Marijus Gudynas: to, ką lietuviai yra sukūrę JAV, nėra

Renata Gaidienė.

Kaip jau įprasta pastaruoju me­tu, su nepaprastuoju ir įgaliotuoju am­basadoriumi Airijoje Marijumi Gu­dynu kalbamės per kompiuterio ek­raną. Jau metai šitokiomis sąlygo­mis ambasadoriaujantis Marijus į si­tuaciją žiūri šmaikščiai.

„Juokiuosi, kad vienintelis per pir­­mus pusę metų mano sutiktas airis buvo šalies Prezidentas, kuriam įteikiau skiriamuosius raštus. Ir net­gi šioje situacijose esu laimingesnis, nei kai kurie mano kolegos, kurie ski­riamuosius raštus turėjo persiųsti paš­tu”, – apie labai neįprastą diploma­tinio darbo pradžią pasakoja am­ba­sadorius.

Marijus Gudynas paliko žymų antspaudą lietuvybės gyvenime Čika­goje, kur jis 2012–2017 metais dirbo generaliniu konsulu. Baigus kadenciją ryšiai nenutrūko, nes Marijus už­sienio lietuviams aktualius klausi­mus gvildeno Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamen­te. Kaip sekasi didelei Marijaus šei­mai dabar?

Atvykote į Airiją per patį pandemijos įkarštį. Kaip tuo metu at­rodė gyvenimas Airijoje?

Airija buvo visiškai uždaryta. Nuo namų buvo leidžiama nueiti du kilometrus. Visi susitikimai su Airi­jos institucijomis vyko internetu, te­le­fonu arba elektroniniu paštu. Ta­čiau yra dalykų, kurių, dėl jų jautrumo, diplomatai negali pilnai aptarti telefonu. Sakyčiau, kad net ir diplomatinė kalba tobulėja pandemijos są­lygomis, nes tenka aiškintis neįprasta užuominų kalba. O ir susitikimai su bendruomenėmis buvo neįmanomi, nes susitikti su kita šeima galėjai tik lauke. Tačiau nenuleidome rankų, ieškojome kūrybingų sprendimų, kaip išlaikyti bendravimą ir susitiki­nėjome video konferencijų būdu, da­rė­me visokias akcijas internete – pa­vyzdžiui, Sausio 13-osios proga lietuviai namuose gamino neužmirštuoles ir siuntė į ambasadą. Taip mes „pra­žy­dinom” Lietuvos ambasados Dubli­ne kiemą.

Lietuvių bendruomenė buvo įsprausta į bendravimo internete rėmus. Ar neišsibarstė lietuviai per pandemiją?

Vadinu tai plastikiniu bendravi­mu. Žinoma, kad tai buvo didelis iššū­kis, tačiau pavasarį jau buvo leista atsidaryti mokykloms, į bendravimą gyvai grįžo šeštadieninės mokyklos, kurių Airijoje net septyniolika. Ir aš pats į mokslo metų pabaigą bei ru­de­nį lankiau mokyklas su Lietuvos isto­rijos ir pilietiškumo pamokomis, taip pat aplankiau ir nemažai mūsų bendruomenių, tad galiu sakyti, kad Ai­ri­joje mačiau ir gyvų lietuvių (juokia­si).

Airijoje, taip pat kaip ir visa­me pasaulyje, yra trys pagrindiniai stulpai, ant kurių laikosi lietuvybė. Tai mokyklos, organizacijos ir parapijos. Kuo gyvena Airijos lie­tuviai?

Airija yra lietuviškiausia šalis už Lietuvos ribų – net 1.5 proc. gyventojų čia yra lietuviai. Šalyje yra viena lietuviška parapija, įsikūrusi airių Šv. Andriejaus katedroje Dubline. Nors mokyklų tinklas gana platus, bet mokinių skaičius galėtų būti ir di­desnis. Šiuo metu šeštadienines li­tuanistines mokyklas lanko apie tūkstantis mokinių. Tačiau yra kai kas, ko nėra niekur pasaulyje – lietuvių kalba yra įtraukta į valstybinių mo­kyklų programas. Prieš mane čia dir­bęs kolega ambasadorius Egidijus Mei­lūnas yra išrūpinęs, kad norintys mokiniai galėtų pasirinkti lietuvių kal­­bą kaip užsienio kalbą savo kasdieninėse mokyklose. Sėkmingai išlai­kę baigiamąjį lietuvių kalbos egzami­ną, abiturientai gali pasigerinti stojamųjų balus.

Airijos Lietuvių Bendruomenė yra gana jauna, susikūrusi tik po Lie­tuvos įstojimo į Europos Sąjungą 2004 metais, kuomet daugybė tautiečių at­važiavo ieškoti darbo. Iki tol vienintelis čia išgarsėjęs lietuvis buvo lakūnas Feliksas Vaitkus, norėjęs pakartoti Dariaus ir Girėno skrydį. F. Vait­kus skrido per Atlantą, tačiau jam ne­pavyko pasiekti Lietuvos dėl blogų oro sąlygų ir teko nusileisti Airijos pie­vose. Kadangi buvo pirmas trans­atlantinis lakūnas, nusileidęs šiose vie­tose (tik šeštas vieno žmogaus transatlantinis skrydis žmonijos isto­rijoje), čia jis tapo garsus, bet yra kiek mažiau žinomas Lietuvoje.

Mūsų šalys yra dažnai lygina­mos – esame panašaus dydžio katalikiškos šalys, euro optimistai, my­­lim transatlantinį santykį ir turim dideles bendruomenes Jung­­tinėse Amerikos Valstijose. Kokias diplomatines užduotis jums, kaip ambasadoriui, skyrė Lie­tuva?

Šiandien Airija yra turtinga valstybė, nors kai 1973 metais šalis stojo į Europos Sąjungą, jie buvo skurdes­ni už Lietuvą. Tai viena didžiausią pa­žangą padariusių Europos Sąjun­gos šalių, kurios ekonomika yra ant­ra Europos Sąjungoje ir šešta pasau­lyje. Čia biurus atsidarė dešimtys di­džiausių pasaulio technologijų kompanijų, nes Airija vis dar yra laikoma mokesčių rojumi. O po Brexit – tai vie­­nintelė anglakalbė valstybė Euro­pos Sąjungoje. Mes daug ko mokomės iš airių – ir kaip naudoti struktūri­nius fondus, ir kaip pritraukti investicijas, ir kaip efektyviai valdyti valstybę.

Į čia veikiantį lietuviškų parduotuvių tinklą Lituanica atkeliauja daug produktų iš Lietuvos. Lietuviš­ka duona, vadinama Dublino duona, yra neblogai žinoma airiams. Visgi mū­sų prekių eksportas į Airiją dar nė­­ra labai didelis. Šiuo klausimu tu­rėsime padirbėti.

Iš čia galima skristi net į tris Lie­tuvos oro uostus  – Vilniaus, Kauno ir Palangos. Skrydžiai labai pigūs, kartais lėktuvo bilietas į vieną pusę te­kainuoja tik 5–9 eurus. Nepaisant to, Lietuva Airijoje yra vis dar mažai ži­noma, todėl šiais skrydžiais dažniausiai skrenda mūsų tautiečiai, o airių turistų Lietuvoje sulaukiame labai ne­daug. Kad tai pakeistume, taip pat reikės skirti nemažai pastangų.

O kur dar mokslo, kultūrinis ir ki­tų sričių bendradarbiavimai! Be abe­jo, viena svarbiausių ambasados veiklos sričių išliks bendradarbiavimas su Airijoje gyvenančia gausia lie­­tuvių bendruomene.

Vos trejus metus praleidote Lietuvoje, ir vėl šeimai teko kelti sparnus į kitą šalį. Kaip šiuos pa­si­keitimus priėmė šeima?

Iš Čikagos išvažiavome su keturiais vaikais, o į Dubliną nuvykome su trimis. Vyriausioji dukra Marija bai­gė Jėzuitų gimnaziją Lietuvoje ir da­bar studijuoja mediciną Vilniaus universitete. Danielei, mūsų vienuolikto­kei, buvo sunku palikti Jėzuitų gim­naziją, kurią ji labai pamilo, bet galiausiai apsisprendė į Dubliną vyk­ti kartu su mumis. Jaunesniems vai­kams, Karoliui ir Paulinai, persikėlimas nebuvo labai sunkus – nugalėjo noras pažinti naują šalį, susirasti nau­­jų draugų. Taip išėjo, kad visi trys lanko skirtingas mokyklas, nes ne­­pavyko rasti vienos, tinkamos jiems visiems. Tai sudaro papildomų rūpesčių mano žmonai Gintarijai, ku­riai tenka didžiausi namų rūpesčiai.

Buvo kalbų, kad jūs galite karjerą tęsti konsulate Los Angeles. Kaip nutiko, kad teko vykti į Dub­liną?

Taip jau būna diplomatiniame darbe, kad vienu metu svarstomi keli alternatyvūs keliai. Šį kartą mūsų ke­lias pasuko į Airiją.

Darbas Jungtinėse Amerikos Valstijose daugeliui diplomatų pa­lieka didelį įspaudą. Kiek kadencija Čikagoje liko jūsų širdyse?

Visų pirma, tai buvo pirma rota­cija užsienyje visai šeimai. Prieš Či­ka­gą ketverius metus dirbau Briuse­lyje, kur gimė mūsų dukra Marija. Vė­­liau dirbau Minske, bet tuomet šei­ma su manimi nekeliavo. Na, o Čika­ga buvo pirma rotacija visai didelei šei­mai, tai ji kaip pirma meilė – ypa­tinga. Iš Čikagos mums visiems liko vien šilčiausi ir gražiausi prisiminimai. Man asmeniškai darbas JAV daugelyje sričių tapo tarsi universitetu, bet labiausiai – diasporos studijo­mis. Diasporos sukaupta galia, veiklos metodai, sukurta visa lietuvybės palaikymo sistema nuo darželių, pa­ra­pijų, organizacijų iki politinio vei­ki­mo yra išties įspūdinga. Grįžęs į Lie­tuvą buvau atsakingas už diaspo­ros politiką, aplankiau bendruome­nes nuo Australijos iki naujųjų emigracijos šalių. To, ką lietuviai yra su­kū­rę JAV, nėra jokioje kitoje šalyje, nors veikimo būdų yra daug ir įvairių.

 Ar pasiilgstate ko nors iš Ame­rikos?

Taip, pasiilgstame sutiktų žmo­nių. Tai šilti, Lietuvą mylintys, priimantys ir norintys bendrauti lietuviai. Turbūt neįmanoma dirbti Ame­ri­kos diplomatinėje atstovybėje ne­sėk­mingai, kai yra tiek daug pagalbi­ninkų. Jie nori kartu dirbti ir atidaro visas reikiamas duris. Lietu­vy­bės veikla ten tęsiasi jau šimtus metų ir net jei ten neliktų nei vienos diplomatinės atstovybės, lietuviška veikla vis tiek gyvuotų. Tai milžiniškas lo­bis Lietuvai, prisilietimo prie kurio labiausiai ir pasiilgstu.

Ačiū už pokalbį!

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Spalio 16 d. numeryje, Vol. CXII NR. 82)