Įsikūrimas Amerikoje. Mūsų jaunystė – nepakartojama

Irena Arnauskaitė-Grigaitienė.

Po ilgos kelionės laivu (21 dieną) per platųjį vandenyną pamatėme Laisvės statulą – įspūdingas vaizdas. Žiūrėjome į šį nepaprastą vaizdą laivui priplaukiant, praplaukiant ir nuplaukiant. 1950 metais liepos 11dieną išlipome iš Amerikos karinio laivo „General Greely” New Yorko uoste. Išlipome iš laivo, bet kas toliau šitame nepažįstamame krašte? 

Nežinojome ir nenuvokėme ateities. Turėjome daug įvairių išgyvenimų, kurių dalį atskleidžiu šiame rašinyje. Jie buvo saviti ir, manau, tikriausiai skyrėsi nuo kitų žmonių išgyvenimo nuotykių.

Vaikiškas bandymas perprasti Amerikos logiką

New Yorko mieste buvo karšta diena. Pirmas vaizdas – nešvaru, vėjas popie­rius nešioja, mėto, tikrai nepatrauk­li vieta. Išlipome, visas laivas ištuštėjo – šiame uoste atsirado daug naujų emigrantų. Mus pasitiko visai nepažįs­tami žmonės, su kuriais negalėjome net susikalbėti, jie nemokėjo lietuviškai, mes nemokėjome angliškai. Mus nuve­žė į traukinių stotį. Čia sėdėjome ir laukėme: ko? patys nežinojome. Davė šiek tiek pinigų. Monetų vertės nežinojome. Skaičių ant monetų nebuvo parašyta. Galvojome logiškai, kad mažiausia moneta yra mažiausios vertės pinigėlis. Tačiau taip nebuvo. Kur logika? Gal tai buvo pirmas ženklas, kurio tuo mo­mentu nesupratome, kad Amerikoje ne visada gali pasikliauti įprasta logika.

Mes su broliuku radome kramtomos gumos rutuliukų automatą. Norint, kad iškristų kramtoma guma, reikia įdėti tinkamą – 1 cento monetą ir pasukti rankenėlę, tuomet gumos rutuliukas turi iškristi. Dėjome mažiausią monetą – neveikė. Gumos labai norėjome, tai dar ilgai krapštėmės ir bandėme – nesėkmingai. Pagaliau sustojo vienas nepažįstamas žmogus, išsitraukė iš kišenės 1 cento monetą, mums parodė kaip atrodo, ir ištraukė iš automato gumos rutuliuką. Išmoko­me atpažinti 1 cento monetą, neilgai truko, kol visas monetas išmokome at­pažinti, bet čia įprasta logika nepadėjo.

Restorane – maistas „aklai”

Nežinau, kaip patekome į tinkamą traukinį, kuris mus nuvežė į Illinojaus viduryje esančių miesčiukų junginį – Urbana/Champaign. Čia mus ir kitas porą šeimų – ne lietuvių, pasitiko mums dokumentus parengęs sponsorius. Su juo daug kalbos nebuvo, jis nemokėjo lietuviškai, o mes – angliškai. Mes dar mokėjome kalbėti rusiškai ir vokiškai, bet tai nepadėjo, nes jis ir šių kalbų nemokėjo.

Apgyvendino mus viešbutyje. Jo žemutiniame aukšte buvo restoranas. Davė mums šiek tiek pinigų ir parodė restoraną, kuriame galėjome pavalgyti. Prie tokios prabangos, būdami pabėgėliai, nebuvome pratę. Restorane atsisėdome prie stalo, atnešė mums meniu. Gaila, bet to, kas buvo meniu parašyta, mes nesupratome. Padavėjai vaikščiojo aplinkui ir norėjo, kad mes ką nors užsisakytume. Parodėme pirštu į vieną patiekalą ir palingavome galvą. Nežinojome, ką užsisakėme. Laukėme, kol atneš. Kai atnešė, žiūrėjome ir nesupratome, ką čia atnešė. Paraga­vome. Valgyti buvo neįmanoma, labai aštru ir pipiringa, degino burną. Dabar galvoju, kad tai turėjo būti koks nors aštrus meksikietiškas patiekalas. Ką galėjome, tą suvalgėme, tačiau toli gražu nepasisotinome. Užsimokėjome ir išėjome. Kitą dieną ta pati dilema: nežinome, kas parašyta meniu.

Kelionė į Cicero – arčiau lietuvių

Po poros dienų tėtis pradėjo sakyti, kad šitaip gyventi neišeina. Prisiminė, kad viena pažįstama emigravo į Ameriką ir apsigyveno Cicero miestelyje, Čikagos priemiestyje. Mus palikęs Urbanoje, jis pats vienas išvyko į Cice­ro apsižvalgyti. Čia atrado daugiau at­vykusių lietuvių ir sužinojo, kad Cicero yra galimybė gauti darbą. Pranešė mums, kad ir mes ten atvyktume.

Palikome Urbana/Champaign ir mūsų sponsorių. Pinigus, kuriuos jis skyrė mūsų šeimos kelionei ir gyvenimo pradžiai, po kurio laiko jam sugrąžinome.

Atvykome į Cicero. Tai buvo mažas Čikagos priemiestis, visame pasaulyje pagarsėjęs „mafijozų” veikla. Šiek tiek anksčiau šį miestelį valdė garsusis gangsteris Al Capone. Mums čia atvykus, dar jautėsi jo įtaka, tačiau nebe­buvo Hollywoodo filmuose rodytų vaizdų: gatvėse niekas nesišaudė ir neteko matyti kraujo klanuose gulinčių negyvėlių. Į kai kurias vietas buvo patariama neiti – net nekelti kojos. Ar tai bu­vo tikrai pavojinga, ar ne – nežinau. Mes buvome paklusnūs ir kojos nekėlėme į uždraustas vietas. Gal iš jaunat­viško smalsumo būtume įsidrąsinę, bet turėjome tiek daug organizuotų užsiėmimų, kad nebuvo laisvo laiko kažkur klaidžioti. Anksčiau čia gyvenantieji pasakojo, kad Al Capone miestelio gyventojų neskriaudė ir net jiems padėjo. Jis pasirūpindavo, kad miestelyje nevyktų jokių smulkių nusikaltimų, tokių  kaip vagystės, užpuolimai ir t. t. Jis taip darė norėdamas išvengti policijos dėmesio.

Pirmas būstas – neįrengtame rūsyje

Miestelyje trūko butų, bet reikėjo kur nors gyventi. Vieni ankstesnės emigrantų kartos lietuviai mus priėmė gyventi jų neįrengtame rūsyje. Čia nebuvo tualeto (reikalui prispyrus, reikėjo belstis pas šeimininkus), nebuvo virtuvės, buvo tik maisto šaldymui skirta „ledaunė”, į kurią reikėdavo dė­ti ledų gabalus, kad joje laikytųsi šaltis. Tirpstantis ledas šaldė, o ištirpęs vanduo varvėjo į kibirą, kurį po tam tikro laiko reikėdavo ištuštinti. Jeigu neištuštinsi – namuose „tvanas”. Už šio nevykusio būsto nuomą šeimininkai paprašė didelės sumos ir mes sumokėjome. Bet netrukus susiradome kitą gyvenimo vietą, kuri buvo labai kukli, bet jau nebe rūsyje. Taip, vis susirasdami geresnį būstą, ne kartą kraustėmės, kol, praėjus nemažam laikui, sugebėjome įsigyti nuosavą namuką.

Kai atvykome prieš 70 metų, laikai buvo kitokie negu šiandien. Neturėjome telefonų, televizorių. Neturėjome automobilių, o tokie išradimai, kaip kompiuteriai, internetas ar mobiliojo ryšio telefonai, buvo net nesuvokiami. Turėjome tik kažkieno atiduotą seną radijo aparatą. Bet kokia iš jo nauda – nesupratome transliuojamų žinių, tiesa, muzikos buvo galima pasiklausyti. Tėvams amerikietiška muzika nepati­ko, tai jiems išėjus į darbą, mes su broliuku tos muzikos klausėmės. 

Cicero miestelyje fabrikų buvo apstu. Tėtis susirado darbą fabrike. Ta darbovietė mokėjo menką algą, bet daug tėčio jėgų reikalavo. Bet šeimoje jau šiek tiek pinigų atsirado. Galėjome nueiti į maisto krautuvę ir nusipirkti šiek tiek maisto. Ir jau galėjome po truputį mokėti skolą sponsoriui.

Pradėjome žengti pirmus žingsnius Amerikoje. Jie buvo gana sunkūs. Amerika mūsų nelepino. Buvome neturtingi, beveik nieko neturėjome. Niekieno nieko neprašėme, niekas mūsų nešelpė. Savo dideliu pasiryžimu ir sunkiu darbu sugebėjome padoriai įsikurti, gyventi ir nugalėti dideles kliūtis.

Pirmosios patirtys mokykloje

Atėjo ruduo, reikėjo pradėti eiti į mokyklą. Atėjus užsiregistruoti į para­pijinę mokyklą, mane maloniai nuteikė virš mokyklos durų buvęs užrašas:  Švento Antano parapijos mokykla. Čia prasidėjo mano pirmieji akademiniai žingsniai Amerikoje. Mane, mokytojų sprendimu, paskyrė į septintą pradžios mokyklos skyrių.

Pirmą dieną mokykloje mane pasikvietė vienuolė ir pasakė, kad nuo dabar mano vardas bus Irene. Jai buvo visai nesvarbu, kad aš buvau krikštyta vardu Irena ir kad tokiu pat vardu emigravau į šį kraštą. Paklausiau, tačiau šie du vardai viską supainiojo: nuo to laiko Irena būsiu tuomet, kai reikės naudoti pasą, o Irene šiaip visais kitais atvejais. Amerikiečiams vienos raidės skirtumas nepriimtinas, jiems tai reiškia, kad esi kitas žmogus.

Pirmą dieną vienuolė tikrino mokinių sąrašo kartoteką. Pasakė: kai pašauks vardą, reiškia turi „card” (kortelę) tai tik atsistok ir pasakyk „yes”. Aš buvau pirma pašaukta, nes pavardė prasidėjo su raide „A”. Kadangi aš supratau, kad ji klausia, ar mes turime „car” (mašiną), o ne „card” (kortelę) aš atsistojau ir pasakiau „no”. Visa klasė plyšo juokais, o vienuolė nebuvo patenkinta tokiu pokštu. Aš toliau stovė­jau rimtai ir nesupratau, kodėl juokiasi? Kad mes neturime mašinos?

Uždavė namų darbų, reikėjo perskaityti iš duotos knygos vieną straipsnį. Grįžau namo po pirmos dienos mokykloje ir pradėjau skaityti su žodynu rankose. Skaičiau gan ilgai, bet nesupratau, kas ten buvo parašyta. Nepraėjo daug laiko ir pradėjau suprasti anglų kalbą, net pati įsidrąsinau kalbėti.

Nepatiko amerikiečių vaikų žaidimai

Viena mergaitė surengė gimtadienio šventę ir į ją pasikvietė viso septinto skyriaus mokinius. Nuėjau ten kartu su kita dypuke drauge. Šventė vyko rūsyje. Po skanių vaišių vyko žaidimai. Tuojau visi susisėdo ratu ant grindų, atsirado tuščias butelis ir jį pradėjo ant grindų sukti. Mes tokio žaidimo nemokėjome. Pasirodo, vienam žaidėjui pasukus butelį, jis sustoja ir tie du žmonės, į kurios atsisuka butelio kaklelis ir dugnas, atsistoja ir eina už užuolaidos pasibučiuoti. Mums, dypu­kėms, tokie žaidimai nepatiko. Aš vis traukdavausi į šoną, kad tik butelio kak­lelis nerodytų į mane. Ko gero, mū­sų veiduose aiškiai buvo matyti nepasitenkinimas. Kitą dieną gimtadie­ninkė mergaitė mums bandė aiškinti, kad jos mėgsta turėti „fun”. Nesupratau, koks čia gali būti „fun”? 

Po to, nors ir kvietė, bet mes į tokius baliukus nebeidavome. Nepritapome nei prie pirmos bangos emigrantų lietuvių, nei prie vietinių amerikiečių.

Su pirmosios bangos atvykėliais negalėjome bendrauti, nes jų kalba mums buvo sunkiai suprantama. Jie kalbėdavo apie „drugštorę” (vaistinę), „kitčeną” (virtuvę), „karą” (mašiną) ir t. t. Žodis „karas” mums turėjo visai kitokią reikšmę. Pramokus anglų kalbos, paaiškėjo, iš kur šie žodžiai atsirado, bet draugystė tarp mūsų vis tiek neišsivystė.

Dipukai būrėsi ir veikė

Draugystės mezgėsi tarp dipukų, nes visi patyrėme panašių išgyvenimų, turėjome panašias pažiūras bei viltis. Viena iš tų vilčių buvo ta, kad geresniems laikams atėjus, grįšime į Lietuvą.

Turėjome didelį būrį naujai atvyku­sių dipukų, su kuriais beveik visą gyvenimą bendravome. Su šia grupe mus Dievas sulipdė, turėjome panašius išgyvenimus, daug tragedijų gyvenimo vingiuose ir kiekvienas radome šioje  draugų grupėje savo sielos atgarsį. Šiandien, sulaukus brandaus amžiaus, aš dar bendrauju su tų senų laikų  dipukėmis draugėmis.

Ir kaip smagu būdavo išeiti laukan pažaisti. Neradę draugų lauke, drąsiai ėjome belstis į jų namų duris ir kviesti pažaisti. Durys visuomet buvo atrakintos ir draugai visuomet mielai priimami.

Susirinkus didesniam naujai atvy­kusių dipukų skaičiui, prasidėjo naujos veiklos. Buvo įsteigta Lietuvių Bendruomenė, kuriami chorai, o mums, paaugliams, skautų organizacija. Cice­ro gyveno dvi skautininkės – Ona Zailskienė ir Zuzana Juškevičienė. Pirmoji tapo vyriausia skautininkė ir pasinė­rė į organizacinę veiklą. Antroji savo jėgas paskyrė jaunimo auklėjimui. Buvo sudarytos dvi draugovės: berniu­kų pavadinta Mindaugo vardu, o mergaičių – Birutės. Prasidėjo skautų veikla, būdavo rengiamos iškylos. Tuomet neturėjome automobilių, tai mūsų iškylos ir kelionės po miestą ar už mies­to ribų buvo įmanomos tik naudojantis viešuoju transportu  – miesto autobusais ar traukinukais.

Skautų organizacijos buvo steigia­mos ir kituose Čikagos rajonuose. Į skautų tunto sueigas, vykstančias kituose rajonuose, sesė Juškevičienė mus visas veždavo autobusu. Tai būda­vo tikrai maloni išvyka, nes mes susitikdavome senų draugų iš Vokietijos stovyklos laikų, susipažindavome su naujais. Tokia išvyka su kelione trukdavo visą dieną.

Vasarą gimė drąsus planas

Baigėsi mokslo metai, atėjo vasara – atostogos. Stovyklos! Taip norėjau į jas važiuoti, tačiau tėtis, vieną dieną mane pasisodinęs, prašė, kad nevažiuo­čiau. Jis paaiškino, kad broliukas dar mažas ir man reikėtų jį per vasarą pasaugoti, kai jie abu su mama išeina į darbą. Tėtis manęs labai gražiai prašė ir aš sutikau, bet labai nusiminiau, nes taip norėjau į stovyklą važiuo­ti.

Vasara tęsiasi porą mėnesių, pora mėnesių laisvo laiko, proga visko prisi­galvoti. Man ir mano draugei kilo mintis, kad mums į tą pradžios mokyk­lą nėra reikalo daugiau eiti. Išdrįsome nueiti į gimnaziją ir paprašyti, kad mus ten priimtų mokytis. Dvylikos metų vaikams tai buvo labai drąsus ir drastiškas žingsnis. Mes atsinešėme iš Vokietijos mokyklų atsivežtas pažymių knygeles ir nesakėme, kad praėjusiais metais buvome tik septintame skyriu­je, bet jie mūsų neklausė. Susijaudinusios, beveik drebėdamos, laukėme atsakymo. Mūsų nustebimui, buvome priimtos ir tapome pirmųjų metų gimnazistėmis (high school freshmen). Mokyklai prasidėjus seselės pamatė, kad mes ne aštuntam skyriuje, o jau gimnazijoje, teiravosi, kodėl mus priėmė. Gimnazija laikėsi savo sprendimo ir mus paliko. Ačiū Dievui, kad taip nusprendė, nes kokia būtų buvusi gėda sugrįžti į aštuntą skyrių. Mūsų drąsus žingsnis buvo sėkmingas.

Skautų veikla ir „arbatėlės”

Skautų užsiėmimuose mus pradė­jo mokyti mandagaus elgesio bei bendravimo. Šv. Antano parapijos prelato gerumo dėka mes galėdavome naudotis parapijos sale be jokio užmo­kesčio. Vienintelė sąlyga buvo ta, kad salę paliktume taip, kaip radome – tvarkingą. Kartą kilo mintis suruošti „arbatėlę” ir pakviesti brolius skautus pasivaišinti. Kiek daug smagios ruošos buvo! Vaišėms reikėjo nupirkti pyragaičių, lengvų gėrimų, saldainių. Reikėjo padengti stalus bei išdėstyti vaišes. Mes į šį pasirengimą įtraukėme ir brolius. Reikėjo susiorganizuoti muziką (plokšteles ir patefoną). Mūsų, dalyvių, buvo apie dvidešimt, o salė – didelė, tai daug vietos buvo mums išsijudinti, pa­šokti, padainuoti.

Po smagaus vakaro reikėjo indus suplauti, stalus atgal sustatyti ir salę iššluoti. Viską mielai atlikome, nes buvo smagu draugų būryje dirbti. Tokių „arbatėlių” rengėme daug ir vis norėjome daugiau, nes buvo puiki proga pabendrauti. Daug dirbome, daug šokome, daug dainavome, daug malonių įsi­mintinų valandų praleidome, tačiau niekas iš mūsų nesusirado poros bendram gyvenimui. Visi savo gyvenimo poras susiradome kitur.

Labai rimtai ruošėmės vyresnių skaučių programai, ją atlikome, rašėme referatus. Taip rimtai vieną dieną rašėme, kad net nepajutome, kad sute­mo, o mes ir patamsyje dar rašėme. Pastebėjome, kad jau sutemo, kai atėjo skiltininkė ir paklausė, kodėl mes patamsyje rašome? Į šį pasiruošimą įdėjome daug darbo ir širdies. Atėjo įžodžio davimo diena. Vyresnių skaučių įžodį duoti mieste atrodė neiškilminga. Sesė Juškevičienė surado vietą gamto­je, Jonynų ūkyje, Indianoje. Į šį ūkį keliavome viešuoju transportu. Reikėjo važiuoti miesto traukinuku iki priemiestinio traukinuko, tuomet šiuo keliauti valandėlę, kol pasiekėme artimiausią miesčiuką. Netoli jo ir buvo tas Jonynų ūkis, kuriame pagaliau ir atsiradome po ilgos kelionės. Čia mūsų laukė darbai: reikėjo nurodytoje vietoje paruošti šventės vietą, susikrauti laužą.

Buvo daug darbo po ilgokos kelionės, bet buvome jaunos ir įžodis mums buvo labai svarbus žingsnis. Viskas puikiai praėjo, grįžome namo tuo pačiu maršrutu – traukinukais, bet jau su mėlynu kaklaraiščiu. Tik po daugelio me­tų pradėjau įvertinti sesės Juškevičienės pastangas, pasišventimą ir darbą, mus vedant skautavimo keliu. Gailiuosi, kad nepasakiau „ačiū”, kai ji dar gyva buvo.

Jaunatviškos svajonės apie Hollywoodą

Mūsų broliai skautai nutarė įsteigti skautų skiltį. Ją pavadino „Šunų” vardu. Broliai skautai manė, kad šuo yra per mažai vertinamas gyvuliukas, nors jis yra tikrai ištikimas žmogaus draugas. Vaikinai nusprendė, kad „šunys” – skautams tinkamas vardas. Mes, sesės skautės, šį vardą priėmėme ir pradėjome galvoti, kad gal reikėtų mūsų sesių skiltį pavadinti „kačių” skiltimi, gi katės irgi mielas naminis gyvuliukas. Vadovybei šie vardai buvo nepriimtini. Gavome daug pamokymų ir patarimų. Juos išklausiusios, sesės nusprendė šio „kačių” vardo nenaudo­ti. Ne taip lengva buvo vadovybei su bro­liais. Jie įsikibę laikėsi savo suma­nymo ir jokiems pamokymams nepasidavė. Šis skautų „Šunų” vardas liko tol, kol šios skilties skautukai išsilaikė.

Atsirasdavo svarbių reikalų, kuriems reikėdavo pinigų. Kas gi kitas, jeigu ne mes, eidavome į gatvių sankryžas su dėžutėmis ir rinkdavome žmonių aukojamus pinigus.

Rinkdavome dažnai, nes tai šiam tai tam reikalui pinigų vis trūko. Po dienos rinkimo sueidavome į kieno nors namus ir skaičiuodavome surinktus pinigus. Skaičiuoti tekdavo ilgai, nes žmonės aukodavo smulkiomis monetomis.

Būdami skautų organizacijos nariai, ruošėme minėjimus, statėme vaidinimus.  Sužinojome, kad mūsų kaimy­nystėje gyvena gan garsus režisierius. Paprašėme jį, kad režisuotų mūsų statomą vaidinimą. Sutiko, po sunkaus darbo fabrike ateidavo režisuoti. Mes nebuvome artistai, bet padedami režisieriaus, pastatėme puikų vaidini­mą apie partizanus. Reikėjo susirasti kostiumų spektakliui. Gerai atsimenu, kad ilgai ieškojome aulinių batų, vadi­namųjų „čebatų”. Repetuodavome tol, kol režisierius pasijautė „išspaudęs” iš mūsų šiokių tokių rezultatų. Parapijos klebonas, kaip visuomet, leido naudotis sale be užmokesčio. Sukvietėme vi­suomenę ir suvaidinome. Žiūrovų susirinko pilna salė ir vaidinimą labai įvertino: plojo gan ilgai be sustojimo. O po to dar atsirado tokių, kurie atėjo pagirti mūsų pasirodymą. Labai smagiai tuomet jautėmės. Daug darbo mes įdėjome, reikėjo dekoracijų. Iš mūsų būrio vienas skautas, kuris turėjo meninių gabumų, sukūrė dekoracijas.  Vėliau jis tapo architektu. Po sėkmingo pastatymo mes svajojome tapti garsiais artistais, menininkais ir  t. t., svajojome net apie Hollywoodą, svajonėms nebuvo ribų. Gal ir būtume ką nors pasiekę, tačiau realybėje tėvai mūsų svajones nukreipė kita kryptimi ir visi pasirinkome praktiškas profesijas. Svajonės taip ir liko svajonėmis, bet tais metais jos mus džiugino, teikė sparnus.

Derino amerikietišką gyvenimą ir lietuvybę

Buvome įkūrę tautinių šokių grupę. Kas savaitę repetuodavome ir kai tik būdavo proga, rengėme pasirodymus, šokome. Vardo šiai grupei neturė­jome, tai nebuvo svarbu. Svarbu bu­vo tai, kad susitikdavome ir repetuodavome, taip išnaudodami savo jaunat­višką energiją. Tautinių drabužių irgi neturėjome. Artėjant viešam pasirody­mui, žinodami, kas juos turi ir gali paskolinti, skubėdavome skolintis. Tie tautiniai kostiumai nebuvo tobuli ar turintys meninę vertę, bet jie savo funkciją atlikdavo. Po pasirodymų visuomet jautėmės pakiliai, tarsi kažką gero nuveikę. Kalbų netrūko, kalbėjome kas kur ne taip pasisuko, kam batas užkliuvo. Bet šie rūpesčiai buvo tik mūsų, žiūrovams tokios smulkmenos nerūpėjo.

Metai bėgo, atnešdami naujovių, pasikeitimų. Po truputį pradėjome įsigyti televizorius, telefonus, mašinas. Daug lengviau galėjome susisiekti ar judėti į tolimeses vietas. Mūsų, jaunimo, anglų kalba jau buvo tobula, nors mūsų tėvams ji buvo sunkiau įkandama, bet ir jie susikalbėti įstengė. Nors priešinomės, bet pradėjome truputį per­siimti amerikietišką gyvenimą. Bendras Amerikos katilas ir mus įtraukė į savo sūkurį. Šiandiena mes jaučia­mės lietuviais, lietuviškai išauklėjome savo vaikus: išmokėme juos lietuvių kalbos, leidome į lituanistines mokyklas. Anūkai irgi lanko lietuviškas mokyklas ir, nors silpniau, bet kalba lietuviškai. Tačiau nuvažiavus į Lietuvą mus laiko amerikiečiais. Gaila!            

Mūsų glaudi grupė po truputį pradėjo byrėti. Baigę gimnaziją, vieni pradėjo studijas, kiti ėjo darbo ieškoti. Studijos užėmė daug laiko, o darbai parei­kalavo daug jėgų. Mūsų jaunatviškiems užsiėmimams nebeliko laiko ir dėmesio – pamažu praradome susidomėjimą jais. Pradėjus studijas, atsirado kitų draugų ir kitokių veiklų. Nors visi likome draugais, jau daugiau laiko praleisdavome naujose draugų grupėse. Vėliau gyvenime su buvusiais skautais pasilikome tik geri pažįstami.

Sulaukus gilios senatvės, maloniai prisimenu tas jaunystės dienas. Jos buvo išvietinto jaunimo vargingos dienos, be tėvynės aplinkos, be gimtinės šilumos, bet mums, jas išgyvenusiems, labai mielos ir savos, nes kitokių nežinojome ir nepatyrėme.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Liepos 17 d. numeryje, Vol. CXII NR. 56)