ONA STIKLIŪTĖ ŠILĖNIENĖ

A † A ONA STIKLIŪTĖ ŠILĖNIENĖ Mirė 2015 m. kovo 26 d., duktė Prano ir Onutės Stiklių, iš Fredos, žmona a. a. Viktoro Šilėno; motina – Rasos, Algirdo, Aldutės ir Rimos; senelė – Lindrės, Viktorijos ir Megutės; prosenelė – Hailey ir Gabby, draugė, redaktorė, skautė, bendruomenininkė. Onytė savo jaunystę praleido Kaune, Fredoje. Po Antrojo pasaulinio karo atkeliavo į Čikagą, kur dirbo sausainių fabrike. Dar gyvendama Lietuvoje ji buvo sutikusi šaunų jaunuolį – Viktorą Šilėną. Jau atvykus į Jungtines Amerikos Valstijas, jų gyvenimo keliai susikirto ir po trumpo susirašinėjimo jie 1951 m. susituokė Čikagos mieste. Šeima įsikūrė Berwyn, IL. Ten susilaukė keturių vaikų. Vėliau persikėlė gyventi į Lemontą, IL, kur Šilėnai įsijungė į plačią lietuvišką veiklą. Onytė kartu su gerb. Abromaitiene pradėjo pirmąją lietuvišką mokyklą, kurioje mokėsi vis augantis skaičius vaikų. Onytė ypatingai įsijungė į plačius skautų užiėmimus. 1966 m. visa Šilėnų šeima dėl darbo persikėlė į Erie, PA. Deja, mieste nebuvo lietuvių, todėl Šilėnai savo vaikus skautų sueigoms ir lietuviškai veiklai veždavo į Buffalo ar Clevelando miestus, esančius per 100 mylių nuo gyvenvietės. Tėvai norėdami pagilinti vaikų lietuvių kalbos žinias, juos išleido į Putnamo vienuolyną arba Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje. Išėję į pensiją, Onytė su Viktoru persikėlė į Clevelandą, OH ir vėl entuziastingai įsijungė į lietuvišką veiklą. Viktoras prisidėjo prie LB Clevelando apylinkės valdybos bei stipriai palaikė visus Onytės projektus. Onytė labai prisidėjo prie skautų, lavino jaunąsias skautes, rėmė Kaziuko muges su meduoliais ir rankdarbiais. Po nepriklausomybės atkūrimo, daug metų ir valandų organizavo ir pati pakavo siuntinius lietuviams Lietuvoje bei Sibire. LB Socialinio skyriaus suorganizuotame sambūryje Onytė gamino koldūnus, iš kurių surinktos lėšos buvo skirtos labdarai, šelpiant Lietuvos mokyklas ir iš Sibiro grįžtantiems. Šalia šių užsiėmimų, Onytė vedė radijo valandėles lietuvių kalbos pamokėles ir, kai reikėjo, prisidėjo prie „Dirvos” laikraščio redagavimo. Atidžiai padėdavo poetams suredaguoti savo kūrybą. Visgi, jos gyvenimas nebuvo grįstas tik bendruomenės veikla – ji mylėjo gamtą, mišką, mėgo eksperimentuoti virtuvėje, užsiimti daržininkyste, skaityti literatūrą, domėjosi menu bei muzika ir mezgimu. Šiomis veiklomis ir įgyta partirtimi ji gausiai dalinosi su šeima, artimaisiais. Po vyro Viktoro mirties, paskutinius septynerius metus Onytė gyveno prie saulėto Travis ežero pakrantės, Teksase, kur ją atidžiai prižiūrėjo ir globojo jos mylintys vaikai. Nors Alzheimerio liga ją slėgė, Onytė niekada neprarado vilties grįžti į Lietuvą, nepamiršo lietuviško žodžio, džiaugėsi lietuviška daina ir poezija. Su a. a. Onytė atsisveikinę vaikai jos pelenus veš į tėviškę. Jos šypsena ir dvasia tebespindi.