Mąstymai netekus didžiojo Žydo, kuris buvo mūsų

Audronė V. Škiudaitė.

Išminčiai ir Dievui reikalingi

Seniai Lietuvos inteligentija (ne vien intelektualai) buvo taip sukrėsta ir paskendo filosofiniuose mąstymuose apie gyvenimą, jo prasmę ir žmogaus misiją Žemėje. Staiga mirė Leonidas Donskis – eruditas, pasaulinio (kiti rašantys sako – europinio) masto mąstytojas, Lietuvos patriotas, mūsų Žydų bendruomenės vicepirmininkas, žmogus „be pykčio” (taip jis buvo pavadinęs televizijos laidą, kurią vedė keletą metų), tobulos lietuvių kalbos vartotojas ir t.t. Nebuvau su juo pažįstama, pažinojau jį tik iš televizijos ekranų, konferencijų tribūnų, žymių žmonių minėjimų, bet dėl jo netekties taip pat išgyvenu iki širdies gelmių ir manau, kad Lietuva neteko labai daug. Jis mokėjo aistringai, saliamoniškai, kaip gali tik Žydas, kalbėti ir uždegti, įtikinti, nes pats tikėjo tuo, ką sakė. Ir darė tai, ką sakė. Dažnas savęs klausia – kodėl Jis išėjo taip anksti – tas išminties kalnas ir gerumo bokštas? Jis tiek daug žinojo, kad jam reikėjo suteikti du gyvenimus, kol viską kitiems išdalintų. Bet tokia buvo Aukščiausiojo valia, matyt, jis jau spėjo atiduoti Žemėje tai, kas iš jo buvo reikalauta. O gal tai, ką jis mąstė, niekur nedingo ir nedings, o įsiliejo į Aukščiausiojo išminties archyvą? Tokiais atvejais raminamės: geri, išmintingi žmonės reikalingi ir Dievui.

Filosofas Leonidas Donskis pastaruoju metu profesoriavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, buvo Klaipėdos universiteto vienas iš sumanytojų ir signatarų, yra buvęs Helsinkio, Geteborgo, JAV, Didžiosios Britanijos, kitų šalių universitetų vizituojantis profesorius, bet grįžo į Lietuvą kartu su ištikima bendražyge žmona lietuvaite Jolanta, nors, kaip dabar aiškėja, čia buvo susidūręs su senosios akademinės visuomenės priešiškumu ir nenoru jį pripažinti. Jis pateikdavo save kaip liberalą (vieną kadenciją buvo ir politikas – Liberalų sąjūdžio atstovas Europos Parlamente), buvo artimas Santaros-Šviesos ideologijai, bet aš jį ryškiausiai prisimenu, pvz., pranciškonų vienuolių įsteigto internetinio dienraščio „Bernardinai.lt” prisistatymo vakarėlyje, kur jis dainavo savo gražias dainas, pritardamas gitara. O 2005 m. jis buvo apdovanotas katalikų ideologo Stasio Šalkauskio premija.

Kaip oficialiai skelbiama, L. Donskio mokslinių tyrimų pagrindinis objektas – šiuolaikinė socialinė, politinė ir kultūros filosofija, šiuolaikinė visuomenė ir kultūra. Veikalai yra tarpdisciplininio pobūdžio, jiems būdingas analizės ir socialinės kritikos kultūrinio liberalizmo požiūriu derinimas. Tyrimų medžiaga skelbta lietuvių ir anglų kalba. Yra parengęs apie 30 monografijų ir daugiau nei 500 straipsnių bei knygų, sudaręs ir redagavęs knygų, buvo profesinių žurnalų specialių numerių kviestinis redaktorius. L. Donskio darbai išversti į Brazilijos portugalų, danų, estų, ispanų, italų, korėjiečių, lenkų, portugalų, rumunų, rusų, suomių, švedų, turkų, ukrainiečių, vengrų ir vokiečių kalbas…

Kodėl išėjo taip anksti?

Jis buvo toks visapusiškas, kad jam pavydėti tikrai buvo ko, ir kai kurie draugai dabar sako, kad pavyduolių nenoras įsileisti jo, protingesnio už save, intrigos prisidėjo prie Leonido staigios mirties – jis dėl to labai išgyveno, nors to neparodė (nors tai buvo seniai, dabar Kaune jis buvo labai mylimas ir jautėsi reikalingas); kai kas sako, kad jis persidirbo, nes buvo labai populiarus ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, jį visur kviesdavo, ir jis į visus kvietimus atsiliepdavo. Jis buvo artistas iš prigimties, jam patikdavo būti žmonėse, jiems kalbėti, su jais diskutuoti, buvo pratęs atsidurti dėmesio centre; buvo neeilinis, nestandartinis, visada su savo originalia nuomone, bet tolerantas iš didžiosios raidės. Buvo labai įsijautęs į Rusijos skriaudžiamos Ukrainos problemas, beje, ir mirė vykdamas į Ukrainą Vilniaus oro uoste. Jam buvo tik 54-eri.

Liekame dėkingi už supratimą

Bet daugelis lietuvių, kuriems skaudėdavo dėl pareiškimų „žydšaudžių tauta” ir kurie šioje vietoje niekuo dėti, Leonidui Donskiui labiausiai liks dėkingi už poziciją Holokausto tragedijos akivaizdoje. Jis, Alytaus žydo, kurio visa giminė buvo išžudyta, vaikas turėjo tokią pat formalią teisę būti piktas dėl Lietuvos teritorijoje išžudytos prieškario žydų bendruomenės ir mėtytis tokiais pat apibendrintais kaltinimais, kaip ir daugelis kitų Lietuvoje ir pasaulyje, bet jis buvo kitoks. Štai paskutiniame interviu prieš keletą savaičių „Savaitraštyje Kaunui” korespondentui  L. Donskis sakė: Holokaustas „yra tiesiogiai palietęs mano šeimą, todėl į tai žvelgiu labai atsargiai. Gyvenimas išmokė praeitį vertinti labai ramiai, subalansuotai, suvokiant, kad tie dalykai labai daug sveria. Visada jaučiu pavojų pradėti perkelti atsakomybės naštą (kartais visiškai neužtarnautą politinę ir etinę) ant niekuo dėtų žmonių pečių. Vengiu to, nes tai būtų labai neteisinga ir nehumaniška. Nenoriu traumuoti žmonių ir jiems pasakoti dalykų, kurie sukurtų jausmą, kad jie kažkodėl yra nusidėję ir kalti. Tai būtų visiška nesąmonė. Nespekuliuoju tais dalykais, jaučiuosi atsakingas už orų ir garbingą kalbėjimą apie šį sudėtingą reikalą. Pripažinsiu, apie tai kalbėti labai sudėtinga, nes tai tiesiogiai palietė mano šeimą. Esu Holokaustą išgyvenusio žydo sūnus. Mano tėvas per stebuklą liko gyvas Butrimonyse, mažame miestelyje šalia Alytaus. Jame per 2 dienas buvo sunaikinta 2 tūkst. žydų. Taip pat žuvo ir mano tėvo giminės, sušaudytas buvo jo brolis, nužudyti dėdės, tetos, pusbroliai. Mano tėvas, senelė, senelis ir dėdė buvo tarp 4 iš 11 likusių gyvų miestelio žydų. Šią istoriją aš žinojau, o mano tėvas stengėsi nuo šių dalykų mane apsaugoti, nepasakojo nieko, kol aš nesuaugau. Užaugau netraumuotas ir nepaliestas neapykantos. Manau, kad mano didžiausias pralaimėjimas būtų tada, jeigu pradėčiau komplikuoti santykius ‘lygioje vietoje’. Istoriją reikia studijuoti, suvokti, kas įvyko. Daryti viską, kas įmanoma, kad nei tavo šalyje, nei kur nors kitur tai niekada nepasikartotų. Negalima suvedinėti sąskaitų su žmonėmis pasitelkus praeitį. Tokio santykių aiškinimosi aš nepripažįstu. Kartais būna labai nesubtilių žingsnių abiejose pusėse. Vieni nori kaip galima greičiau užmiršti, kas įvyko, o kiti siekia aitrinti žaizdą. Abu šie sprendimai, jų variantai, yra gana ydingi. Holokaustą reikia prisiminti, reikia apie tai kalbėti, rasti orią kalbą, kuri padėtų mums visiems laimėti. Neverta aitrinti santykių, būtina likti oriais ir įsipareigojusiais, kad tai ateityje niekada nepasikartotų.”

Jis pažadino mumyse ekumeniškumą

Minėtame interviu, duotame prieš mirtį, sukrečia Leonido Donskio, atrodytų, dar jauno ir sveiko žmogaus, likiminis pareiškimas: „Kaunas – mano paskutinė stotelė. Savo gyvenimą noriu baigti Kaune” (nuo 2002 m. čia ir gyveno). Kažkur pasąmonės užkaboriuose mirties žinutė jau, matyt, kabojo, – po kelių savaičių buvo palaidotas Kaune, kur gimė ir augo jo mama. Tame interviu jis dar sakė: „Žmogaus gyvenimas yra pažeidžiamas ir trapus – lygiai kaip ir mūsų gebėjimas prisiminti žmonijos tragedijas.”

Taigi šiomis dienomis mes Lietuvoje tapome labai ekumeniški dvasia, ir tą dvasią mumyse pažadino mūsų bičiulio, didžiojo Žydo, Lietuvio (jis pats yra sakęs, kad lietuviai jį laiko žydu, o žydai – lietuviu), Pasaulio žmogaus netekimas. Šiomis dienomis, apsėsti buities ir rinkimų šurmulio, buvome priversti stabtelti ir pamąstyti – ar viską darome taip, kad nebūtų gaila tuščiai praleistų metų, ar viską padarėme, kad atsiskaitymo valandą ramia širdimi stotume prieš Teismą?

Post Scriptum

„Taigi šiandien aš gedžiu ne L. Donskio, gedžiu pasaulio be pykčio. Pasaulio, kuriame trūksta įsiklausymo į kitą ir kitokios nuomonės priėmimo, nepaneigiant savosios. Suvokimo, kad mes visi esam daugiau panašūs negu skirtingi. Nes šiandien būtent šioje vietoje prasivėrė smegduobė, ir praeis kažkiek laiko, kol atsiras kažkas, kas sugebės ją savaip uždengti, ir mano pasaulio mozaika vėl bus pilna. Ir nors šiandien labai norisi klausti to neatsakomo klausimo, „kodėl jis turėjo numirti?” stengiuosi galvoti: o kas, jei Umberto Eco ten neturėjo sau lygaus pašnekovo…” Anoniminė komentatorė, „Vox Populi”, Delfi.lt.