimo pėsčiomis, su vyresnės sesers išaug­tais suvarstomais batais nuėjo iki Ukmergės, išlaikė egzaminus, bet neturėjo nei mais­to, nei pinigų, nei kur nakvoti. Ėjo ieš­koti šieno ir sutiko vyrą – iš to paties kai­mo, bet jau dirbantį mieste. Šis parsive­dė Kazį į savo kambariuką, kuriame gyveno su žmona ir vaikais, leido nakvoti ant grin­dų, kol susiras kitą vietą. Vietą K. Mar­kus susirado žydų rajone – jam leido iš­sitiesti patalus prie krosnies, kuriuos tu­rėjo suvynioti prieš išeidamas į mokyklą. Kasdien gaudavo sriubos. O atsilygindamas turėjo mokyti šeimininkę skaityti ir rašyti. Ir kitiems turtingesniems, kuriuos arkliais atveždavo į mokyklą, padėdavo ruošti pamo­kas, išlaikyti egzaminus – už tai gaudavo šiek tiek pinigų.

„Aš tai labai gerbiau, – sakė K. Markaus dukra. – Galvojau, kaip tas 14 ar 15 metų pa­auglys ryžosi palikti namus, paskui bai­gė mokytojų seminariją, kur mokslas buvo ne­mokamas, kadangi tuo laiku labai norėta, jog Lietuvos kaime žmonės būtų mokinami. Jis buvo mano herojus. Nemanau, kad ma­no dukros taip žiūri į tėtę, mano vy­rą… Bet aš žiūrėjau…”

D. Bielskienė dabar yra laiminga, kad lagaminas, ištikimas jos tėvo palydovas įvairiais gyvenimo etapais – žvalgo, pabėgė­lio, emigranto – pagaliau sugrįžo namo ir bus saugomas tinkamiausioje vietoje – Lietuvos aviacijos muziejuje.

Lakūnas žvalgas, aviacijos leitenantas Kazys Markus (Markevičius) gimė 1912 m. kovo 25 d. Vaitkūnų k., Ukmergės aps. 1933 m. baigė Marijampolės mokytojų seminariją. Tų metų rudenį buvo pašauktas į Lie­tu­vos kariuomenę. 1934 m. rudenį – 1937 m. pavasarį mokėsi Karo mokykloje, įgijo jaun. leitenanto laipsnį. 1938 m. pakeltas į leitenantus. Dalyvavo I Lietuvos tautinėje olimpia­doje (1938), laimėjo bronzos medalį jojimo varžybose. 1939 m. rugsėjį perkeltas į Karo aviaciją, mokėsi oro žvalgų kursuose. Juos baigęs tarnavo lakūnu žvalgu 4-oje eskadrilėje Zokniuose, prie Šiaulių. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę 1940 m. spalį paskirtas RA 29 ŠTK 29 atsk. aviaeskadrilės fotog­rametrininku-dešifruotoju – fotogrametri­jos skyriaus viršininku. 1941 m. dėl ligos iš kariuomenės atleistas. Vokiečių okupacijos metais, 1941–1943 dirbo žuvų treste. 1944 m. įstojo į Vietinę rinktinę Marijampolėje. Vokiečiams ją likviduojant suimtas, susirgus paguldytas į Marijampolės ligoni­nę, iš kurios pabėgo ir slapstėsi. 1944 m. su šeima pasitraukė į Vokie­tiją, gyveno Scheinfeldo pabėgėlių stovykloje. Po karo tarnavo sargybiniu JAV kariuomenės Vy­tau­to Didžiojo lietuvių kuopoje Niurnberge ir Bamberge. 1949 m. su šeima emigravo į JAV, Čikagą, dirbo metalo apdirbimo ga­myk­loje. Aktyviai dalyvavo išeivijos lietu­vių veikloje, buvo JAV Lietuvių Bendruomenės Melrose Parko (IL) apylinkės pirmininkas. Mirė Melrose Parke 2008 m. rugpjūčio 2 d.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Liepos 27 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 59)