Vitalius Zaikauskas.
Greitai sukaks vieneri metai, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas dėl COVID-19 pandemijos. Per vieną dieną visa šalis tarsi sustingo – net pačiose judriausiose miestų gatvėse nesutikdavai nei vieno žmogaus, užsidarė nemaisto prekių parduotuvės ir krautuvėlės, kirpyklos ir skalbyklos, knygynai ir muziejai, teatrai, kavinės ir restoranai. Tik retsykiais gatvėmis pravažiuodavo ištuštėję autobusai ir troleibusai, nutrūko susisiekimas tarp šalies miestų…
Apokaliptiški vaizdai. Tačiau, kaip nebūtų keista, be nerimo, be įtampos. Gal todėl, kad supratome, jog tai laikina, lig šiol dar niekad nepatirta. Pagaliau – juk ne karas…
Tiesa, ne kas buvo tiems, kuriems ką nors suskaudo ar kam gyvybiškai buvo būtinos medicininės procedūros – poliklinikos neveikė, su gydytoju buvo galima pakalbėti tik telefonu.
Neduok pavalgyti – vis vien kurs
Bet žmogus – kūrybingas sutvėrimas. Kas bebūtų, kas benutiktų – nerimsta ir kuria.
Lietuvos nacionalinis muziejus pakvietė visus apsidairyti aplinkui ir pasvarstyti, kas, šiam nemaloniam laikotarpiui kada nors pasibaigus, galėtų jį atspindėti. Kuo žmonės gyveno, kaip, siaučiant virusui, jie užpildė savo atskirties – vienas nuo kito, nuo artimųjų, nuo kasdieninės, įprastos veiklos – savaites ir mėnesius.
Lietuvos nacionalinis muziejus pakvietė visuomenę prisidėti prie visapusiško pasaulinės pandemijos laikotarpio atspindėjimo ir dalintis daiktais, ateityje galbūt virsiančiais COVID-19 istoriją pasakojančiais eksponatais.
Šio muziejaus idėja – neišmesti daiktų, kurie ateityje mums ar mūsų vaikams primintų apie gyvenimą karantino sąlygomis, o atsiųsti ar atnešti į Nacionalinį muziejų.
Ilgai laukti nereikėjo. Dabar šioje naujoje formuojamoje kolekcijos užuomazgoje jau yra arti šimto daiktų, ateityje virsiančių eksponatais.
Muziejaus darbuotojai stebisi, kokia laki mūsų vaizduotė. Paskelbus šią akciją, jie tikėjosi, kad atsiliepusieji užvers muziejų tualetinio popieriaus rulonais ar veido kaukėmis. Tačiau, pasirodo, jie klydo.
Muziejininkai jau pačiomis pirmosiomis karantino dienomis buvo maloniai nustebinti žmonių kūrybingumu ir teisingu akcijos sumanytojų idėjos supratimu.
Kaip sako muziejaus komunikacijos skyriaus specialistė Živilė Stadalytė: „Kiekvieno žmogaus, išgyvenančio griežtas karantino sąlygas, patirtis yra labai skirtinga ir unikali. Ateityje mes įvairiapusiškai galėsime atskleisti šitą laikotarpį. Žinoma, archyvuose išliks situacijos suvaldymo dokumentai, statistikos duomenys iš įvairių ministerijų ir įstaigų, bet niekas taip tiksliai neatspindės žmonių išgyvenimų ir kasdienybės, kaip jų mums padovanoti daiktai”.
Mes ne visuomet turime galimybes saugoti daiktus ilgai – po kurio laiko jie mums gali pasirodyti nereikšmingi, o, netekę konteksto, tampa neįdomūs, nieko nesakantys. Mes linkę daiktais atsikratyti, kad neužimtų vietos namuose, bet muziejininkai mano kitaip – muziejų saugyklose daiktai metų metus gali laukti savo valandos.
Suprantama, kuo daugiau laiko praeina, tuo aiškiau pasimato eksponato vertė. O ir mes patys šį laikotarpį suvoksime skirtingai: vieniems tai bus skaudus prisiminimas, keliantis graudulį, kitiems galbūt linksmas… Dar kitaip šie eksponatai atrodys tiems, kurie tik gims ir apie pandeminį karantiną bus girdėję iš savo protėvių, ar perskaitys apie jį istorijos knygose.
„Mes, kaip muziejus, nesame vien praeities saugotojai. Kad išsaugotume eksponatus ateičiai, stebime aplinką, bandome įžvelgti, kokie dabarties įvykiai ateityje galėtų tapti istorija ir jau dabar pradedame kaupti daiktus, susijusius su šių dienų įvykiais. Paskui bus sunku, jie gali neišlikti. O dabar tai padaryti labai lengva – tik reikia neišmesti, o atiduoti mums.
Be to, žmonės savo akimis gali pamatyti ‘nematomą’ muziejaus veiklą – t. y., kaip kaupiami ir kaip saugojami ateities eksponatai, kaip vyksta ‘įmuziejinimo’ procesas, kaip daiktas tampa eksponatu”, – pasakoja komunikacijos specialistė Ž. Stadalytė.
Pasibučiuosime vėliau
Muziejuje yra pirmieji namų sąlygomis sukurti ir pagaminti permatomi veido skydeliai, jų šablonai. Tuomet jų itin trūko ligoninėms. Žmonės juos 3D spausdintuvais per naktis gamindavo ir dovanodavo gydymo įstaigoms.
3D spausdintuvais išradingi tautiečiai taip pat sukūrė ir pagamino specialių rankenų, kurias išdalijo senjorams. Jų pagalba, nesiliečiant savo rankomis, galėjai atverti įvairių įstaigų duris.
Viena kauniečių šeima muziejui atsiuntė skelbimą, kuris tomis rūsčiomis dienomis kabėjo jų daugiabučio laiptinėje. Jame buvo surašyti kaimynų telefonai, kuriais senoliai galėjo paskambinti ir paprašyti kokios nors paslaugos, kad jiems patiems kuo mažiau reiktų išeiti iš namų. Pavyzdžiui, nupirkti maisto produktų.
„Socialinis solidarumas, – pabrėžia Ž. Stadalytė, – pirmojo pandemijos karantino metu Lietuvoje suklestėjo.”
Muziejaus eksponatais taps padovanota visa mobiliojo medicinos punkto mediko apranga, tyrimams reikalingų mėgintuvėlių ir kitos įrangos komplektai, instrukcijos, kaip užregistruoti atvykusį pacientą.
Kaip žinome, pirmojo karantino metu stomatologiniai kabinetai neveikė. Įsakymas juos užsidaryti atėjo be išankstinio perspėjimo. O gydytojai buvo pasiruošę priimti klientus. Daktarė iš Kauno atsiuntė angeliuką, nulipdytą iš dar nespėjusios ataušti dantų plombavimui skirtos medžiagos.
Visi atsimenate, kad pandemijos pradžioje katastrofiškai trūko medžiaginių veido kaukių – išmoningesni ir nagingesni ėmė jas gaminti patys. Ž. Stadalytė parodė vieną tokią – ant jos dailiai išsiuvinėta „Pasibučiuosime vėliau”. Yra ir daugiau be galo originalių kaukių, štai viena kūrybinga ponia veido kaukę susikonstravo iš moteriškos liemenėlės.
Kolekciją papildyti kviečiami ir išeivijos lietuviai
Lietuvos nacionalinis muziejus ir toliau skatina visus nešti ir siųsti šį laikotarpį įamžinsiančius daiktus. Muziejaus kreipimesi sakoma:
Šiuo metu yra sulaukta beveik 100 žmonių ir įvairių įstaigų, juridinių asmenų medžiagos tiek fiziniu, tiek virtualiu formatu, kuri atspindi labai įvairias žmonių patirtis šiuo laikotarpiu. Sukaupta medžiaga atspindi Lietuvos situaciją, todėl siekiant praplėsti geografinį atspindėjimą, kviečiame į šią iniciatyvą įsijungti ir išeivijos lietuvius – laukiame medžiagos, kuri atspindėtų būtent jūsų patirtis šiuo neeiliniu laikotarpiu. Susisiekite su mumis el. paštu: informacija@lnm.lt.
Nepatingėkime!
Bilietas iš Balio
2020 metų kovo mėn. per trumpą laiką užsidarius daugelio valstybių sienoms, keliaujantys žmonės susidūrė su didelėmis problemomis. Lietuvos Užsienio reikalų ministerija ėmėsi organizuoti repatriacijos skrydžius iš šalių, kuriose užstrigusiais užsiregistravo daugiausiai piliečių. Kovo 28–29 įvyko paskutinis toks skrydis iš Balio salos, kuriuo namo per didžiausius vargus sugrįžusi Ugnė Karaliūnaitė bilietus perdavė muziejui.
Marškinėliai
Laiką namie leidžianti mergina skyrė daugiau dėmesio savo mėgstamam hobiui – siuvinėjimui. Draugų „Instagram” tinkle paklaususi, kas jiems simbolizuoja dabartinę situaciją, ji išsiuvinėjo ant savo senų marškinėlių 33 karantino istorijas. Juose atvaizduotos įvairios simbolinės mintys, ilgesį keliantys dalykai ar aktualijos, tokios, kaip tualetinis popierius, respiratorius. Įdomi interpretacija – stiklainyje uždarytas koronavirusas, kai sekėja paprašė išsiuvinėti kažką magiško. Marškinėlius muziejui perdavė Gintautė Riabovaitė.
Natos
Kompozitorė Zita Bružaitė prasidėjus karantinui (kovo 16 d.) pradėjo kurti kūrinį „Nerimas”. Kasdien tam skyrė bent po pusvalandį. Kompozitorės muziejui perduotame kūrinio rankraštyje atsispindi skirtingos nuotaikos ir būsenos, patirtos kiekvieną karantino dieną.
Sakuros internetu
Pavasaris yra tas metas, kai visi vilniečiai keliauja į sakurų sodą grožėtis žydinčiais medžiais. Praėjusį pavasarį, siekiant apsaugoti žmones ir apriboti neišvengiamus susibūrimus, Vilniaus miesto savivaldybė su telekomunikacijų bendrove „Telia” įrengė kameras ir sakurų žydėjimą transliavo tiesiogiai internetu. Informacinę iškabą muziejaui perdavė Vilniaus miesto savivaldybė. (Fotografas Gediminas Trečiokas)