Renata Gaidienė.
Kaip jau įprasta pastaruoju metu, su nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Airijoje Marijumi Gudynu kalbamės per kompiuterio ekraną. Jau metai šitokiomis sąlygomis ambasadoriaujantis Marijus į situaciją žiūri šmaikščiai.

„Juokiuosi, kad vienintelis per pirmus pusę metų mano sutiktas airis buvo šalies Prezidentas, kuriam įteikiau skiriamuosius raštus. Ir netgi šioje situacijose esu laimingesnis, nei kai kurie mano kolegos, kurie skiriamuosius raštus turėjo persiųsti paštu”, – apie labai neįprastą diplomatinio darbo pradžią pasakoja ambasadorius.
Marijus Gudynas paliko žymų antspaudą lietuvybės gyvenime Čikagoje, kur jis 2012–2017 metais dirbo generaliniu konsulu. Baigus kadenciją ryšiai nenutrūko, nes Marijus užsienio lietuviams aktualius klausimus gvildeno Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamente. Kaip sekasi didelei Marijaus šeimai dabar?
Atvykote į Airiją per patį pandemijos įkarštį. Kaip tuo metu atrodė gyvenimas Airijoje?
Airija buvo visiškai uždaryta. Nuo namų buvo leidžiama nueiti du kilometrus. Visi susitikimai su Airijos institucijomis vyko internetu, telefonu arba elektroniniu paštu. Tačiau yra dalykų, kurių, dėl jų jautrumo, diplomatai negali pilnai aptarti telefonu. Sakyčiau, kad net ir diplomatinė kalba tobulėja pandemijos sąlygomis, nes tenka aiškintis neįprasta užuominų kalba. O ir susitikimai su bendruomenėmis buvo neįmanomi, nes susitikti su kita šeima galėjai tik lauke. Tačiau nenuleidome rankų, ieškojome kūrybingų sprendimų, kaip išlaikyti bendravimą ir susitikinėjome video konferencijų būdu, darėme visokias akcijas internete – pavyzdžiui, Sausio 13-osios proga lietuviai namuose gamino neužmirštuoles ir siuntė į ambasadą. Taip mes „pražydinom” Lietuvos ambasados Dubline kiemą.
Lietuvių bendruomenė buvo įsprausta į bendravimo internete rėmus. Ar neišsibarstė lietuviai per pandemiją?
Vadinu tai plastikiniu bendravimu. Žinoma, kad tai buvo didelis iššūkis, tačiau pavasarį jau buvo leista atsidaryti mokykloms, į bendravimą gyvai grįžo šeštadieninės mokyklos, kurių Airijoje net septyniolika. Ir aš pats į mokslo metų pabaigą bei rudenį lankiau mokyklas su Lietuvos istorijos ir pilietiškumo pamokomis, taip pat aplankiau ir nemažai mūsų bendruomenių, tad galiu sakyti, kad Airijoje mačiau ir gyvų lietuvių (juokiasi).
Airijoje, taip pat kaip ir visame pasaulyje, yra trys pagrindiniai stulpai, ant kurių laikosi lietuvybė. Tai mokyklos, organizacijos ir parapijos. Kuo gyvena Airijos lietuviai?

Airija yra lietuviškiausia šalis už Lietuvos ribų – net 1.5 proc. gyventojų čia yra lietuviai. Šalyje yra viena lietuviška parapija, įsikūrusi airių Šv. Andriejaus katedroje Dubline. Nors mokyklų tinklas gana platus, bet mokinių skaičius galėtų būti ir didesnis. Šiuo metu šeštadienines lituanistines mokyklas lanko apie tūkstantis mokinių. Tačiau yra kai kas, ko nėra niekur pasaulyje – lietuvių kalba yra įtraukta į valstybinių mokyklų programas. Prieš mane čia dirbęs kolega ambasadorius Egidijus Meilūnas yra išrūpinęs, kad norintys mokiniai galėtų pasirinkti lietuvių kalbą kaip užsienio kalbą savo kasdieninėse mokyklose. Sėkmingai išlaikę baigiamąjį lietuvių kalbos egzaminą, abiturientai gali pasigerinti stojamųjų balus.
Airijos Lietuvių Bendruomenė yra gana jauna, susikūrusi tik po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 2004 metais, kuomet daugybė tautiečių atvažiavo ieškoti darbo. Iki tol vienintelis čia išgarsėjęs lietuvis buvo lakūnas Feliksas Vaitkus, norėjęs pakartoti Dariaus ir Girėno skrydį. F. Vaitkus skrido per Atlantą, tačiau jam nepavyko pasiekti Lietuvos dėl blogų oro sąlygų ir teko nusileisti Airijos pievose. Kadangi buvo pirmas transatlantinis lakūnas, nusileidęs šiose vietose (tik šeštas vieno žmogaus transatlantinis skrydis žmonijos istorijoje), čia jis tapo garsus, bet yra kiek mažiau žinomas Lietuvoje.
Mūsų šalys yra dažnai lyginamos – esame panašaus dydžio katalikiškos šalys, euro optimistai, mylim transatlantinį santykį ir turim dideles bendruomenes Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kokias diplomatines užduotis jums, kaip ambasadoriui, skyrė Lietuva?
Šiandien Airija yra turtinga valstybė, nors kai 1973 metais šalis stojo į Europos Sąjungą, jie buvo skurdesni už Lietuvą. Tai viena didžiausią pažangą padariusių Europos Sąjungos šalių, kurios ekonomika yra antra Europos Sąjungoje ir šešta pasaulyje. Čia biurus atsidarė dešimtys didžiausių pasaulio technologijų kompanijų, nes Airija vis dar yra laikoma mokesčių rojumi. O po Brexit – tai vienintelė anglakalbė valstybė Europos Sąjungoje. Mes daug ko mokomės iš airių – ir kaip naudoti struktūrinius fondus, ir kaip pritraukti investicijas, ir kaip efektyviai valdyti valstybę.

Į čia veikiantį lietuviškų parduotuvių tinklą Lituanica atkeliauja daug produktų iš Lietuvos. Lietuviška duona, vadinama Dublino duona, yra neblogai žinoma airiams. Visgi mūsų prekių eksportas į Airiją dar nėra labai didelis. Šiuo klausimu turėsime padirbėti.
Iš čia galima skristi net į tris Lietuvos oro uostus – Vilniaus, Kauno ir Palangos. Skrydžiai labai pigūs, kartais lėktuvo bilietas į vieną pusę tekainuoja tik 5–9 eurus. Nepaisant to, Lietuva Airijoje yra vis dar mažai žinoma, todėl šiais skrydžiais dažniausiai skrenda mūsų tautiečiai, o airių turistų Lietuvoje sulaukiame labai nedaug. Kad tai pakeistume, taip pat reikės skirti nemažai pastangų.
O kur dar mokslo, kultūrinis ir kitų sričių bendradarbiavimai! Be abejo, viena svarbiausių ambasados veiklos sričių išliks bendradarbiavimas su Airijoje gyvenančia gausia lietuvių bendruomene.
Vos trejus metus praleidote Lietuvoje, ir vėl šeimai teko kelti sparnus į kitą šalį. Kaip šiuos pasikeitimus priėmė šeima?
Iš Čikagos išvažiavome su keturiais vaikais, o į Dubliną nuvykome su trimis. Vyriausioji dukra Marija baigė Jėzuitų gimnaziją Lietuvoje ir dabar studijuoja mediciną Vilniaus universitete. Danielei, mūsų vienuoliktokei, buvo sunku palikti Jėzuitų gimnaziją, kurią ji labai pamilo, bet galiausiai apsisprendė į Dubliną vykti kartu su mumis. Jaunesniems vaikams, Karoliui ir Paulinai, persikėlimas nebuvo labai sunkus – nugalėjo noras pažinti naują šalį, susirasti naujų draugų. Taip išėjo, kad visi trys lanko skirtingas mokyklas, nes nepavyko rasti vienos, tinkamos jiems visiems. Tai sudaro papildomų rūpesčių mano žmonai Gintarijai, kuriai tenka didžiausi namų rūpesčiai.

Buvo kalbų, kad jūs galite karjerą tęsti konsulate Los Angeles. Kaip nutiko, kad teko vykti į Dubliną?
Taip jau būna diplomatiniame darbe, kad vienu metu svarstomi keli alternatyvūs keliai. Šį kartą mūsų kelias pasuko į Airiją.
Darbas Jungtinėse Amerikos Valstijose daugeliui diplomatų palieka didelį įspaudą. Kiek kadencija Čikagoje liko jūsų širdyse?
Visų pirma, tai buvo pirma rotacija užsienyje visai šeimai. Prieš Čikagą ketverius metus dirbau Briuselyje, kur gimė mūsų dukra Marija. Vėliau dirbau Minske, bet tuomet šeima su manimi nekeliavo. Na, o Čikaga buvo pirma rotacija visai didelei šeimai, tai ji kaip pirma meilė – ypatinga. Iš Čikagos mums visiems liko vien šilčiausi ir gražiausi prisiminimai. Man asmeniškai darbas JAV daugelyje sričių tapo tarsi universitetu, bet labiausiai – diasporos studijomis. Diasporos sukaupta galia, veiklos metodai, sukurta visa lietuvybės palaikymo sistema nuo darželių, parapijų, organizacijų iki politinio veikimo yra išties įspūdinga. Grįžęs į Lietuvą buvau atsakingas už diasporos politiką, aplankiau bendruomenes nuo Australijos iki naujųjų emigracijos šalių. To, ką lietuviai yra sukūrę JAV, nėra jokioje kitoje šalyje, nors veikimo būdų yra daug ir įvairių.
Ar pasiilgstate ko nors iš Amerikos?
Taip, pasiilgstame sutiktų žmonių. Tai šilti, Lietuvą mylintys, priimantys ir norintys bendrauti lietuviai. Turbūt neįmanoma dirbti Amerikos diplomatinėje atstovybėje nesėkmingai, kai yra tiek daug pagalbininkų. Jie nori kartu dirbti ir atidaro visas reikiamas duris. Lietuvybės veikla ten tęsiasi jau šimtus metų ir net jei ten neliktų nei vienos diplomatinės atstovybės, lietuviška veikla vis tiek gyvuotų. Tai milžiniškas lobis Lietuvai, prisilietimo prie kurio labiausiai ir pasiilgstu.
Ačiū už pokalbį!

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Spalio 16 d. numeryje, Vol. CXII NR. 82)