JURGIS IDZELIS

A † A JURGIS IDZELIS. Mylimas tėvelis, senelis, svainis, brolis, dėdė, draugas ir geras pažįstamas, kurį Dievulis iš mūsų tarpo pasišaukė į savo namus 2016 m. birželio 20 d., kurio siela, palikusi mums apraudoti kū­ną, iškeliavo susitikti su Aukščiausiuoju ir mylimais artimaisiais, laukiančiais jo Anapus. Paėmęs dabar savo mylimą žmo­ną Elvyrą už rankos, žvelgia iš aukštai į anūkėlius, dukras, žentus, į mus visus čia susirinkusius ir tyliai taria… – neliūdėkite, mano gy­venimas nebuvo lengvas, bet buvo gražus ir prasmingas… jis to­liau tęsiasi mano vaikuose ir vaikų vaikuose… A. a. Jurgis Idzelis gimė 1924 m. Telšiuose, Vinco ir Barboros Idzelevičių šeimoje, jauniausias iš 11 vaikų. Jurgio tėvas Vincas, Lietuvai dar esant Carinės Rusijos sudėtyje, buvo baigęs realinę mokyklą ir dirbo Nižnij Novgorod (Žemutinis Naugardas) ge­ležinkelio mazgo vienu iš viršininkų. Žemutinio Naugardo ge­ležinkelio mazgas tuo metu buvo vienas iš pagrindinių mazgų Rusijoje, kaip Čikaga Amerikoje. Lietuvai išsivadavus iš Carinės Rusijos jungo, atsistatydino ir grįžo į Telšius, kur buvo išrinktas burmistru (meru). Buvo vedęs gražuolę žmoną Barborą, pagim­džiusią jam 11 vaikų, iš kurių, deja, išgyveno tik 5. Sovietams okupavus Lietuvą, Jurgis su broliais Juozu ir Kaziu partizanavo prieš sovietus, priklausė Vanago kuopai. Broliai Juo­zas ir Kazys buvo sovietų sugauti ir ištremti į Sibirą, Juozas savo jauną galvą paguldė Vorkutos lageriuose. Seserys Zofija ir Sa­tur­nina-Viktorija liko Lietuvoje, o jauniausias Jurgis, vengdamas so­vietinių persekiojimų ir tremties, pasitraukė į Vakarus. Kaip ir daugelis lietuvių, bėgančių nuo sovietų žiaurumo ir persekiojimo, Jurgis prieglaudą rado DP stovykloje Vokietijoje, dirbo vokiečių kariuo­menėje maisto tiekėju, kol 1948 metais likimas jį atvedė į JAV. Atsidūręs toli nuo mylimos Tėvynės, svetimam krašte, niekada iš savo krūtinės neišplėšė meilės Lietuvai, bet anaiptol, visą savo gyvenimą stengėsi skleisti lietuvišką dvasią ir kur tik gali, savo jėgomis prisidėti prie lietuviškumą puoselėjančių darbų: pri­klausė Dainavos stovyklavietės statybų komitetui, vadovavo ir koordinavo Dainavos stovyklos sporto aikštyno įrengimui. Jurgis ir pats mėgo sportą, žaidė krepšinį, futbolą, priklausė Detroito Kovo sporto klubui, mėgo slidinėti ir buvo Caberfae grupės narys. Daugybę metų išgyvenęs svečioje šalyje, tapusioje jam antrais namais, Jurgis su žmona Elvyra išliko tvirtais Lietuvos patriotais, nuostabiai išlaikė lietuvių kalbą ir kalbėjo lietuviškai be jokio amerikoniško akcento. Tačiau Jurgis suvokė ir neišvengia­mą realybę, kad ne kiekviena emigravusi šeima sugebės išlaikyti lietuvišką kalbą, tradicijas, papročius. Kad lietuviškumas ne­pradingtų, kad ateities kartos žinotume savo šaknis, Jurgis pri­sidėjo ir buvo vienas iš Lithuanian Heritage (Angliukų, taip va­di­namos) stovyklos rengimo komiteto narių. Šiuo metu tai yra viena populiariausių vaikų ir jaunimo stovyklų Dainavoje, kuri sutraukia daugiau nei lietuviškai nekalbančius jaunuolius iš visos Amerikos. Ši stovykla atspindi stiprią lietuvišką dvasią tokią, kokia degė ir a. a. Jurgio krūtinėje. Jurgis aktyviai dalyvavo Ateitininkų ir Skautų veikloje. Buvo Dievo Apvaizdos parapijos tarybos narys, Dievo Apvaizdos parapijos Krikščioniško komiteto narys. Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais, prasidėjo trečiosios bangos emigracija. Jur­gis pats išgyvenęs nelengvą įsikūrimo svečioje šalyje laikotarpį, atjautė naujai atvykstančius ir per Krikščionišką komitetą pa­dėjo koordinuoti baldų ar kitų buičiai reikalingų daiktų sura­dimą naujai atvykusiems. Liepos mėnesio pradžioje didelė dalis iš mūsų skubėjome į Baltimorę, kur vyko 15-oji pasaulio lietuvių Šokių šventė. Jurgis taip pat mėgo lietuvišką dainą ir šokį. Ilgus metus šoko tautinių šokių grupėje Šilainėje, kur ir sutiko savo mylimą žmo­ną Elvyrą Pletckaitytę. 1994 metų vasarą, Lietuvai jau būnant nepriklausomai, vyko pasaulio lietuvių Dainų šventė, kurioje pir­mą kartą dalyvavo 1,200 dainininkų ir šokėjų iš išeivijos, Jurgis Idzelis buvo vienas iš jų. Atšokęs šioje šventėje, savo šokių mokasinus „išleido” į užtarnautą poilsį. 1961 m. vasario mėnesį sumainę aukso žiedus, Jurgis ir Elvy­ra Idzeliai kartu nugyveno gražų bendrą gyvenimą, gilioje lietuviškoje dvasioje išauginę tris kaip liepas dukras Živilę, Viliją ir Rimą, ir sulaukė keturių anūkų Ryan (Rainio), Gintauto, Skais­tės, Austėjos. Visos trys dukros tėvelių įskiepytą lietuviškumą nešiojasi su savimi giliai širdyje. Idzelių namai buvo svetingi, o durys visuo­met atviros. Mūsų atmintyje Jurgis išliks kaip visuomet gerai nusiteikęs, paslaugus, draugiškas, tikras Lietuvos patriotas, tikras katalikas. Tas ilgas, nukeliautas gyvenimo kelias šiandien nenutrūko, šiandien tik dar viena stotelė prieš Amžinybę. A. a. Jurgio kūnas virs dulke, bet čia, žemėje, jo kraujas tekės dukrų, anūkų bei proanūkų venomis. Ten pas Aukščiausiąjį, a. a. Jurgio Idzelio siela, apsupta arti­mųjų, žvelgs į mus iš Amžinybės. Giliame susikaupime ir maldoje būdami, galėsime pajusti tą žvilgsnį ir tą tėvišką globą, kuriai pabaigos nėra. A. a. Jurgio Idzelio dukrų vardu Raminta Vilkienė.