Ryškus lietuvybės pėdsakas vienoje iš Europos monarchijų

Rasa Sėjonaitė.

Kai Eglė Jurienė 2005 m. išvyko iš Lietuvos kartu su didžiąja pirmųjų darbuotojų Europos Sąjungos (ES) in­stitucijose banga, nemanė, kad il­giems metams sparnus nuleis vienoje turtingiausių Europos valstybių. Tre­jus metus dirbusi Briuselyje, Europos Parlamento Viešųjų ryšių srityje, vėliau su šeima pervažiavo gyventi ir dirbti į Liuksemburgą.

Dvi kadencijas nykštukinėje Europos valstybėje, kurioje gyvena nemažai tautiečių, Jūs buvote Liuksemburgo Lietuvių Bendruo­menės (LBB) pirmininkė. Kuo ypa­tinga Jums buvo ši veikla?

Žvelgiant į mūsų gyvenimo ke­lius ir karjeros vingius iš šono matyti viena paprasta tiesa – keičiasi miestai, kinta darbo specifika, tačiau žmogus visuomet ieško savirealizacijos, laimės ir saugumo jausmo, harmonijos su savimi ir supančiu pasauliu. Kiekvienas individas šias paieškas ir siekiamybes suprantame kitaip. 

Dažniausiai imamės kokios nors veiklos, nes norime įnešti savo indėlį, prisidėti prie mums svarbių vertybių ir idėjų puoselėjimo. Išeivijos ryšys su Lietuva, bendruomeniškumo jausmo stiprinimas bendruomenės viduje ir tautinių šaknų diegimas mūsų vaikams – tai kertinės vertybės, ma­ne atvedusios prie LLB vairo. Pap­rastai kiekviena veikla, ypač jei ji yra savanoriška ir mėgiama, turi stiprų atgalinį ryšį – tai neįkainojama patirtis ir gyvenimiškos pamokos. Mano pastarieji šešeri metai buvo man „reiklūs”, nes Bendruomenė vykdo įvairias lietuvybės puoselėjimo iniciatyvas, o taip pat prisideda prie Lietuvos vardo garsinimo Liuksem­burge. Tuo pačiu tai yra savanoriška veikla, darbas su žmonėmis, kuris praturtina mūsų pasaulėžiūrą, pra­plečia tolerancijos ribas, koreguoja elgesio visuomenėje modelius.

Gražiai pasakojate apie šį savo gyvenimo etapą, bet štai jau keli mėnesiai nesate Bendruomenės pirmininkė. Ką veikiate šiuo metu Liuksemburge?

Prieš kelis mėnesius pasitraukiau iš Bendruomenės pirmininkės pareigų, bet likau šalia ir mielai pri­sidedu prie įvairių iniciatyvų. Mano nuomone, rotacija yra sveikintinas dalykas. Darbe, kuriame aš šiuo metu dirbu – Europos Parlamente – rotacija yra vykdoma kas trejus, šešerius metus. Nauji žmonės ateina su papildoma veržlia energija, naujomis iniciatyvomis, ir tokiu būdu vyksta di­desnė pažanga, generuojama daugiau kuriančios energijos.

Grįžtant prie klausimo, ką veikiu šiuo metu – ir toliau bandau save realizuoti, teikti prioritetus tai veiklai, kuri man atrodo reikalinga ir teikianti džiaugsmo pojūtį. Kokia aktyvi moteris bebūtų, bet daugeliu atvejų ji yra visų pirma mama bei dailiosios lyties atstovė. Laikas greitai bėga, norisi ne tik matyti vaikus šalia tavęs augančius, bet ir praleisti kokybišką laiką kartu su jais. O tam reikia tiesiog būti kartu su jais, kartu leisti laiką. Mes dažnai kalbame apie aukštesnius tikslus, tokius kaip tau­tinės tapatybės bendruomenėje iš­saugojimas, bendruomeniškumo jaus­mo stiprinimas, atsakingo ir pilietiško jaunimo ugdymas. Kelias į visa tai prasideda šeimoje. Yra siektina, kad šeima sukurtų vaikams stiprius ir saugius pamatus, kuriuos jie vi­suomet jaustų po kojomis kopdami link aukštesnių tikslų ir idealų.

Ir dar norisi kažkiek skirti laiko savo pomėgiams. Tokiu pomėgiu pastaraisiais metais yra tapę šokiai. Mes su vyru lankome standartinių šokių pamokas.

Taigi, kai susumuoji visas veiklas – šeima, darbas Europos Parla­mente, idėjinė veikla, hobiai, tai atro­dytų, kad ir 24 valandų paroje nelabai užtenka. Šiame globaliame ir dina­miškame pasaulyje svarbu mokėti sau atsakyti į klausimą: aš ne tik žinau ko noriu, bet ir žinau, ko man iš tikrųjų reikia.

Liuksemburgas – hercogystė, turtingiausia Europos nykštukinė valstybė, garsėjanti ne tik bankų skaičiumi, bet ir gausiu kultūros paveldu. Kokį Liuksemburgą Jums teko pažinti? Galbūt per kasdienybės rutiną kito kažkiek Jūsų nuomonė apie šią šalį?

Atvykusi į Liuksemburgą ieškojau panašumų su Lietuva. Ir jų radau nemažai – abi valstybės prasideda iš L raidės, abi turėjusios arba iki šiol turinčios Didžiosios Hercogystės (Kunigaikštystės) titulą, abi sostinės įtrauktos į UNESCO kultūros paveldą. Tai šalis, kurioje daug žalios spalvos, daug gamtos.

Tik atvykus į šalį buvo keista matyti, kad nėra labai gausu jaunimo. Tai buvo susiję su tuo faktu, kad Liuksemburgas neturėjo savo universiteto ir skatino jaunimą vykti studijuoti į kaimynines šalis. Tačiau prieš 15 m. buvo įkurtas Liuksemburgo universitetas. Nuo to laiko smagu ma­tyti, kaip pamažu kinta miestas, darosi labiau dinamiškas ir veržlus.

Koks buvo Jūsų integracijos kelias Liuksemburge? Ar buvo (o gal tebėra) sunkiai įveikiamų eta­pų?

Liuksemburgas yra savotiška valstybė. Man kaip vilnietei, gimusiai, augusiai Vilniuje ir be galo my­linčiai savo miestą, sunku įsivaizduoti, kad aš paklausčiau Vokiečių ar Pilies gatvės parduotuvėlės pardavėjos, kur čia netoliese yra kokios nors paslaugos tiekėjas, ir ji nežinotų bei atsakytų: „Aš nepažįstu Vilniaus, nes aš tik atvykstu iš ryto traukiniu į darbą (iš Prancūzijos, Belgijos arba Vokietijos) ir vakare vėl skubu namo, pas šeimą”. Kiekvieną dieną į Liuk­semburgą atvyksta daugiau nei 130 000 prancūzų, belgų ir vokiečių darbuotojų.

Šiuo atveju yra ir kita medalio pusė. Liuksemburgas yra įsikūręs tarsi Europos širdyje, jame gausu Europos istorijos ir kultūros palikimo ir tradicijų. Patogi geografinė padėtis mėgstantiems keliauti.

Man pačiai čia labai trūksta vandens telkinių. Viskas yra reliatyvu ir suvokiama per palyginimus. Aš daug ką lyginu su Lietuva, kur daug ežerų ir miškų. Ir man to trūksta.

Žinoma, kažkokie aspektai mums labiau patinka Lietuvoje, kai kuriais atžvilgiais Liuksemburgas turi privalumų. Gyvendama daugiau nei dešimt metų už Lietuvos ribų ir dar tokioje daugiakultūrėje šalyje bei dirbdama viename darbe kartu su beveik 20 tautybių atstovais, palaips­niui tampi vis labiau atviras ir su­pratingas. Tuo pačiu suvoki, kad skirtumai egzistuoja, ir būtent jie įneša žavesio į vieningą Europą, nes mūsų įvairovė, mūsų kultūrinis pa­veldas yra ir mūsų stiprybė.

Liuksemburgo LB vienija apie 800 lietuvių. Gal prisiminkite šio sambūrio veiklą? Kokie įspūdingiausi darbai buvo nuveikti per tuos metus, kai Jūs buvote Bend­ruomenės pir­mininkė ir kokie tebetęsiami iki šiol?

Būdama LLB vadove mačiau tris šio sambūrio prioritetus: bendruo­menės veikla mūsų pačių labui, bendruomenės ryšiai su Liuksemburgo atstovais ir pagalba ambasadai re­prezentuojant mūsų šalį bei bendruomenės indėlis į Pasaulio Lie­tuvių Bendruomenės veiklą.

Kiekvienoje iš šių sričių buvome gana aktyvūs ir surengėme įvairių renginių bei įgyvendinome inicia­tyvų. Tai ir tradicinių lietuviškų švenčių – antai Užgavėnių, Joninių, padėjome ambasadai, kurį reziduoja Briuselyje, surengti Lietuvos valstybinių švenčių minėjimus Liuksem­burge.

Mūsų Bendruomenę galėčiau api­būdinti kaip aktyvią, pilietišką, in­telektualią. Proto ir energijos po­tencialas, susibūręs Liuksemburge, yra didžiulis. Siekiame jį kuo plačiau panaudoti, atrasti esamus talentus, iniciatyvius žmones, inovatyvias idėjas. Todėl nemaža dalis mūsų ren­ginių gimsta „iš bendruomenės vi­daus”. Iniciatyvūs Bendruomenės nariai kviečia į susitikimus su įdomiais žmonėmis, kurie atvyksta su mumis pabendrauti, pasidalinti savo mintimis ir įžvalgomis apie politikos aktualijas, kultūrą, literatūrą ir pan.

Žvelgiant į ateitį mūsų siekiamybė yra  pritraukti jaunus žmones, kad šie įsilietų į mūsų Bendruomenės veiklą. Šiuo atveju mes kalbame ne tik apie naujai atvykusius, bet ir apie augančius mūsų vaikus. Liuksem­burgo lietuvių branduolį sudaro taip vadinami pirmos kartos išvykusieji. Mūsų ryšys, atmintis su Tėvyne Lie­tuva yra tiesioginis – mes ten gi­mė­me, augome, palikome draugus. Tuo tarpu mūsų vaikų šio ryšio stiprumas priklauso nuo tėvų pastangų ir pavyzdžio. Dauguma mūsų vaikų yra lietuvaičių arba maišytų šeimų vai­kai, gimę ir užaugę Liuksemburge.  Norint išlaikyti kuo daugiau aktyvių Bendruomenės narių, reikia kryptin­gų pastangų. Todėl vienas svarbiausių pastarojo laikotarpio įvykių – 2016 m. šeštadieninės mokyklėlės „Avilys” įsteigimas. Ši mokyklėlė gimė aktyvių ir iniciatyvių lietuvai­čių, norinčių savo vaikams perduoti lietuvių kalbą, Lietuvos kultūrą ir tradicijas, pastangomis. Mokyklėlėje kiekvieną šeštadienį susirenka apie 40 vaikų, kurių amžius – 1,5–12 m.

Apibendrinant galima būtų pasa­kyti, kad mūsų Bendruomenės vizija – globaliai mąstantis, pilietiškai aktyvus ir besididžiuojantis savo lie­tuviškomis šaknimis lietuvis.

Jeigu reiktų apibūdinti keliais žodžiais gyvenimą Liuksemburge, ką pasakytumėte žmogui, kuris pirmą kartą lankosi šioje Europos šalyje?

Buvusi ganėtinai varginga agrarinė ir kalnakasybos pramonės valstybė, kuri protingos valdžios politikos dėka tapo turtingiausia Europos šalimi. Tai daugiakultūrė šalis, kurioje tikrieji liuksemburgiečiai praktiškai sudaro mažumą. Liuksemburgas – Europos vienybės viena kertinių valstybių. Tai vyno tradicijas išmananti ir Mozelio pakrantėse vyndarystės tradicijas puoselėjanti šalis.  Viena iš 12 Europos monarchijų, per Jonines švenčianti Didžiojo Herzogo gimtadienį su įspūdingais fejerverkais bei 2022 m. pasiryžusi dalintis Europos kultūros sostinės titulu su Lietuva.

Ko labiausiai pasiilgstate iš Lie­tu­vos?

Jūros, balto smėlio, cepelinų, šal­tibarščių, natūralumo mūsų žmonių veiduose ir jų šiltų šypsenų, profesio­nalaus požiūrio į grožio ir estetikos sritį, jausmo, kai vaikštai vaikystės ir jaunystės takais.