Ekologiška produkcija.
Ekologišką produkciją Lietuvoje augina vis daugiau ūkininkų. (Verslas.lrytas.lt nuotr.)

Lietuvos kaimas nemiršta

Audronė V. Škiudaitė.

Perskaičiau praėjusio šeštadienio (,,Draugas”, balandžio 2 d.) puslapiuose paskelbtus Vitalijos Dunčienės skaudžius pamąstymus „Nereikalingi” apie vos ne marinamą Lietuvos kaimą ir pagalvojau, kad čia ją gerokai suklaidino jos giminės ar pažįstami Lietuvoje. Negalima nekritiškai priimti lietuvių verkavimų, – mes juk esame verkimo čempionai! Straipsnyje pateikta smulkaus ūkininko nuomonė – dėl mažėjančių pieno supirkimo kainų gali prireikti atsisakyti šio verslo. Bet tai tik viena medalio pusė. Norėčiau parodyti ir kitą.

Mes penkiasdešimt metų kovojome dėl savo laisvės – visų laisvių, ne tik valstybės nepriklausomybės, bet ir asmens, žodžio bei verslo (nereguliuojamo verslo) laisvės. O laisvėje yra daug pavojų. Laisvė man yra laisvė ir mano kaimynui bei konkurentui. Taigi laisvoje rinkoje užprogramuota konkurencija. O pastaraisiais metais pieno sektorius patyrė ypatingų sunkumų – dėl Rusijos embargo sumažėjo pieno produktų paklausa, o kadangi Europos Sąjunga (ES)  panaikino pieno gamybos kvotas, jau beveik metus galima gaminti daugiau pieno. Taigi ES pieno jau yra per daug, todėl negalima sakyti, kad dėl kaimiečių problemų kalta tik valdžia ar perdirbėjai. Žinoma, kai kam tokioje situacijoje teks ir bankrutuoti. Bet, kaip bebūtų keista, pirmoji smulkių ūkininkų (taip pat ir pieno gamintojų) bėda yra nepasitikėjimas vienas kitu. Jau dvidešimt šešerius metus ir valdžios, ir atskiri mokslininkai bei specialistai skatina smulkius žemdirbius jungtis į bendroves, tam yra skiriami netgi valstybės finansai, bet reikalai nejuda dėl pačių kaimiečių nenoro. Vėlgi – tai okupacijos laikų atgyvena – niekuo nepasitikėti.

Kodėl reikia vienytis? Ogi todėl, kad susijungę į dideles bendroves, žemdirbiai (grūdinių kultūrų augintojai, pieno gamintojai, mėsos gamintojai ir kt.) diktuotų kainą patys. Kita vertus, susivieniję jie galėtų pasistatyti savo perdirbimo įmones ir produkciją pardavinėti patys kur tik nori – Lietuvoje ar užsienyje (tik reikėtų ieškoti rinkų ir jose vėlgi konkuruoti). Todėl nedejuoja stambūs pieno ūkiai, nes yra padėties šeimininkai. Tik prieš keletą dienų skaičiau interviu su ūkininku iš Žagarės (Joniškio r.) Vilium Kaikariu, kuris tik juokiasi iš šiandieninių pienininkų problemų ir Lenkijos konkurencijos, – su kitais akcininkais jis valdo 12 žemės ūkio bendrovių, per dieną primelžia 30 t pieno, turi 4 tūkst. galvijų, iš jų – 2 tūkst. melžiamų karvių. Bandą planuoja sparčiai didinti. Pasistatė pieno perdirbimo įmonę ir dabar jaučiasi užtikrintai. Nors šiuo metu sunku ir jam, bet jis sako gerais metais yra sukaupęs pakankamai pelno, kad galėtų išgyventi dabartinį sunkmetį. Lygiai tokie pat savarankiški galėtų būti ir 20 ar 50 karvių turintys ūkininkai, sukūrę kooperacijos įmones ir pasistatę savo pienines. Tuomet jų produkcija būtų pigesnė ir konkurentiškesnė, nes nereikėtų trečdalio produkto kainos mokėti perdirbėjui.

Teisingai autorė pamini, kad mūsų žemės ūkis negali konkuruoti su Lenkijos žemės ūkiu. Ir čia nėra kalta nei valdžia, nei biurokratai, nors korupcija pas mus dar gana didelė. Lenkijoje ūkiai yra stambesni, o didelis ūkis gali išgyventi pelno užsidėjęs tik vieną procentą, nes jis parduoda tūkstančius tonų produkcijos. Mažame ūkelyje negalima dirbti mechanizuotai, čia viskas daroma rankomis, o rankų darbas yra brangus. Todėl ir mūsų sūris, ir mūsų kumpis yra brangus, kaip sako ekonomistai – nekonkurencingas, nors skanus.

Lietuvoje auginamos alpakos.
Lietuvoje auginamos jau ir alpakos. Iš „AgroBalt-2016” – didžiausios Baltijos kraštuose žemės ūkio ir maisto pramonės parodos Kaune, „Žalgirio” arenoje.

Autorė kaltina valdžią, kad ūkininkams nemažina pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Aš čia pasakysiu jau kaip pieno produktų vartotoja ir jų didelė mėgėja, – o kodėl aš ūkininkui turiu daryti išimtis (valstybės pinigai yra mano pinigai, kuriuos aš sudedu mokesčiais) už jo nesugebėjimą ūkininkauti ar susitarti su kaimynais? Tuo labiau, jeigu PVM mažinsi pieno gamintojui, norės ir kiaulių augintojai, ir daržovių augintojai, ir visi kiti gamintojai. Gaila, žinoma, kad darbštus smulkus ūkininkas turi bankrutuoti, bet tokia laisvos rinkos logika – stipresnis ar apsukresnis jį gali nurungti, todėl šiandien (o gal ir visada) smulkiam gamintojui reikia dirbti ne tiek rankomis, kiek galva. Štai dabar tapo beveik mada, kad jaunimas meta miestą ir išvažiuoja į senelio ūkį auginti, pvz., ožkų, retų veislių buliukų ir kt. gyvio. Turi 20–30 ar dar mažiau gyvulėlių, ir iš to gyvena, pvz., gamina ožkos sūrius, iš pūkų velia gražius daiktus, savo sodybose priima miestiečius ir užsieniečius, kuriems rodo senuosius amatus ir kitaip juos užima ir t. t. Jeigu neišgyveni iš pieno gamybos, ieškok kito užsiėmimo, kuris leistų išgyventi. Yra kas augina stručius ir restoranams tiekia strutieną (prieš dešimtmetį tokių ūkininkų buvo daug, bet rinka sureguliavo paklausą ir pasiūlą, liko tiek, kiek reikia), fazanus, putpeles, grybus, sliekus ir t. t. Dvi moteriškės įsigudrino parduoti net Lietuvos pievų orą (tai ne balandžio 1-osios pokštas) – pabėgioja su tuščiu polietileniniu maišeliu, jį čia pat užriša ir supakuoja. Sako, japonai noriai perka, nors sunku tuo patikėti.

Žinoma, jeigu ūkininkui – per 70 metų, jam persiorientuoti į naujovišką ūkininkavimą jau nebeleidžia ir sustabarėjęs mąstymas, ir jėgų bei entuziazmo trūkumas, jam rūpi ramiai užbaigti dienas. Ir apie tai pagalvota – galima atsisakyti ūkininkavimo, ir valstybė už tai sumokės. O kad kaimiečio darbas yra labai sunkus, pirkėjui dėl to neskauda. Kiekvienas pasirenka savo kelią ir gyvenimo šaltinį. Policininkui dar sunkiau – jam nuolat reikia rietis su nusikaltėliais. O gaisrininkui kasdien tenka lįsti į ugnį…

Dabar dėl pieno supirkimo kainos. Autorė bara valdžią, kad ji nereguliuoja pieno kainos taip, kad išgyventų smulkusis ūkininkas. Lietuvos valdžia tarsi ją išgirdo ir sureguliavo – Seimas prieš savaitę laikinai, iki 2017 m. sausio 1 d., nustatė minimalią žalio pieno supirkimo kainą smulkiems pieno gamintojams – 16,5 ct už litrą; tarpininkas, kuris pats neperdirba, turėtų mokėti – 13 ct. (planuota sumažinti iki 8 ct), bet šiam įstatymui pasipriešino net patys smulkieji pieno gamintojai, mat pieno supirkėjai tą pačią dieną jiems pranešė, kad iš jų pieno visai nebepirks, nes negali tiek mokėti – Europoje yra pieno perteklius. Tai kas iš to „gero” įstatymo? Įstatymo greičiausiai nebūtų pasirašiusi ir Prezidentė, jeigu po kelių dienų jo nebūtų sustabdžiusi Seimo etikos komisija, – įstatymas buvo priimtas skubotai ir nesilaikant taisyklių. Bus svarstomas iš naujo. O Prezidentė taip pat sako, kad smulkių gamintojų vienas kelias – jungtis.

Lietuviški lašiniai.
Geriausias tortas – lietuviški lašiniai.

Kad Lietuva praėjusiais metais pieno daugiau įsivežė negu išvežė – tai labai gerai, mūsų galingos pieno perdirbimo įmonės superka Lenkijos ir Latvijos pakraščio ūkininkų pieną ir perdirbusios parduoda produktą kur nors užsienyje. Lietuvos pieninių darbininkai provincijoje turi darbo, o pieninės moka mokesčius Lietuvos valstybei. Blogai, kad lenkiška žemės ūkio produkcija per nekontroliuojamą ES vidaus sieną patenka ant Lietuvos turgų prekystalių kaip lietuviška, bet kiekvieno sukčiaus nesukontroliuosi; o lietuviai taip pat yra savo produkcijos patriotai – jie dažniausiai perka lietuvišką – ūkininkų turgeliai didžiuosiuose miestuose klesti, ir žmonės patenkinti, nes gauna įvairaus, skanaus ir šviežio maisto. O kaip minėtame interviu sakė Žagarės ūkininkas, lenkų pienas yra tik baltas vanduo – į vandenį supilti pieno milteliai, lietuviškas pienas yra natūralus.

Kad Lietuvos pakraščio gyventojai palei Lenkijos sieną važiuoja apsipirkti į Lenkiją, nieko nepadarysi, ten pigiau, bet, Prezidentės nuomone, Lietuvos ekonomikai tai – tik smulkmena. Kita vertus, į Lietuvą važiuoja apsipirkti baltarusiai ir latviai, nes jiems pas mus yra pigiau. Žmogus ieško kur geriau, žuvis – kur giliau, – sako liaudies išmintis.

Aš manau, kad Lietuvos kaimas nemiršta. Ten yra daug prasigėrusių žmonių, tiesa, bet, manau, tai laikinas dalykas – šios kartos bėda, nes dalis žmonių nesugebėjo pritapti prie pasikeitusių nepriklausomos Lietuvos sąlygų. Jie, pripratę būti pastumdėliais sovietiniame kolchoze, nesugebėjo imtis savarankiško verslo, nieko nesukūrė, o anais laikais išmokę gerti, toliau liko gerti ir nusigėrė. Dažnas girtuoklis patraukė paskui save ir savo vieną kitą vaiką, bet juk negalime dėl to kaltinti nepriklausomybės.

Blogai, kad iš Lietuvos žmonės emigruoja. O kada lietuviai neemigravo? Tiesa, sovietų laikais, nes buvo uždarytos sienos. O kas kaltas? Nesąžininga reikalauti iš prieš 25-erius metus nepriklausoma tapusios valstybės suteikti savo žmonėms tokias gyvenimo sąlygas kaip Amerika, D. Britanija, kur šimtmečiais nebuvo nei karo, nei kitokios suirutės, ar Norvegija, kuri gyvena iš naftos.

Autorė ragina Lietuvos žemdirbius streikuoti, eiti į gatves ir reikalauti pinigų. Taip jie ir padarė – prieš kelias dienas išėjo į Vilniaus Gedimino prospektą. Bet aš nesutinku žemdirbiams mokėti papildomų pinigų – pinigai nėra valdžios, pinigai yra mano ir kitų mokesčių mokėtojų, ir jeigu visi juos pradės išmušinėti jėga, kaip mes išgyvensime? Neseniai streikavo mokytojai dėl per mažų atlyginimų. Nepatenkinti gydytojai, nes ir jiems mokama per mažai. Mažai gauna gaisrininkai, policininkai. O kur tas aukso puodas, iš kurio visiems semti papildomų atlyginim tarkimės, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis (tai mes, kurie mokame mokesčius) sveika.