M. Bekešius: COVID-19 darbų nesustabdė

Kalbino Virginija Petrauskienė.

Neseniai kadenciją baigęs ir į Lietuvą išvykęs LR generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius džiaugiasi sutiktais žmonėmis, nuveiktais darbais ir šeimos praturtėjimu – Amerikoje gimė jo dukra Nora. O diplomato gyvenimišką patirtį papildė ir ne patys lengviausi išbandymai, tokie, kaip darbas pandemijos sąlygomis ar akimirkos, išgyventos atsidūrus Čikagą siaubusių riaušių epicentre.

M. Bekešius, prieš kelionę į Lietuvą dalyvavęs gausybėje atsisveikinimo su bendruomene renginių, nepamiršo savo pažado „Draugui” – pasikalbėti apie neįpras­tus, COVID-19 paženklintus savo diplo­matinio darbo Čikagoje metus.

Kokios jūsų mintys, baigiant šią savo diplomatinio darbo atkarpą – generalinio konsulo Čikagoje kadenciją? Kuriais darbais labiausiaidžiaugiatės ir didžiuojatės? 

Kai atvykau į Čikagą, aš žinojau, kad čia gyvena daug lietuvių, veikia stipriausia pasaulyje bendruomenė ir yra daug įvairių organizacijų, tačiau tikrai nesitikėjau, jog veikla tokia intensyvi. Iki COVID-19 pandemijos, kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį vykdavo mažiausiai pustuzinis įvairių renginių, susitikimų ar švenčių, spektaklių ir sporto varžybų. Tad laisvalaikis buvo visuomet užimtas. Darbo dienomis tekdavo koncentruotis į konsulinę, ekonominę ar politinę veiklą pristatant Lietuvą ir jai atstovaujant JAV Vidurio vakaruose. Taip pat kolegų diplomatų buvau išrinktas į iš 80-ties šalių sudarytą Chicago Consular Corps (CCC) vykdomąjį komitetą (Executive Committee) reprezentuoti Europą, tad veiklos tikrai nestokojau. Iki pandemijos beveik kiekvieną savaitę Čikagoje lankydavosi įvairios delegacijos iš Lietuvos: menininkai, politikai, verslininkai. Vieniems padėdavau užmegzti naudingus verslo ryšius su potencialiais partneriais, kitiems organizuodavome diskusijas Chicago Council on Global Affairs geopolitikos temomis, o kai kuriems tiesiog reikėjo vietos apsistoti mieste. Todėl mūsų namai visuomet buvo atviri ir visuomet pilni svečių. 

Atsakant į klausimą apie nuveiktus darbus, tai labiausiai didžiuojuosi dviem labai skirtingais pasiekimais. Pirmasis – labai konkretus ir matomas. Nelengvai, tačiau pavyko atgabenti, pastatyti ir iškilmingai Pasaulio lietuvių centre (PLC) atidengti paminklą partizanų vadui, Lietuvos valstybės vadovui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Tai simboliškas ir man brangus projektas dar ir todėl, kad A. Ramanauskas-Vanagas gimė JAV. Prie šio paminklo, kiekvienais metais renkamės minėti Sausio įvykių, birželio mėnesį skaitome tremtinių vardus ir pavardes, jaunieji skautai ar šauliai padeda vainikus kitomis iškilmingomis progomis. Kartu su JAV Lietuvių Bendruomene (LB) ir PLC kolektyvu labai džiaugiuo­si šiuo prasmingu projektu ir aplink jį verdančiu gyvenimu bei susiformavusiomis tradicijomis.

Antrasis pasiekimas mažiau pastebimas, bet ne mažiau svarbus. Praėjusiais metais, pavasarį, paskelbus COVID-19 karantiną Čikagos mieste, gyvenimas sustojo. Daugelis miesto institucijų ir konsulatų nutraukė veiklą ilgiems mėnesiams, kai kurie atsidarė visai neseniai. Lietuvos generalinis konsulatas Čikagoje nedirbo tik pirmas tris savaites. Visą kitą laiką, prisitaikę prie karantino sąlygų, su kaukėmis ir kitomis apsaugos priemonėmis, mes teikėme paslaugas Lietuvos piliečiams. Džiaugiuosi, kad pavyko sustyguoti darbą taip, jog nei vienas darbuotojas nesusirgo COVID-19. Labai didžiuojuosi savo kolegomis, kurie nepabūgo iššūkių ir su jais puikiai susitvarkė. Ir nors dėl COVID-19 susidariusios didžiulės eilės žmonių, kuriems reikia paslaugų konsulate, vis dar nesumažėjo, tikiuosi, kad lengvėjant kelionių režimui, vis daugiau žmonių galės parvykti į Lietuvą aplankyti pasiilgtų artimųjų ir tuo pačiu ten susitvarkyti dokumentus.

Taip pat norisi pasidžiaugti, kad po dvejų metų pertraukos, mes pirmieji šį pavasarį surengėme konsulinę misiją į Coloradą. Rudenį planuojama konsulinė misiją pas Texaso lietuvius, žinoma, jeigu nesmogs nauja pandemijos banga. Tad labai džiaugiuosi sėkminga konsuline veikla, o taip pat organizuotais rinkimais į LR Seimą, kuriuose Čikagos lietuviai, nepaisant COVID-19, turėjo progą pareikšti savo valią ne tik paštu, bet ir balsuoti PLC ar konsulato patalpose.

Sakoma, jog studentui prieš egzaminą pritrūksta vienos nakties, kad jaustųsi viską išmokęs. Ar prieš išvykdamas neturite panašaus jausmo, kad dar norėjote kažą padaryti, tačiau nepakako laiko ir šį darbą (ar darbus) žadate perduoti LR diplomatei, kuri po jūsų vadovaus LR generaliniam konsulatui Čikagoje?

Tiesa pasakius, pavyko įgyvendinti daug idėjų, kurias brandinau nuo atvykimo į Čikagą ir kuriomis norėjau garsinti Lietuvos vardą. Pirmą kartą Čikagos dangoraižius apšvietėme trispalvėmis, surengėme lietuvių laivų paradą ir Tautiškos giesmės akciją Čikagos upėje, demonstravome Ray Bartkaus instaliaciją „Sodai” Čikagos centrinėje bibliotekoje ir padarėme daug kitų prasmingų projektų.

Praėjusiais metais, Kovo11-ąją, iškilmingai paminėjome Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimtmetį ir tą patį vakarą buvo įvesti COVID-19 apribojimai. Tai buvo paskutinis diplomatinis priėmimas Čikagoje, kuris įvyko „gyvai”.

Tik dabar diplomatinis korpusas pradeda planuoti ir atkurti tradicinę veiklą bei įprastus formatus. Tad, galiu sakyti, kad buvau geras studentas, ruošiausi iš anksto, bet, tuo pačiu, sutinku, kad keletą kartų man ir pasisekė. Beje, dėl COVID-19 nepavyko tinkamai paminėti Gaono metų (2020 m. LR Seimas paskelbė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų metais), tačiau renginiai suplanuoti ir atvykusi kolegė, neabejoju, juos sėkmingai įgyvendins šį rudenį, jeigu JAV atvers sienas ES piliečiams ir Čikagoje nebus įvesta naujų pandemijos suvaržymų.

Kokios jūsų pačios netikėčiausios, nepamirštamiausios patirtys per šiuos ketverius metus, praleistus Amerikoje?

Nepamirštamas pasididžiavimo jausmas savo valstybe ir Čikagos lietuviais apima, kai pro kabineto langus matau trispalve nušvitusius Čikagos dangoraižius, kai kartu susikibę už rankų giedame Tautišką giesmę prie Buckingham fontano per Baltijos kelio jubiliejų, kai pasitinku lietuvius, Čikagos maratono bėgikus. JAV patyriau daug naujų ir nepamirštamų  bei gražių akimirkų. Tačiau, neslėpsiu, bū­ta ir kitokių išgyvenimų. Du kartus buvau miestą nusiaubusių riaušių epicentre, bent kelis kartus, visai šalia, girdėjau šūvius, pietinėje miesto dalyje… Tačiau iš Čikagos išsivežu tik teigiamus prisiminimus ir palieku čia dalelę savo širdies.

Ar per šią kadenciją yra tekę dirbti konsulu 24 valandas per parą? Ar dažnai tekdavo sulaukti nakties metu telefono skambučio, pagalbos prašymo?

Skambučių naktį sulaukiu nuolat ir naktiniai pokalbiai ar žinutės jau seniai nebestebina. Tai ypač padažnėja, kai yra masiškai atšaukiami skrydžiai, kai tenka konsultuoti į nelaimes, pavyzdžiui avarijas, patekusius lietuvius ar pagelbėti tautiečiams, kai Čikagoje miršta jų artimas žmogus ir jie nežino JAV galiojančių procedūrų. Esu pats ne kartą važiavęs vienu ar kitu adresu ieškoti žmonių su kuriais artimieji iš Lietuvos niekaip negali susisiekti, jaudinasi, kad jiems gali būti nutikusi nelaimė. Nors tai nėra konsulato funkcijos, tai yra teisėsaugos institucijų darbas ir jie gali jį geriausiai atlikti. Tačiau, suprantu, kad visų situacijų neįmanoma aprašyti taisyklėmis, tad tokiu atveju reikia pasikliauti svarbiausiu savo patarėju – sąžine.

Kaip pats 10 balų sistemoje įvertintumėte savo darbą ir užmegztus ryšius bei bendradarbiavimą su JAV LB?

Savo darbo tikrai negaliu vertinti, tai geriausiai gali padaryti žmonės su kuriais teko susidurti įvairiuose projektuose ir veiklose. Tiesa pasakius, man visuomet patiko išsakoma kritika. Ir nesvarbu, ar ji būtų dėl ilgų eilių konsulinėms paslaugoms, ar dėl reikalavimo perkelti konsulatą į Lemontą, ar dėl balsavimo organizavimo daugybinės pilietybės referendume. Konstruktyvi kritika padeda tobulėti, pasitempti. Dėl JAV LB jau sakiau anksčiau ir manau, kad artimiausiu metu nenutiks nieko, dėl ko aš pakeisčiau nuomonę – tai stipriausia ir geriausiai organizuota lietuvių struktūra pasaulyje. Galiu tik gerai atsiliepti apie jos buvusius ir esamus vadovus, taip pat ir apie kiekvieną PLC ar Jaunimo centre, ar Marquette Parke įsikūrusios organizacijos narį. Jie visi aukoja savo laiką, lėšas ir neretai šeimos interesus, tam, kad galėtų puoselėti lietuvybę, išsaugoti mūsų tradicijas, ugdyti jaunąją kartą lietuviškumo dvasia. Žaviuosi tokių žmonių energija ir išmone, kai net su ribotais ištekliais padaroma daug gražių ir įsimintinų projektų, o Lietuvos vardas skamba toli už JAV bendruomenės ribų. Jie yra tikrieji Lietuvos ambasadoriai, kurie savo kaimynams pristato mūsų šalį, pasakoja jos didingą istoriją ir neretai įtikina joje apsilankyti. Taip mezgasi kultūrinės draugystės, tiesiami keliai ekonominiam bendradarbiavimui ir galiausiai stiprinama Lietuva. Atskirai noriu paminėti ir labai padėkoti visiems lietuviams verslininkams, be kurių gausios finansinės pagalbos ir paramos daugelis lietuviškų veiklų būtų neįmanomos. Džiaugiuosi, kad sėkmingus verslus įkūrę JAV lietuviai ne tik remia vietos bendruomenes, tačiau vis dažniau atidaro biurus Lietuvoje ir taip prisideda prie šalies ekonominės gerovės. Už tai esu jiems nepaprastai dėkingas.

Ar spėjote pakankamai pakeliauti, pasižvalgyti po Ameriką? Ko labiausiai pasiilgsite šioje šalyje?

Keliones atidėjome kadencijos pabaigai, nes pradžioje nepavykdavo rasti laiko, o vėliau keliauti sutrukdė pandemija. Tačiau esame šiek tiek pamatę JAV keliaudami seniau, dar iki atvykstant dirbti į Čikagą. Tai didelė ir nepaprastai graži šalis. Neabejoju, kad čia dar sugrįšime ir gal bus proga aplankyti Aliaską, Havajus, paslidinėti Colorade. Gyventi JAV yra paprasta ir patogu, šioje šalyje labai gerai išvystyta maisto kultūra, Čikagoje daug puikių parkų, gausu pasaulinio lygio muziejų, vykdavo daug žinomų atlikėjų koncertų. JAV yra pasaulio politikos centre, tad buvo labai smagu jausti geopolitinį pulsą realiuoju laiku, bendrauti su vietos politikais,  meno,  kultūros, sporto ir verslo iškiliomis asmenybėmis. Visų šių dalykų tikrai pasiilgsime. 

Per ketverius metus, praleistus JAV, praturtėjote: atvykote dviese, o išvykstate jau trys šeimos nariai. Kaip jūsų šeimos moterys jaučiasi, išvykdamos iš Amerikos?

Čikaga mūsų šeimai visuomet liks gimtuoju miestu, nes čia gimė Nora. Tiek manęs, tiek žmonos dažnai klausia, ar nebus gaila palikti Čikagos? Ir aš atsakau, kad labiausiai bus gaila palikti ne šį gražų miestą, bet žmones, kuriuos čia sutikome. Čia įgijome tikrų draugų ir bičiulių su kuriais visuomet bus malonu pasimatyti Lietuvoje ar kur nors kitur pasaulyje. Neabejoju, kad mes dar sugrįšime į JAV ir bus proga juos visus aplankyti Lemonte, Indianoje ar Omahoje. O gal ir į „Draugo” redakciją dar pavyks atvykti, pas jus visuomet laukdavo ne tik prasmin­gi pokalbiai, bet ir skanios vaišės (juokiasi – aut. past.). Šiuo atveju, kaip tikram studentui visuomet pritrūksta vienos nakties prieš egzaminą, taip ir mums pritrūko laiko su visais tinkamai atsisveikinti. Todėl mes sakome ne sudie, o iki pasimatymo!

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Liepos 28 d. numeryje, Vol. CXII NR. 58)